Daugelį metų savo automobilyje laikiau rožančių, kurį įsigijau sendaikčių parduotuvėje. Kiekvieną kartą, kai laikydavau tuos karoliukus ir melsdavausi, galvodavau apie žmogų ar žmones, kuriems tie karoliukai priklausė, ir melsdavausi už juos. Niekas nėra už mūsų maldų ribų. Nors mūsų įtaka yra labai ribota, kai kalbame apie žemiškus, apčiuopiamus dalykus, tačiau kai kalbame apie maldas už žmones, galimybės yra beribės, visiškai nesuvaržytos laiko ar erdvės.
Katalikų Bažnyčios katekizmas apie užtarimo maldą sako taip:
Nuo Abraomo laikų užtarimas – prašymas kito vardu – buvo būdingas širdžiai, suderintai su Dievo gailestingumu. Bažnyčios amžiuje krikščioniškas užtarimas dalyvauja Kristaus užtarime kaip šventųjų bendrystės išraiška. Užtardamas, besimeldžiantis žiūri „ne tik į savo interesus, bet ir į kitų interesus“, netgi iki to, kad meldžiasi už tuos, kurie jam daro žalą. (KKK 2635)
Visi žinome istoriją apie šv. Monikos karštas užtarimo maldas už savo sūnų šv. Augustiną ir jos atkaklumo vaisius. Galbūt mažiau žinome apie užtarimo maldos galią šv. Pelagijos, ketvirtojo amžiaus šokėjos ir prostitutės, atveju. Vieną dieną pamatęs ją einančią pro savo bažnyčią, vyskupas Nonas meldėsi už jos atsivertimą. Kaip ir Augustinas, ji atsivertė ir paliko savo senąjį gyvenimą.
Rasti žmones, už kuriuos galėtume melstis, nėra sunku. Kiekvieną dieną susitinkame draugus, šeimos narius ir bendruomenės narius. Visi jie galėtų pasinaudoti mūsų maldomis. Šventoji Dvasia visada pasirengusi mus paskatinti melstis, jei tik mes į tai atkreipsime dėmesį.
Neseniai perskaičiau istoriją apie galingą užtarimo maldos pavyzdį. Ši istorija buvo unikali tuo, kad žmogus, kuris meldėsi, gana greitai pamatė savo maldos galią. Jis paprasčiausiai sukalbėjo „Sveika, Marija“ per savo rytinį bėgimą, kai pamatė greitosios pagalbos automobilį prie namų, pro kuriuos bėgo. Vėliau, per kitą bėgimą, kaimynė jį sustabdė ir pasakė, kad būdama ant operacinės stalo ji žinojo, kad jis meldėsi už ją. Įsivaizduokite, ką reikštų žinoti, kas atsitinka kiekvieną kartą, kai mes meldžiamės už ką nors. Vieną dieną, Dievo valia, mes tai sužinosime.
Mes nuolat užtvindomi naujienomis apie tragiškus ar skandalingus įvykius, dėl kurių turime melstis. Galbūt amžinasis mūsų informacijos pertekliaus amžiaus tikslas yra tai, kad galime melstis už visus tuos žmones visame pasaulyje, kuriems reikia maldos, bet kurių niekada asmeniškai nesutiksime – tiek įžymybes, tiek paprastus žmones.
Prieš kelerius metus ESPN paskelbė istoriją apie sėkmingą koledžo krepšinio žvaigždę, kuri tapo vienuole. Jos istorija mane giliai sujaudino dėl vieno konkretaus dalyko, kurį ji pasakė. Žurnalistas paklausė sesers apie rugsėjo 11-ąją. Ji jam pasakė, kad vienuolės meldėsi už visus, kurie buvo susiję su šiuo įvykiu, bet jos niekada neskaitė ir nematė jokių istorijų apie jį. Jos žinojo, kad gali melstis, bet jos nežinojo – ir nereikėjo žinoti – detalių.
Dauguma iš mūsų turi natūralų norą žinoti detales. Bet mums to tikrai nereikia. Mums gali būti netgi žalinga žinoti – ar ieškoti – visų kraupių detalių. Nėra jokios naudos stebėti kito žmogaus tragediją.
Nesenas pavyzdys yra Charlie Kirko nužudymas. Vaizdo įrašo, kuriame matyti, kaip jis buvo nušautas, peržiūrėjimas nepadeda mūsų maldoms už jo sielą ar jo žmonos ir vaikų paguodą. Iš tiesų, tai gali sukelti mūsų pyktį ir atvesti prie keršto troškimo – visiškai priešingo to, ką Kirko žmona parodė jo žudikui. Kai leidžiame, kad smalsumas ar obsesija „žinoti“ mus vestų į pernelyg didelį susidomėjimą, kyla pavojus tiek mūsų emocinei, tiek dvasinei gerovei, jau nekalbant apie pagarbą aukos orumui.
