„Baimė“ yra našta mūsų protui, širdžiai ir sielai. Ji nuodija mūsų egzistenciją. Kad ir ką darytumėte, kad ir kokia būtų jūsų materialinė ar dvasinė atsakomybė, neįtraukite į tai savo sielos ir neleiskite, kad ją kada nors sutrikdytų nerimas. Tai yra tikėjimo ir pasitikėjimo Dievu trūkumas.
Visa, ką turite daryti ordine, yra Jo darbas. Darykite tai, ką galite, dosniai, žinodami, kad sėkmė priklauso tik nuo Jo, o ne nuo jūsų sugebėjimų. Jei atsisakysite siekti savo pačių šlovės, gyvensite netrikdomoje ramybėje, nepaisant to, kad turite tiek daug nuveikti. Vienintelis dalykas, kurio reikia bijoti, yra nuodėmė.
Dievo keliai nėra mūsų keliai. Jėzus triumfuoja pralaimėdamas. Per dvidešimt amžių niekas nepasikeitė. Būkite uolūs ir didinkite savo gebėjimus: tai yra Dievo valia. Būkite tikri, kad viskas vyksta vien Jame. Jei Jis nenori tavo sėkmės, priimk tai su visomis žeminančiomis ir nemaloniomis pasekmėmis. Tada būsi laisvas. Svarbu yra tik daryti tai, ko nori Dievas, o ne siekti sėkmės. Labai ramina mintis, kad Tėvas laiko visą pasaulį ir visų žmonių širdis savo rankose.
Viskas kyla iš Jo valios – niekas neįvyksta, jei Jis to nenori. Kodėl turėtum nerimauti dėl tuščių baimių? Tiesiog panaudok savo gebėjimus tinkamu laiku. Neleisk sau apie tai galvoti Dievui priklausančiais momentais, tokiais kaip malda, skaitymas, didžiosios tylos nuo kompletos iki primos metu. Kitaip prarasi savo sielos džiaugsmą. Mėgaukis nuostabia Jėzaus ramybe Jo užduotyje, kuri apima pasaulį ir visą žmoniją. Jis apšviečia keliais žodžiais. Jis gelbsti per nejudamą ir tylų kryžių. Visa žmogiškoji išmintis nepranoks Jo žodžių: „O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs“ (Jn 12, 32).
Apaštalai, didieji pamokslininkai ir šventieji niekada neaukojo savo pokalbių su Dievu vardan apaštališkojo uolumo. Jie viską patikėjo Jo Apvaizdai ir niekada Juo neabejojo. Tikrų kontempliatyviųjų žemiškieji pasiekimai yra nepaprasti, o bet kokia nerimastinga išorinė veikla yra bevaisė. Gryna Dievo meilė yra filtras. Ji pašalins iš jūsų sielos ne tik tai, kas jai prieštarauja, bet ir tai, kas jos neatgaivina.
Ji prieštarauja bet kokiam triukšmui, kuris galėtų užgožti ar pakeisti Jo balsą: „Kai visa tvyrojo gilioje tyloje, ir naktis savo eigoje buvo įveikusi pusę kelio, visagalis tavo Žodis, Viešpatie, iš dangaus nuo karališkojo sosto nužengė“ [1]. Dievas atėjo tuomet, kai viskas žemėje užmigo.
[1] Dum medium silentium tenerent omnia, et nox in suo cursu medium iter haberet, omnipotens sermo tuus, Domine, de caelis a regalibus sedibus venit. Antifona Magnificat ir Benedictus sekmadienio Kalėdų oktavoje metu. Plg. Išm 18, 14–15
