2023 m. gruodžio 18 d. Tikėjimo mokymo dikasterijos su popiežiaus Pranciškaus pritarimu paskelbta deklaracija Fiducia supplicans buvo vienas iš kontroversiškiausių šio pontifikato momentų, tačiau dėl didžiulės kardinolų, vyskupų ir ištisų vyskupų konferencijų reakcijos, pradedant tomis „periferijomis“, kurias popiežius taip dažnai mini kaip autentiškų religinių ir žmogiškųjų vertybių nešėjas, ji taip pat tapo lūžio tašku.
Protesto priežastis – dokumento prieštaravimas nuolatiniam Bažnyčios Magisteriumui. Iš tiesų pareiškime, nors ir neigiamas „tos pačios lyties asmenų santuokos“ leistinumas, pripažįstama galimybė palaiminti vadinamąją homoseksualų „porą“, faktiškai patvirtinant ryšį, nuodėmingai jungiantį du „partnerius“.
Kad šis dokumentas yra daugiau nei dviprasmiškas, parodė ne tik jo sukeltos reakcijos, bet ir paaiškinimai, kuriuos popiežius Pranciškus buvo priverstas pateikti. 2024 m. sausio 26 d., kalbėdamas dikasterijos plenarinėje asamblėjoje, jis pareiškė, kad „kai spontaniškai kreipiatės į porą ir prašote jų, laiminate ne sąjungą, o tiesiog žmones, kurie kartu to paprašė“, o balandžio 24 d. interviu amerikiečių televizijai CBS („60 minučių“) pakartojo: „Tai, ką leidau, nebuvo sąjungos palaiminimas. To negalima daryti, nes tai nėra sakramentas. Aš negaliu. Viešpats taip padarė. Bet palaiminti kiekvieną žmogų – taip. Palaiminimas skirtas kiekvienam. Kiekvienam. Tačiau palaiminti tos pačios lyties asmenų sąjungą prieštarauja suteiktai teisei, prieštarauja Bažnyčios teisei. Bet palaiminti kiekvieną asmenį, kodėl gi ne? Palaiminimas skirtas visiems. Kai kuriuos žmones tai papiktino. Bet kodėl? Visiems! Visiems!“
Tačiau jei taip būtų, deklaraciją reikėtų atšaukti arba bet kuriuo atveju pataisyti, nes popiežiaus ir Tikėjimo dikasterijos sekretoriaus nuraminančio įsikišimo akivaizdoje išlieka Fiducia supplicans tekstas, kurio 39 punkte teigiama, kad „nereguliarioje situacijoje esanti tos pačios ar skirtingos lyties pora“ gali prašyti palaiminimo, net jei jis „niekada nebus atliekamas tuo pačiu metu kaip civilinės santuokos apeigos ar net kartu su jomis“. Netgi ne su santuokai tinkamais drabužiais, gestais ar žodžiais".
Į sumaišties horizontą įsiveržia studija „Pralaužta užtvanka – Fiducia supplicans pasidavimas homoseksualų lobizmui“, kurią parašė Jose Antonio Ureta ir Julio Loredo, du TFP (Tradicija, šeima ir nuosavybė) lyderiai, jau 2023 m. bestselerio „Sinodo procesas: Pandoros skrynia“ autoriai.
Pagrindinė naujojo tyrimo tezė yra ta, kad pastaraisiais dešimtmečiais Katalikų Bažnyčioje įsitvirtino galingas LGBT lobizmas, kuris pralaužė jos moralinės doktrinos užtvanką. Šio lobizmo tikslas – ateiti ir pakeisti Bažnyčios Magisteriumą, kuris be jokių apeliacijų smerkia homoseksualumą.
Čia kalbama ne apie sąmokslo teoriją. Ureta ir Loredo atkuria homoseksualistų revoliuciją bažnytinėse struktūrose, nurodydami tikslius vardus ir faktus nuo septintojo dešimtmečio iki šių dienų. 1986 m., valdant Jonui Pauliui II, kardinolas Ratzingeris, Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektas, pamėgino sustabdyti šį puolimą savo Laišku Katalikų Bažnyčios vyskupams dėl homoseksualių asmenų pastoracijos. Vėliau sekė kiti dokumentai, tačiau su popiežiaus Bergoglio pontifikatu užtvankos sienos ėmė trūkinėti. Deklaracija Fiducia supplicans vainikuoja šį pakrikimo procesą.
