Dalinamės Šv. Pijaus X brolijos kunigo Edmundo Naujokaičio pranešimu, 2023 m. rugsėjo 16 d., Lenkijos lietuvių Šv. Kazimiero draugijos kvietimu, skaitytu Seinų Lietuvių namuose. Pranešime pristatoma kunigo atstovaujamos Brolijos situacija, tačiau paliečiamos ir visam katalikų Tradicijos atgimimui svarbios temos, atsakoma į dažniausius modernistų priekaištus.
Garbė Jėzui Kristui!
Labai džiaugiuosi, galėdamas su jumis susitikti! Labai dėkoju poniai Irenai už organizaciją, ponui Algirdui, Šv. Kazimiero draugijos pirmininkui, už pakvietimą. Dažnai važiuodavau pro Seinus, lankydavau baziliką, melsdavausi Seinų Dievo Motinai, bet šiuose Lietuvių namuose esu pirmąkart.
Kas yra Šv. Pijaus X kunigų brolija?
Esu kun. Edmundas Naujokaitis, atvykau iš Kauno, priklausau katalikų kongregacijai – Šv. Pijaus X kunigų brolijai. Tai nėra vienuolija, bet pasaulyje gyvenančių kunigų susivienijimas. Šiais laikais pavieniams kunigams parapijose labai sunku atsilaikyti prieš pasaulio spaudimą, tad Brolija jiems siūlo bendruomeninį gyvenimą namuose, vadinamuose prioratais. Neduodame vienuolinių įžadų, kaip dominikonai ar bernardinai, rengiamės ne abitu, o paprasta sutana, tačiau gyvename kartu, keliskart per dieną renkamės bendrai maldai.
Šios Brolijos globėjas yra šventasis Pijus X, kuris buvo popiežiumi prieš I pasaulinį karą. Jis labai skatino kunigystės ir visos Bažnyčios atnaujinimą. Jo šūkis buvo: Instaurare omnia in Christo – „Visa atnaujinti Kristuje“. Tai yra ir mūsų Brolijos devizas. Broliją įkūrė arkivyskupas Marcelis Lefebvre‘as, prancūzas, didelę gyvenimo dalį dirbęs misionieriumi Afrikoje. Jis buvo atsakingas už misijas visose prancūzų kolonijose Afrikoje: keliavo nuo Alžyro iki Madagaskaro, steigė seminarijas, organizavo vietos dvasininkijos ugdymą. Jo nuopelnai Bažnyčiai buvo dideli.
Tapęs „pensininku“, jis manė, kad pailsės nuo darbų, tačiau į jį pradėjo kreiptis kunigai ir seminaristai Prancūzijoje, Šveicarijoje ir kitur. Jie sakė: „Arkivyskupe, gelbėkit!“ Tai buvo laikai po Vatikano II Susirinkimo – paskutinio visuotinio Bažnyčios susirinkimo, kuris vyko 1962–1965 metais. Susirinkime buvo skelbiama, kad dabar prasidės Bažnyčios suklestėjimas, „naujosios Sekminės“, bet vien per pirmuosius dešimt metų savo pašaukimą metė 40 000 kunigų ir keliasdešimt tūkstančių vienuolių, smuko pašaukimų skaičius, buvo uždaromi vienuolynai. Kai kurių šalių, tokių kaip Olandija, Bažnyčios praktiškai buvo sužlugdytos. Prasidėjo procesas, kurį vadiname „Bažnyčios krize“. Tai didelis išbandymas!
Susirinkime buvo klausiama: koks turi būti Bažnyčios santykis su modernybe, su šiuolaikiniu pasauliu? Buvo pateiktas klaidingas atsakymas: prisitaikymas prie pasaulio, jo dvasios. Bet klausimas teisingas: kaip išlikti kunigams, vienuoliams, katalikiškoms šeimoms tikėjimui priešiškoje aplinkoje? Norėdamas padėti į jį besikreipusiems seminaristams, arkivyskupas M. Lefebvre‘as Šveicarijoje, Fribūre, 1970 metais įsteigė mūsų Broliją ir netrukus kunigų seminariją Econe. Iki šiol mūsų kongregacijos centras yra Šveicarijoje. Tai viena sparčiausiai augančių kongregacijų Bažnyčioje. Kai aš baigiau seminariją 2002 metais, Brolijoje buvo 417 kunigų, o šiais metais jų skaičius pasiekė 708. Dar Brolijai priklauso 129 broliai (ne kunigai), 81 sesuo oblatė, taip pat turime 209 seminaristus. Veikiame visuose kontinentuose, Brolijos namai ar koplyčios yra beveik visose Europos šalyse.
Esu iš Kauno priorato, jis pavaldus Varšuvai, kur yra Rytų Europos distrikto (srities) centras. Sričiai vadovauja vokietis kun. Karlas Stehlinas, srityje yra Varšuvos, Krokuvos, Poznanės, Gdynės ir Kauno prioratai, pradinė ir vidurinė mokykla prie Varšuvos, rekolekcijų namai. Iš viso Lenkijoje veikia 38 bažnyčios ir koplyčios, jose šv. Mišias laiko 31 kunigas. Brolijos seminarijoje Vokietijoje, Zaitzkofene, mokosi 14 lenkų seminaristų, dar 10 įstojo šį rugsėjį. Leidžiamas žurnalas „Zawsze Wierni“, Brolijos leidykla „Te Deum“ parduoda įspūdingus kiekius knygų. Aktyviai veikia tradicinė „Nekaltosios riterija“ („Militia Immaculatae“), kadaise įsteigta šv. Maksimilijono Kolbės, harcerai, kitos jaunimo ir pamaldžios draugijos.
Kauno priorate gyvename keturi kunigai ir brolis. Iš Kauno lankome koplyčias Vilniuje ir Šiauliuose, taip pat Taline, Rygoje ir Suvalkuose. Netrukus atsidarys koplyčia Tartu mieste Estijoje. Suvalkai yra arčiau Kauno nei Varšuvos, todėl ją lankyti pavesta kunigams iš mūsų priorato. Jau antrus metus veikia Brolijos koplyčia Suvalkuose, įsikūrusi tokiose „katakombose“ – vieno pastato prie prekybos centro „Arkadia“ rūsyje. Keli Seinų ir Punsko krašto lietuviai, kurie yra ir tarp čia susirinkusiųjų, tuoj atrado tą koplytėlę Suvalkuose ir atvažiuoja į joje aukojamas tradicines šv. Mišias, dalyvauja mūsų maldinėse kelionėse. Tad susipažinome Suvalkuose, ir taip atsidūriau čia. Bent porą kartų per mėnesį važinėju į Suvalkus ir atgal, o Punskas ir Seinai yra pakeliui.
Bažnyčios uždavinys – sielų išganymas
Kodėl kalbame ir įv. leidiniuose rašome apie Bažnyčios krizę? Galime pradėti „nuo Adomo ir Ievos“: ką mes apskritai veikiame kaip katalikai? kam yra tos visos bažnyčios ir parapijos? kam reikalinga Bažnyčia? Visa tai – dėl sielų išganymo! Tai esminis uždavinys, kurio negalime išleisti iš akių. Daug kur bažnyčios ir bažnytinės institucijos atlieka įvairiausias funkcijas: kultūros centro, socializacijos, karitatyvinės paramos, koncertų rengimo ir pan. Tačiau turime suprasti, kad svarbiausias tikslas yra ar privalo būti sielos išganymas! Tai reiškia, kad Bažnyčia pirmiausiai turi padėti kuo daugiau žmonių pasiekti jų gyvenimo galutinį tikslą – amžinąjį gyvenimą su Viešpačiu danguje. Tai be galo sunkus darbas, čia reikalingas žmonių bendradarbiavimas ir ypač – Dievo malonė, be kurios negalime išsigelbėti. Toji malonė ateina pas mus per šv. Mišias, per sakramentus, per Bažnyčios mokymą. Tik šio mokymo dėka mes sužinome Dievo apreiškimą ir Dievo valią mūsų atžvilgiu.
Būkime Bažnyčios patriotais!
Mes visi priklausome įvairiausioms bendruomenėms. Jūs, Seinų ir Punsko krašto lietuviai, turite didžiulę patirtį, ką reiškia dešimtmečiais išsaugoti savo tapatybę, kalbą, tautiškumą sunkiomis aplinkybėmis. Tai didžiulis darbas, kuris reikalauja bendro jėgų įtempimo: perduoti sekančioms kartoms savo kalbą, papročius, tradicijas. Pavieniai žmonės to negali padaryti. Jei dabar emigrantai išvažiuoja iš Lietuvos į kokią Norvegiją ar Airiją, jie sparčiai ištirpsta minioje, nutautėja, nes trūksta bendravimo su kitais lietuviais, visi užsiėmę savo darbais, vaikai eina į vietines mokyklas ir sparčiai perima vietines kalbas. Jau antroje kartoje vargiai prisimenama, kad esu lietuvis...
Tas patriotizmas, savo šaknų branginimas, būdingas įvairioms, ne vien tautinėms bendruomenėms. Kiekvienas individualus žmogus priklauso ne vienai bendruomenei, o daugeliui, kurios sudaro tam tikrą hierarchiją.
