Straipsnis rašytas daugiau nei prieš dešimt metų, bet niekur anksčiau nepublikuotas. Nuo jo parašymo atsirado naujų svarbių faktų, leidžiančių teigti, kad arkivysk. Annibale'o Bugninio priklausymas masonų ložei yra labai tikėtinas.
Dabartinė visuotinė Katalikų Bažnyčios krizė yra pirmiausia ne tiek liturgijos, kiek tikėjimo krizė. Daugelyje pasaulio vietų net aukštus postus užimančių katalikų lūpomis skelbiamas mokymas, kuris tiesiog neatitinka visų laikų Katalikų Bažnyčios skelbto tikėjimo. Tokiomis idėjomis palaipsniui užsikrečia ir paprasti tikintieji. Apklausų duomenys bei kasdienė patirtis rodo, kad smunka ne tik tikėjimas pagrindinėmis tikėjimo tiesomis, bet ir tikinčiųjų moralė. „Jūs žemės druska. Jei druska išsidvoktų, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti“ (Mt 5, 13–16), sakė Viešpats Jėzus. Nenuostabu, kad šiandieninis pasaulis vis labiau nesilaiko Dievo įsakymų.
Bažnyčios krizę pripažino ne tik pats naująją „Bugninio liturgiją“ patvirtinęs Pop. Paulius VI, bet ir jo įpėdiniai Jonas Paulius II (dokumente Ecclesia in Europa) bei Benediktas XVI daugelyje savo pasisakymų[1]. Naujos liturgijos įvedimas buvo tiek iki tol buvusios tikėjimo krizės pasekmė, tiek ją stipriai pagilinantis veiksnys, deja, skatinamas iš Bažnyčios priešų stovyklos, ką ir bandys nušviesti ši trumpa analizė.
Popiežius Benediktas XVI ragino sugrįžti prie visų laikų liturgijos, įvykdant tikrąją reformą arba „reformos reformą“. Norint įveikti šią krizę, reikia grįžti ir prie visų laikų katalikiško mokymo. Tradicinė liturgija yra vienas iš pagrindinių loci theologici – šaltinių, ne tik atspindinčių teisingą teologiją, bet ir esančių pagrindu, kuriuo teisinga teologija remiasi savo išvadose bei semiasi iš jų įkvėpimo. Svarbus Bažnyčios principas lex orandi – lex credendi („maldos įstatymas – tikėjimo įstatymas“, kitaip tariant „kaip meldiesi, taip ir tiki“). Protestantiška pamaldų tvarka skatina katalikų tarpe protestantišką tikėjimą: pvz., apklausos rodo, kad vis mažiau ir mažiau katalikų tiki Tikruoju Kristaus buvimu Švenčiausiajame Sakramente, smunka pamaldumas Švč. Dievo Motinai, katalikai reikalauja moterų kunigystės ir net abortų bei vienos lyties asmenų „santuokų“ legalizavimo ir t. t.
Prie tokio tikėjimo bei moralės smukimo daug prisidėjo arkivysk. A. Bugninio liturginė „reforma“. Galima būtų sakyti, kad organizuotas liturgijos griovimas, įtakojęs tikėjimo smukimą, vyko trimis etapais: 1) Naujosios Mišių tvarkos (Novus ordo missae) bei naujų sakramentų ritualų įvedimas – net šio ordo originalas, parašytas lotynų k., atitiko protestantišką teologiją, 2) vertimai į vietines kalbas, kurie įvedė dar daugiau protestantiškų tekstų, 3) per liturgines „improvizacijas“, kurios buvo leidžiamos ir net skatinamos (žr. mons. Bugninio laišką žemiau) kiekvienoje atskiroje parapijoje. Čia visai nesinori įžeisti katalikų, kurie nuoširdžiai tikėjo Bugninio „reforma“. Reformos tikrai reikėjo, bet tokios, kokią skatino Dom Guerrangeris, kun. Louisas Bouyer, Dom Cabrolas OSB ir kiti naujųjų laikų liturginio judėjimo vadovai, kuri priartintų tą pačią tradicinę Romos liturgiją prie paprastų tikinčiųjų, o ne visiškai ją iškraipytų.
