Lietuvoje vis auga ir stiprėja imigrantų musulmonų bendruomenė, kuri jau bando pradėti nustatinėti taisykles ir mums - savo šalies šeimininkams lietuviams. Štai Kauno mečetės Facebook paskyroje jie paskelbė, kad mečetės apylinkėse nepageidautina viešai demonstruoti intymumo. Atrodytų, tokiai dorovinei nuostatai neturėtų prieštarauti ir katalikai, tačiau toks iš pažiūros dorovę saugantis pageidavimas neturėtų mūsų suklaidinti dėl tikrųjų islamo išpažinėjų tikslų.
Kiekvienas katalikas turi žinoti tai, kad, visų pirma, islamas yra klaidinga religija, o Mahometas yra netikras jos pranašas. Būdamas klaidinga religija, jis yra ir antikrikščioniška religija, kaip apie tai savo laiške rašo apaštalas Jonas:
Kas yra melagis, jeigu ne tas, kuris neigia Jėzų esant Mesiją? Tas yra ir Antikristas, nes jis paneigia Tėvą ir Sūnų. Kiekvienas, kas neigia Sūnų, neturi ir Tėvo. Kas išpažįsta Sūnų, tas turi ir Tėvą. (1 Jn 2, 22-23)
Kiekviena dvasia, kuri Jėzaus neišpažįsta, nėra iš Dievo. Tokia dvasia iš Antikristo, apie kurį esate girdėję, jog jis ateisiąs. (1 Jn 4, 3)
Po pasaulį pasklido daug suvedžiotojų, kurie nepripažįsta, kad Jėzus Kristus yra atėjęs kūne. O toks žmogus yra apgavikas ir antikristas. (2 Jn 1, 7)
Antikristo įvaizdis islamui nėra per stiprus – tai įrodo visa islamo ir krikščionybės 1400 metų susidūrimo istorija.
Žinoma, ne kiekvienas musulmonas yra agresyvus, kraujo ištroškęs džichadistas. To priežastis yra paprasta – yra daug islamo atmainų, taip pat daugelis paprastų musulmonų nepakankamai gerai išmano savo tikėjimą. Tačiau jei žmogus iš tiesų rimtai gręžiasi į savo tikėjimą, visada lemia tie, kurie pasiryžę nuosekliausiai sekti savo religijos ištakose apreikštomis tiesomis.
Kai kurias jų tikėjimo tiesas sunku priimti ir patiems musulmonams – pavyzdžiui daugybei musulmonų yra sunku priimti tą faktą, kad jų religijos lyderis, naudojant šiuolaikinius terminus, buvo pedofilas. Būdamas 54 metų jis vedė 6 metų mergaitę Aišą, o jai būnant 9 metų santuoka buvo konsumuota. t.y. buvo atliktas pirmasis lytinis aktas. Teisinant Mahometo elgesį renkamasi daugybė vienas kitam prieštaraujančių argumentų -- aiškinant, kad ne viskuo, kas užrašyta, galima pasitikėti, kad neteisingai skaičiuojami Aišos nugyventi metai, ar kad tais senais laikais 9 metų mergaitės jau būdavo subrendusios moterys. Tačiau nemeluoja pats šiuolaikinių musulmonų elgesys – daugybėje musulmoniškų šalių visiškai jaunų mergaičių ištekinimas už pagyvenusių vyrų yra normali islamo praktika.
Apie bet kurią religiją nereikėtų spręsti iš jos pavienių atstovų elgesio. Visada reikia žvelgti plačiau – į pačią religijos esmę, jos loginius prieštaravimus, į jos pasekėjų elgesio nuoseklumą istorijoje ir šiais laikais.
Mūsų svetainėje rasite daug straipsnių pažymėtų žyma islamas – apie jo išpažinėjų vykdytus ir vykdomus užkariavimus, apie jų melo ir priešiškumo doktrinas, taikomas kitatikiams, apie krikščionių persekiojimą ir genocidą viso pasaulio musulmoniškose šalyse, apie moterų, kaip žemesnės kastos žmonių, prievartavimą ir žeminimą, galiausiai, net apie neapykantą žmonių keturkojams draugams – šunims.
Neapsirikime dėl vieno -- joks taikus sambūvis su šios religijos atstovais ilgalaikėje perspektyvoje nėra įmanomas. Islamas yra galingiausia antikrikščioniška religija istorijoje, galingesnė net už totalitarinę komunizmo ideologiją, ir vos tik jis įgauna daugiau jėgų, visose šalyse krikščionių laukia tas pats likimas, kurį dabar išgyvena bet kurios konfesijos krikščionys Somalyje, Afganistane, Nigerijoje ir kitur. Mes tapsime antrarūšiais piliečiais savo pačių namuose, kuriems kurį laiką leidžiama gyventi tik iš pasigailėjimo.