Pirmiausia priklausau savo šeimai – turiu domėtis, kas buvo mano tėvai, seneliai, protėviai, kokia mano kilmė? Privalau gerbti savo protėvių palikimą, turiu būti savo šeimos patriotas! Kitas lygmuo – vietinis. Esu kaunietis, mano tėvas – zanavykas, mama – žemaitė. Tad esu Kauno, Zanavykijos, savo gyvenvietės, regiono vietinis patriotas, domiuosi jų istorija, prisidedu prie savo „mažosios Tėvynės“, tėviškės gerovės kūrimo. Trečias lygmuo – tautinis: esame lietuviai ir Lietuvos patriotai, tad ypač vertiname lietuvių kalbą, kuri yra pagrindinė priemonė perduoti tautiškumą, tautinę tradiciją ateinančioms kartoms. Jei žmogus praranda kalbą, jis greitai nutautėja.
Tačiau čia negalime sustoti! Yra dar vienas lygmuo: priklausome krikščioniškajai civilizacijai, vadinamai Christianitas, kuri išauga iš Katalikų Bažnyčios ir vienijasi aplink ją. Taigi, turime būti visos Christianitas, ypač krikščioniškosios Europos, ir Katalikų Bažnyčios patriotai! Bažnyčia yra visuotinė, ji apima visą pasaulį, įvairiausias kultūras, o jos kulto apeigos vyksta įvairiais ritais (Romos, bizantiniu, sirų, armėnų ir kt.). Šie ritai turi savas bažnytines, liturgines kalbas, kurios dažniausiai yra senovinės, jau nebevartojamos kasdieniniame bendravime. Mes, lietuviai, priklausome Romos ritui, kurios liturginė, sakralinė kalba yra lotynų. Kiti katalikai naudoja, pvz., senąją graikų arba bažnytinę slavų kalbas. Egipto katalikai tarpusavy kalbasi arabiškai, bet bažnyčiose skamba koptų – senoji egiptiečių kalba.
Šios bažnytinės, sakralinės kalbos yra didžiulis lobis, jomis perduodama visas tikėjimo, teologijos, liturginių tekstų, giesmių lobis. Pamiršę šią kalbą, pamažu prarandame ryšį su visu bažnytinės tradicijos lobiu, su viso tikėjimo ir dvasinio gyvenimo šaknimis. Pamiršę lotynų kalbą, nebegalime skaityti daugumos Vakarų Bažnyčios tėvų, šv. Tomo Akviniečio, liturginių ar Bažnyčios mokymo tekstų, kanonų teisės, dvasinės literatūros klasikos. Ir tai yra taip pat mūsų patriotiškumo reikalas!
Lotynų kalbos svarba
Turime suvokti: esame Romos Katalikų Bažnyčios nariai, o ši Bažnyčia tęsia romėnišką, lotynišką civilizaciją, romanitas. Todėl turime stengtis išlaikyti lotynų kalbą, kaip mus nuolat skatino popiežiai ir Bažnyčios susirinkimai. Būtent todėl mūsų šv. Mišios yra laikomos lotyniškai. Žinoma, lekcija, evangelija perskaitomi ir vietos kalba, ja sakomas pamokslas ir kalbamos papildomos maldos (šv. rožančius, kryžiaus kelias ir pan.), tačiau liturginės Mišių, brevijoriaus, sakramentų teikimo apeigos vyksta lotynų kalba. Mūsų kunigų aukojamos Mišios vadinamos tradicinėmis, Tridento arba lotyniškomis Mišiomis.
Kodėl lotynų kalba tokia svarbi, bandžiau išdėstyti viename straipsnyje knygoje „Tradicinės ir naujosios Mišios“, Šiame straipsnyje detaliai išdėsčiau, kam apskritai reikalingos specialios, šventos liturginės kalbos, kodėl Bažnyčia visuomet gynė lotynų kalbą nuo protestantizmo ir modernizmo. (Straipsnis prieinamas ir mūsų svetainėje čia, red.)
Žmonės nuolat skundžiasi: kaip čia sudėtinga, ateinu į jūsų lotyniškas Mišias ir nieko nesuprantu! Tuomet klausiu: o kai jūs nueinate į lietuviškas Mišias – ką jūs suprantate? Vis tiek nesuprantate jų esmės! Net kunigas, kuris visą gyvenimą aukoja Mišias, nesupranta jų paslapties! Jose vyksta dieviški dalykai, kurių gelmę suvoksime tik amžinybėje! O lotynų kalba yra tobulas instrumentas perteikti visą neiškraipytą Mišių teologiją, tikėjimą į tikrąjį Kristaus buvimą Eucharistijoje, į permaldaujamąją auką. Mišios yra ne paskaita liaudžiai, o pirmiausiai Viešpaties Dievo kulto aktas, gi tos Mišių dalys, kurios skirtos liaudžiai (skaitiniai, pamokslas), jai prieinamos liaudies kalbomis.
Kaip meldžiamės, taip ir tikime
Žinoma, kalba – tik išorinė forma. Svarbiausia tradicinėse Mišiose – jų apeigos, gaubiančios ir išreiškiančios teologinę paslaptį. Čia galioja Bažnyčios tėvų principas: lex orandi, lex credendi – maldos taisyklė yra ir tikėjimo taisyklė, arba, kitaip tariant – kaip meldžiamės, taip ir tikime, nes mūsų maldos yra tikėjimo išraiška. Liturginės apeigos mus moko, kokiu būdu turime bendrauti su Dievu, kaip išreikšti pagarbą ir meilę Jam. Tos apeigos kyla iš seniausios Bažnyčios tradicijos, nuo pirmųjų amžių, su jomis susijusi visa bažnytinė muzika. Grigalinis choralas yra seniausia Vakarų civilizacijos muzikinė tradicija. Būtent grigalinio choralo pagrindu atsirado polifonija, renesanso, baroko, klasikinė muzika. Kai kurie iš jūsų giedate chore, geriau už mane žinote muzikos istoriją. Mišiolo, brevijoriaus lotyniški tekstai sudaro didelę dalį visos Vakarų muzikos repertuaro.
Taip lotyniškos apeigos suteikia mums tradicinę, kanoninę bendravimo su Dievu ir Jo garbinimo formą. Kai kas gali pasakyti: ai, forma nesvarbu, svarbu turinys. Aš tiesiog iš širdies pasišneku su Dievu... Bet tai yra individualus lygmuo. Šventieji taip ir darydavo: savais žodžiais, paprasta savo kalba nuoširdžiai kreipdavosi į Dievą. Tad daugelis sako: ir man to užtenka, nereikia tų sudėtingų ritualų, galiu nueiti į mišką ir gaubiamas jo atmosferos pabendrauti su Dievu. Tuomet užtenka paklausti: kada jūs paskutinįkart ėjote į mišką ir iš širdies meldėtės? Nė vienas iš taip kalbančių nėjo į mišką ir nesimeldė! Tai tik „dvasingas“ atsikalbinėjimas, kad nereikėtų vargintis eiti į paties Dievo namus – bažnyčią.
Be to, kad aš išmokčiau taip betarpiškai iš širdies bendrauti su Dievu, reikia didžiulio darbo: atgailos, apsimarinimo, nuolankumo ugdymo, o pirmiausia reikia eiti į bažnytinės maldos mokyklą. Liturginiai tekstai, tradicinės maldaknygės man suteikia tinkamų žodžių, išmoko mane pagarbios laikysenos, paprasčiausio mandagumo su Dievu, „bendravimo etiketo“. Tik pramokęs melstis kartu su bažnytine bendruomene, galiu pradėti vaisingai melstis asmeniškai. Mišios, brevijorius, sakramentai – tai oficiali, bendruomeninė Bažnyčios malda. Iš jos išaugo tradicinės liaudies pamaldumo praktikos (Žemaičių Kalvarijos kalnai, kryžiaus kelias, Jėzaus Vardo rožančius ir kt.), kurios irgi yra bendruomeninės, o galų gale – ir asmeninės maldos, kurias randame maldaknygėse, arba kurias išmokstame patys savais žodžiais išreikšti. Žmogus, nuo vaikystės lankantis bažnyčią, pamažu išmoksta melstis asmeniškai, įgauna tam tinkamų žodžių. Pirmiau yra tradicinė Bažnyčios malda, tik po to iš jos išauga mano asmeninis pamaldumas, kuris dera su pilnu, neiškraipytu tikėjimu, Dievo ir Jo tiesų supratimu.
Taigi, jei neišlaikysime tos lex orandi – tradicinės maldos taisyklės, tuomet net neįgysime, arba jau įgiję netrukus prarasime lex credendi – tikėjimo taisyklę. Be įsitraukimo į tradicinę liturgiją susikursime savo subjektyvią, religiniais ar estetiniais jausmais paremtą pamaldumą ir greitai visai prarasime tikėjimą ar nustosime praktikuoti. Būtent todėl Brolijos koplyčiose ir misijose taip pabrėžiame šių tradicinių Mišių svarbą.
