Laikui bėgant vis aiškiau suprantame, kaip vystėsi Bažnyčios vadovybės pradėtas pilietinis karas prieš „tradicionalistus“ ir kokių tikslų juo siekiama.
Apie pilietinį karą kalbame pagrįstai, nes tai išties yra vidinis konfliktas, nors ir prasidėjęs priešingai nei įprasta tokio reiškinio dinamikos atveju: ne dalis žmonių sukilo prieš valdančiuosius ir siekia juos nuversti, o valdantieji siekia sutriuškinti dalį žmonių. Taip yra todėl, kad režime, kurį įtvirtinti norima bet kokia kaina, „tradicionalistams“ vietos nėra: yra dominuojanti grupė, kuri užgrobė valdžią būtent tam, kad įvestų „negrįžtamus pokyčius“, o „tradicionalistai“, jau vien taikiu savo egzistavimu, yra itin sunki kliūtis siekiant įgyvendinti revoliucinę utopiją.
Vartojant terminus griežta prasme, neturėtume kalbėti apie „tradicionalistus“, nebent kalbame supaprastindami (kaip iš tikrųjų ir bandome daryti dabar). Ne tik todėl, kad mums tradicionalistas ir katalikas paprasčiausiai turėtų būti sinonimai, bet ir todėl, kad dalis žmonių, kuriuos jie nori pašalinti, neapsiriboja vien „klasikiniais tradicionalistais“ (t. y. tais, kurie, mūsų supratimu, yra „lotyniškų Mišių“ šalininkai), bet, kaip buvo tinkamai pastebėta šiomis dienomis (žr. čia), apima ir tuos, kurie tiki, kad Bažnyčia negali keisti savo nekintamai apibrėžto moralinio ir doktrininio mokymo, kad šis mokymas yra nereformuotinas. Jei būtų kitaip, kodėl, pavyzdžiui, yra puolama Opus Dei – nepaisant visų Opus Dei pastarųjų metų mimetinių pastangų (įskaitant griežtą atsiribojimą nuo tradicinės liturgijos), kurios buvo skirtos tam, kad Opus Dei nė iš tolo nebūtų suvokiama kaip priklausanti „opozicijai“?
Būtent čia slypi to, kas vyksta, supratimo raktas: „tradicionalistai“ nėra persekiojami siekiant nuslopinti pasipriešinimą, priešpriešą ar galimą nepaklusnumą, priešinantis naujajam kursui (yra tokių, kurie atvirai priešinasi šiam kursui, tačiau jie neatstovauja visų ir Romoje tai yra puikiai žinoma); priešingai, jie persekiojami, net jei praktiškai ir operatyviai jam neprieštarauja ir net jei aiškiai smerkia savo karingesnius kolegas.
„Tradicionalistai“ persekiojami vien dėl to, kad egzistuoja, nes savo egzistavimu, kad ir koks tylus ir paslėptas jis būtų, jie rodo pasauliui vykstančios revoliucijos negalimumą ir esminį neteisingumą; jie rodo kontrrevoliucinės alternatyvos vaisingumą, „Bažnyčios 1.0“ gyvybingumą ir konkrečią, faktinę negalimybę ją pakeisti „Bažnyčia 2.0“. Jie priešinasi negrįžtamų pokyčių projektui, pagal kurį katalikai dvejais šimtais metų vėluoja pasivyti modernybę, kaip kulakai priešinosi smurtiniam Stalino ir Rusijos visiškos sovietizacijos projektui. Jie neturėjo būti „atversti“, nugalėti ar palenkti revoliucijos valiai: jie tiesiog turėjo būti nuslopinti, pašalinti (net fiziškai), nes naujajame pasaulyje jie tiesiog neturėjo egzistuoti; nes vien egzistuodami, net ir visiškai tyliai, tame naujajame pasaulyje ir jo nuostabiuose likimuose bei progresyviuose veiksmuose, jie empiriškai liudytų to pasaulio vidinį klaidingumą.
Taigi esame dar vieno istoriškai pasikartojančio reiškinio – galutinio sprendimo paieškų – varianto liudininkai. Dabartinis variantas taip pat pasižymi šio reiškinio savybėmis.
