Katalikų Bažnyčios kontempliatyvių moterų ordinų ateitis yra atsidūrusi pavojuje – ir turiu omenyje ne dažnai apgailimą pašaukimų krizę, bet arkivyskupo Josè Rodrìguez Carballo, Pašvęstojo gyvenimo institutų ir Apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacijos sekretoriaus, veiklą. 2018 m. Carballo išleido „Cor Orans“– seriją dokumentų, reglamentuojančių moterų vienuolijų ordinus. Cor Orans yra praktinis popiežiaus Pranciškaus 2016 m. Vultum Dei Quaerere įgyvendinimas. Nors visame pasaulyje buvo reikalaujama, kad moterų ordinai įvykdytų šiuos potvarkius per vienerius kalendorinius metus, Cor Orans pasirodė toks toksiškas autentiškam vienuoliniam gyvenimui, kad daugelis vienuolynų kreipėsi dėl išimčių. Reakcija į jas buvo tyla, delsimas ir represijos.
Nors apie Cor Orans galima pasakyti daug, iš esmės tai yra suplanuota kontempliatyvios vienuolystės numarinimo programa, kurią sukūrė vyskupas, ne kartą skelbęs, kad toks pašaukimas pergyveno savo laikus.
Carballo nemėgsta kontempliatyvios vienuolystės. Jis sakė, kad religinių pašaukimų žlugimas per pastaruosius penkiasdešimt metų yra įrodymas, kad ši religinio gyvenimo forma yra pasenusi. Net kai ordinas turi klestinčių pašaukimų, jis tai atmeta kaip atsitiktinumą. 2015 m. kalboje jis teigė, kad kontempliatyvus gyvenimas yra pasenęs ir „šiandien žmonėms beveik nieko nesako“. Karmelitų susirinkimui jis neigė, kad šv. Teresė norėtų, jog jie liktų jai ištikimi: „Ko Teresė nori dabar? Mes nebenorime vaikščioti taip, kaip prieš 500 metų.“
Vienas griežčiausių pakeitimų – formacijos atnaujinimas. Pagal Carballo taisykles kiekvienoje moterų vienuolijų bendruomenėje formacija turi trukti mažiausiai devynerius–dvylika metų. Palyginimui, iki Cor Orans, devyneri metai buvo didžiausias leistinas laikotarpis. Daugeliui ordinų formacija prilygsta Navy Seals [Jūrų ruoniai, elitinės JAV spec. pajėgos – vert. past.] naujokų išbandymų stovyklai. Yra ir papildomų taisyklių ir nuostatų, kurių privalu laikytis paraidžiui.
Beširdiška ir netvaru reikalauti devynerių metų formacijos. Tiesa, kad formacija yra griežta, tačiau gyvenimas toks nėra; kai vienuolė išmoksta būti vienuole, jos gyvenimas vienuolyne įgyja daugiau lankstumo ir laisvės. Geriausias jūrų pėstininkas neišgyventų devynerių metų stovyklos. Kodėl vienuolės turi tai daryti? Viena vienuolyno vyresnioji man pasakė, kad jos pašaukimai dings, jei ji vers savo naujokes ištverti devynerius formacijos metus. Šiuo metu tiek jos naujokės, tiek seserys yra laimingos, ir niekas nenori išvykti.
Yra menkų bandymų pateisinti šį pokytį: „Įsipareigojimas yra visam gyvenimui, panašiai kaip santuoka, ir žmonėms reikia laiko tuo įsitikinti!“ Daugelis susituokusių porų tikriausiai sutiktų, kad devynerių metų sužadėtuvės (arba dar blogiau, devynerius metus trunkantis vyskupijos vedybų kursas, vykstantis kiekvieną dieną) būtų perteklinės. Net geriausi santykiai kenčia nuo išsekimo ir perdegimo, jei ilgai lieka tokioje laikinoje būsenoje. Kodėl tuo metu, kai Roma kaip įmanydama labiau siekia pagelbėti pasauliečiams, norintiems tuoktis ar tuoktis pakartotinai, ji užkrauna tokią sunkią naštą pašvęstajam gyvenimui?
Be to, novicijų vyresnioji, vadovaujantis Cor Orans, privalo nuolat lankyti tęstinio mokymosi pamokas už savo vienuolyno ribų. Iš esmės tai tolygu reikalavimui motinai lankyti nesibaigiančias biurokratines indoktrinacijos programas, kad jai būtų leista auklėti savo vaikus. Jei novicijų vyresniosios nesilaikys šiose programose išdėstytos politikos, kils grėsmė pačiai vienuolyno ateičiai – tai yra pats blogiausias Cor Orans reikalavimas.