Ne koks nors emocinę pusiausvyrą prarandantis tradicionalistas, o tėvas J. Gelineau, SJ, Vatikano II Susirinkimo peritus [patarėjas] ir vienas žymiausių Europoje liturginių permainų šalininkų, mus tikina, jog „Romos ritualas, kokį jį žinojome, nebeegzistuoja. Jis sunaikintas“.[2]
1969 m. popiežius Paulius VI paskelbė apaštalinę konstituciją Missale Romanum, kuria buvo įvestos naujos, pagal protestantišką teologiją pertvarkytos Mišių apeigos. Būtent tokį jų įvertinimą vadinamojoje Ottavianio intervencijoje pateikė kardinolai Ottaviani ir Bacci „Laiške Jo Šventenybei popiežiui Pauliui VI“ 1969 m. rugsėjo 25 d. ir prie jo pridėtame Romos teologų grupės dokumente „Trumpa kritinė Novus Ordo Missae analizė“. Taip pat posusirinkiminiu laikotarpiu iš liturgijos faktiškai pašalinta lotynų kalba, atsisakyta grigališkojo choralo, nors Vatikano II Susirinkimas ir nurodė juos saugoti. Minėti dokumentai ir daug detalių kompetetingiausių šių laikų liturgistų studijų analizuojančių Naująsias Mišias, palyginant jas su tradiciniu Romos ritualu pateikiama rinkinyje Tradicinės ir Naujosios Mišios. 1969 m. liturginės reformos problema.
Bugninio „reformos“ kenksmingumą parodo ne tik jos protestantiškumas, nenuginčijamai įrodytas kompetetingų mokslininkų darbuose, bet ir tai, kad yra nemaža pagrindo tvirtinti, jog ši „reforma“ buvo įkvėpta aršiausių Kristaus Bažnyčios priešų. Keletas tai pagrindžiančių Bažnyčios hierarchų bei žymių pasauliečių argumentų pateikiama šiame tekste. Žinoma, šis klausimas yra sudėtingas ir jam išsamiai nušviesti reikia platesnės studijos.
Arkivyskupas Annibale‘as Bugninis buvo pagrindinis žinomas Naujųjų Mišių apeigų autorius. Tradicines Mišias ginančios organizacijos Una Voce vadovas M. Daviesas (straipsnyje Annibale Bugnini, The main author of the Novus Ordo[3] bei knygoje Popes Paul‘s New Mass) plačiau aprašo Bugninio priklausymo masonų ložei ir jo liturginės „reformos“ nekatalikiškumo problematiką.
Jau šios „reformos“ pradžioje dėl jos kilo abejonių net popiežiams. Anot kard. Heenano: „Vėlesni pasikeitimai buvo radikalesni, negu norėjo Popiežius Jonas [XXIII] ir vyskupai, išleidę dekretą apie liturgiją. Jo pamokslas po [Vatikano II Susirinkimo] pirmosios sesijos parodo, kad Popiežius Jonas neįtarė, ką planavo liturginiai ekspertai“. Kard. Heenanas perspėjo, kad šie ekspertai (periti), ruošę Susirinkimo dokumentus, gali kurti tekstus, kuriuos galima interpretuoti tiek ortodoksiškai [t. y. pagal teisingą – katalikišką tikėjimą], tiek modernistiškai. Apie šią modernistų taktiką Susirinkime – nuslėpti tikruosius Susirinkimui primetamus tikslus ir įtraukti į Susirinkimo dokumentus kuo daugiau dviprasmiškų formuluočių – prisipažino liberalus Susirinkimo ekspertas Edwardas Schillebeeckxas. Jis pasakė: „Mes tai išreikšime diplomatiškai, bet po Susirinkimo interpretuosime tai pagal potekstėje glūdinčią prasmę.“ Deja, būtent periti buvo paskirti penkių komisijų Susirinkimo dokumentų įgyvendinimui nariais ir įgyvendino savo idėjas visame pasaulyje.