Lotynų kalba – ne kliūtis
Be to, pagalvokite: gyvename visuotinio mobilumo, turizmo, migracijos laikais. Nuvažiuokite į Ameriką, Prancūziją ar bet kokią kitą šalį ir nueikite į naująsias Mišias, kurias kunigas ten laiko vietos kalba – jūs nieko nesuprasite ir jausitės svetimas, ypač dėl to, kad dingo rito vienybė, kiekvienas kunigas susikuria savo celebravimo stilių ir net prisigalvoja savų apeigų. Jūs tiesiog nebūsite tikri, ar patekote į savo religijos pamaldas! Tad esu visuotinės, Katalikų Bažnyčios narys, o visame pasaulyje už savo šalies ribų negaliu aktyviai dalyvauti pamaldose, jaučiuosi svetimas!
Atvirkščiai, pasižiūrėjęs internete tradicinių Mišių laikymo vietas mano lankomoje šalyje, net nuvykęs į Fidžį, Naująją Zelandiją ar Argentiną (kur esama Brolijos bažnyčių ir koplyčių), aš iškart galiu dalyvauti Mišiose, nes jos lygiai tokios, kaip pas mane namuose. Žinoma, nesuprasiu pamokslo, bet Mišių apeigose ir giedojime galiu iškart aktyviai dalyvauti! Tad kas geriau prisitaikęs prie moderniojo, mobilaus pasaulio – modernistai, nuolat kalbantys apie „dialogą su pasauliu“, ar Tradicijos katalikai? Šiame pasaulyje lotynų ir kitos bažnytinės kalbos yra neišmatuojamas lobis, brangi priemonė, leidžianti mums visur dalyvauti Dievo kulte!
Atsiverskite maldaknygę „Aukštyn širdis“ ir rasite lotynišką Mišių nekintamų dalių tekstą su lietuvišku vertimu. Keliskart perskaitę, susipažinsite su bendra apeigų struktūra, pagrindinėmis maldomis. Turime atskiras knygeles kiekvienam sekmadieniui ir privalomai šventei, kur yra ir kintamosios Mišių dalys, giesmės su natomis. Žmonės, kurie pas mus ateina Kaune ar Suvalkuose, jau po dvejų trejų Mišių įsijungia į maldas ir giedojimą, be jokių sunkumų dalyvauja, išmoksta pagiedoti Kyrie, Gloria ir kitas nekintamas giesmes, atsiliepti „et cum spiritu tuo“ ir pan. Taigi, mes savo koplyčiose kasdien paneigiame teiginį, kad lotynų kalba sudaro sunkumų aktyviai ir sąmoningai dalyvauti Mišiose!
Išvada tokia: lotynų kalba yra ne kliūtis, o didžiulė pagalba; ji nėra konkurentė lietuviškam patriotizmui, o jo būtinas papildymas. Kaip pamiršę lietuvių kalbą netrukus nustotume būti lietuviais, taip netekę lotynų kalbos „nutautėtume“ religine prasme – pamirštume, kad esame katalikais.
Turime branginti ir liaudies pamaldumo praktikas lietuvių kalba. Modernizmas nusiteikęs ne vien prieš lotynišką liturgiją, bet ir prieš šias tradicines praktikas, laiko jas pasenusiomis, kaimietiškomis. Vien tikinčiųjų dėka išsaugoti Žemaičių Kalvarijos kalnai, bendras rožančiaus kalbėjimas, senųjų gedulinių giesmių giedojimas per šermenis. Tikinčiųjų iniciatyva buriasi liaudies giesmių ir net senovinių kantičkinių giesmių chorai. Daugelis kunigų tik toleruoja tai kaip tam tikrą atgyveną, o patys norėtų visus išmokyti charizmatinių šlovinimų ir protestantiškų giesmių su šokiais.
Iškraipytos net pagrindinės maldos, poteriai. Visas pasaulis maldoje „Sveika, Marija“ kalba: „Tavo įsčių vaisius Jėzus“. Tai bibliniai žodžiai! Gi lietuvių liturginė komisija nusprendė, kad sakysime: „Tavo Sūnus Jėzus“! Tokie pakeitimai savavališki ir niekuo nepagrįsti!
Tradicinių apeigų svarba
Sakėme: lex orandi, lex credendi – maldos taisyklė yra ir tikėjimo taisyklė. Mišios, maldos, apeigos, sakramentai mus moko: kas yra Dievas? koks Jis yra? kokia yra Jo valia ir moralinis įstatymas? kokia turi būti mūsų laikysena Jo atžvilgiu pamaldose ir dvasiniame gyvenime? Liturgijoje yra išreikšta visa teologija, visas dvasingumas!
Paprastas pavyzdys: nueinate į Seinų baziliką ar kitur į naująsias Mišias. Pirmas į akis krintantis pastebėjimas: kunigas atsigręžęs į žmones. Kas yra tų Mišių centras? Aš! Kunigo asmuo, žmonių bendruomenė, tikintieji. Kunigas, lyg televizijos diktorius ar aktorius, turi nuolat susitelkti ne į Mišių esmę, Dievą, o kaip čia dabar patraukliau atrodžius, kaip padaryti įspūdį susirinkusiems, auditorijai. Nuolat kalama į galvas: svarbiausia – bendruomenė, bendruomenės gyvumas, bendruomeninių jausmų šiltumas, judrus bendravimas tarpusavyje, džiugus šventimas, aleliuja! Visur dėmesio centre – žmonės, žmogus, žmogaus jausmai ir poreikiai! O tabernakulis, Švenčiausiasis Sakramentas, jame realiai esantis Viešpats – kažkur už kunigo nugaros ar kampe. Mišias kunigas beveik visur pradeda ne mišiolo žodžiais, o: sveiki, laba diena, sveikinu visus susirinkusius! Mišių pabaigoje nepamiršta palinkėti gero savaitgalio.
Tradicinėje liturgijoje centre – Švč. Sakramentas, Viešpats Dievas! Gi visa bendruomenė yra vedama kunigo, kuris celebruoja rytų kryptimi (kuri simbolizuoja Kristų – išganymo Saulę), link tabernakulio. Bendruomenė lyg keliaujanti kaimenė paskui savo ganytoją eina link Dievo. Visos apeigos – ne statiškas susitelkimas ratu aplink save kaip bendruomenę, bet dinamiškas keliaujančios, piligriminės Bažnyčios žygis link dangaus. Čia kunigas atsigręžęs į Dievą, jis nesirūpina savo įvaizdžiu susirinkusiųjų akyse, o koncentruojasi į Dievo Žodį, į liturginius veiksmus ir jomis išreiškiamas paslaptis. Jis kaip geras ganytojas veda visą parapiją, rodo jai kryptį, moko ją kultinio pagarbumo Dievui.
Taigi, tradicinių Mišių centre yra Dievas – tai teocentrinės Mišios. Naujųjų Mišių centre yra žmogus – jos yra antropocentrinės. Nors kunigo atsigręžimo kryptis yra tik paviršutinė detalė, bet ji išreiškia giliausią skirtumą tarp tradicinių ir modernizuotų Mišių.
Knygoje „Tradicinės ir naujosios Mišios“ rasite detalų abiejų Mišių tekstų ir apeigų palyginimą. Iškart pamatysite, kiek daug buvo praleista, kiek daug iškraipymų, jau nekalbant apie lietuvišką mišiolo vertimą, kur net naujųjų Mišių originalus tekstas buvo iškraipytas. Pažiūrėkite net į svarbiausią, centrinę Mišių dalį – konsekracijos žodžius. Net ir jie iškraipyti: vietoj biblinių ir tradicinių žodžių „pro multis – už daugelį“ lietuviškame mišiole turime „pro omnibus – už visus“. Tai teologinė klaida! Pop. Benediktas XVI buvo įsakęs visuose vietiniuose mišioluose atstatyti tuos žodžius, bet niekas nepakluso!
Iškraipymai daromi tikslingai, siekiant pakeisti Bažnyčios tikėjimą. Išmestos visos maldos, kuriose kalbama apie Dievo teisingumą, bausmę, Dievo baimę, atgailos reikšmę, pragarą – tai jau nebemadinga, nemaloniai skamba modernaus žmogaus ausiai! Įvesti vad. maldavimai, kuriuose kalbama apie darbo žmones, socialinį teisingumą, taiką pasaulyje ir kt. pasaulietinius dalykus. Stengtasi viską supasaulietinti, desakralizuoti, sumažinti Dievui teikiamą pagarbą, o taip pat išvalyti smulkiausias detales, kurios galėtų nepatikti protestantams ir šiaip kitatikiams.
Lenkijoje reformos buvo įvedamos palengva ir vengiant Vakaruose būdingų kraštutinumų. Lenkijos primas Vyšynskis buvo gana konservatyvus, jo laikyseną komunizmo atžvilgiu labai vertino arkivysk. Lefebvre‘as. Jie netgi susirašinėjo. Vyšynskis priešinosi judėjimui „Pax“, kuris agitavo už kolaboravimą su nauja socialistine valdžia ir kartu Bažnyčios modernizavimą. Tad liturginė reforma Lenkijoje vyko be didelio perversmo, išsaugant daug senų formų. Kita vertus, ši nuosaiki linija buvo lyg varlės virimas lėtai kaitinamame vandenyje – žmonės nepajuto permainų, nekilo Tradicijos judėjimas, o Tradicijos kunigams atėjus 1994 metais buvo sunku įsitvirtinti.