Norintiems daugiau susipažinti su islamo kritika, paremta islamiškais šaltiniais, daug informacijos rasite svetainėje wikiislam.net, kurią ne kartą buvo bandyta atakuoti ir uždaryti.
Žemiau pateikiame islamo eksperto Raymond Ibrahim straipsnį apie tris pagrindines blogiausias islamo doktrinas.
+ + +
Kadangi islamas kritikuojamas dėl daugelio dalykų – pradedant priešiškumu modernumui ir demokratijai, baigiant raginimais įvesti teokratinę valdžią, radikaliu „patriarchatu“, neapykanta moterims ir drakoniškomis bausmėmis – čia paminime tik keletą pavyzdžių – verta šiek tiek atsitraukti ir atskirti doktrinas (iš visos jų daugybės), kurios daro įtaką tik musulmonų visuomenei, nuo tų, kurios apima bei daro įtaką vakariečiams ar apskritai nemusulmonams. Tai padarius, į akiratį aiškiai iškyla trys tarpusavyje susijusios doktrinos. Jos yra: 1) visiškas atsiribojimas ir priešiškumas „netikėliui“, t. y. nuolatinis dvasinis arba metafizinis priešiškumas nemusulmonams (arabų kalba žinoma kaip al-wala’ w’al bara, verčiama kaip „ištikimybė ir priešiškumas“); kuris natūraliai pasireiškia kaip 2) džihadas, t. y. fizinis priešiškumas nemusulmonams ir – kai tik įmanoma – bandymas juos pavergti; galiausiai sėkmingi džihadai veda prie 3) dimitudijos – žeminančios nugalėtų nemusulmonų, atsisakančių išsižadėti savo tikėjimo ir atsiversti į nugalėtojo tikėjimą, padėties visuomenėje.
Ištikimybė ir priešiškumas
Nėra abejonės, kad vyraujantis islamas skatina musulmonų atskyrimą nuo nemusulmonų, tikinčiųjų nuo netikinčiųjų, švariųjų nuo nešvariųjų. Korano 5:51 eilutė įspėja musulmonus: „Tikintieji! Nesirinkite judėjų ir krikščionių sau globėjais – jie yra globėjai vieni kitų. Kas tai darys – bus laikomas vienu iš jų.“, tai yra, jis taip pat tampa netikinčiuoju, arba kafyru, blogiausia žmogaus kategorija islame. Korano 3:28, 4:89, 4:144, 5:54, 6:40, 9:23 eilutėse pateikiama ta pati žinia; 58:22 eilutėje tiesiog teigiama, kad tikri musulmonai nedraugauja su nemusulmonais – „tėvais, vaikais, broliais, seserimis ar artimaisiais“. Tačiau Korano eilutės taip pat ragina musulmonus jausti nemusulmonams priešiškumą – neapykantą: „Mes atsiskiriame nuo jūsų ir nuo to, ką garbinate vietoj Alacho. Mes atmetame jus. Priešiškumas ir pyktis vyraus tarp mūsų amžinai, kol nepriimsite tikėjimo į Alachą Vieną.“ (Koranas 60:4). Kaip Islamo valstybė paaiškino savo straipsnyje nedviprasmišku pavadinimu „Kodėl mes jūsų nekenčiame ir kodėl su jumis kovojame“, „Mes jūsų nekenčiame pirmiausia todėl, kad esate netikintieji.“
Kita al-wala’ w’al bara pusė yra ta, kad musulmonams įsakoma draugauti su kitais musulmonais ir jiems padėti – įskaitant džihadistus, pavyzdžiui, skiriant jiems lėšas (arba zakatą). Kaip apibendrina vienas musulmonų autoritetas, tikintysis „yra įpareigotas draugauti su tikinčiuoju – net jei šis elgiasi su tavimi despotiškai ir smurtingai – o netikinčiajam jis privalo būti priešiškas – net jei šis yra liberalus ir maloniai elgiasi su tavimi“ (The Al Qaeda Reader, p. 64). Ši ištikimybė bendratikiams musulmonams ir priešiškumas nemusulmonams iš esmės lemia metafizinį arba „dvasinį“ islamo ir Vakarų susidūrimą. Prie priešiškumo pridėkime faktą, kad musulmonams leidžiama meluoti netikintiesiems – įskaitant apsimetimą esant lojaliu ar draugišku – ir tampa akivaizdu, kokia pavojinga yra „lojalumo ir priešiškumo“ doktrina. Be kita ko, nelojalumas netikintiesiems (žr. pateiktus pavyzdžius čia, čia, ir čia), bei „mafijos mentalitetas“, pagal kurį visi musulmonai turi viešai ar slapta bendradarbiauti, rodo, kad priešiškumas nemusulmonams, net ir nematomas, visada yra.