Bugninis buvo paskirtas Susirinkimo Parengiamosios komisijos liturgijai sekretoriumi. Jis buvo pagrindinė užkulisių figūra, dariusi įtaką pirmojo Susirinkimo dokumento, dekreto apie liturgiją, projektui, vadintam net „Bugninio schema“. Priimtas dokumentas praktiškai atitiko projektą. Jonas XXIII, nepaaiškinęs priežasčių, staiga pašalino A. Bugninį iš minėtų pareigų praėjus kelioms savaitėms po jo triumfo, nepaisydamas aukštų pareigūnų užtarimo. Tačiau Pop. Paulius VI paskyrė Bugninį Dievo kulto kongregacijos sekretoriumi. Vėliau, besikeičiant jos vadovams, Bugninis visada likdavo jos sudėtyje.
Savo galios viršūnėje 1974 m. Bugninis pareiškė, kad jo liturginė reforma buvo „didysis Katalikų Bažnyčios užkariavimas“. Tais pačiais metais jis paskelbė, kad „reforma“ įžengia į galutinį etapą – „Romos liturgijos pritaikymą arba „įsikūnijimą“ į kiekvienos atskiros Bažnyčios papročius ir mentalitetą“. Pvz., Indijoje šis „įsikūnijimas“ labiau priminė induistų ritualus nei krikščionišką auką, pastebi M. Daviesas.
Iškart po to, 1975 m. Paulius VI ne tik pašalino Bugninį iš jo posto, bet ir paleido visą jo kongregaciją, sujungdamas ją su Sakramentų kongregacija. Kodėl? M. Daviesas be kita ko rašo: „Labai aukšto rango Romos kunigas gavo tai, ką jis laikė įrodymu, jog mons. Bugninis yra masonas. Per kardinolą jis įteikė šią informaciją Pauliui VI, perspėdamas, kad jei iš karto nebus imtasi priemonių, jį sąžinė įpareigos paskelbti tai viešai. Po to sekė Arkivyskupo atleidimas ir tremtis [paskyrimas nuncijumi į Iraną].“ M. Daviesui pavyko asmeniškai susitikti su kunigu, organizavusiu „Bugninio bylos“ įteikimą Popiežiui, bet nepavyko jo įtikinti paskelbti įrodymų viešai. „Tai didžiausia paslaptis ir tokia ji turi likti ... Pakanka vien to fakto, kad minėtas Monsinjoras buvo iškart pašalintas iš posto ...“, – atsakė jis.
Keli mėnesiai po to, kai Tito Casini, garsus Italijos katalikų rašytojas, 1976 m. balandį apkaltino Bugninį priklausymu ložei, ir kai tai pakartojo kiti žurnalai, Vatikanas nepaneigė Bugninio priklausymo masonerijai, rašo M. Daviesas. Tik spalio mėnesį l’Osservatore Romano (1976 spalio 10) buvo paskelbtas „visiškas Vatikano paneigimas“, kad „nei vienas“ iš daugiau nei šimto Vatikano pareigūnų (įskaitant kardinolus), kurių tarpe buvo ir Bugninis, laikraščių skelbtame sąraše įvardinamų masonais, tokiais nėra, tačiau nepateikiant konkrečių pavardžių ir įrodymų, – atsako M. Daviesui tėvas Brianas Harrisonas OS[4]. Tačiau jis pats pripažįsta, kad aukšti Vatikano pareigūnai, įskaitant mažiausiai vieną Romos kongregacijos kardinolą prefektą, tiki, jog aukštuose Vatikano postuose esama masonų. T. Harrisonas rašo: „savo paties nuostabai pripažįstu, kad tokios idėjos kyla ne vien tik „pakvaišusiems“ sąmokslo teorijų kūrėjams. Iš tiesų gana plačiuose Romos sluoksniuose manoma, kad patys masonai buvo atsakingi už absurdiškai ilgo tariamų Vatikano ložės narių sąrašo išplatinimą 1976 m., siekdami būtent to, kad visa idėja imtų atrodyti juokinga ir tuo būdu apsaugodami tuos prelatus, kurie iš tiesų yra masonai. Tarptautinei visuomenei žinomas nepriekaištingo sąžiningumo Bažnyčios vyras taip pat man sakė girdėjęs pasakojimą apie įrodymų prieš Bugninį suradimą iš Romos kunigo, radusio juos portfelyje, kurį Bugninis neapsižiūrėjęs paliko Vatikano konferencijų kambaryje po susitikimo.“
Carey J. Wintersas tai komentuoja: „1975 m. Arkivyskupas paliko savo portfelį konferencijų kambaryje, kur jis buvo surastas ir patikrintas domininkonų vienuolio, įpareigoto sutvarkyti kambarį. Norėdamas tik nustatyti portfelio savininką, domininkonas, anot Piers Comptono, surado dokumentus, kurių „parašai ir kilmė rodė, kad jie kilo iš aukštus postus užimančių slaptųjų draugijų Romoje narių.“ (The Broken Cross, p. 61) Laiškai buvo adresuoti „Broliui Bugniniui“. Tėvas G.H. Dugganas S.M. rašo: „Iš patikimo šaltinio žinau, kad staigų Bugninio pašalinimą iš tiesų paskatino nepaneigiami įrodymai, kad jis buvo ložės narys. Kunigą, ilgą laiką buvusį asmeniniu Popiežiaus Pauliaus VI draugu, jo su Bažnyčia sutaikytas masonas informavo, kad Bugninis buvo tos pačios ložės narys, kurio įšventimo datą ir slapyvardį jis gali pateikti.“ Tas slapyvardis, minėtas įvairių autorių ir net Romos laikraščių, buvo „Buan“.
