Teisiųjų ir nedorėlių elgesys
III kvadragezimos (Gavėnios) sekmadienis (pamokslas pagal Epistolę)
„Tad elkitės kaip šviesos vaikai.“ (Ef 5, 8)
Šiais žodžiais Apaštalas pateikia tris dalykus, kuriuos reikia apsvarstyti. Pirma, jis ragina elgtis: „elkitės“. Antra, elgesio būdas: „kaip vaikai“. Trečia, jis nurodo priežastį: „šviesos“, nes šviesa yra elgesio priemonė: „Vaikščiokite, kol turite šviesą.“ (Jn 12, 35)
Pirmiausia, būtina pažymėti, kad žmogui būdingas ketveriopas elgesys. 1) Prigimtinis, kuriuo remdamasis žmogus skuba į mirtį: „Ir aš nueisiu keliu, kuriuo nebegrįžtama“ (Job 16, 22). 2) Nuodėmingas, kuriuo žmogus eina nuo nuodėmės prie nuodėmės: „Visuose pakraščiuose gausu nedorėlių“ (Ps 12,8 Vulgata). 3) Malonės, pagal kurią žmogus eina nuo gero prie geresnio: „Vaikščiok mano akivaizdoje ir būk tobulas“ (Per 17, 1). 4) Šlovės, kuria remiasi šventieji, sekantys Kristumi: „Jie vaikščios su manimi, apsirengę baltai, nes jie to verti“ (Apr 3, 4). Pirmąjį reikia ištverti, antrojo reikia vengti, trečiuoju reikia remtis, ketvirtojo reikia trokšti. Apaštalas ragina laikytis trečiojo: „Raginu jus elgtis, kaip dera jūsų pašaukimui“ (Ef 4,1).
Antra, būtina pažymėti, kad Apaštalas mus mokė dvylikos elgesio būdų. Penkis iš jų aptarėme praėjusioje homilijoje, skirtoje antrajam gavėnios sekmadieniui, o likusius septynis aptarsime čia.
Yra žinoma, kad turime elgtis „gyvendami atnaujintą gyvenimą“. 1) Atmesdami savo buvusias nuodėmes: „Taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą“ (Rom 6, 4). 2) Pajungdami kūną Dvasiai ir gyvendami pagal Dvasią: „Gyvenkite Dvasia, ir jūs nepasiduosite kūno geismams“ (Gal 5, 16). 3) Su meile, mylėdami Dievą ir savo artimą: „Ir gyvenkite meile, nes ir Kristus pamilo jus“ (Ef 5, 2). 4) Sąžiningai, deramai bendraudami su žmonėmis: „Taip jūs deramai elgsitės pašalinių akyse“ (1 Tes 4, 12), 5) Išmintingai, ugdydami kitus saldžiais ir naudingais žodžiais: „Būkite protingi su mums svetimais žmonėmis“ (Kol 4, 5). 6) Kristuje, sekdami Juo ir Jį mėgdžiodami: „Taigi, kaip esate priėmę Viešpatį Kristų Jėzų, taip ir gyvenkite jame“ (Kol 2, 6). 7) Turėtume veikti šviesoje, nedarydami nieko, kas būtų verta priekaišto: „Kas vaikščioja dieną, tas nesuklumpa“ (Jn 11, 9).
Šventieji elgiasi šiais septyniais būdais, o nedorėliai – kitais septyniais būdais. 1) Pagal kūną, tenkindami jo troškimus: „Kurie, pasidavę kūnui, pasineria nešvariuose geismuose“ (2 Pt 2, 10). 2) Pagal šį pasaulį: „Kadaise gyvenote pagal šio pasaulio būdą“ (Ef 2, 2). 3) Pagal tuštybę, mylėdami beverčius dalykus: „Kaip elgiasi pagonys dėl savo proto tuštybės (Ef 4, 17). 4) Gyvendami nesaikingai, nesąžiningai ir ištvirkaudami: „Vengti kiekvieno brolio, kuris netvarkingai gyvena ar nesilaiko mokslo, gauto iš mūsų“ (2 Tes 3, 6). 5) Tenkindami kiekvieną savo troškimą. 6) Gyvendami gašliai ir ištvirkaudami. 7) Apsirydami, linksmindamiesi ir panašiai. Apie šiuos tris parašyta: „Gana, kad praėjusį laiką buvote pasidavę pagonių valiai, gyvendami begėdystėmis, geiduliais, girtavimu, pokyliavimu, išgėrimais ir neleistinomis stabmeldystėmis“ (1 Pt 4, 3). Tie, kurie taip elgiasi, pražūva: „Jų kelias pasuka į šalį, jie teka į tuštumą ir pranyksta“ (Job 6, 18 Vulgata). O tie, kurie veikia anksčiau paminėtais būdais, pasiekia amžinojo gyvenimo džiaugsmą, kurį mums gali suteikti Kristus. Amen.
