Parengta pagal vaticannews.va informaciją
Liepos 7 d. Europos Parlamentas balsavo už rezoliuciją, kurioje siūloma įtraukti teisę į abortą į ES Pagrindinių teisių chartiją, papildant 7 straipsnį apie pagarbą privačiam ir šeimos gyvenimui teiginiu apie teisės „į saugų ir teisėtą abortą“ turėjimą. Rezoliucija priimta didele dauguma: 324 už, 155 prieš, 38 susilaikę. Šia rezoliucija reaguojama į neseną JAV konstitucinio teismo sprendimą, kad šalies konstitucijoje nėra teisės į abortą. Šiuo JAV teismo sprendimu, priešingai nei kartais teigiama, nebuvo uždrausti abortai, tačiau nurodyta, kad aborto teisinis reguliavimas, susiaurinant arba išplečiant aborto praktiką, yra valstijų reikalas.
Europos Žmogaus teisių konvencijoje, Europos Sąjungos sutartyse taip pat nėra teisės į abortą, jo reguliavimas yra ES valstybių narių vidaus reikalas. Panašiai yra su visa šeimos teise – pripažįstama, kad tai iš esmės yra valstybių kompetencija, o ES gali pasisakyti tais aspektais, kurie išeina už valstybių sienų. Tariamos teisės į abortą įrašymas į Pamatinių teisių chartiją kompetencijų paskirstymą esmingai pakeistų.
Šią situaciją galima sugretinti su eutanazijos įteisinimu keliose ES šalyse – medicininiu nužudymu ar medicinine pagalba nusižudyti. Eutanazija buvo įteisinta motyvuojant labai sunkiomis, beviltiškomis, nepakeliamos kančios situacijomis. Tačiau yra eutanazijos šalininkų, kurie siekia, kad ji būtų pripažinta žmogaus teise, – teise mirti. Kai kurie tvirtina, kad tokia teisė turi būti pripažinta ir tais atvejais, kai žmogus beviltiškai neserga, yra sveikas, bet nebenori gyventi dėl psichologinių priežasčių. 2002 metais Europos Žmogaus teisių teismas pripažino (Pretty vs UK), kad Europos Žmogaus teisių konvencijoje teisės mirti nėra, šią nuostatą ne kartą pakartojo taip pat visai neseniai, šių metų balandį: „niekas neleidžia teigti, kad Konvencijoje įtvirtinta teisė į savižudybę su pagalba“ (Lings prieš Daniją). Vienas iš argumentų – esminis teisės gyventi ir teisės mirti nesuderinamumas. Taigi, eutanazijos praktika, kur ji yra įteisinta, nedraudžiama, taip pat nepakeliama į žmogaus teisės lygį, kuris eutanaziją paverstų visuotinai privaloma, labai suvaržytų arba visai panaikintų gydytojų teisę dėl sąžinės sumetimų atsisakyti atlikti eutanazijos procedūrą, išreikšti nepritarimą eutanazijai viešuose debatuose, katalikiškų ligoninių laisvę neatlikti šios procedūros.
Būtent to reikėtų tikėtis, jei tariama teisė į abortą būtų įtraukta į pamatinių teisių sąrašą: tiek gydytojų prieštaravimo teisės, tiek pasaulėžiūrinių pozicijų, kurios nebūtinai krikščioniškos ir nebūtinai religinės, dėl žmogaus vaisiaus vertės, orumo ir apsaugos, tiek institucinio varžymo. Antai, birželio pabaigoje viena olandų europarlamentarė kreipėsi į parlamento vadovybę, kad būtų atimta akreditacija iš tų nevyriausybinių organizacijų, kurias ji vadina radikaliais „lobistais prieš abortą“, nes jų „destruktyvi ideologija nepriklauso laisvo žodžio laukui“.
Tuo tarpu tas pats Europos Žmogaus teisių teismas, kurio sprendimai galioja visoms ES šalims, yra pareiškęs, jog „valstybė gali lygiai taip pat teisėtai nuspręsti laikyti dar negimusį asmeniu ir saugoti jo gyvybę“ (žr. A, B ir C prieš Airiją, 25579/05, 222 sk.).
Į šiuos aspektus ne kartą per pastarąjį dešimtmetį atkreipė dėmesį ES Vyskupų konferencijų komisija (COMECE), kuri stebėjosi valstybių narių kompetencijos nepaisymu, imperatyviu tonu valstybėms narėms ir net ne narėms, abortų vadinimu žmogaus teise ataskaitose ir rezoliucijose, nors tam nėra jokio teisinio pagrindo ES sutartyse. Galima pridurti, kad, net jeigu toks ir būtų, nereikėtų siūlyti „aborto teisės“ įtraukti į visoms ES narėms privalomą pamatinių teisių chartiją.
Liepos 8 dienos pareiškime COMECE generalinis sekretorius br. Manuelis Barriosas Prieto pakartojo, kad Europos Parlamentas neturėtų kištis į tokią ne jo kompetencijai priklausančią sritį, kaip abortai, ar demokratinių ES ar ES nepriklausančių šalių vidaus reikalus. Abortų įtraukimo į Pagrindinių teisių chartiją prioritetas ES sutarčių peržiūros ir reformos perspektyvoje gali rimtai pakenkti tokios reformos galimybėms, o kartu sustiprinti konfrontaciją tarp mūsų bendrapiliečių ir tarp valstybių narių. Jis priduria, kad turime remti nėščias motinas ir padėti įveikti sunkumus, kylančius probleminėse situacijose.
