Est 13, 9 ir 10–11. Visa pasilieka, Viešpatie, tavo valdžioje, ir nėra kas galėtų pasipriešinti tavo valiai, nes tu padarei viską: dangų ir žemę ir visa, kas yra dangaus plote: tu esi visų Viešpats.
Ps 118, 1. Palaiminti nesuteptieji kelyje, kurie vaikščioja Viešpaties įstatyme.
(Introitas)
Šio sekmadienio Kolekta mums primena, jog mes esame Dievo šeimos nariai, sujungti vieno krikšto, vieno tikėjimo, vienos Bažnyčios saitais, – tai didžiulė ir nepelnyta privilegija, kurią taipViu dažnai užmirštame ar mažai tevertiname. Extra Ecclesiam nulla salus – už Bažnyčios [ribų] nėra išganymo, – mums primena Bažnyčios Tėvai, todėl stenkimės laikytis Bažnyčios viduje, stiprinkime savo ryšius su Dievo šeima.
Epistolės skaitinyje iš laiško Efezo krikščionims Pagonių Apaštalas primena, kad esame karo sūkuryje, – ne regimo, bet dvasinio, – dėl mūsų sielos kovoja demonų būriai, trokšdami mūsų pražūties, todėl yra labai kvaila ir stačiai pražūtinga apsimesti, jog toji kova mūsų neliečia. Tautų Mokytojas mus ragina elgtis priešingai, apsiginkluoti ir stoti į kovą. Tačiau mūsų ginklai yra ne šautuvai ar tankai: „Tad stovėkite, susijuosę strėnas tiesa, apsivilkę teisumo šarvais ir apsiavę kojas ryžtu skleisti taikos Evangeliją. O svarbiausia, pasiimkite tikėjimo skydą, su kuriuo užgesinsite visas ugningas piktojo strėles. Pasiimkite ir išganymo šalmą bei Dvasios kalaviją, tai yra Dievo žodį.“
Šventoji Evangelija skelbia Viešpaties palyginimą apie du skolininkus. Vienas karaliui skolingas 10 000 talentų – nerealią sumą – sakykime 10 milijonų eurų, o jam draugas skolingas – 100 denarų, – tarkime 10 eurų.
Taigi tarnas prašo pasigailėjimo iš karaliaus – ir jį gauna. Skola dovanojama. Tačiau, kuomet jo draugas tais pačiais žodžiais prašo pasigailėti dėl tos menkutės sumos, tarnas nesutinka ir įmeta savo draugą į kalėjimą.
Šio palyginimo esmė glūdi ne skolos dydyje, bet elgesyje. Tarnas turėjo būti gailestingas, nes jo buvo pasigailėta. Štai čia glūdi atleidimo prasmė ir būtinybė. Aš turiu būti gailestingas kitam ir atleisti ne dėl to, kad tai gera, gražu, teisinga, socialiai jautru ir emociškai sveika.
Anaiptol. Gailestingumas ir atlaidumas dažnai nėra nei gera, nei gražu, nei teisinga. Atleidimas negarantuoja, kad tas, kuriam atleista, ims elgtis kitaip. Tačiau, mano atleidimas nėra susietas su asmeniu ir jo vertumu ar nevertumu.
Atleidimas susietas su Dievu. Atleidžiu, nes man daugiau atleista. Kiekvienas iš mūsų esame to palyginimo Karaliaus, – Dievo skolininkai. Jam mes skolingi viską, nes viską iš Jo gavome: gyvybę, kūną ir sielą, gebėjimus ir talentus, mus supančią aplinką ir žmones. Savo neturime nieko, išskyrus nuodėmes. Esame amžini skolininkai.
Esame skolingi, nes Viešpats sumokėjo už mus mūsų skolą, pasiimdamas mūsų nuodėmes ir mirdamas už mus ant kryžiaus. Tad žvelkime ne į tą, kuris mus nuskriaudė, įžeidė ar kitaip nusikalto, – žvelkime visada į Tą, kuris mus pamilo, atpirko ir palaiko, - į mūsų Išganytoją. Tai yra svarbiausia.
Nemirtingumo maisto gavę, mes meldžiame Tave, Viešpatie,
kad tyra širdimi sektume tai, ką priėmėme lūpomis.
(Postkomunijos malda)