Uretos ir Loredo nerimo šauksmas yra svarbus ir reikia tikėtis, kad jis padės suvokti, kokia plati ir gili yra korupcija Bažnyčioje, tačiau šio niūraus vaizdo akivaizdoje kyla klausimas: ką daryti? Atsakymas, mūsų nuomone, yra toks, kad tik dieviškasis įsikišimas gali ištaisyti tokios rimtos doktrininės ir moralinės degradacijos situaciją.
Su tuo gali būti susijęs ir naujas Tikėjimo mokymo dikasterijos paskelbtas dokumentas „Tariamų antgamtinių reiškinių atpažinimo normos“, datuotas 2024 m. gegužės 17 d. ir patvirtintas popiežiaus Pranciškaus.
Kai kurie teologai ir kanonistai kritikavo šį dokumentą, nes juo iš vyskupų atimama teisė patikimai spręsti apie esamus nepaprastus reiškinius, perduodant sprendimą Tikėjimo mokymo dikasterijai ir galiausiai Šventajam Tėvui. Vis dėlto šis galios centralizavimas nėra problemiškiausias dokumento elementas.
Atrodo, kad probleminis dalykas yra kitas. Jei tiesa, kad tik nepaprastas Malonės įsikišimas gali sugrąžinti Bažnyčią ir visą visuomenę į normalią padėtį, būtina, kad tikinčiųjų sielos ir joms vadovaujantys ganytojai būtų atviri šiam Dievo Apvaizdos veikimui.
Tačiau naujosios Tikėjimo mokymo dikasterijos normos leidžia susidaryti įspūdį, kad Bažnyčia nori pasitraukti nuo galimybės pripažinti autentišką antgamtinį reiškinį. Prie trijų tradicinių kriterijų dikasterija tekstas prideda šešis naujus – nuo aiškaus pareiškimo apie antgamtiškumą iki nihil obstat, kuris nieko nesako apie antgamtinę reiškinio prigimtį, tik fiksuoja jo dvasinius vaisius. Naujųjų normų esmė, kaip pažymi The New Daily Compass, yra 22 straipsnio 2 dalis, pagal kurią „vyskupijos vyskupas, be to, rūpinsis, kad tikintieji nė vieno nustatymo nelaikytų reiškinio antgamtinio pobūdžio patvirtinimu“. Nuo šiol jo darbas, suderintas su dikasterija, bus skirtas grynai pastoraciniam tariamų apsireiškimų ar stebuklų aspektui, su galimybe priimti neigiamą sprendimą, bet be galimybės priimti teigiamą sprendimą.
Tiesa, Bažnyčia visada pripažindavo Dangaus įsikišimą tik po griežtų tyrimų, tačiau jos atsargumas nėra netikinčiųjų skepticizmas. Racionalistas, pasakodamas apie apsireiškimus ar stebuklus, atlaidžiai šypsosi, nes atmeta Dievo buvimą istorijoje. Kita vertus, Bažnyčia tiki stebuklais, tačiau žino, kad tai sritis, kurioje žmonės gali save apgauti, o velnias – juos apgauti. Dėl šių priežasčių ji elgiasi apdairiai, kol įsitikins Dievo veikimu (plg. Louis Louchet, Theology of Marian Apparitions, Borla, Turin 1960, p. 43-44). Tačiau negalima abejoti Dievo galia. Naujosiose Tikėjimo dikasterijos normose iš Bažnyčios ganytojų atimama galimybė nustatyti Dievo įsikišimo į žmonijos istoriją pėdsakus remiantis prielaida, kad Bažnyčios viešasis Apreiškimas baigėsi su paskutinio apaštalo mirtimi. Tačiau būtų neapdairu remtis šiuo neginčijamu principu ir ignoruoti ar nuvertinti autentiškų dangiškųjų apraiškų istorinį svorį praeityje, dabartyje ir ateityje. Kaip būtų galima su bendriniu nihil obstat atmesti Paray-le-Monial, Lurdo ir Fatimos dangiškąją žinią, apsiriboti tik tais apreiškimais, kurių dieviškąją kilmę Bažnyčia dažnai iškilmingai pripažindavo?
Tikintieji neturėtų būti stumiami į abejingumą antgamtiškumo akivaizdoje, bet turėtų būti pasirengę jį atpažinti ir priimti, nes būtent per šį nuostabų veiksmą Dievas mirštančiam pasauliui sugrąžins tiesą ir gyvybę.
