Viena didžiausių klaidų, šiandien paplitusių net katalikų sluoksniuose, yra teiginys, kad visos religijos yra lygiavertės, nes visos garbina tą patį Dievą. Ši klaida yra pati rimčiausia, nes savo esme neigia svarbiausią tiesą apie Katalikų Bažnyčią. Deja, popiežiaus Pranciškaus pasisakymai Singapūro katalikiškajame jaunimo koledže 2024 m. rugsėjo 13 d. atitinka šią kryptį ir, su visa pagarba popiežiui, yra objektyviai skandalingi.
Oficialioje Vatikano paskyroje šios Pranciškaus frazės cituojamos pažodžiui: „Visos religijos yra keliai pas Dievą. Jos yra – pateikiu palyginimą – tarsi skirtingos kalbos, skirtingos idiomos, kad ten patektume. Tačiau Dievas yra Dievas visiems. O kadangi Dievas yra Dievas visiems, mes visi esame Dievo vaikai. „Bet mano Dievas yra svarbesnis už tavo!“ Ar tai tiesa? Dievas yra tik vienas, o mes, mūsų religijos – tai kalbos, keliai, kuriais einama pas Dievą. Vieni sikhai, kiti musulmonai, treti induistai, ketvirti krikščionys, bet tai skirtingi keliai. Suprantate?“
Atsakome iš karto: ne, Šventasis Tėve, nesupratome ir negalime suprasti. Mūsų religija, taip pat Jėzaus Draugijos, kuriai Jūs priklausote, istorija moko mus kitaip.
Singapūro vyskupija, kurioje išsakėte šiuos teiginius, turi žymų jėzuitą įkūrėją – šventąjį Pranciškų Ksaverą, kuris 1545 m. atvyko į Malaką, senovinį šios vietovės pavadinimą. 1558 m. ši teritorija buvo pakelta į vyskupiją, turinčią sufraganą Goa, Indijoje.
Pranciškus Ksaveras gimė kilmingų tėvų šeimoje 1506 m. Navaroje, studijavo Paryžiaus universitete, kur jo kambario draugas buvo Ignacas Lojolos, pavertęs jaunuolį iš pavyzdingo studento Evangelijos gynėju. 1537 m. birželio 24 d. jis buvo įšventintas kunigu, o 1539 m. pavasarį tapo vienu pirmųjų Jėzaus Draugijos steigėjų. Kitais metais, kai Portugalijos karalius Jonas III paprašė misionierių portugalų kolonijoms, popiežius jį pasiuntė į Indiją su „apaštališkojo nuncijaus“ titulu.
1542 m. atvykęs į Goa po ilgos ir varginančios kelionės, jis dvejus metus keliavo iš kaimo į kaimą pėsčiomis arba nepatogiomis valtimis, patyrė tūkstančius pavojų, krikštijo, steigė bažnyčias ir mokyklas, atvertė tūkstančius gyventojų, visur buvo vadinamas šventuoju ir stebukladariu. 1549 m. iš Goa jis išvyko į Japoniją, kur pasėjo katalikų tikėjimo sėklą. 1552 m. balandžio 17 d. jis išvyko vykdyti savo paskutinio projekto – nešti Evangeliją į Kiniją. Nuotykių kupinos kelionės metu jis išsilaipino Sančiano (Šančuano) saloje, piratų ir kontrabandininkų prieglobstyje, kur susirgo plaučių uždegimu ir, netekęs bet kokios priežiūros, tų pačių metų gruodžio 3 d. mirė viename namelyje, kelis kartus pakartojęs: „Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs! Mergele, Dievo Motina, atsimink mane!“
Po dvejų metų jo kūnas buvo pervežtas nepažeistas iš pradžių į Malaką, o paskui į Goa, kur yra garbinamas Gerojo Jėzaus bažnyčioje. Romoje esančioje Gesù bažnyčioje saugoma viena iš jo rankų, nuimta tam, kad būtų garbinama šalia šventojo Ignaco kapo. Jį 1619 m. beatifikavo Paulius V, o 1622 m. kanonizavo Grigalius XV. Bažnyčia nustatė jo liturginę šventę gruodžio 3 d. ir paskelbė jį misijų globėju.