Laikui bėgant masoniško perversmo Bažnyčioje tema imta gramzdinti į užmarštį. Bet praėjus dešimt metų po Bugninio mirties, garsus tarptautinis katalikų žurnalas (jo portugališka laida) 30 Dias pateikia straipsnį[5] apie masonų įtaką Pop. Pauliaus VI liturginei reformai, kuriame publikuojamos ištraukos iš Bugninį kompromituojančių laiškų:
„[Didžiojo masonų magistro laiškas Bugniniui]: „Brangus Buanai, mes pranešame tau apie darbą, tau paskirtą Brolių Tarybos, suderinus su Didžiuoju Magistru ir Princais patarnaujančiais prie Sosto. Mes įpareigojame tave ... skleisti nukrikščioninimą, sumaišant ritualus ir kalbas ir sukiršinti kunigus, vyskupus ir kardinolus vienas prieš kitą. Babelio kalba ir ritualas bus mūsų pergalė, lygiai kaip viena kalba ir ritualas buvo Bažnyčios stiprybė ... viskas turi įvykti dešimties metų laikotarpyje.“ (1964 birželio 14)
[Bugninio atsakymas]: „Neprilygstamas didysis magistre ... desakralizacija vyksta sparčiai. Buvo išleista kita Instrukcija, kuri įsigaliojo birželio 29. Mes jau galime giedoti pergalės giesmę, kadangi liaudies [vulgar] kalba karaliauja visoje liturgijoje, įskaitant jos esmines dalis ... Didžiausia laisvė buvo duota pasirinkti tarp įvairių formulių, individualaus kūrybiškumo ir ... chaoso! ... Trumpai tariant, tikiu, kad šiuo dokumentu, laikantis jūsų nurodymų, bus paskleistas maksimalaus taisyklių nesilaikymo principas ... Sunkiai kovojau su savo priešais iš Apeigų kongregacijos ir turėjau panaudoti visą savo nuovokumą, kad popiežius jį [dokumentą] patvirtintų. Laimei mums suteikė pagalbą draugai ir broliai iš Universa Laus [Tarptautinės liturginės muzikos studijavimo asociacijos], kurie yra ištikimi. Dėkoju jums už atsiųstas lėšas ir tikiuosi greitai jus pamatyti. Jūsų brolis Buanas“.
Straipsnio autorius komentuoja: „Šie dokumentai – stipriai įžeidžiantys Bugninį, kuris visada neigė turėjęs ryšių su masonerija – ar jie tikri ar falsifikuoti? To neįmanoma pasakyti, turint omenyje, kad jie yra mašinėle spausdinti ir fotokopijuoti laiškai, pateikti paslaptingo „šnipo“, kuris pristatė juos keliems draugams vyskupams ir kardinolams, tarp jų Genujos Arkivyskupui Giuseppe Siri ir Apaštališkojo antspaudo saugotojui Dino Staffa. Jeigu jie autentiški, jie atskleidžia „plano“ sugriauti katalikų mokymą ir liturgiją iš vidaus egzistavimą. Jie taip pat gali būti falsifikacijos, sukurtos kažkieno, suinteresuoto sukurti besivaržančias „frakcijas“ kurijoje. ... Bet kuriuo atveju laiškai egzistuoja ir Bugninio reformų rezultatai visiškai atitinka nurodytus tikslus“[6].
