Kardinolas Pietro Parolinas, Vatikano valstybės sekretorius, 2018 m. rugsėjį pasirašė slaptą susitarimą su komunistine Kinija. Nors susitarimo detalės niekada nebuvo atskleistos, plačiai manoma, kad jame sutarta dėl vyskupų skyrimo proceso, kuomet vyskupai parenkami Pekino, o tvirtinami Šventojo Sosto.
Dviejų metų susitarimas buvo atnaujintas 2020-aisiais, ir tuomet kardinolas išreiškė viltį, kad jis ir vėl galės būti atnaujintas šį rugsėjį.
Matant vis augantį visų religijų persekiojimą Kinijoje, kurį vykdo Kinijos komunistų partija, sunku surasti priežasčių, kodėl Vatikanas turėtų atnaujinti šį susitarimą.
Truputis istorijos:
2017-2018 metais tam, kad pasodintų Kiniją prie derybų stalo ir siekdamas užpildyti apie 40 laisvų vyskupų vietų šioje šalyje, Vatikanas padarė didžiulių nuolaidų. Pirmiausia, popiežius Pranciškus panaikino ekskomuniką septyniems neteisėtiems „vyskupams“, paskirtiems Kinijos patriotinės katalikų asociacijos, t. y. Kinijos komunistų partijos. Antra, atrodo, jog popiežius pritarė vyresnių Kinijos pogrindinės (t. y. tikrosios, vert. past.) Bažnyčios vyskupų prievartiniam išleidimui į pensiją ir pakeitė juos „patriotais“ vyskupais, parinktais Pekino, kai tuo tarpu jaunesni pogrindžio vyskupai perkeliami į „patriotinei“ Bažnyčiai pavaldžias pozicijas. Toks pogrindinės Bažnyčios „pardavimas“ Honkongo kardinolą Josephą Zen privertė vykti į Romą ir maldauti Šventojo Tėvo neapleisti jo kinų bendratikių.
Tačiau net ir padarius šias nuolaidas, per paskutinius tris su puse metų Kinijoje įšventinti vos šeši vyskupai. Atrodo akivaizdu, kad Kinijos komunistų partija siekia palikti kuo daugiau tuščių vyskupų vietų, nes kunigus ir tikinčiuosius be vadovų lengviau valdyti.
Nuo Kinijos-Vatikano susitarimo pasirašymo tikinčiųjų padėtis Kinijoje daugeliu atžvilgiu stipriai pablogėjo. Kaip praeitais metais man pasakė viena vienuolė, „sienos užsidaro“.
2021 m. gruodį Komunistų partijos generalinis sekretorius Xi Jinpingas rėžė kalbą Nacionalinėje darbų, susijusių su religiniais klausimais, konferencijoje. Xi pabrėžė, kad „religija ir religinės organizacijos privalo būti aktyviai kreipiamos ir adaptuotis prie socialistinės visuomenės“ ir kad partijos nariai, dirbantys su „religiniais klausimais“, privalo religijos sinifikaciją matyti kaip savo pagrindinę užduotį. Ir jeigu kas nors klaidingai suprastų, kad sinifikacija reiškia tik šiokį tokį prisitaikymą prie kinų kultūros, Xi pareiškė: „Sinifikacija reiškia, kad visos religinės bendruomenės turėtų būti vadovaujamos, kontroliuojamos ir remiamos Partijos.“
Po trijų mėnesių, 2022 m. kovo 21 dieną, oficialiame Kinijos komunistų partijos Centro komiteto žurnale Study Times paskelbtas straipsnis, kuriame išdėstyta, kaip sinifikacija turi būti pasiekta visiška religinių organizacijų, jų vadovybės ir doktrinos kontrole, kurią vykdo partija.
Straipsnyje sakoma, kad partija siekia „stiprinti ideologinį ir politinį religinių sluoksnių valdymą, sustiprinti religinių sluoksnių politinį sąmoningumą ir vesti religines bendruomenes taip, kad jos remtų Kinijos komunistų partijos vadovybę bei socialistinę sistemą, artimai susivienytų aplink Partijos Centro komitetą su draugu Xi Jinpingu priešakyje ir tvirtai eitų socializmo su kiniškais bruožais keliu“. Todėl partija „skatins religinius sluoksnius kruopščiai studijuoti Xi Jinpingo mintis apie socializmą su kiniškais bruožais Naujajai erai, taip pat Partijos istoriją, Naujosios Kinijos istoriją, reformos ir atsivėrimo istoriją, socialistinio vystymosi tikslingai kreipiant istoriją ir giliai save ugdyti „Mylėk Partiją, mylėk Šalį, mylėk Socializmą“ tematika.
Straipsnyje taip pat grėsmingai aiškinama, kad kai kurios religijos tiesiog negali būti sinifikuotos. Atskirai paminimos religinės grupės, kurios „kopijuoja užsienietišką mokymo modelį, kaip savo standartą pasiima užsienietiškas vertybes ir net priima įsakymus ir valdžią iš užsienio jėgų“.
Tie, kas atsisakys paklusti partijos kontrolei, bus laikomi „užsienio priešiškomis jėgomis ir ekstremistinėmis organizacijomis, naudojančiomis religiją tam, kad infiltruotųsi ir sabotuotų mūsų šalį, vesdamos mūsų religijas kryptimi, sukančia nuo socializmo, ir politiškai parklupdytų bei perkeistų Kiniją“. Kiekviena religija, kuri atsisako sekti partijos nurodyta kryptimi visuose dalykuose, bus „ryžtingai užgniaužta ir išnaikinta“.
Sunku matyti, kaip tokia formuluotė galėtų palikti vietos vaisingam Vatikano ir Kinijos komunistų partijos bendradarbiavimui bet kokiuose reikaluose, ką jau kalbėti apie vyskupų skyrimą.
Nepaisant to, kardinolas Parolinas mano, kad Kinijos-Vatikano susitarimas turėtų būti pratęstas, nors ir pritaria, kad jį reikėtų nežymiai patobulinti. „Mes apmąstome, ką daryti“, - teigė jis. „COVID mums nepagelbėjo, nes sutrukdė vykstantį dialogą. Bandome tęsti dialogą konkrečiai, organizuodami susitikimus, kurie įvyks netrukus. Paskelbsime apie jų rezultatus ir susitarimą bei galimą poreikį įvesti paaiškinimų ar peržiūrėti kai kuriuos punktus.“
Aš nesutinku su kardinolo Parolino optimizmu. Truputis diplomatinio „nežymaus patobulinimo“ vienoje ar kitoje vietoje net iš tolo nepadės sumažinti prarajos, skiriančios Katalikų Bažnyčios dievišką uždavinį nuo Kinijos komunistų partijos bandymo panaudoti religines grupes savo ateistiniams tikslams.
Kinijos komunistų partija jau pareiškė, kad leis religinėms organizacijoms egzistuoti tik tuo atveju, jeigu jos leis save panaudoti kaip partijos tąsą. Partijos naujos direktyvos kalba, kad visos religinės grupės, kurios neseka socializmu ir partijos linija bei nemoko savo narių mylėti partiją ir socializmą, yra „atsilikusios“ religijos, užsiimančios „nelegalia religine veikla“ ir turi būti užgniaužtos.
Praraja tarp Katalikų Bažnyčios ir Kinijos komunistų partijos yra tokia plati kaip ta, kuri skiria dangų ir pragarą.
Kenčiančiai Kinijos Bažnyčiai dabar kaip niekada reikia mūsų maldų.