Pagal Cor Orans, kiekvienas vienuolynas privalo prisijungti prie federacijos, o jei to nedaro patys, bus įtraukiami priverstinai. Federacijos pažeidžia vienuolynų autonomiją, numatytą jų šventųjų įkūrėjų. Pavyzdžiui, šv. Teresė Avilietė tvirtino, kad vienuolynai turi išlaikyti griežtą autonomiją vienas nuo kito ir nuo kitų vienuolijų valdymo struktūrų, ypač federacijų – šią tradiciją 1990 m. dar kartą patvirtino popiežius Jonas Paulius II. Cor Orans atima šią privilegiją, turinčią ilgą pripažinimo istoriją. Carballo tai apibūdina kaip „privilegiją“, kurią pagal jo nuostatus federacijos prezidentė gali nuspręsti atimti iš vienuolyno – iš esmės savo nuožiūra ir turėdama plačius įgaliojimus spręsti dėl to būtinumo.
Pagal Carballo taisykles, kurios esą turėtų tikti visiems ordinams ir charizmoms, federacijos turi nekontroliuojamą valdžią atskiriems vienuolynams ir jų vienuolėms. Turtas ir nariai turi būti bendri, o tai reiškia, jog federacija gali reikalauti, kad vienuolynas bet kuriuo metu ir dėl bet kokios priežasties atiduotų pinigus ir seseris. Be to, federacija gali lankyti vienuolynus ir juos apžiūrėti bet kuriuo metu ir neapibrėžtą laiko tarpą.
Bendruomenės privalo laikytis bet kokių federacijos nustatytų taisyklių pakeitimų, kurie gali pakeisti bet kurį vienuolyno aspektą – federacijoms netgi leidžiama pašalinti naujokes iš bendruomenės, ugdyti jas savo pačių programose už vienuolyno sienų ne vienerius metus ir grąžinti tik kaip visiškai suformuotas vienuoles. Vienuoliškajai bendruomenei tai prilygsta vaikų priežiūros tarnybai, kuri gali atvykti į jūsų šeimos namus be orderio, pasilikti tiek, kiek nori, pakeisti bet kokias jūsų namų ūkio taisykles ar papročius ir savo nuožiūra paimti jūsų vaikus bei kredito kortelę.
Ko gero, blogiausia, kad federacijos tarnauja kaip oficiali vienuolinių bendruomenių mirties komisija. Cor Orans autokratiškai apibrėžia gyvybingą bendruomenę kaip tokią, kuri turi šešis ar daugiau amžinuosius įžadus davusių narių. Tai reiškia, kad galite turėti gyvybingą vienuolyną su penkiomis amžinuosius įžadus davusiomis vienuolėmis ir dešimčia naujokių, kai kuriems jų esant čia beveik dešimtmetį (dėl naujų minimalių formavimo metų), tačiau techniškai tai bus laikoma neperspektyviu vienuolynu. Federacija gali uždaryti šias „negyvybingas“ bendruomenes savo nuožiūra, perskirstydama vienuoles kur tik panorės.
Mažoms bendruomenėms nebeleidžiama maldingai ir ištikimai ištverti iki galo. Dievas daugiau nebegali nustebinti apmirusio ordino nauju augimu. Carballo neleidžia bendruomenėms sutikti natūralią mirtį ar pasilikti bet kokią atgijimo viltį. Daugeliu atvejų vienuolynai, turintys naujus pašaukimus, yra varžomi. Pavyzdžiui, kaip pranešė National Catholic Register, buvo įsakyta uždaryti dominikonų Viešpaties apreiškimo Švč. Mergelei Marijai vienuolyną Marradi mieste Toskanoje, kai mirė jo šeštoji vienuolė, nors vienuolynas pats išsilaiko finansiškai. Seserys iš kitų šalių prašė būti perkeltos į daugiau nei keturis šimtmečius skaičiuojantį vienuolyną. Bažnytinė valdžia neleido joms atvykti – Cor Orans aiškiai draudžia tokius perkėlimus – ir įsakė vienuolyną uždaryti. Vienuolės atsakė užsibarikaduodamos viduje ir atsisakydamos išeiti. Jos vis dar ten yra.
Federacinėje sistemoje yra kur kas daugiau galimybių klestėti korupcijai. Uždaromų vienuolynų turtas yra padalinamas tarp federacijos, vyskupijos ir Šventojo Sosto (pagal 72 ir 73 nuostatas). Kadangi Cor Orans suteikė šią galią, dabar federacijos turi galimybę finansuoti savo biurokratines išlaidas, todėl jos yra suinteresuotos uždaryti vienuolynus. Turtą federacija valdo su tokia išlyga: Šventasis Sostas gali bet kada įsikišti ir pareikalauti uždaryto vienuolyno sau (72 taisyklė).