Šventasis Pranciškus Ksaveras į gyvą krikščionybę perkėlė Jėzaus žodžius, skirtus apaštalams: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją kiekvienam kūriniui. Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas“ (Mt 16, 16). Mūsų Viešpaties žodžiai aiškūs: paprastai nėra išgelbėjimo be Kristaus vardo. Apskaičiuota, kad šventasis misionierius suteikė krikštą maždaug 40 000 pagonių, atverdamas jiems rojaus vartus.
Garsiajame 1544 m. sausio 15 d. laiške šventasis Pranciškus Ksaveras rašo iš Goa:
„Nuo tada, kai čia atvykau, nė akimirkai nesustojau: uoliai keliauju per kaimus, teikdamas krikštą vaikams, kurie jo dar nėra gavę. Taip išgelbėjau labai daug vaikų, kurie, kaip daug kas teigia, negali atskirti dešinės nuo kairės. Tada vaikai neleisdavo man nei sukalbėti brevijoriaus, nei pavalgyti, nei pailsėti, kol neišmokydavau jų bent kelių maldų; tada pradėjau suprasti, kad jiems priklauso Dangaus karalystė. (...) daugybė žmonių šiose vietovėse dabar netampa krikščionimis tik todėl, kad jiems trūksta tų, kurie juos krikščionimis padarytų. Labai dažnai man ateina į galvą eiti per Europos universitetus, ypač Paryžiaus, ir pradėti šen bei ten šaukti kaip pamišėliui ir purtyti tuos, kurie turi daugiau mokslo negu meilės, tokiais žodžiais: deja, kokia daugybė sielų dėl jūsų yra pašalintos iš dangaus ir įmestos į pragarą! O, jei jie, užsiimdami laiškais, galvotų ir apie tai, kad galėtų atsiskaityti Dievui už gautus mokslus ir talentus! Iš tiesų, daugelis jų, sunerimę dėl šios minties, atsidėję dieviškųjų dalykų apmąstymui, nusiteiktų klausytis, ką Viešpats kalba jų širdims, ir, atidėję į šalį savo geismus bei žmogiškuosius reikalus, visiškai atsiduotų Dievo valiai. Jie tikrai iš visos širdies šauktų: „Viešpatie, štai aš čia; ko Tu nori, kad aš daryčiau? Siųsk mane, kur tik nori, gal net į Indiją“.
Šventasis Pranciškus Ksaveras mums taip pat paliko Tikėjimo aktą, kurį šiais sumaišties kupinais laikais verta melstis ir giliai apmąstyti klūpant ant kelių:
„Visa širdimi tikiu viską, ką Šventoji katalikų, apaštališkoji, Romos Bažnyčia man liepia tikėti apie Tave, mano Dieve! Vieną Dievą trijuose asmenyse.
Tikiu visa, ką Bažnyčia tiki ir moko apie amžinąjį Tėvo Sūnų, panašų į Dievą, kuris dėl manęs tapo žmogumi, kentėjo, mirė, prisikėlė ir viešpatauja danguje su Tėvu ir Šventąja Dvasia.
Pagaliau tikiu viskuo, ką šventoji Bažnyčia, mūsų Motina, įsako man tikėti. Esu tvirtai pasiryžęs viską prarasti, viską iškentėti, atiduoti savo kraują ir gyvybę, užuot atsisakęs nors vieno savo tikėjimo, kuriame noriu gyventi ir mirti, punkto.
Kai ateis mano paskutinė valanda, mano šaltos burnos galbūt nesugebės atnaujinti mano tikėjimo išraiškos, tačiau nuo dabar, savo mirties akimirką, išpažįstu, kad pripažįstu Tave, Jėzau Gelbėtojau, Dievo Sūnumi. Tikiu į Tave, skiriu Tau savo širdį, sielą, gyvenimą, visą save. Amen.“
