Pamokslas, 2017 m. kovas, Kaunas. (Kalba taisyta)
Brangūs tikintieji, šiandien norėčiau vėl tęsti temą apie Dievo Motinos apsireiškimus ir žinią Fatimoje, Portugalijoje, 1917 m., kad galėtume geriau pasirengti Fatimos šimtmečiui. Mes jau šiek tiek apmąstėme tris Dievo Angelo apsireiškimus trims Fatimos vaikams: Liucijai, Jacintai, ir Pranciškui. Mes matėme, kad Dievo Angelas pasirodė vaikams tam, kad sustiprintų ir paruoštų juos Dievo Motinos atėjimui. Dabar mes geriau suprantame, ko Fatimos Angelas išmokė šiuos piemenėlius, o kartu ir mus, penkiomis savo pamokomis... Manau, kad būtų gerai jas prisiminti.
Pirma, Dievo Angelas vaikus ir mus pamokė, kad turime atnaujinti ir sustiprinti Dievo baimę ir pagarbą Jam, nes šiuolaikinis pasaulis visiškai apleidžia ir netgi atmeta Dievą. Šito laikytis reikia ypač bažnyčiose ir per šv. Mišias. Antra, Fatimos Angelas išmokė mus pirmosios maldos („Mano Dieve...“), kuri skatina mus kasdien atlikti tikėjimo, garbinimo, vilties ir Dievo meilės aktus. Trečia, jis mus pamokė, kad mums reikia daugiau melstis už vargšų nusidėjėlių atsivertimą. Ketvirta, šis Angelas paragino mus paaukoti savo nedidelius kasdienius skausmus ir kentėjimus Dievui, kad atsilygintume už nuodėmes ir už nusidėjėlių atsivertimą. Penkta, Angelas pamokė mus, jog privalome puoselėti didesnę ir tobulesnę meilę bei pagarbą Jėzui Švenčiausiame Sakramente, taip pat kad turime atsilyginti už visus piktžodžiavimus, šventvagystes ir abejingumą, kuriais jis įžeidžiamas. Nepamirškite, per trečiąjį savo apsireiškimą Angelas išmokė vaikus antrosios maldos („Švč. Trejybe...“) ir po to, laikydamas šventąją Ostiją ir Taurę savo rankose, tarė: „Priimkite Jėzaus Kristaus Kūną ir Kraują, kuriuos nedėkingi žmonės taip niekina. Atgailaukite už jų nuodėmes, guoskite savąjį Dievą“, ir davė vaikams šventąją Komuniją. Tai Fatimos pradžios pamokos, kurias galime vadinti penkiomis Angelo pamokomis. Nuostabu tai, kad šios dvi Angelo maldos apibendrina šias penkias pamokas ir padeda mums kiekvieną dieną jas vykdyti. Tad nepamirškite kasdien kalbėti tas maldas.