Pagarba Švč. Sakramentui
Toliau: pagarba Švč. Sakramentui. Tai yra mūsų tikėjimo dogma, kad Viešpats Jėzus Kristus ateina pas mus Eucharistijoje, po duonos ir vyno pavidalais, kad jis realiai ir substancialiai, asmeniškai, su Kūnu, Krauju, siela ir dievyste yra Švč. Sakramente. Todėl šis Sakramentas ir vadinamas Švenčiausiuoju, nes čia yra visos mūsų religijos šventumo didžiausia koncentracija. Ant altoriaus ir tabernakulyje yra pats tikrasis, gyvasis Dievas, pats mūsų Viešpats Jėzus Kristus! Tai ne simboliai, metaforos, abstraktūs žodžiai, o tikrovė!
Šiam šventumui pagerbti Bažnyčioje nuo seniausių laikų yra specialios tradicinės formos. Jau du tūkstančius metų turime konkrečias formas, kaip pagerbiame Švč. Sakramentą. Bizantinėje liturgijoje stovima, bet Mišių eigoje reikia daug kartų giliai nusilenkti, žegnotis, kalbėti „Gospodi, pomiluj!“ Mūsiškėje Romos liturgijoje pagarba išreiškiama priklaupimu ir klūpėjimu to Sakramento akivaizdoje.
Tai, kad dabar Komunija dalinama į rankas, yra visos tradicijos, tiek Rytų, tiek Vakarų, atmetimas. Papročio dalinti Komuniją į rankas neįvedė nei Vatikano II Susirinkimas, nei joks vėlesnis popiežius. Tai savavališkai modernistų kunigų Vakarų Europoje įvesta praktika, kurią Roma nesėkmingai bandė drausti. Kanonų teisėje tai vadinama abusus – piktnaudžiavimu, smerktinu nukrypimu nuo usus – įprastos praktikos. Nors modernistai nuolat kaltina Tradicijos kunigus nepaklusnumu, ši ir daugelis kitų modernistinių praktikų kilo būtent iš nepaklusnumo! Kovido laikais šis abusus tapo norma, tad ir Lenkijoje, Lietuvoje, kur to anksčiau nebuvo, Komuniją irgi imta dalinti į „letenas“.
Čia modernistai tuoj jums paprieštaraus: tai kaip tik grįžimas prie senovinės Bažnyčios praktikos! Pirmaisiais amžiais tikintiesiems Komuniją duodavo į rankas! Tai yra melaginga propaganda! Pirmiausia, apie Komunijos dalinimo būdą žinome tik iš nedaugelio užuominų, nėra jokių įrodymų, kad davimas į rankas buvo visuotinė praktika. Be to, Komuniją duodavo ne į plikas rankas, o į delnais laikomą skepetą. Iš jos neliečiant tikintysis lūpomis paimdavo Švenčiausiąjį ir, nesant kunigų ar diakonų, turėdavo teisę nunešti Komuniją į namus ligoniams. Vos tik baigėsi persekiojimo laikai ir padaugėjo dvasininkų, šis paprotys pakeistas labiau pagarbiu priėmimu tiesiai į burną. Ligoniams viatiką į namus ėmė nešti tik kunigai ar diakonai.
Šią tūkstantmetę tradiciją keisti nėra jokio teologinio, praktinio, estetinio ar higieninio pagrindo. Atvirkščiai, tikinčiajam pačiam čiupinėjant ostiją dar padidėja bacilų pernešimo rizika! Todėl teigiame: visur įsigalėjusi Komunija į rankas yra Švč. Sakramento desakralizacija, šventvagystė! Prieš šią praktiką reikia kovoti, garsiai pasisakyti, niekuomet nepriimti Komunijos į rankas. Kodėl apskritai daromas toks pakeitimas? Tai nėra savaiminė mados kaita, o sąmoningas apeigų keitimas, siekiant pakeisti tikėjimą! Komunijos į rankas įvedimo esminis tikslas ir prasmė – sumažinti ar panaikinti tikėjimą į realų Kristaus buvimą Eucharistijoje. Ši, atrodo, paviršutinių, išorinių dalykų reforma turi intenciją sugriauti tikėjimą į šią svarbią dogmą ir sumažinti pagarbą Dievui. Tokį tikslą matome ir visuose kituose naujųjų Mišių, vad. liturginės „reformos“, tiksliau, deformacijos, elementuose. Skrupulingas „pernelyg katalikiškų“ tekstų, „pernelyg pagarbių, pamaldžių“ gestų eliminavimas iš liturginių knygų neturi kitos prasmės, kaip tik katalikų tikėjimo išplovimas iš bažnyčių lankytojų širdies, naujos supasaulietintos religijos kūrimas.
Internete pilna video iš neseniai vykusių jaunimo dienų Portugalijoje: Komunijos dalinimas jų Mišiose buvo masinės šventvagystės, jaunimas buvo mokomas pamiršti bet kokį dievobaimingumą ir pagarbą švenčiausiems dalykams. Beje, visas jaunimo dėmesys buvo nukreiptas į linksmąją dalį. Bet daug jaunų žmonių nėra kvaili, jie puikiai skiria, kur yra vertingi dalykai, o kur surogatas. Tai rodo daugelio jaunų žmonių publikuoti atsakymai į anketą: daug kas pareiškė norintys tradicinių Mišių.
Girdėjau, Seinuose Komuniją į rankas priima labai retai kas, tik turistai užsieniečiai. Net kovido laiku nebuvo verčiama imti į rankas. Bet tik keli žmonės priima Komuniją atsiklaupę, visi kiti stačiomis, nes ypač moterims sunku atsistoti. O kodėl? Nes buvo panaikintos Komunijos grotelės! Matome, visi pakeitimai turi aiškų tikslą – sumažinti pagarbą Švč. Sakramentui.
Bažnyčios krizė – kunigystės krizė
Taigi, kai kalbame apie Bažnyčios krizę, turime omenyje ne savaiminį, istoriškai sąlygotą kitimą Bažnyčios gyvenime, sekuliarizaciją, pamaldumo nykimą, tikėjimo tiesų savaiminį užsimiršimą, o kalbame apie sąmoningą aukščiausių Bažnyčios atstovų suplanuotą religijos naikinimo darbą. Keičiama ir griaunama mūsų religija, mūsų tikėjimo esmė! Tai buvo akivaizdu tiems seminaristams 1970-aisiais, kurie ėjo pas arkivyskupą Lefebvre‘ą prašydami: gelbėkit! Mūsų seminarijose nebedėsto sveikos teologijos, moralinės doktrinos, dvasingumo. Ir šiandien taip yra: dauguma kunigų yra šios dirbtinai sukeltos krizės ir modernistinės sistemos aukos.
Įsivaizduokit: jaunas žmogus, tikintis, pamaldus, kuris pajunta pašaukimą. Reikia pasišvęsti Dievui, tad jis stoja į seminariją – Elko, Kauno ar kitą. Ir ką jam ten dėsto? Visas tomizmas, visa tūkstantmetė teologijos, liturgijos, dvasingumo tradicija yra išmesta į šiukšlių dėžę, arba gal tik paminima kaip istorija!
Atsimenu sovietinę mokyklą, kurią baigiau. Mūsų Lietuvos istorijos vadovėlio pradžioje keliolika puslapių buvo skirta nuo akmens amžiaus iki buržuazinės Lietuvos, o likęs tekstas – tarybinės Lietuvos istorija. Visos žmonijos tikroji istorija prasideda nuo Spalio revoliucijos, o kas buvo anksčiau – tai tik preliudija, įžanga. Šiandien Bažnyčioje tas pat: visa, kas buvo iki Vatikano II Susirinkimo, yra dėmesio neverta archaika. Šv. Tomas Akvinietis, tradicinės teologinės mokyklos yra antikvarinis paveldas. Bažnyčia prasideda nuo „naujųjų Sekminių“ 1962 metais – kas buvo anksčiau, net neįdomu. Seminaristai net nepramokomi lotynų kalbos, tad nebeturi prieigos prie senųjų tekstų, per šešis seminarijos metus mažai tesužino apie katalikybę, tik apie dabar madingas teorijas. Jaunystės tikėjimas ir pamaldumas dingsta, seminariją baigęs jaunas kunigas jau dažnai yra cinikas, praktikas, menininkas, vadybininkas ir kt., bet ne kunigas.
Jis negauna katalikiško dvasingumo formacijos, nebėra įpareigojimo kasdien kalbėti visas brevijoriaus maldas. Tad asmeninis kunigo pamaldumas sunyksta, nutrūksta malonių šaltiniai, kunigas įmetamas į parapinio gyvenimo sūkurį. Jis negavo formacijos, saugiklių, antgamtinės apsaugos, o dabar jam sakoma: turi laikytis celibato! Neaišku, kuo skiriesi nuo pasauliečių, bet negali turėti žmonos nei „draugės“! Kaip jam atsilaikyti? Kaip atlaikyti kanonų teisės užkrautas pareigas, jei nežinai, kodėl apskritai esi kunigas? Kodėl nesusikūrus savo „šeimos židinio“, kodėl nesusitelkus į mokslinę ar meninę karjerą, nepradėjus asmeninio verslo, nenusipirkus dar naujesnės mašinos?