Mes galime ir turėtume melstis už kitus, nepriimdami jų tragedijos kaip savo. Mes galime dalytis jų kančia, jos nepatirdami patys, ir tai padeda padaryti ribotas žinojimas apie situaciją. Visos bjaurios detalės apie kieno nors išbandymus ir tragediją taip pat gali mus gundyti paskalbėti ir teisti. Kur kas geriau išlaikyti tam tikrą atsiribojimą – melstis už žmonių ketinimus, nesusijus emociškai. Sveikas atsiribojimas padeda mums išlaikyti amžinybės perspektyvą – bendrą vaizdą, jei norite. Dėl to atsiranda laiko, emocinės energijos ir aiškumo protui, kad galėtumėte melstis už dar daugiau žmonių ir situacijų.
Žinoma, mes vis dar galime emocingai reaguoti į kančias pasaulyje, ir tai normalu. Tai žmogiška. Mes turėtume kažką jausti. Bet neturėtume būti to apsėsti ar prisiimti visos naštos ant savęs. Ir neturėtume jaustis kalti, kad to nedarome. Tai reiškia atiduoti situaciją Dievo meilei ir gailestingumui. Iš tiesų, taip sakoma Katekizme: užtarti kitus yra „būdinga širdžiai, suderintai su Dievo gailestingumu“. Tai gražu. Aš noriu turėti tokią širdį.
Esmė yra ta, kad mūsų maldos yra svarbios. Jos daro poveikį, jos padeda tiems, už kuriuos yra aukojamos. Mūsų maldos gali nekeisti jų aplinkybių ar neišgelbėti jų gyvybių, bet jos gali tiesiog padėti jiems nešti bet kokią naštą, kurią jie patiria. Tai nėra mažas dalykas.
Prisimenu laiką, kai mano šeima susidūrė su tam tikra krize. Aš kreipiausi į draugų grupę ir paprašiau jų melstis už mano ypatingą intenciją. Visą dieną buvau kupinas ramybės, nepaisant to, kad susidūriau su situacija, dėl kurios turėjau visą teisę panikuoti. Man į galvą atėjo ištrauka iš Fil 4, 6–7:
„Niekuo perdaug nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. Ir Dievo ramybė, pranokstanti visokią išmintį, sergės jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje.“
Kartais krizė mus taip užvaldo, kad sunku melstis. Tokiose situacijose naudinga – ir nuolanku – kreiptis į kitus, kad jie užtartų už jus. Ramybė, kuri pranoksta visą supratimą ir kurią jaučiate audringais laikais, gali būti įgyta dėl kitų žmonių maldų už jus.
Mūsų nepriklausomoje, „aš galiu pats“ visuomenėje gali būti tikrai labai sunku prašyti tokios pagalbos. Mūsų išdidumas, jaučiama gėda ar poreikis apsaugoti kieno nors reputaciją gali trukdyti mums kreiptis į kitus. Laimei, visada yra galimybė tai pavadinti „ypatinga intencija“ ir išlikti anonimiškam. Nėra nieko blogo prašyti tokių nekonkrečių maldų. Kartoju, niekas neturi žinoti visų detalių, kad galėtų melstis už tam tikrą situaciją; galbūt netgi padarysite savo geradariams paslaugą.
Jūs retai žinote, su kuo kiti susiduria, bet garantuota, kad jie gali pasinaudoti jūsų užtarimu. Tai nebūtinai turi būti sudėtinga ar užimti daug laiko. Tiesiog aukokite trumpą maldą – arba savo gyvenimo kančią – kito žmogaus labui. Tai mus suvienija su Dangumi ir gali, tiesiogine prasme, pakeisti gyvenimus dabar ir amžinybėje.
Žinoma, mūsų užtarimo poreikis neapsiriboja šiuo pasauliu. Vėlėms skaistykloje visada reikalingas mūsų užtarimas. Nors galime už jas melstis ir neformaliai, taip pat reikėtų melstis Šv. Gertrūdos Didžiosios maldą už sielas skaistykloje. Lapkritis, skirtas sieloms skaistykloje, yra puikus metas pradėti melstis už mirusiuosius.
Galiausiai, nors čia daugiausia dėmesio skyriau spontaniškai maldai, nes ją gali melstis bet kas, bet kur ir bet kada – ir, būkime sąžiningi, kai atidėliojame maldas, dažnai pamirštame jas melstis – akivaizdu, kad galingiausia malda, kurią galime melstis, yra Šventoji Mišių auka. Melskitės Mišiose už skaistykloje esančias vėles, už savo kaimyną, suprastėjus jo sveikatai, už savo vaiką ar sutuoktinį jų gimtadienio proga. Jokia malda už kitą nėra veltui. Užtarti kitus malda ir auka yra mažiausia, ką galime padaryti, ir tai yra taip paprasta.