Kaip sakiau, šios pamokos buvo Fatimos vaikų parengimas susitikimui su pačia Dievo Motina. Be to, šios pamokos padės mums geriau suprasti ir įvertinti Švč. Mergelės Marijos žinią žmonijai. Fatimos apsireiškimai nėra tik paprastos istorijos apie Dievo Motiną pasirodymą trims vaikams Portugalijoje. Ne. Fatimos apsireiškimai yra kai kas daug daugiau. Šie trys vaikai buvo Marijos įrankiai, kuriuos Ji pasirinko atskleisti savo žinią žmonijai, o kartu jie atstovauja pačią žmoniją. Jie atstovauja mus. Taip, dangaus Karalienė kalbėjo tik su trimis vaikais, bet mums reikia suprasti, kad Fatimos Dievo Motina šitaip kalba su mumis visais. Kiekvienas Dievo Motinos žodis Fatimoje yra labai svarbus! Kai skaitome ir apmąstome šiuos žodžius, mes iš tiesų esame Nekaltosios Dangaus Karalienės akivaizdoje, esame tobuliausios Moters akivaizdoje, Dievo Motinos, kuri yra visiškai be nuodėmės ir visų netobulumų, akivaizdoje. Fatimoje Ji atėjo į pasaulį, kuris buvo karo stovyje. Ji atėjo į pasaulį, kuriame komunistai netrukus turėjo paimti valdžią Rusijoje ir visur paskleisti revoliuciją, ateizmo ir materializmo klaidas. Ji atėjo į pasaulį, kuris garbina mokslą, technologijas ir pažangą, kuris apleidžia Dievą, religiją bei maldą. Tačiau Jėzaus Motina atėjo kaip žmonijos dvasinė Motina, ne švelni ir silpna motina, bet stipri ir galinga Motina, kuri yra taip pat Dangaus Karalienė ir Nusidėjėlių Prieglobstis. Ji atėjo tam, kad padėtų savo dvasiniams vaikams ir drauge apgintų savo Sūnaus ir savo garbę. Ji atėjo į Fatimą tam, kad įspėtų pasaulį apie būsimas nelaimes ir katastrofas, bet kartu ir pasiūlytų taikos planą.
Taigi, kas atsitiko per pirmąjį Dievo Motinos apsireiškimą Fatimoje? Liucija prisimena, kad vieną dieną (gegužės 13-ąją) jie, trys vaikai, vėl kartu žaidė lauke. Portugalijoje buvo normali, graži diena. Staiga dangų perskrodė akinanti šviesa. Vaikai pagalvojo, kad tai žaibas. Jie nusprendė kuo greičiau bėgti namo, nes pamanė, kad artinasi didelė audra. Liucija rašo, kad jie leidosi nuo kalnelio ir varė savo avis. Atsidūrus pakalnėje šviesa blykstelėjo antrą kartą. Paėjėję toliau, vaikai staiga pamatė nepaprastai gražią Mergelę virš netoliese augančio ąžuoliuko. Liucija pasakojo, kad ta Mergelė dėvėjo stulbinančiai baltą suknelę, kuri atrodė kaip gryna šviesa. Liucijos žodžiais, Ji atrodė kaip saule apsisiautusi Šviesos Moteris iš Apreiškimo knygos. Ji skleidė dar ryškesnę šviesą nei ryškiausi saulės spinduliai, einantys per vandeniu pripildytą krištolo vazą. Vaikai sustojo ir stebėjosi. Jie buvo taip arti Jos, kad paskendo Jos šviesoje.
Įdomu tai, kad Švč. Mergelė Marija jiems pasirodė tik penkiolikos metų amžiaus ir tik pusantro metro ūgio. Lygiai taip pat, kaip ir šv. Bernadetai Lurde, Prancūzijoje.
Ką Dievo Motina tarė vaikams? Jos pirmi žodžiai buvo: „Nebijokite, aš jums nieko blogo nepadarysiu.” Prisiminkite, šitie vaikai atstovauja mus. Tai reiškia, kad Dievo Motina nori mums pasakyti tą patį: „Nebijokite, aš jums nieko blogo nepadarysiu.“ Ji yra mūsų dangiškoji, nekaltoji ir dvasinė Motina, kuri tik nori mums padėti ir mus apsaugoti. Turime nepaprastai pasitikėti Ja.