Visą seminarijos laiką buvo kalama į galvą: tu, kunigas, esi niekas, tik bendruomenės tarnas, visi tikintieji yra kunigai, visi esam lygūs. Naujas madingas žodis: kunigas teturi žmones „palydėti“! Tad esą žmonės patys žino, kur nori eiti, o dvasininkai teturi juos jų asmeniškai pasirinktose kelionėse „palydėti“, padėti, jei prireikia kokios pagalbos. Kunigas – jau nebe ganytojas, kuris geriau už avis žino, kur jas vesti, jau nebe mokytojas, kuris Bažnyčios vardu autoritetingai pamoko dalykų, kurių žmonės nežino... Tad jei šiandien Vakaruose didelė visuomenės dalis yra už moralinių normų atmetimą, jei tikintieji pageidauja laiminti išsiskyrusiųjų ar gėjų „santuokas“, tai logiška, jog pati „Dievo tauta“ žino, kokie yra šiandieniniai jos poreikiai, ir kunigo užduotis būti jos „palydėtoju“.
Pirmosios Bažnyčios krizės aukos – kunigai! Daugelis kunigų net nesuvokia kunigystės krizės, jie mažai bendrauja tarpusavy, nesulaukia savo vyskupų paramos. Per keliolika pastarųjų metų Suvalkijoje, kur su tėvais atostogauju, teko girdėti visko: ir apie kunigų alkoholizmą, ir apie žūtis važinėjant greitais motociklais, ir apie kunigystės metimą ar psichologines krizes. O kur dar žiniasklaidos spaudimas dėl kai kurių kunigų moralinių prasižengimų... Kaip jiems atsilaikyti?
Jūs dejuojate, kad Seinuose nėra lietuviškai kalbančio vikaro, bet greitai nebus nei lenkiškai kalbančio klebono! Šiais metais Elko seminarijoje tik du pašaukimai, o visoje Lietuvoje kasmet ateina tik kokie penki! Jeigu tikintieji nesiims pagalbos kunigams darbo, greitai visur liksime be kunigų!
Lietuvos vyskupai gan ciniškai svarsto: mažėja tikinčiųjų, mažėja ir kunigų, tad pusiausvyra išlieka, nėra ko jaudintis. Lenkijoje kalbama: Lenkija yra katalikiškiausias kraštas Europoje, dar esama pašaukimų pietinėse vaivadijose, tad irgi galim nieko nebijoti. Tačiau pažiūrėkim, kaip greitai mūsų akyse žlugo katalikybė Airijoje! Užteks kelių dešimtmečių, ir tas pat bus mūsų kraštuose. Išorinis spaudimas yra milžiniškas. Matome, kokios rimtos jėgos puola Bažnyčią Lenkijoje, kiek žiniasklaidoje pilama ant jos purvo.
Todėl mūsų Brolijos statutuose nurodoma pareiga visokeriopai padėti dieceziniams ir vienuolijų kunigams, pagelbėti jiems sunkumuose, nurodyti jiems išsigelbėjimą – išlipimą iš ydingos „sistemos“, grįžimą prie tradicinių šv. Mišių, o taip pat perėjimą nuo gyvensenos, kai klebonas, vikaras ir altarista tūno savo būstuose prie bendruomeninio kunigų gyvenimo prioratuose.
Be gerų kunigų nebus tikėjimo
Kaip be gerų, gerai parengtų kunigų atsilaikyti tikintiesiems? Lietuvoje nuolat girdžiu skundžiantis: per Mišias kunigas perskaito lekciją, evangeliją, o po to vėl tą patį pakartoja kitais žodžiais! Tai vadinama „homilija“, Šv. Rašto aiškinimu, bet iš tiesų šis žodis ėmė reikšti kunigo atlaisvinimą nuo pareigos rimtai pasiruošti pamokslui. Negali duoti to, ko pats neturi: jei kunigui neįdomios religinės temos, jis pats neturi ką pasakyti, ir jo klausytojai nieko nesužino...
Žmonės nėra kvaili, jie skaito spaudą, domisi, ir jei visiškai nieko įdomaus neišgirsta bažnyčioje, greitai nustoja joje lankytis. Pamokslas yra pagrindinė priemonė tikintiesiems susipažinti su savo tikėjimu, ir jei pamokslas lieka be turinio, tikintieji tikėjimą praranda. Daugumoje parapijų po Mišių nebevyksta katechezės, tik nežinia kokio turinio Alfa kursai. Kada paskutinįkart parapijoje jums siūlė nusipirkti katekizmą ir rimtai į jį pasigilinti? Kunigas nesivargina lankytis Šv. Rašto skaitymo rateliuose, nesuteikia dalykiško, teologiškai teisingo biblinio teksto aiškinimo, tik sako: jūs, ratelio dalyviai, vienas kitam „paliudykit“, kokius jausmus jums sukelia viena ar kita Šv. Rašto vieta... Tad žmonės pašvenčia savo laiką, kad susipažintų su Dievo Žodžiu, o išeina tuščiomis galvomis. Arba tikybos pamokos mokyklose. Pagalvokite, valstybė suteikia Bažnyčiai unikalią prieigą prie visos jaunosios kartos, tūkstančių jaunų žmonių, už tai moka algą mokytojams! O Bažnyčia visiškai nesirūpina tikybos mokytojų geru parengimu, todėl tikybos pamokos žemo lygio, vaikams nieko neduoda, jų niekinamos. Ar dėl to kalta bendra sekuliarizacija, jaunimo panirimas į internetą, šeimos ydos? Ne, pirmiausia modernistinė sistema Bažnyčioje!
Kunigai bando dvasinio gyvenimo trūkumus kompensuoti kokiu nors aktyvumu. Vieni yra statybininkai, kiti – bažnyčių remontuotojai, dar kiti organizuoja įvairias išorines akcijas. O svarbiausia – kad kunigas būtų artistas, kuris ir gitara grotų, ir pašoktų, ir padainuotų, visus palinksmintų. Mišios tampa šou, ypač vadinamosios Mišios vaikams ar jaunimui, kurios dažnai tampa nežinia kokio žanro renginiu. Mišios tampa asmeniniu „kūrybingo“ kunigo pasirodymu, kiekvienas kunigas įvedinėja savo sugalvotas apeigas.
Kintanti popiežių politika ir Tradicija
Šventasis Tėvas Pranciškus bando įvesti sinodinį kelią į kažkokias vėžes, kad būtų tam tikra tvarka. Bet sinodinis kelias prasidėjo Vokietijoje, o kas ten vyksta, tikriausiai teko skaityti ar girdėti. Tai totali revoliucija: vyskupai spaudžiami vienašališkai panaikinti kunigų celibatą, įvesti moterų diakonatą, jei ne kunigystę, priimti į Bažnyčią visus naujausius seksualinius iškrypimus. Šie kėslai jau prie mūsų durų, niekur nepabėgsim nuo konfrontacijos su jais. Viską griaunantis Bažnyčios krizės buldozeris rieda toliau.
Visa viltis – tikintieji, kurie turi atsilaikyti, turi patys organizuotis, nepasiduoti propagandai, spausti kunigus, protestuoti prieš šventvagystes ir t.t. Tas judėjimas nuo pat II Vatikano laikų vyksta inicijuotas paprastų pasauliečių. Pirmiausia buvo tikinčiųjų grupės, kurios reikalavo iš savo klebonų ir vyskupų: duokit mums normalias tradicines Mišias, įprastą katekizmą, mokykit vaikus tikėjimo tiesų! Nekvieskit į bažnyčias visokių charizmatikų ar kitų vad. „naujųjų bažnytinių judėjimų“! Taip gimė katalikų Tradicijos judėjimas, vad. „tradicionalistai“. Prie jo netrukus jungėsi konservatyvesni kunigai, vienuoliai. 1970 metais įsteigus mūsų Broliją, ji netrukus tapo šio judėjimo centru ir didžiausia organizuota bendruomene.
Tačiau šalia Brolijos nuo pradžių būta tradicinių vienuolijų: dominikonai, kapucinai, įv. seserų kongregacijos. Nuo maždaug popiežiaus Benedikto XVI laikų šis judėjimas tiesiog sprogo, ir dabar, jei pažvelgsime į visą pasaulį, Brolija yra tik mažesnė jo dalis. Esama kelių tūkstančių parapijų, daug diecezinių kunigų ir net vyskupų, kurie remia tradicines Mišias ir tradicinę doktriną. Susikūrė daug pasauliečių organizacijų ir iniciatyvų. Popiežius Benediktas XVI dokumente „Summorum Pontificum“ (2007) skelbė: tradicinių Mišių niekas nėra uždraudęs ar panaikinęs, jos turėtų būti visur laikomos lygiagrečiai su naujosiomis, jos turi didelę vertę. Kai kas teigia, kad būtent dėl tradicinės liturgijos rėmimo popiežius buvo priverstas atsistatydinti, bet to mes nežinome, tikriausiai būta daug kitų priežasčių.
