Ps 83, 2-3. Kokios gražios yra tavo palapinės, kareivijų Viešpatie! Mano siela trokšta ir ilgisi Viešpaties kiemų.
Per 28, 17. Baugi ši vieta! Tai Dievo namai ir dangaus vartai. Ji bus vadinama Dievo kiemu.
(Introitas)
Bažnyčios liturginėje tradicijoje reikšmingą vietą užimą šventovės pašventinimo metininių minėjimas, taip pagerbiant pirmiausia ne statinį, bet šventąjį asmenį, kuriam šis statinys pašvęstas. Susirinkusi bendruomenė šlovina Viešpatį, už didžius dalykus, kuriuos Jis nuveikė šioje šventovėje.
Šį sekmadienį minime Laterano bazilikos pašventinimą. Kuo svarbi ši Romoje esanti šventovė, kad jos liturginis minėjimas įtrauktas į Visuotinį Bažnyčios kalendorių ir nepraleidžiamas, net jeigu šventė išpuola sekmadienį?
Atsakymas paprastas – Laterano bazilika yra Romos vyskupo katedra (pagrindinė vyskupijos bažnyčia). Kadangi Romos vyskupas yra popiežius, ši bazilika yra svarbiausia iš visų bažnyčių pasaulyje, ne veltui ant jos įėjimo parašyta: „Omnium Urbis et Orbis Ecclesiarum Mater et Caput“ (Visų miesto ir pasaulio bažnyčių Motina ir Galva). Laterano bazilika dvasiškai reiškia visą Katalikų Bažnyčią, susibūrusią aplink Kristaus Vikarą – Popiežių.
Istoriškai susiklostė, kad katalikybės simboliu yra laikoma Šventojo Petro bazilika Vatikane, tačiau taip buvo ne visada.
313 m. imperatoriui Konstantinui suteikus krikščionims išpažinimo laisvę Bažnyčia išėjo iš katakombų, tad atsirado poreikis šventyklos, kurioje būtų galima laisvai garbinti Dievą. Imperatorius padovanojo sklypą, kadaise buvusį Lateranų giminės nuosavybe, ir jame pastatė pirmąją krikščionių baziliką Romos mieste. 324 m. lapkričio 9 d. popiežius Silvestras I šią baziliką iškilmingai paskyrė Švenčiausiojo Išganytojo garbei. Iki pat 1309 m. Laterano bazilika buvo popiežių rezidencija ir katedra. IX a. popiežius Sergijus III bazilikai suteikė dar vieną – Šv. Jono Krikštytojo vardą, o XII a. Liucijus II pridėjo dar ir Šv. Jono Evangelisto titulą. 1724 m. Benediktas XIII padarė šios bazilikos pašventinimo šventę privalomą visai Katalikų Bažnyčiai.
Šios šventės evangelijos istorija apie muitininką Zachiejų išties komiška – solidus mažaūgis vyriškis, nepaisydamas nieko, kabarojasi medin, kad pamatytų garsų pranašą – tai turėjo sukelti šypseną ne tik aplinkiniams, bet ir Viešpačiui. Tačiau, kad ir kaip juokingai prasidėjo šis pasakojimas, jis baigėsi muitininko atsivertimu ir išgelbėjimu.
Zachiejus trokšta pamatyti garsų stebukladarį bei mokytoją. Nesvarbu, ar jis turėjo teisingą supratimą apie Viešpatį, ar jo intencija buvo gera – svarbiausia troškimas. Jei žmogaus širdis netrokšta ko nors, jam tas dalykas bus neįdomus – kad ir kaip būtų gražiai pateiktas ar pristatomas. Taip ir su tikėjimu. Galima ruošti geriausius evangelizacinius kursus, platinti išsamiausias katechetines knygas ar rengti pompastiškus religinius šou – tačiau jei dalyvio širdyje nėra to Zachiejaus troškimo – viskas bus bergždžia. Pirma turi eiti malda, maldavimas Viešpatį atsiųsti savo Dvasią, kuri pažadintų, uždegtų širdis. Juk Bažnyčia nėra visuomeninė organizacija ar religinių paslaugų centras. Bažnyčia – tai Kristaus Sužadėtinė, Mistinis Jo Kūnas, Toji, kuri klauso Jo balso.
Zachiejui jo ūgio trūkumas nėra kliūtis – jis randa išeitį. Kaip dažnai, per dažnai, mes leidžiamės, kad aplinkybės mus atitrauktų nuo augimo tikėjime. Mes randam kaip pasislėpti už aplinkybių, kaip už to krūmo, po kuriuo nuo Dievo slėpėsi Adomas ir Ieva. Neinu į Bažnyčią, nes ji per toli, kunigas per prastas, per šalta / karšta, sekmadienis vienintelė diena, kai galiu pailsėti. Meldžiuosi mažai, nes darbas, vaikai, nuovargis, stresas... Adoracija skirta tik tiems, kam virš 75 arba tinginiams, kurie nieko neveikia. Dažna išpažintis – tik davatkoms. O dažniausiai yra tik viena priežastis – aš nenoriu. Man patogu, taip kaip yra. Tačiau taip elgdamiesi, mes nesutinkame Viešpaties ir apiplėšiame savo sielą.
Prašykime, kad Viešpats uždegtų mūsų širdis meile ir uolumu Jo Šventajai Bažnyčiai. Dėkokime ir melskimės už Šventą, Visuotinę, Apaštalinę Katalikų Bažnyčią, mūsų popiežių, visas bendruomenes visame pasaulyje. Prašykime, kad Viešpats apvalytų mūsų širdžių šventoves, kad jose būtų garbinamas Tėvas.
Mano namai bus vadinami maldos namais,
sako Viešpats: juose kiekvienas, kuris prašo, gauna,
kas ieško, tas randa, ir kas beldžiasi, tam bus atidaryta.
(Komunijos antifona)