M. Daviesas taip pat pripažįsta teorinę galimybę, kad laiškai galėjo būti falsifikuoti ir popiežius buvo apgautas, bet priduria: „Labai apgailestauju, kad klausimas apie mons. Bugninio galimą priklausymą masonerijai apskritai buvo iškeltas, kadangi jis padeda atitraukti dėmesį nuo liturginės revoliucijos, kurios slaptas tikrasis organizatorius jis buvo. Svarbus klausimas yra ne tai, ar Bugninis buvo masonas, bet tai, ar būdas, kuriuo Mišios šiandien yra švenčiamos daugelyje parapijų, tikrai pakelia tikinčiųjų širdis Dievo link labiau, nei Mišių aukojimas, buvęs iki Susirinkimo. Tradicinės Romos ritualo Mišios, kaip tai išsakė tėvas Faberis, yra „gražiausias dalykas šiapus dangaus“. Pati idėja, kad dvidešimtojo amžiaus antrosios pusės žmonės galėtų ją pakeisti kažkuo geresniu, yra absurdiška, kaip pastebėjo Dietrichas von Hildebrandas.“ Pats prof. Hildebrandas yra pasakęs dar tiesiau: „Iš tiesų, jei vienam iš C.S. Lewiso Kipšo laiškų velnių būtų buvę patikėta sugriauti liturgiją, jis nebūtų to padaręs geriau.“
Pats Popiežius Paulius VI 1972 m. birželio 26 d. skundėsi liturginės „reformos“ vaisiais: „Šėtono dūmai per kažkokį plyšį įsiskverbė į Dievo šventovę.“[7] Ši reforma visiškai atitinka nedaugelio katalikų žinomo slapto dokumento – masonų ložės Alta vendita „Ilgalaikės instrukcijos“, parašytos XIX a. pirmojoje pusėje, planingo projekto siekiančio sugriauti Katalikų Bažnyčią, iškeltą tikslą.
Apie tai išsamiame straipsnyje[8] rašo žurnalo Catholic Family News redaktorius Johnas Vennari: „Kunigas E. Cahillas savo knygoje Freemasonry and the Anti-Christian Movement teigia, kad Alta Vendita buvo „daugelio laikoma tuometiniu Europos masonerijos valdančiuoju centru“.
Savo knygoje „Atanazas ir mūsų laikų Bažnyčia“ vyskupas Rudolfas Graberis pacitavo masoną, kuris skelbė, kad „[laisvosios masonerijos] tikslas yra nebe sugriauti Bažnyčią, bet pasinaudoti ja, infiltruojantis į ją“. Kitaip tariant, kadangi masonerija negali visiškai sunaikinti Kristaus Bažnyčios, ji planuoja ne tik su šaknimis išrauti katalikybės įtaką visuomenėje, bet taip pat panaudoti Bažnyčios struktūrą kaip įrankį „atsinaujinimui“, „progresui“ ir „švietimui“, kad įgyvendintų pačios masonerijos principus ir tikslus ...
Strategija, pateikiama Alta Vendita „Ilgalaikėje instrukcijoje“, yra tiesiog pritrenkianti savo įžūlumu ir klastingumu. Instrukcija kvietė platinti liberalias idėjas ir aksiomas visoje visuomenėje ir Katalikų Bažnyčios institucijų viduje tokiu būdu, kad pasauliečiai, klierikai ir prelatai metams bėgant būtų palaipsniui užvaldyti progresyvių principų. Laikui bėgant šis nusistatymas turėjo tapti toks skvarbus, kad būtų įšventinami kunigai, konsekruojami vyskupai ir skiriami kardinolai, kurių mąstymas žengtų kartu su moderniuoju mąstymu, įsišaknijusiu Prancūzų Revoliucijos Žmogaus teisių deklaracijoje ir kituose „1789 m. principuose“ (religijų lygybė, Bažnyčios ir valstybės atskyrimas, religinis pliuralizmas ir t. t.).
