Nuo 2023 m. sausio 28 d. iki 2025 m. sausio 28 d., minint trigubą šventojo Tomo Akviniečio jubiliejų, tikintieji katalikai turi galimybę gauti visuotinius atlaidus. 2023, 2024 ir 2025 m. – tai trys jubiliejiniai šventojo Tomo Akviniečio, dominikono ir Bažnyčios mokytojo, vadinamo Angeliškuoju daktaru, gimimo (1225 m.), mirties (1274 m.) ir kanonizacijos (1323 m.) metai.
Šv. Tomas Akvinietis gimė 1225 m. sausio 28 d., mirė 1274 m. kovo 7 d., o 1323 m. liepos 18 d. popiežius Jonas XXII jį kanonizavo. Taigi 2023 m. buvo minimos 700-osios jo kanonizacijos metinės, 2024 m. bus minimos 750-osios mirties metinės, o 2025 m. – 800-osios gimimo metinės.
Todėl Apaštališkoji penitenciarija, „semdama iš dangiškųjų Bažnyčios lobių, noriai teikia visuotinius atlaidus, kuriais tikrai atgailaujantys ir meilės skatinami tikintieji galės pasinaudoti įprastomis sąlygomis: atlikę sakramentinę išpažintį, priėmę šv. Komuniją ir pasimeldę Šventojo Tėvo intencijomis. Visuotiniai atlaidai gali būti taikomi ir tikinčiųjų, tebesančių skaistykloje, sieloms.“
Atlaidus galima gauti atlikus piligriminę kelionę į šventą vietą, susijusią su brolių pamokslininkų ordinu, „pamaldžiai dalyvaujant jubiliejaus iškilmėse“ arba „bent jau skiriant deramą laiką pamaldžiam mąstymui“, o pabaigoje sukalbant Tėve mūsų, Tikėjimo išpažinimą ir prašant Mergelės Marijos bei šventojo Tomo Akviniečio užtarimo.
Piligrimystės reikalavimus gali atitikti bet kuri bažnyčia, šventovė ar koplyčia, šiuo metu patikėta dominikonų ordinui. Šio jubiliejaus proga tikintiesiems Prancūzijoje ir užsienyje bus išstatyta garbinti šventojo Tomo Akviniečio kaukolės relikvija, kuri nebuvo eksponuojama nuo 1369 m.
Laikoma po Tulūzos jakobinų vienuolyno, dominikonų ordino lopšio, altoriumi, relikvija buvo perkelta į naują relikvijorių, pašventintą sausio 27 d., kad pirmą kartą būtų viešai išstatyta Bordo dominikonų vienuolyne. Tomo Akviniečio šimtmečio asociacija, kuri šiuo jubiliejiniu laikotarpiu saugo relikvijorių, yra atsakinga už tokių viešų išstatymų kalendoriaus sudarymą.
Trumpa šventojo Tomo Akviniečio biografija
Šventasis Tomas Akvinietis gimė 1225 m. sausio 28 d. Roccaseccos pilyje, netoli Neapolio, Akviniečių šeimoje. Būdamą vos penkerių metų, tėvai jį apgyvendino Montekasino benediktinų abatijoje kaip oblatą. Sulaukęs dešimties metų, jis įstojo į literatūros ir dialektikos kursus Neapolyje. Išmoko graikų kalbą, studijavo fiziką, metafiziką ir moralę.
Apie 1243 m. rugpjūtį Neapolyje įstojo į dominikonų ordiną. Tomas priėmė ordino, kurį 1215 m. Tulūzoje įkūrė šventasis Dominykas, abitą. Tačiau Tomo šeima, nepritarusi jo pašaukimui į vienuolystę, metus laiko laikė jį įkalintą šeimos pilyje Roccaseccoje. Į vienuolyną Neapolyje jis grįžo 1244 m. rudenį.
Nuo 1245-1246 iki 1248 m. Tomas studijavo Paryžiuje, paskui nuo 1248 iki 1252 m. buvo Kelno šventojo Alberto Didžiojo asistentas. 1252 m. grįžo į Paryžiaus universitetą jau kaip dėstytojas, kur išbuvo iki 1256 m. Čia jis parašė komentarus Petro Lombardo sentencijoms, kurie iki XVI a. buvo pamatinis teologijos studijų veikalas.
1256 m. vasarį jam buvo suteikta licentia docendi, kuri suteikė teisę dėstyti kaip teologijos magistrui. Nuo 1256 iki 1259 m. jis buvo magistras regentas.
1259 m. Valansjeno generalinė kapitula jį paskyrė dėstyti Neapolyje, kur dėstė nuo 1259 iki 1261 m. Nuo 1261 m. iki 1265 m. buvo paskirtas konventualų lektoriumi, t. y. vadovavo Orvieto vienuolyno intelektualiniam, filosofiniam ir teologiniam gyvenimui. Ten jis užbaigė 1257 m. pradėtą Sumą prieš pagonis.
Nuo 1265 iki 1268 m. jis buvo paskirtas magistru regentu Romoje. Ten jis ėmėsi rašyti pirmąją Teologijos sumos dalį, prima pars, kurioje kalbama apie Dievą ir Jo kūrybos darbą. Į Paryžių jis grįžo 1268 m. ir jame išbuvo iki 1272 m. Ten jis parašė antrąją Teologijos sumos dalį, secunda pars, kurioje kalbama apie žmogaus moralinį gyvenimą.
1272 m. pavasarį jis paliko Paryžių ir grįžo į Neapolį, kur iki 1274 m. vasario mėn. buvo paskirtas magistru regentu. Būtent Neapolyje jis parašė trečiąją Sumos dalį, tertia pars, kurioje kalbama apie Kristų Atpirkėją, sakramentus ir galutinį tikslą. Grigalius X pakvietė jį kaip teologą į Antrąjį Liono Susirinkimą, kuriame buvo sprendžiamas schizmatikų, 1054 m. atsiskyrusių nuo Romos, klausimas.
Pakeliui į Liono Susirinkimą jis sunkiai susirgo ir paskutinias savo gyvenimo dienas praleido Fossanovos cistersų vienuolyne, kur jį rūpestingai globojo vietos vienuoliai. Atsidėkodamas Tomas jiems paaiškino Giesmių giesmę. 1274 m. kovo 7 d. jis atidavė savo sielą Dievui.
Šventasis Tomas buvo kanonizuotas 1323 m. liepos 18 d. 1567 m. popiežius Pijus V paskelbė jį katalikų Bažnyčios mokytoju. 1879 m. popiežiaus Leono XIII enciklikoje „Aeterni Patris“ jo mokymas paskelbtas kaip vienintelė teisinga katalikybės filosofija. Vėliau ji buvo pavadinta „amžinąja filosofija“ (philosophia perennis). 1923 m. popiežius Pijus XI šv. Tomą Akvinietį paskelbė visuotiniu Bažnyčios mokytoju.
Dominikonų generalinio magistro tėvo Elie de Raymondo prašymu popiežius Urbonas V 1368 m. įpareigojo Fossanovos cistersus grąžinti šventojo Tomo Akviniečio galvą ir kūną jo religinei šeimai. Vėliau šios relikvijos buvo perkeltos į Tulūzą. Jo dešinioji ranka, paaukota Paryžiui, buvo perduota šventųjų Dominyko ir Siksto vienuolynui Romoje.