Labai apgailestaudami turime pripažinti, kad dabartinis popiežius Pranciškus viską daro atvirkščiai. Jis skelbia meilę, gailestingumą, bendrystę, dėmesį mažumoms, nuskriaustiesiems. Bet jei kalbame apie tradicines Mišias, jokio dėmesio ir supratimo nelieka, tik griežtas atmetimas. Tradicionalistai yra Bažnyčioje atvirai diskriminuojama mažuma. 2021 metų apaštaliniu laišku „Traditionis custodes“ ir vėlesniais dokumentais visaip ribojama tradicinių Mišių sklaida parapijose. Tas Mišias laikančios bendruomenės patiria didžiulį spaudimą, bet kol kas nepasiduoda, tad Tradicijos judėjimas tęsiasi. Kita vertus, turime pripažinti, kad pop. Pranciškus nesiėmė žygių konkrečiai prieš mūsų Broliją, netgi asmeniškai bendrauja su kai kuriais jos vyresniaisiais, suteikė Brolijai leidimą laiminti santuokas. Būta net teorijų, jog visus tradicionalistus norima suvaryti į Broliją lyg į kokį „getą“, kad jie nedarytų įtakos parapijose ir nesiplėstų...
Tradicijos augimas
Girdime, kad nemaža dalis klierikų Vakaruose, ypač JAV, aiškiai linksta į Tradiciją, daug jaunų kunigų ima nuo pradžių laikyti tradicines Mišias. Tad jaunoji karta mato krizės pasekmes ir suvokia, kad išeitį čia gali pasiūlyti tik Tradicija. Modernizmo įsikibę laikosi senoji, Susirinkimo ir posusirinkiminė karta, jiems sunku pripažinti, kad jų gyvenimo darbas sukėlė katastrofą. Ir čia, Seinuose, buvęs vikaras yra tarp tų besidominčių Tradicija. Lenkijoje tokių kunigų ir seminaristų daugybė, jie mezga kontaktus su mūsų vyresniuoju kun. Stehlinu. Esama daug jaunimo organizacijų, daug jaunų žmonių atranda grigališkąjį choralą, o per jį – tradicinę liturgiją. Kas rengia ir leidžia tuos mūsų žurnalus? Daugiausia iniciatyvūs pasauliečiai. Koplyčiose daugėja jaunų šeimų, kurios bando apsaugoti savo vaikus nuo kenksmingų idėjų ir įtakų.
Kovido epidemijos laikai, stebėtinu Dievo Apvaizdos parėdymu, tapo didele sėkme Tradicijai. Parapijose uždarius bažnyčias, nustojus lankyti ligonius, spaudžiant priimti Komuniją į rankas, Brolijos bažnyčias ir koplyčias daugelyje kraštų užplūdo nusivylę tikintieji. Lenkijoje, Jungtinėse Valstijose, Meksikoje, Brazilijoje atėjo tūkstančiai naujų žmonių, naujos koplyčios dygsta kaip grybai. Ta banga atnešė ir mūsų naują koplyčią Suvalkuose. Lenkijoje per pastaruosius dvejus metus į Broliją perėjo 17 kunigų iš parapijų ar vienuolijų, dar keli pereis netrukus. Vienas iš naujųjų kunigų – dominikonas t. Vaitiekus laiko Mišias ir Suvalkuose, tad kai kuriems iš jūsų jis jau pažįstamas.
Lietuvoje, deja, dideliu augimu pasigirti negalime, daug lemia bendra demografinė ir dvasinė krizė, žmonių pasimetimas. Dauguma vyskupų yra priešiški Tradicijai, jie mano, kad reikia viską dar labiau modernizuoti, todėl mūsų nepalaiko. Mūsų Kauno prioratas yra Vilkaviškio vyskupijoje, kurios vyskupas laikosi neutraliai mūsų atžvilgiu, suteikia leidimus laiminti santuokas. Tad Lenkijos prioratuose kunigai kartais iš mūsų juokiasi: tie lietuviai, kaip buvo pagonys, taip ir liko... Esu vienintelis kunigas priorate, kurio gimtoji kalba lietuvių; lietuviškai neblogai moka mūsų latvis kun. Raivo. Siekiame, kad į Kauną būtų paskirtas lietuvis kun. Gytis, kuris darbuojasi Varšuvos priorate, yra atsakingas už koplyčią Lodzėje.
Tad vėl norėčiau pabrėžti pasauliečių vaidmenį: tikintieji turi pajusti bažnytinį „patriotizmą“, suvokti savo atsakomybę už Bažnyčios ateitį. Neužtenka pasyviai lankyti Mišias ir palikti bažnytinius reikalus „profesionalams“ – kunigams, vienuoliams.
Seinų krašto lietuvių poreikiai
Kalbėjome su ponu Algirdu, kuris rūpinasi, kad Seinuose atsirastų pastoviai čia gyvenantis lietuvis vikaras. Šiandien susitiksiu gerbiamą Seinų kleboną. Jis kalba, kad kol kas lietuvių bendruomenė turi pasitenkinti tik vizituojančiais kunigas. Kiek girdėjau, jis nesupranta tradicinių Mišių poreikio ir jų nemano leisti Seinų bazilikoje. Tad manyčiau, kad Seinuose ar Punske galėtų atsirasti Brolijos tradicinių Mišių centras. Kunigas iš Kauno, laikantis Mišias Suvalkuose, sekmadienio vakare galėtų atlaikyti tokias Mišias šiame centre, su lietuvišku pamokslu ir katecheze. Kaip minėjau, kol kas esu vienintelis lietuviškai kalbantis kunigas, turiu važinėti ir į Vilnių, Šiaulius ar Rygą, todėl kurį laiką tokių Mišių nebūtų kiekvieną sekmadienį. Bet Brolijos srities vyresnysis stengiasi, kad jei jau įsteigiamas Mišių centras, nauja misija, kuo greičiau jame Mišios būtų laikomos kiekvieną sekmadienį. Tokios perspektyvos... Tačiau viskas priklauso nuo tikinčiųjų, jų aktyvumo.
Štai kokia mano patirtis. Teko būti prioru Gdynėje. Ėmė lankytis keli žmonės iš Olštino, prašė atvažiuoti. Aš dejavau: oi, kur tas Olštinas, kaip toli nuo Gdynės! Bet lankiau juos, jie patys kvietė pažįstamus, surasdavo vietas Mišių laikymui. Atsirado daugiau susidomėjusių, galiausiai įsteigėme koplyčią, kurioje lankosi jau virš šimto tikinčiųjų. Pasiūliau surengti nedidelę maldinę kelionę iš Olštyno į Getšvaldą, kur yra Dievo Motinos šventovė – ėjome nedidelis būrelis, bet sekančiais metais ši kelionė augo ir jau šiemet buvo virš tūkstančio piligrimų!
Vėliau į mane ir į kunigus Varšuvoje kreipėsi žmonės iš Augustavo, vėlgi jų ir kitų tikinčiųjų pastangomis pamažu išaugo dabartinė koplyčia Suvalkuose. Tikintieji patys rado ir sutvarkė patalpas, pagamino altorių, užsakė altoriaus paveikslo tapymą, pirko liturginius rūbus ir t.t. Šiemet pirmąkart ėjome maldinę kelionę į šio krašto šventovę Studzeničną.
Taip ir plečiasi įvairiuose kraštuose misijos ir koplyčios, tokia pati perspektyva galėtų būti ir Seinuose. Jau yra keletas važinėjančių į Suvalkus, mums labai padeda viena punskietė, gyvenanti Kanadoje, bet dar turėtų susidaryti gausesnė iniciatyvinė grupė. Žinoma, nenorime konfliktų ar įtampos su vietos klebonu ar bendruomene. Ateiname ne pasisakyti prieš kažką, ateiname pasiūlyti lobį, kuris mums nepriklauso, bet kuriuo norime pasidalinti. Tas lobis – tradicinės Mišios, katechezė – yra būtinas išganymui, todėl tikintieji turi griežtą teisę jį gauti iš Bažnyčios tarnų. Tradicija nėra privilegija, kurią kažkas turėtų suteikti, bet kiekvienas katalikas turi teisę į normalias Mišias, normalius sakramentus ir normalią doktriną! Tad nekuriame konkurencijos parapijai, neagituojame prieš kažką, bet agituojame už dalykus, kurie be galo vertingi ir būtini.
Klausimas: Koks Šv. Pijaus X brolijos santykis su Roma?
Brolija buvo įsteigta pagal kanonų teisę tuometinio Fribūro (kur Brolija įsikūrė) vyskupo, tad tai ne kokia nors grupė ar organizacija, bet Bažnyčios įkurta ir pripažinta kongregacija. Tačiau yra ne teisinis, bet politinis, bažnytinės politikos lygmuo, kuriame nuo pat pradžių buvo jaučiamas spaudimas. Tai, ką darė arkivyskupas Lefebvre‘as, ėjo prieš plauką moderniems vyskupams. Buvo skelbiamos įvairios sankcijos, kurios pagal Bažnyčios teisę yra negaliojančios, nes sankcija gali būti skelbiama tik ten, kuri yra sunkus nusižengimas, o nusižengimai nebuvo įrodyti. Tai ne pačios Brolijos, bet įvairių nuo jos nepriklausomų kanonų teisės specialistų nuomonė!