Galop iš taip mąstančių žmonių tarpo turėtų būti išrinktas popiežius, kuris vestų Bažnyčią „švietimo“ ir „atsinaujinimo“ keliu. Jie teigė, kad jų tikslas nėra pasodinti į Šv. Petro sostą masoną. Tikslas – sukurti aplinką, kuri galų gale išugdytų popiežių ir hierarchiją, užvaldytus liberaliosios katalikybės idėjų ir vis dėlto tikinčius, kad jie tebėra ištikimi katalikai.
Tada šie katalikų vadovai nebesipriešintų moderniosioms Revoliucijos idėjoms (kaip tai nuosekliai praktikoje darė popiežiai nuo pat 1789 iki 1958 – popiežiaus Pijaus XII mirties – smerkdavę tuos liberalius principus), bet įlydytų jas į Bažnyčią. Galutinis rezultatas būtų katalikų dvasininkija ir pasauliečiai, žygiuojantys po Švietimo vėliava, bet vis tiek galvojantys, kad žengia po Apaštališkųjų raktų vėliava.
Tiems, kurie mano, kad ši schema yra per toli siekianti, kad šį tikslą priešui pasiekti yra beviltiška, reikia priminti, kad popiežiai Pijus IX ir Leonas XIII prašė publikuoti Ilgalaikę instrukciją – be abejonės siekdami, kad tokios tragedijos būtų išvengta.
Tačiau, jei tokia tragiška padėtis kada nors susidarytų, ją būtų galima neabejotinai atpažinti iš šių trijų požymių: 1) Tai sukeltų tokią didžiulę suirutę, kad visas pasaulis suprastų, jog įvyko didelio masto revoliucija Katalikų Bažnyčios viduje. Visiems būtų aišku, kad įvyko „atsinaujinimas“ – sumoderninimas. 2) Būtų įvesta nauja teologija, prieštaraujanti ankstesniems mokymams. 3) Patys masonai giedotų triumfo giesmę, tikėdami, kad Katalikų Bažnyčia pagaliau „išvydo šviesą“ tokiuose klausimuose kaip religijų lygybė, sekuliari valstybė, pliuralizmas ir visokie kiti kompromisai.
Slaptieji Alta Vendita dokumentai, kurie papuolė į popiežiaus Grigaliaus XVI rankas, buvo sukurti laikotarpyje nuo 1820 iki 1846 m. Popiežiui Pijui IX paprašius, juos išleido Cretineau-Joly savo darbe Romos Bažnyčia ir Revoliucija. Autoriui adresuota 1861 m. vasario 25 d. breve popiežius Pijus IX garantavo tų dokumentų autentiškumą, bet niekam neleido atskleisti tikrųjų Alta Vendita narių, įsitraukusių į tą korespondenciją, vardų.
Štai tik keletas ištraukų iš „Instrukcijos“: „Mūsų galutinis tikslas yra toks pat, kaip ir Voltero bei Prancūzų Revoliucijos – galutinis katalikybės ir net krikščioniškos idėjos sugriovimas. [...] Popiežius, kas jis bebūtų, niekada neįstos į slaptąsias draugijas; slaptosioms draugijoms reikia žengti žingsnį į Bažnyčią, siekiant užkariauti juos abu [popiežių ir Bažnyčią]. Mes neketiname patraukti popiežius tarnauti mūsų reikalui ar padaryti juos mūsų principų neofitais, mūsų idėjų propaguotojais. ... Tai, ko mes turime prašyti, tikėtis ir laukti, taip kaip žydai laukia Mesijo, yra popiežius, atitinkantis mūsų poreikius.