Išvarytasis velnias
III kvadragezimos (Gavėnios) sekmadienis (pamokslas pagal Evangeliją)
„Išvarė nebylumo demoną!“ (Lk 11, 14)
Šiuo pasakojimu apie velnio išvarymą nusakomas velnio išvarymas iš širdies, ir tai moko trijų dalykų. Pirma, apie išvarymo dažnumą: „Jis išvarinėjo demonus“, tuo daroma prielaida, kas Jis dažnai juos išvarinėdavo. Antra, apie išvarytojo nedorumą: „Nebylumo demoną“. Trečia, apie išvarymo naudą: „Demonui išėjus, nebylys prakalbėjo“.
Pirmiausia, būtina pažymėti, kad Viešpats dažnai išvarydavo velnią. 1) Išvarė jį iš Dangaus: „Todėl Aš išmesiu tave iš Dievo kalno kaip nešvarų“ (Ez 28, 16 Vulgata); „Taip buvo išmestas didysis slibinas“ (Apr 12, 9). 2) Išvarė jį iš Rojaus ir jį prakeikė: „Kadangi tu taip padarei, esi prakeiktas tarp visų gyvulių ir tarp visų žvėrių“ (Pr 3, 14). 3) Išvarė jį nuo kalno, kai atstūmė jį: „Eik šalin, šėtone!“. 4) Išvarė jį iš sielų ir nuo jų nuvijo: „Kaip jis vaikščiojo, darydamas gera ir gydydamas visus velnio pavergtuosius“ (Apd 10, 38). 5) Išvarė jį iš ligonių kūnų, kai juos gydė: „Iš daugelio išeidavo demonai“ (Lk 4, 41). 6) Išvarė jį iš šio pasaulio, išvaduodamas nuo jo valdžios: „Dabar šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan“ (Jn 12, 31). 7) Jis įmetė jį į pragarą, pasiųsdamas į amžinąsias liepsnas: „Bet tu esi nublokštas į pragarą, į giliausią bedugnę“ (Iz 14, 15 Vulgata).
Antra, būtina pažymėti, kad ligonį dėl velnio apsėdimo ištiko trejopa blogybė, reiškianti trejopą blogį, kylantį iš nuodėmės. Pirmoji yra dėl to, kad velnias jį apsėdo, antroji – kad apakino, trečioji – kad atėmė iš jo kalbos galią. Tas žmogus kentė šiuos tris vargus, nes buvo apsėstas, aklas ir nebylys; jie reiškia tris blogybes, kylančias iš nuodėmės. 1) Jis buvo velnio apsėstas: „Ir jie prablaivės nuo velnio žabangų, kuriuose vergavo jo valiai“ (2 Tim 2, 26). 2) Jis apako: „Jie vaikščios kaip akli, nes nusidėjo Viešpačiui“ (Sof 1, 17 Vulgata). 3) Jis tapo nebyliu, kad negalėtų nei šlovinti Dievo, nei išpažinti savo nuodėmių: „Visi jie – kurti šunys, negalintys loti“ (Iz 56, 10).
Trečia, būtina pažymėti, kad po velnio išvarymo seka trys palaiminimai: pirma – išlaisvinimas iš velnio valdžios; antra – regėjimo sugrąžinimas; trečia – kalbos atkūrimas. Tai reiškia tris gerus dalykus, kurie nutinka sielai, kai ji išteisinama. 1) Siela išlaisvinama iš velnio valdžios: „Kuris išgelbėjo mus iš tamsybių valdžios“ (Kol 1, 13). 2) Jai sugrąžinama malonės šviesa: „Viešpats atveria akis akliesiems“ (Ps 146, 8). 3) Suteikiama kalbos dovana, kuria naudojantis galima išpažinti nuodėmę ir šlovinti Dievą: „Dieve, išlaisvink mane nuo kraujo kaltės“, – nuo nuodėmių – „ir mano liežuvis šlovins Tavo teisumą“ (Ps 51, 14 Vulgata).