Džihadas
Džihadas – karas prieš nemusulmonus vien dėl to, kad jie yra nemusulmonai – yra fizinis priešiškumo „netikintiesiems“ pasireiškimas ar įgyvendinimas. Ne tik natūralu pulti ir siekti pavergti tuos, kurių buvo mokoma nekęsti nuo pat vaikystės, bet ir pati džihado doktrina, įskaitant šariato skleidimą ir įgyvendinimą visame pasaulyje, yra neatskiriama islamo dalis; ji yra įtvirtinta ne mažiau nei penki islamo ramsčiai. Kaip teigiama „Islamo enciklopedijos“ straipsnyje apie „džihadą“, „islamo skleidimas ginklu yra religinė visų musulmonų pareiga… Džihadas turi būti tęsiamas tol, kol visas pasaulis atsidurs islamo valdžioje… Kad džihado doktrina būtų panaikinta, islamas turėtų būti visiškai pakeistas.“
Galima ir toliau cituoti daugybę, ypač musulmonų, autoritetų, teigiančių, kad džihadas, skirtas užkariauti pasaulį, yra neatsiejama islamo dalis. Net velionis Osama bin Ladenas – kuris norėjo, kad Vakarai patikėtų, jog Al-Kaidos teroras yra šalutinis politinių nesutarimų produktas – kalbėdamas arabų kalba musulmonams aiškiai nurodė, kad pagrindinis veiksnys yra džihado doktrina: „Mūsų diskusijos su netikinčiais Vakarų atstovais ir mūsų konfliktas su jais galiausiai susiveda į vieną klausimą… Ar islamas verčia žmones kardu paklusti jo valdžiai fiziškai, jei nėra paklūstama dvasiškai, ar ne? Taip. Islame yra tik trys pasirinkimai... Arba paklusti, arba gyventi islamo viršenybės sąlygomis, arba mirti.“
Dimitudija
Tačiau kadangi netikintieji turi būti nekenčiami per se, o ne tik džihado kontekste – kurio vykdymo galimybės dažnai ribojamos aplinkybių – priešiškumas tęsiasi net ir po sėkmingų džihadų pabaigos. Skirtingai nuo kitų užkariautojų ir užkariavimų, kurie paprastai leidžia užkariautiesiems gyventi netrukdomiems, kol jie nekelia iššūkio naujajai tvarkai – kai kurie netgi bando nuraminti ir užsitarnauti naujųjų pavaldinių palankumą – islamo užkariavimo atveju ta senoji metafizinė priešiškumo dvasia, kuri kurstė džihadą, lieka triumfuoti ir džiaugtis netikinčiųjų pavaldinių nelaime. Taigi pastarieji ne tik privalo mokėti specialų mokestį (džizją), priimti pavaldžią padėtį ir laikytis daugybės suvaržymų – jiems taip pat turi būti primenama ir jie turi būti verčiami jaustis menkesniais bei niekinamais, be kita ko, tai naudojant kaip būdą juos „įkvėpti“ atsiversti į „tikrąjį“ tikėjimą.
Kaip minėtame straipsnyje paaiškino Islamo valstybė“, nepaisant jokių nemusulmonų siūlomų nuolaidų, „mes ir toliau jūsų nekęsime, nes pagrindinė priežastis, dėl kurios jūsų nekenčiame, neišnyks, kol neatsiversite į islamą. Net jei mokėtumėte džizją ir gyventumėte islamo valdžioje patirdami pažeminimą, mes ir toliau jūsų nekęsime.“ Islamas laimi bet kuriuo atveju: jei nemusulmonas ir toliau laikosi savo tikėjimo, musulmonai ir toliau jį išnaudoja; jei, kita vertus, nemusulmonas galiausiai „pasiduoda“ islamui, umma įgyja naują narį (kuriam, jei vėliau jis persigalvotų ir atsisakytų tikėjimo, grėstų mirties bausmė).
* * *
Šie trys tarpusavyje susiję islamo mokymai – ištikimybė ir priešiškumas, džihadas ir dimitudija – yra neabejotinai pagrįsti islamo teise, arba šariatu. Tai nėra klausimai, kuriuos būtų galima interpretuoti ar svarstyti. Pašalinus arba sumažinus dėmesį visiems tiems kitiems „problemiškiems“ mokymams, kurie turi įtakos tik musulmonams — bet kurie dažnai painiojami su šiais (trimis) mokymais, tiesiogiai veikiančiais nemusulmonus — galima geriau įvertinti ir taip atkreipti dėmesį į tikrąsias islamo ir Vakarų konflikto šaknis.