Tuomet Liucija Jos paklausė: „Iš kur atėjote?“ Švč. Mergelės atsakymas buvo labai įdomus. Ji atsakė: „Aš pati iš dangaus.“ Tai yra labai įdomu, nes iš tikrųjų Ji galėjo paprastai atsakyti: „Aš ATĖJAU iš dangaus.“ Tiesą sakant, daug žmonų Jos žodžius verčia būtent taip. Bet tai nėra visiškai tikslu. Mums reikia suprasti, brangūs tikintieji, kad visi mes nesame „iš dangaus“, nes esame nusidėjėliai. Mes esame iš žemės. Visi Ievos vaikai yra „iš žemės“. Bet mūsų Viešpaties Motina yra kitokia. Ji yra NAUJOJI IEVA. Galime sakyti, kad Ji yra naujoji žmonijos Motina, žmonijos, kuri dabar turi antgamtinę Dievo malonę ir amžinojo gyvenimo viltį. Ieva perdavė mums tik mirtį ir pragarą. O Marija duoda mums Viešpatį Jėzų Kristų – mūsų Išganytoją ir Atpirkėją. Todėl Švč. Mergelė yra tikrai „iš dangaus“. Jos tikrieji namai yra danguje, o ne žemėje. Ji yra Nekaltoji, visiškai nesuteptoji ir be nuodėmės. Galime sakyti, kad čia, Fatimoje, Ji norėjo vėl mums priminti savo Nekaltąjį Prasidėjimą. Lurde šv. Bernadeta paklausė: „Koks Jūsų vardas? Kas Jūs esate?“, nes ji nežinojo, ar tai buvo Marija, ar angelas, ar kita šventoji. Dievo Motina jai atsakė: „Aš esu Nekaltasis Prasidėjimas.“ Ne „Aš esu Mergelė Marija, Dievo Motina“, bet „Aš esu Nekaltasis Prasidėjimas.“ Tai yra Jos vardas, Jos esmė.
Bet atsakydama Liucijai „Aš pati iš dangaus“ Ji išaiškino savo aukščiausią tikslą Fatimoje: padėti mums, brangūs tikintieji, pasiekti dangų.
Tada Liucija Marijos paklausė: „Ko norite iš manęs?“ Dievo Motina atsakė: „Aš atėjau jūsų paprašyti, kad ateitumėte čia kitų šešių mėnesių tryliktą dieną, tą pačią valandą. Tada aš pasakysiu, kas esu ir ko noriu. Aš čia sugrįšiu dar septintą kartą.“ Paskui Liucija vaikiškai nekaltai paklausė: „Kas bus su manimi? Ar aš nueisiu į dangų?“ Toks klausimas! Dangaus Karalienė jai atsakė: „Taip, tu nueisi.“ Tada Liucija paklausė: „O Jacinta, ar ji nueis į dangų?“ Dievo Motina atsakė: „Taip pat ir ji.“ Liucija dar paklausė“ O Pranciškus, ar jis nueis į dangų?“ Švč. Mergelė atsakė: „Nueis ir jis, bet jam reikia sukalbėti dar daug Rožančių.“
Taigi yra aišku, kad visa šio pirmojo apsireiškimo pradžia yra apie amžinybę ir dangų, nes tai yra žmonijos galutinis tikslas, tai yra žmonijos laimė, ir tai yra būtent tai, ką komunistai ir šiuolaikinis materialistinis pasaulis neigia. Jie neigia visą „dvasinį pasaulį“, amžinybę ir dangų. Jie tiki, kad egzistuoja tik šis, materialus, pasaulis. Bet Dangaus Karalienė visiškai prieštaravo šioms klaidoms.
Įsivaizduokite Liucijos ir Jacintos džiaugsmą, kai jos išgirdo Švč. Mergelę pažadant, kad jos pasieks dangų. Tai nuostabu. Bet taip pat pagalvokite apie mažąjį Pranciškų... Dievo Motina pasakė: „Nueis į dangų ir jis, bet jam reikia sukalbėti dar daug Rožančių.“ Kodėl? Pranciškui buvo tik apie dešimt metų... Kokias nuodėmes jis galėjo padaryti? Atkreipkite dėmesį, per šį apsireiškimą Pranciškus negalėjo girdėti Marijos balso. Jis tik galėjo ją matyti. Kodėl? Todėl, kad Pranciškaus nuodėmės buvo kliūtis girdėti Dievo Motiną. Bet kaip taip gali būti, juk jis buvo tik dešimties metų...? O mes...? Taigi, nuodėmė yra rimtas dalykas...