1988 metais arkiv. Lefebvre‘as įšventino keturis vyskupus be Romos leidimo. Romoje jam nuolat buvo žadamas leidimas, bet iš tikrųjų buvo laukiama jo mirties. Be šių vyskupų Brolija ir Tradicijos judėjimas būtų buvę pasmerkti. Arkivyskupas šventimus atliko, tad jis ir keturi įšventintieji buvo ekskomunikuoti. Vėlgi, pagal bažnytinės teisės normą, ši sankcija negaliojanti, ir ji buvo panaikinta pop. Benedikto XVI. Bet tuo laikotarpiu tokia buvo Bažnyčios vyrų politika...
Tai, ką skelbia Brolija, visuomet galiojo Bažnyčioje, tai jos tūkstantmetė Tradicija, ir nei vienas Bažnyčios vadovas nėra apkaltinęs Brolijos kokia nors doktrinine klaida ar neatitikimu tradiciniam magisteriumui (Bažnyčios mokymui)! Tad pripažįstame, kad egzistuoja konfliktas, kad esama spaudimo, bet šis spaudimas yra ne teologiniame ar kanoniniame, tik bažnytinės politikos lygmenyje. Esame persekiojami, nes neatitinkame „partijos linijos“: modernizmo, ekumenizmo, prisitaikymo prie pasaulio dvasios. Ypač kai pastebima, jog Tradicija nėra atsilikusi ir kaip tik pritraukia jaunimą, sukyla pyktis ir spaudimas padidėja. Konkretūs santykiai su vietos klebonais ir vyskupais skirtinguose kraštuose labai įvairūs ir permainingi. Yra daugybė kunigų, kurie su mumis bendradarbiauja ar mus tyliai remia, esama daug kontaktų su vyskupais ir net kardinolais. Jei kiti kunigai ir vyskupai mums priešiški, tai ne Brolijos ar jos statuso problema, o vienas iš elementų bendro gilaus pasidalinimo Bažnyčios viduje.
Turime nepamiršti, kad Vatikano II Susirinkimas iš esmės skyrėsi nuo ankstesnių susirinkimų, nes buvo ne dogminis, o pastoracinis, sielovadinis. Tad šiame susirinkime nebuvo skelbiamos jokios dogmos ir jis nepretenduoja į savo magisteriumo neklystamumą. Visa jo tematika buvo praktinė – kaip iš naujo nustatyti Bažnyčios santykį su moderniuoju pasauliu. Šiai praktinei, politinei sričiai priklauso visi jo svarbiausi nutarimai: religinė laisvė, ekumenizmas, dialogas, įkultūrinimas ir pan. Tai ne naujos dogmos ar doktrina, tik nauja veiklos programa. O medį pažinsi iš vaisių: pamačius šios programos pragaištingas pasekmes iškart po susirinkimo, visai natūraliai kilo nepasitenkinimo ir pasipriešinimo judėjimas. Tad nei Bažnyčios teisė, nei teologija nedraudžia tokio pasipriešinimo, o kaip tik jam įpareigoja, kadangi aukščiausias įstatymas Bažnyčioje yra sielų išganymas: salus animarum suprema lex. Žinoma, pripažįstame, kad II Vatikanas buvo vienas iš visuotinių Bažnyčios susirinkimų, ir arkiv. Lefebvre‘as aktyviai prisidėjo prie jo rengimo darbų bei diskusijų, tačiau nesutinkame su jo skelbiamos „reformos“ daugeliu aspektų, kurie priešingi Tradicijai.
Susirinkime dalyvavo kaip stebėtojai ir protestantai, ir stačiatikiai (kurie, beje, buvo sovietinės Maskvos agentai). Jie ne tik stebėjo, bet aktyviai įtakojo susirinkimo nutarimus. Protestantai daug nuveikė protestantizuodami katalikų liturgiją – naujosios Mišios kryptingai kurtos, kad primintų anglikonų pamaldas. Gi stačiatikiai pasiekė, kad susirinkime, nepaisant daugelio jo tėvų reikalavimo, nebuvo diskutuojamas komunizmo klausimas ir komunizmas nebuvo pasmerktas. Žiūrėkite, koks buvo bene svarbiausias susirinkimo šūkis? „Skaitykime laiko ženklus“, žiūrėkime, ko iš mūsų nori pasaulis, spręskime aktualiausias pasaulio problemas! O koks buvo pats ryškiausias, labiausiai į akis krentantis laiko ženklas 60-aisiais? Komunizmas, sparčiai besiplečiantis visoje planetoje, visuose žemynuose. II Vatikanas nieko nepasakė prieš komunizmą ir dargi paskatino vad. „išlaisvinimo teologiją“ Lotynų Amerikoje, tai yra ginkluotą marksistinį kunigų vadovaujamą judėjimą prieš to žemyno vyriausybes.
Klausimas: Ar neturėtume vis dėlto atsinaujinti, priimti naujoves?
Labai dažnai girdime tokį argumentą: viskas keičiasi, pasaulis turi eiti į priekį, negalime atsilikti, užsikonservuoti, reikalinga pažanga. Ši argumentacija vadinama progresizmu: progresas, pažanga suprantama kaip savitikslis, kokių nors stabilių, tradicinių dalykų išlaikymas beprasmis. Žinoma, progresas reikalingas moksle, technikoje ir daugelyje kitų sričių, jis būtinas ir religijoje kaip vis gilesnis tikėjimo tiesų suvokimas, pažanga siekiant šventumo, Bažnyčios misijų augimas ir t.t. Tačiau religijos sritis ne tik krikščionybėje, bet visose kultūrose yra ypač konservatyvi.
Religijos esmė – Tradicija kaip viso religijos turinio perdavimas ateinančioms kartoms. Tad reikia išsaugoti neiškraipytą Tradicijos lobį, kitaip nebus ko perduoti. Rašome „Tradicija“ didžiąja raide, nes religijos srityje Tradicija iš esmės skiriasi nuo įv. kultūrinių, tautinių tradicijų. Mūsų protėviai vaikščiojo su vyžomis ar naginėmis, bet tai nėra argumentas, kad gerbdami šį paveldą turėtume atsisakyti naujoviškų batų. Taip, kultūros, ekonominėje, socialinėje srityje, technikoje viskas pasaulyje nuolat keičiasi, ir čia nieko blogo. Gi religija savo esme yra tradicionalistinė. Pažiūrėkite į judėjus: žydai laikosi apeigų ir maldų net iš karaliaus Dovydo laikų, hinduistai laikosi senųjų Upanišadų ir Vedantos tradicijų ir kt. Ir krikščionys, ar Rytų, ar Vakarų, laikosi senovinės liturginės kalbos, skrupulingai saugo apeigas, teisės kanonus, teologines formuluotes ir kt. Kam to reikia? Nes tradicinės išorinės formos yra autentiškas mūsų ryšio su Dievu kanalas. Pakeitus, regis, išorinius dalykus: kalbą, apeigas, formuluotes, ima trupėti ir turinys – dieviškasis Apreiškimas, išganymui būtinos tiesos. Tradicijos iš mažosios raidės saugo ir perduoda Tradiciją iš didžiosios raidės, pačią religijos esmę. Tad atsisakius tradicijų ir Tradicijos, nutolstame nuo Dievo, silpsta „religio“ – pats tas žodis reiškia ryšį, saitą su Dievu.
Kas yra Tradicija? Tai ne muziejininkystė, antikvarinių dalykų kaupimas ir saugojimas. Tradicija – tai pats mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Visos religijos vienintelis uždavinys – perduoti (lot. tradere) visų laikų ir tautų žmonėms gyvąjį Dievą, Jėzų Kristų. Tradicionalistų ginama Tradicija ir yra tas gyvasis Dievas, gyvas šių laikų žmonių ryšys su Juo!
Tas Dievas nėra abstrakcija, Jis apima ir visą apreikštąjį mokymą, ir moralinę doktriną – įsakymus, ir šv. sakramentus, ir Bažnyčią su visomis jos institucijomis. Tikėjimo doktrina, moralė, dvasingumas, Dievo kultas – tai ir yra lobis, kurį turime perduoti. Progresizmas yra viso to priešingybė, jo siūloma „pažanga“ nėra progresas – ėjimas į priekį, o tik griovimas, užmarštis, savavališki pakeitimai, senų gerų dalykų gadinimas ir galiausiai – nutolimas nuo Dievo. Kristaus nėra moderniose apeigose, dainelėse, kokio nors Bašaboros vedamose charizmatinėse pamaldose, ekumeniniuose susitikimuose, Jo nėra moderniųjų teologų fantazijose, naujųjų judėjimų aktyvizme, klaidinguose privačiuose apsireiškimuose (kaip Medžiugorjėje ir kitur). Jo turite ieškoti tradicinėse Mišiose, sakramentuose, šiame katekizme. Mūsų Brolijos patrono šūkis: „Visa atnaujinti Kristuje.“ Taip, atnaujinti, bet Kristuje, o ne pasaulio ideologijose!
