Kalbėdami apie tradicines lotyniškas Mišias, jos gerbėjai ras daugybę dalykų, kuriuos galima pagirti. Kritikuodami Novus Ordo, jie ras derlingą dirvą kritikai.
Kartais jie kritikuoja tiek daug, kad jiems pateikiamas iššūkis: „Įvardykite vieną dalyką, kurį Novus Ordo daro geriau“. Beveik visais atvejais jie bus priversti pripažinti, kad „taip, reformuotasis lekcionarijus yra geresnis, nes į jį įtraukta daugiau Šventojo Rašto“. Nenoriu per daug nagrinėti, ar naujasis lekcionarijus (ar bent jau jo idėja) yra „geresnis“ už ankstesnįjį. Bet norėčiau trumpai apginti vienerių metų lekcionarijų, kuris naudojamas tradicinėse lotyniškose Mišiose.
Manau, kad didžiausia vienerių metų skaitinių ciklo stiprybė yra jo paprastumas. Jūs žinote, kokie bus konkretaus sekmadienio skaitiniai metai iš metų. Nors gali būti sunku (o gal ir neįmanoma) įsiminti visus kiekvieno sekmadienio skaitinius, galite susitelkti ties konkrečiu sekmadieniu ir visada žinoti, kad kiekvienais metais skaitysite tuos pačius skaitinius. Tai gali būti naudingi priminimai, prie kurių visada galima sugrįžti ne tik liturginiame Bažnyčios, bet ir asmeniniame liturginiame gyvenime. Mes turime gyventi liturginiais sezonais, o tai apima ir gyvenimą Evangelija ir Epistole. Kiekvienas sekmadienis turi pamoką, ir nors jos dažnai sutampa ir pasakoja vieną pasakojimą, jos paprastai savaip pabrėžia jums skirtus dalykus. Pavyzdžiui, šio praėjusio sekmadienio skaitiniuose daugiausia dėmesio buvo skiriama vestuvių puotai, kurioje Kristus pradeda savo viešąją tarnystę. Žinau, kad kiekvienais savo gyvenimo metais šį sekmadienį man bus primenama, jog Kristus, laikui bėgant, siūlo mums geriausias dovanas, žadėdamas mums didžiausią galimą atlygį pabaigoje. Tai galima daryti ir Novus Ordo, tačiau mažesniu mastu dėl daugiamečių ciklų ir galimybės pasirinkti skaitinius.
Kita stiprioji pusė yra ta, kad ši koncepcija remiasi apaštalo Jono žodžiais. Būdamas „mokinys, kurį Jėzus mylėjo“ ir priklausydamas Jo artimiausiam ratui, Jonas patyrė tokius Viešpaties asmenybės aspektus, kurių kiti mokiniai nepatyrė. Tikriausiai jis patyrė tokius mūsų Viešpaties asmenybės aspektus, kokių nepatyrė net šventasis Petras. Sėdęs prie stalo ir pradėjęs pasakoti istorijas, kurios sudarys jo Evangeliją ir laiškus, Jonas turėjo unikalią įžvalgą. Tai atsiskleidžia tuo, kad Jono Evangelija skiriasi nuo kitų trijų, taip pat ir unikaliu asmeniniu jo laiškų pobūdžiu. Dar vienas šio unikalumo aspektas – dažnos jo pastabos, kad jis pasakoja ne viską. Baigdamas savo Evangeliją jis aiškiai pabrėžia, kad Kristus sakė ir darė daug daugiau dalykų, nei čia užrašyta, tačiau jis sutelkė dėmesį tik į tai, kas būtina išganymui. Jo laiškuose gausu pastabų, kad jis galėtų papasakoti daugiau, tačiau toks pasidalijimas buvo skirtas geresnėms vietoms, būtent bendravimui akis į akį, o ne mokomajam laiškui.
Vienerių metų skaitinių ciklas yra geras, nes atlieka užduotį. Visada galima pasakyti daugiau, o jei tam skirti pakankamai laiko, galbūt net pasakyti tobulai. Tačiau Mišiose Dievo žodis nėra savitikslis – jis skirtas padėti sutelkti mintis į Kristaus auką ant kryžiaus, dabar vykstančią ant altoriaus. Tai nėra Biblijos studija, juo labiau ne paskaita universitete, kurioje sistemingai aptariama kokia nors tema. Įtraukti į savo gyvenimą daugiau Šventojo Rašto visada yra išmintinga ir naudinga. Nors šiuolaikiniam protui gali būti sunku su tuo susitaikyti, daugiau Šventojo Rašto aiškinimo per Mišias ne visada gali pasitarnauti Mišių tikslui – Jėzaus Kristaus aukos ant kryžiaus, įvykusios prieš maždaug 2000 metų, sudabartinimui laike ir erdvėje.
Galiausiai, kalbėdamas apie lekcionarijų, norėčiau pasakyti, kad kartais mažiau yra daugiau. Šiandien Bažnyčia susiduria su sunkumais, norėdama, kad pasaulis įsiklausytų į jos žinią. Nors pasaulis sunkiai klausosi Bažnyčios žinios visais laikais, galbūt galime būti savikritiški ir pripažinti, kad viena iš priežasčių, kodėl jis nesugeba klausytis, yra ta, kad mes nenustojame kalbėti. Mes skelbiame šimtų puslapių ilgio popiežiaus dokumentus. Mūsų Katekizmas – tai tomas, prilygstantis daugeliui tomų, kurie dūla bibliotekose ir kaupia dulkes. Jos kunigai sako ilgesnes nei dvidešimties minučių trukmės homilijas, kurios yra perteklinės ir savitikslės. Jos mąstytojai ir rašytojai jau seniai atsisakė bet kokios trumpos idėjos, laikydami trumpumą žinių priešu, priešindamiesi Saliamono išminčiai ir jo patarlėms. Ji pamiršo pamoką, kurią retkarčiais pamiršta visi valdžioje esantys žmonės, kad tinkamo autoriteto ir iškalbos požymis yra tas, jog nereikia nuolat aiškintis. Vienerių metų lekcionarijus yra paprastas, ir jo paprastumas yra jo stiprybė.