Nuo 2018 m. Carballo uždarė šimtus vienuolynų visame pasaulyje. Per pirmąją Cor Orans įgyvendinimo savaitę vien Italijoje buvo uždaryta 30 vienuolynų. Daugelis šių ordinų turėjo istorinę nuosavybę, kurios vertė buvo milijonai dolerių. Kardinolas Brazas de Avizas, Pašvęstojo gyvenimo institutų ir Apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacijos prefektas, džiaugiasi šio pasiūlymo teikiamomis galimybėmis: „Linkiu supaprastinti mūsų struktūras, pakartotinai panaudoti didelius namus [t. y. parduoti vienuolijos nuosavybę] ir panaudoti juos darbams, atitinkantiems dabartinius evangelizacijos ir meilės reikalavimus, bei darbų pritaikymui prie šių naujų reikalavimų.“ Judas tai pasakė glausčiau: Šie kvepalai buvo verti metų atlygio! Reikėjo juos parduoti, o pinigus atiduoti vargšams...
Cor Orans buvo panaudotas ne tik mirštantiems vienuolynams užmigdyti, bet ir kaip vėzdas smogti tradiciniams. Kanonų teisininkė Nancy Bauer, ragindama vienuolynus susitaikyti su programa, pažymėjo, kad dydis nėra vienintelis dalykas, į kurį federacijos atsižvelgia spręsdamos apie bendruomenės gyvybingumą. Ji paminėjo, kad „bus vertinami tokie veiksniai kaip narių amžius, kandidatų trūkumas kelerius metus, atsižvelgta į nesugebėjimą perduoti charizmos ir valdymo bei ugdymo gebėjimų stoka.“ Tai reiškia, kad novicijų vyresnioji, atsisakanti federacijos pageidaujamų ugdymo programų, gali paversti savo klestintį vienuolyną, kuriame gyvena daug daugiau nei šešios vienuolės, „negyvybingu“.
Bauer, kalbėdama kasmetinėje RCRI konferencijoje, juokais užsiminė, kad tradicinės vienuolijos bijo, jog Cor Orans yra „popiežiaus Pranciškaus sąmokslas priversti konservatyvesnius vienuolynus tapti liberalesniais“. Tačiau net ji sutiko, kad federacijos struktūra verčia konservatyvius vienuolynus paklusti progresyviesiems.
Konservatyvūs vienuolynai, ypač Jungtinėse Valstijose, jau bandė kurti savo federacijas, tačiau Roma atmetė jų konstitucijas ir dabar jie privalo prisijungti prie liberalių federacijų. Tie vienuolynai – kai kuriuose jų skaičius „gyvybingas“ ir netgi stebima pašaukimų gausa – kurie priešinasi šiems priverstiniams pokyčiams, yra persekiojami apaštališkomis vizitacijomis ir grasinimais nuslopinti. Daugelis šių vienuolynų bijo atvirai papasakoti savo istorijas, nes baiminasi Romos represijų.
Atrodo aišku, kad Cor Orans yra tiek pinigų maišas Vatikano didesniems naminių gyvūnėlių projektams, tiek būdas kuruoti vienuoles, kad jos atitiktų vienodą įvaizdį. Vienuolynai, kurių buvimas, kad ir koks kuklus, meta iššūkį oficialiam šiuolaikinės progresyvios katalikybės naratyvui, bus persekiojami ir slopinami.
Jei kaltinti korupcija šiuo metu atrodo nepagrįsta, verta pažvelgti į istoriją. 2014 m. naujasis Mažesniųjų brolių ordino generalinis vyresnysis paskelbė, kad nuo 2003 m. dėl didelio netinkamo finansinio valdymo ir grobstymo ordinas atsidūrė ant bankroto slenksčio. Šveicarijos prokurorai konfiskavo pranciškonų sąskaitas dėl jų sąsajų su nelegalia veikla, įskaitant prekybą narkotikais ir ginklais. Dalis šio skandalo buvo susiję su viešbučiu „Il Cantico“ Romoje: didžiuliu tuščiu pastatu miesto širdyje, kurį pranciškonai pavertė prabangiu viešbučiu, neva siekdami finansiškai paremti savo darbą su vargšais. Pinigai, susiję su jo pirkimu ir atnaujinimu, dingo.
Tyrimas tebevyksta. Be abejonės, trukdo tai, kad 2003–2013 m. Mažesniųjų brolių generalinis vyresnysis Josè Rodrìguez Carballo dabar turi diplomatinį imunitetą kaip aukšto rango kurijos narys. Arkivyskupas Carballo buvo pirmasis pakeltasis pareigose savo artimo draugo, naujai išrinkto popiežiaus Pranciškaus, kuris per mėnesį nuo jo paties išrinkimo ir likus mažiau nei metams iki Mažesniųjų brolių finansinio skandalo pakėlė jį į vyskupus ir pareigas kurijoje. Galima tik stebėtis, ar kitas prabangus viešbutis, „tenkinantis dabartinius evangelizacijos ir labdaros reikalavimus“, nebus atnaujintas vienuolynas, ką tik atimtas iš vienuolių, kurių vienuolinė teisė gyventi ir mirti savo bendruomenėje buvo paneigta.
