Jer 29, 11, 12 ir 14. Sako Viešpats: Aš turiu galvoje taikos, bet ne priespaudos mintis. Jūs šauksitės manęs, ir aš jus išklausysiu ir sugrąžinsiu jūsų belaisvius iš visų vietų.
Ps 84, 2. Viešpatie, tu palaiminai savo žemę, tu išvadavai Jokūbą iš nelaisvės.
Introitas
Švenčiame paskutinį liturginių metų sekmadienį ir už savaitės pradėsime naujus liturginius metus – Advento laikotarpį. Šiandien Motina Bažnyčia mus kviečia mąstyti apie laikų pabaigą – metą, kada visi stosime Dievo akivaizdoje ir kiekvienam bus atmokėta pagal jo darbus.
Šventųjų Mišių Kolekta mums dar kartą primena, kad Dievas mums įkvepia troškimą Jo ieškoti, suteikia jėgų šias paieškas atlikti ir galiausiai padeda Jį atrasti. Tai nereiškia, jog mes galime tinginiauti ar nedėti pastangų, bet priešingai: jausdami tokį Dievo gerumą ir meilingą mums palankumą, turime užsidegti karščiausiu ryžtu kasdien vis labiau Dievą pažinti, pamilti ir kuo stropiau jam tarnauti.
Panašiai ir Pagonių Mokytojas Paulius Epistolės skaitinyje iš laiško Kolosiečiams, moko mus visada siekti daugiau: to, ko buvome išmokyti ir ką žinome esant gera pagal mūsų šventąjį tikėjimą. Juk Kristus mus išvadavo iš nuodėmės vergijos, tad neturime elgtis kaip vergai, bet kaip mylimi vaikai ir mokiniai, žinodami, koks neapsakomai didis atpildas mūsų laukia: „kad elgtumėtės, kaip verta Viešpaties, ir jam tobulai patiktumėte, nešdami visokių gerų darbų vaisių ir augdami Dievo pažinimu; kad, visokeriopai sustiprinti jo šlovės galia, pilni ištvermės ir kantrybės, su džiaugsmu dėkotumėte Tėvui, kuris padarė mus tinkamus paveldėti šventųjų dalį šviesoje.“ Toji šventųjų dalis turėtų būti kiekvieno mūsų siekiamybė ir tikslas vedantis mus painiais bei pavojingais šios žemės keliais ir padedantis daryti teisingus pasirinkimus.
Paskutinio liturginių metų sekmadienio Šventosios Evangelijos pasakojimas mums primena, kad šis regimas pasaulis yra praeinantis ir laikinas – visa, ką regime ir matome, gali pasikeisti per akimirksnį.
Viešpats perspėja mus, nepasiduoti iliuzijai, kad visa tai ką regime, kuo gyvename, ką jaučiame yra tikra ir svarbiausia. Daugybė dalykų, kuriuos pasaulis laiko svarbiais ir amžinais yra menki bei laikini.
Kaip vaikai, kurie, statydami jūros pakrantėje smėlio pilis įsijaučia į karalių vaidmenis ir negalvoja, kad atskubėjusi jūros banga akimirksniu nušluos tai ką jie sukūrė, taip ir pasaulio žmonės kuria santvarkas, planuoja naujas epochas – manydami jog tai liks amžiams.
Eiliniam šių laikų žmogui tikėjimas ir su juo susiję dalykai atrodo kaip laisvai pasirenkamas priedas, laisvalaikio užsiėmimas – tai, kas nėra ypatingai svarbu, nes tikrovė esanti visai kitokia ir svarbesni yra visai kiti dalykai. Tačiau tai ir yra didžioji apgaulė, kuriai kviečia nepasiduoti Viešpats. Viskas yra atvirkščiai: būtent tikėjimas ir Jėzaus mokymas yra svarbiausia ir būtiniausia. Kuomet užges saulė ir byrės žvaigždės, išgelbėti bus tie, kurie į savo širdis bus įsirašę Jėzaus Vardą.
Visada bus tokių, kurie skelbs žiną valandą ir metą, kuomet Viešpats sugrįš su galia ir didybe, kurie mokys ką reikia ar nereikia daryti, kad tuomet būtų išgelbėtas, tačiau juos ir jų pasekėjus visada lydi nusivylimas, kuomet pranašystės neišsipildo, nes „tos dienos ar tos valandos niekas nežino, nei angelai danguje, nei Sūnus, vien Tėvas“. Mums yra patikėta vien šiandiena, todėl turime drąsiai darbuotis, žinodami jog ateitis yra ne mūsų, o Jo rankose.
Krikščionis nėra nei optimistas, kuris svajoja sukurti tobulą visuomenę, nei pesimistas, kuris įsitikinęs, jog visu greičiu lekiame į bedugnę – krikščionis yra realistas, žinantis, jog šis pasaulis kaip ir žmogaus širdis yra netobuli, tačiau tikintis, jog Dievui nėra neįmanomų dalykų.
Mūsų paskirtis ir yra išlikti ramiais, nes žinome, kad dangus ir žemė praeis, o Viešpaties žodžiai nepraeis. Drąsiai irkimės per sraunius pasaulio vandenis, nes šalia yra Tas, kuris žino mūsų kelionės kryptį.
Suteik mums, meldžiame Tave, Viešpatie,
kad šių sakramentų, kuriuos priėmėme,
gydomąja galia būtų išgydyta visa,
kas tik mūsų sieloje iškreipta.
(Postkomunijos malda)