Tarkime, laidojimo apeigos. Tai kiekvienoje kultūroje fundamentalus dalykas, įsišaknijęs tradicijoje. Archeologai mato, kad tam tikras laidojimo būdas gyvuodavo tūkstančius metų, ir jo pakeitimas žymi pačios kultūros, civilizacijos žlugimą, kaitą. Gi krikščionybėje, kaip ir Senojo Testamento religijoje, nebuvo kito laidojimo būdo kaip tik į žemę ar į kapo rūsį. Tik XVIII a. masonų ložės, vien tam, kad išklibintų krikščionybę, išpopuliarino Rytuose paplitusį palaikų kremavimą. Tad tai ne spontaniškai kilusi mada, o specialiai Bažnyčios priešų sugalvota akcija.
Bažnyčia griežtai smerkė kremavimą, už jį buvo skiriamos didžiausios bausmės. Jei kas išreikšdavo valią būti kremuojamas, tuomet ne tik būdavo draudžiama vykdyti jo valią, bet tokį žmogų po mirties kaip viešą nusidėjėlį buvo draudžiama laidoti katalikiškose kapinėse, su bažnytinėmis apeigomis. Ir staiga Kėdainiuose ar kitur kokia nors firma pasistato krematoriumą ir sako: žiūrėkit, čia naujausia mada, kremuokitės! Reikia eiti koja kojon su epocha, laidojimas – pasenęs, nehigieniškas laidojimo metodas. Ir žmonės lengva ranka atmeta tūkstantmetę tradiciją, pasiduoda vienadienei madai, esą dar geriau: ne kirminai mane suės, o gražiai sudegsiu. Ir Bažnyčia, vietoj to, kad apšviestų ir sudraustų žmones, pataikauja tai madai, leidžia kremavimą! Tai didelis nusikaltimas!
Panašiai šiandien traktuojama santuoka, šeima, lytis. Tuoktis tik su viena/vienu, tik su priešingos lyties, tuoktis visam gyvenimui – tai pasenę, nebemadinga, turime perimti socialinius pasikeitimus, būti pažangūs. Šiandien pagyveni su ta, rytoj – su kita, gali vienu metu su dviem žmonomis... O kur čia Bažnyčios balsas? Jeigu Bažnyčios politika yra „laiko ženklų skaitymas“ – tuomet ji neturi jokių argumentų, kodėl turėtų užsispirti ir tiems pokyčiams prieštarauti. Bažnyčioje sakoma: Dievas apreiškia savo valią ne vien per Šv. Raštą ar Tradiciją, bet ir per istoriją, per kultūrines ir socialines tendencijas, per žmonių kintančius įsitikinimus, žodžiu, per „epochos dvasią“, Zeitgeist. „Dievo tautos“ balsas, jos religiniai jausmai ir etinės nuostatos tampa apreiškimo šaltiniu, tiesos kriterijumi. Tad kunigams belieka klausytis, ko žmonės nori, ir juos mandagiai „palydėti“ tomis kryptimis, kur jie užsigeidžia paklaidžioti. Matome, kaip iš klaidingos teologijos gimsta visai nauja, klaidinga religija!
Tad Brolijos skelbiama Tradicija nėra tam tikrų senų kultūrinių formų išsaugojimas, o tai, be ko negalime būti išganyti. Kova už Tradiciją yra mūsų amžinojo išganymo, amžinosios laimės klausimas.
Klausimas: Ar mūsų protėviai pagonys pasieks išganymą?
Kaip yra su mūsų protėviais lietuviais, baltais, kurie buvo pagonys? Štai Seinuose leidžiamas žurnalas „Jotvingių kraštas“, gerbiame jotvingių, prūsų, kitų baltų atminimą. Ar jie visi nuėjo į pragarą? – Ne, tai Dievo gailestingumo paslaptis. Jeigu žmogus gyveno prieš Kristų arba ir po Kristaus, bet neturėjo jokių galimybių apie Jį sužinoti, jis gali būti išgelbėtas, jei gyveno pagal sąžinę, jei ieškojo Dievo Kūrėjo tiek, kiek Jį galima pažinti iš tvarinių. Dievas nori visų žmonių išganymo ir ieško visų būdų kaip jiems duoti išganymui reikalingų malonių. Bėda ta, kad be tikrosios religijos, be apreiškimo, labai sunku nepasiduoti pagonybės klaidoms ir moraliniam palaidumui. Kas kita, jei žmogus žino apie krikščionybę ir ją atmeta – jis nėra be kaltės.
Atrodo, pagonys baltai turėjo teisę ginti savo religiją nuo misionierių, tokių kaip šv. Vaitiekus. Tad mes linkę manyti, kad buvo viena religija – krikščionybė, kurią skelbė Vaitiekus ir kiti misionieriai, ir kita religija – baltų pagonybė. Tačiau šie reiškiniai nėra viename lygmenyje. Baltų pagonybė, kiek mes apie ją žinome, nebuvo kažkokia vieninga religija su savo tikyba, kultu, organizacija, dvasininkija, dievų panteonu. Kiekviena baltų gentis turėjo padriką tikėjimų, papročių ir maginių praktikų rinkinį, kuris jiems nebuvo didelė vertybė, todėl jie lengvai dėl politinės ar ekonominės naudos priimdavo krikščionybę. Tai matome ir dabar misijų kraštuose Afrikoje ar Azijoje – pagonis animistus, skirtingai nuo musulmonų, hinduistų ar budistų, santykinai lengva atversti į krikščionybę.
Lietuvos valstybės elitas ilgai priešinosi krikštui išimtinai dėl politinių priežasčių, iš reikalo atsispirti Vokiečių ir Livonijos ordinų karinei ekspansijai. Tik modernūs neopagonys (pvz., Romuva) bando sukonstruoti kažkokią „baltų pagonybę“ kaip vieningą religiją, konkurencingą krikščionybei. O dėl kryžiuočių ekspansijos, tai prisiminkime, kad Žalgirio mūšio pergalė yra minima Lenkijos ir Lietuvos tradiciniame bažnytiniame kalendoriuje – ne vien valstybiniame! Tad Bažnyčia Lenkijoje ir Lietuvoje visuomet suvokė, kad kryžiuočių puolimas buvo žalingas krikščionybės plitimui. Jei kryžiuočiai prie Žalgirio būtų laimėję, gal visi šie mūsų kraštai dabar būtų liuteroniški. Tad visur reikia skirti religinį ir politinį elementus.
Romantinė Lietuvos istorijos linija to skyrimo nedaro, todėl mano, kad žmogus negali laikyti Algirdo, Kęstučio mūsų didvyriais ir jais didžiuotis ir kartu būti geras katalikas. Ne, katalikai irgi pripažįsta šlovingą Lietuvos valstybės kūrimo istoriją, nelaiko jos veikėjų kažkokiais prakeiktais pagonimis. Vėlyvas krikštas buvo šiai valstybei nelaimė, civilizacinis atsilikimas, bet dėl to didele dalimi kalti ne mūsų kunigaikščiai, o politinė ir karinė gretimų krikščioniškų šalių ekspansija.
Lietuviško patriotizmo ir katalikiškumo supriešinimas yra klaidingas. Mindaugas lengvai atsivertė, nelaikydamas lietuvių pagonybės kažkokia vertybe; Lietuvos didieji kunigaikščiai skubėdavo leisti dukras už Rytų apeigų krikščionių kunigaikščių rusėnų žemėse ir patys vesdavo krikščiones; Gediminas turėjo dvare vienuolių pranciškonų ir dominikonų, rašė laiškus popiežiui, o popiežius bandė drausminti kryžiuočius. Tad tai tikrai nebuvo dviejų religijų – „mūsiškės“ ir „svetimos“ – susidūrimas.
Tai tiek minčių norėjau jums išsakyti pamąstymui. Norėjau pabrėžti, kad yra tokia labai svarbi veiklos sritis – prisidėti prie katalikų Tradicijos darbo, prie tradicinių šv. Mišių atgimimo kiekvienoje parapijoje. Paskaitykite apie tai plačiau mano atvežtuose leidiniuose, mūsų interneto svetainėse. Negalime laukti, kad kažkas iš viršaus ar iš kitur išspręs Bažnyčios problemas, turime patys prisidėti prie gelbėjimosi darbo! Neturime galvoti, kad mes tik nueiname į Mišias, lyg priimame paslaugas, o už visą organizaciją atsakingi kunigai – visi turime rūpintis savo parapijų ateitimi. Mes visi esame Bažnyčia – ir kunigai, ir tikintieji, tad visi turime galvoti, kaip pagal savo luomo galimybes galime prisidėti prie Bažnyčios išsaugojimo ir atgimimo. Bažnyčia kaip tokia išliks iki pasaulio pabaigos, bet Bažnyčios mūsų kraštuose gali kuriam laikui ir nelikti, jei nieko nedarysime. Tokia buvo mano žinia jums! Dėkui už dėmesį ir prašau jūsų maldos!