Taigi, kad užsitikrintume popiežių, atitinkantį norimus reikalavimus, pirmiausia iškyla uždavinys suformuoti šiam popiežiui žmonių kartą, vertą viešpatavimo, apie kurį mes svajojame. Palikite senus ir brandaus amžiaus žmones nuošalyje; eikite į jaunimą ir, jeigu tai įmanoma, netgi pas vaikus ... Tegul kunigija žygiuoja po jūsų vėliava, visados tikėdami, kad jie žygiuoja po Apaštališkųjų raktų vėliava. ... Išdėstykite savo tinklus kaip Simonas Bar-Jona [apaštalas Petras], užmeskite juos zakristijose, seminarijose ir vienuolynuose ... mes pažadame jums laimikį, dar nuostabesnį negu jo laimikis. Žuvų žvejas tapo žmonių žveju; jūs turėsite draugų aplink Apaštalų Sostą. Jūs pamokslausite revoliuciją, apsirengusią tiara ir arnotu, žygiuojančią su kryžiumi ir vėliava.“
Toliau J. Vennari pateikia argumentus, parodančius, kad mūsų laikais šis masonų planas yra praktiškai jau realizuotas.
Vatikano II Susirinkime vyko nesuskaičiuojami mūšiai tarp Tarptautinės tėvų grupės (Coetus internationalis patrum), kuri kovojo už Tradicijos išsaugojimą, ir progresistų vad. Reino grupės. Tragedija buvo tai, kad galų gale pastarasis, liberalus ir modernistinis elementas, pasiekė persvarą.
Kiekvienam, turinčiam akis bei matančiam, buvo akivaizdu, kad Susirinkimas atvėrė duris daugeliui idėjų, kurias anksčiau buvo pasmerkęs Bažnyčios mokymas, bet kurios žengė kartu su modernistiniu mąstymu. Tai atsitiko ne atsitiktinai, bet suplanuotai. Progresistai Vatikane išvengė savo modernistinių klaidų pasmerkimų. Jie sąmoningai suplanavo įvelti į Susirinkimo tekstus dviprasmybes, kurias ketino išnaudoti savo naudai po Susirinkimo. Šios dviprasmybės buvo išnaudotos, įvedant į Katalikų Bažnyčią ekumenizmą, kuris buvo pasmerktas popiežiaus Pijaus XI; religinę laisvę, pasmerktą XIX amžiaus ir XX a pradžios popiežių (ypač popiežiaus Pijaus IX); naująją liturgiją, grįstą ekumenizmo principais, kurią arkivyskupas Bugninis pavadino „didžiuoju Katalikų Bažnyčios užkariavimu“; kolegializmą, kuris iš esmės pakerta popiežiaus vadovavimą Bažnyčiai, ir „naują santykį su pasauliu“ – ypač viename iš radikaliausių Susirinkimo dokumentų – Gaudium et spes.
Kaip ir tikėjosi Alta Vendita Ilgalaikės instrukcijos autoriai, liberalios kultūros sąvokos galų gale laimėjo pagrindinių katalikų hierarchijos šulų palankumą ir išplito visoje Bažnyčioje. Rezultatas buvo iki tol neregėta tikėjimo krizė, kuri ir toliau gilėja. Tuo tarpu nesuskaičiuojami aukštose vietose įsitaisę Bažnyčios vyrai, akivaizdžiai įkvėpti „II Vatikano dvasios“, be paliovos liaupsina posusirinkimines reformas, kurios leido šiai tragedijai įvykti.
Katalikų reakcija į tokią šių laikų tikrovę turėtų būti ne nusiminimas, o džiaugsmingas darbas visų laikų katalikų mokymo ir liturgijos grąžinimui į Bažnyčią – tai paties Dievo duoti vaistai, sunkiausių krizių laikais visada grąžindavę Jo Bažnyčiai dvasinę sveikatą ir stiprybę.
[1] pvz.: http://www.catholicculture.org/culture/library/collection.cfm?collectionid=3
[2] Michael Davies, Romos ritualas sunaikintas // Tradicinės ir Naujosios Mišios...
[3] http://www.stas.org/apologetics/crisis/New_Mass/bugnini.shtml
[4] http://www.ad2000.com.au/articles/1989/aug1989p18_635.html
[5] Andrea Tornielli, Una Babel Programada // 30 Dias 1992 birželis p. 41–42
[6] http://www.traditioninaction.org/ProgressivistDoc/A_075_BugniniMason.htm
[7] Der Fels, 1972, Nr. 10, p. 313
[8] „Ilgalaikės instrukcijos“ tekstas ir analizė žr.: www.fsspx.lt, John Vennari, Alta Vendita Ilgalaikė instrukcija. Masonų planas sugriauti Katalikų Bažnyčią // Pulkim ant kelių Nr. 25.