Pradžioje „tradicionalistai“ buvo laikomi keistuolių šou, kuris linkęs į komiškumą, kuriam lemta savaime išnykti. Šiame etape jie buvo visiškai sutapatinti su žmonėmis atsidavusiais tradicinei liturgijai ir buvo laikomi arba senais nostalgikais, kurie jau atitrūkę nuo tikrovės ir netrukus išnyks, arba nereikšmingais ir nepavojingais nevykėliais. Tai buvo savotiška pramoga laikytos tolerancijos, daugiau ar mažiau geranoriško šaipymosi etapas.
Visgi vėliau buvo suprasta, kad situacija yra ne visai tokia, kad „trumpalaikis susižavėjimas“ Tradicija įsišaknijo ir plinta. Tačiau, nors ir nebegalint tradicionalizmo laikyti folkloriniu reiškiniu, jis tebebuvo laikomas ne realiu pavojumi, o savotišku eismo įvykiu kelyje – įveikiama ir kontroliuojama problema: galiausiai, buvo manoma, visada atsiras koks nors išdavikas; manyta, kad tai tėra nepatogumas, su kuriuo reikia susitaikyti ir kažkaip gyventi... Tai „indėnų rezervato“, apartheido, izoliavimo ir getoizacijos etapas: „Jūs visi eikite į Šv. Pijaus X broliją – ar į bet kurį kitą getą, kuris galėtų jus atskirti nuo likusių tikinčiųjų – ir netrukdykite daugumai siekti jos nepaprastai šviesios ateities: neverta dėl jūsų daugiau nerimauti; tikėjimas tikra revoliucijos sėkme ir naujomis Sekminėmis yra toks tvirtas, kad jūsų nebijo“.
Vis tik dar vėliau suprasta, kad net ir ši tezė prieštaravo faktams. „Tradicionalistai“ negali būti suvaržyti, jie yra masinantys, jų bendruomenės neleidžia savęs izoliuoti getuose ir didėja, jose gausu jaunų ir vaisingų krikščioniškų šeimų, jos taikiai įsilieja į parapijas, o kunigų ir vienuolių pašaukimai randasi tokiu greičiu, kokio meinstryminė Bažnyčia nebegeba net įsivaizduoti (o juo labiau varžytis); jie iš tiesų galėtų atstovauti ateičiai... Tuo pat metu revoliucija pradeda išsekti, ateities saulė kyla lėtai, o tie, kuriems iš tiesų gresia mirtis dėl senatvės, yra būtent revoliucionieriai. Jie negali ir nenori palikti jų naujojo pasaulio, kuris būtų sugadintas „tradicionalistų“ egzistavimu, nes „tradicionalistai“, kaip jau sakėme, nenumaldomai įrodytų šio pasaulio klaidingumą. Todėl „tradicionalistai“ nebegali būti toleruojami ar atskiriami, jie turi būti slopinami ir tai turi būti daroma greitai. Galutinis sprendimas turi būti priimtas greitai.
Ir štai mes esame dabartyje. Pirmieji į taikiklį gali patekti tik liturginiai „tradicionalistai“, nes juos lengva surasti ir į juos nesunku pataikyti. Bet po to reikės taikytis ir į kitus tikro tikėjimo ir tobulo tęstinumo „fanatikus“, kad ir kur jie slapstytųsi, kad ir kaip jie būtų užmaskuoti. Net jei jie puikiai atitinka Novus Ordo standartus.
Nėra ką pridurti. Nebent tai, kad istorinė patirtis, regis, moko, jog anksčiau ar vėliau, galbūt po kelių dešimtmečių (bet kas yra keli dešimtmečiai Apvaizdos planuose?), tikrasis galutinis sprendimas nugalės persekiotojus, o ne persekiojamuosius. Taip pat ir dėl to, kad neaišku, ar jie nebandys apsiginti: teisėta „tradicionalistų“ (pirmiausia turime omenyje pasauliečius) savigyna iš esmės dar nevyksta ir, jei vyktų, galėtų tapti kita šios dramatiškos ir skausmingos sagos dalimi.