Paskui Liucija paklausė apie savo pažįstamas, kurios neseniai mirė. Ji paklausė: „Ar Marija, mano pažįstama, jau danguje?“ Dievo Motina atsakė: „Taip.“ Liucija vėl paklausė: „O Amelija?“ Švč. Mergelės žodžiai buvo siaubingi: „Amelija pasiliks skaistykloje iki pasaulio pabaigos.“ Ši mergaitė buvo nusidėjusi prieš skaistybę. Štai, ką reiškia nuodėmė... skaistykloje iki pasaulio pabaigos! Brangūs tikintieji, turime būti labai atsargūs. Į nuodėmę reikia žiūrėti labai rimtai. Mes iš tiesų nenorime būti skaistykloje iki pasaulio pabaigos, bet tikrai nėra lengva pasiekti dangų.
Tuomet Marija, atsakiusi į vaikų klausimus, pati jų paklausė: „Ar jūs sutiktumėte pasiaukoti Dievui, ir ar noriai priimtumėte kentėjimus, kuriuos Jis jums siųstų, kad atsilygintumėte už tokią gausybę nuodėmių, kuriomis Jis įžeidžiamas, ir paprašytumėte nusidėjėlių atsivertimo?“ Tai yra nuostabu. Tai tos pačios, trečioji ir ketvirtoji Fatimos Angelo pamokos: malda ir nedidelės kasdienės aukos už nusidėjėlių atsivertimą ir siekiant atsilyginti už nuodėmės prieš Dievą. Čia matome vienybę tarp Angelo pamokų ir Marijos prašymo. Brangūs tikintieji, Dievo Motina taip pat prašo mūsų: „Ar MES sutiktume pasiaukoti Dievui ir noriai priimtume kentėjimus, kuriuos Jis mums siųstų?“ Ką atsakė Fatimos vaikai?
Liucija visų vardu atsakė: „Taip, mes labai norime.“ Dangaus Karalienė tarė: „Taigi, jums reikės daug kentėti, bet Dievo malonė bus jūsų stiprybė.“ Čia Nekaltoji Dievo Motina norėjo mus pamokyti, kad nėra kito kelio į dangų, išskyrus kryžiaus ir kentėjimų kelią. Ką Švč. Mergelė pasakė šv. Bernadetai Lurde? Ji pasakė: „Aš nepažadu padaryti tavęs laimingos šiame pasaulyje, o tik kitame.“
Kai Fatimos Dievo Motina pasakė vaikams: „...bet Dievo malonė bus jūsų stiprybė“, Ji praskleidė savo rankas, ir vaikus apšvietė galinga dieviška šviesa, kurioje jie galėjo pamatyti save pačius Dieve. Vaikai puolė ant kelių ir karštai meldėsi: „Švenčiausioji Trejybe, aš šlovinu Tave. Mano Dieve, Mano Dieve aš myliu Tave Švenčiausiame Sakramente.“ Tai yra trečioji Fatimos malda.
Pagaliau Dievo Motina paragino vaikus: „Kas dieną kalbėkite Rožančių, kad išprašytumėte taikos pasauliui ir karo pabaigos.“ Prisiminkite, tuo metu vyko Pirmasis pasaulis karas. Tada Liucija paklausė: „Ar galite pasakyti man, ar netrukus karas pasibaigs?“ Dangaus Karalienė atsiliepė: „Negaliu sakyti, nes aš dar nepasakiau visko, ką norėjau.“ Tai reiškia, kad Ji dar nepasakė jiems svarbiausios žinios žmonijai. Tai įvyks vėliau.
Taigi, tai buvo pirmasis Marijos apsireiškimas Fatimoje. Po to Ji į Fatimą grįžo dar penkis kartus. Ji turi dar daug ką mums pasakyti. Tačiau jau galime apmąstyti daug pamokų vien iš šito pirmojo Marijos apsireiškimo, pavyzdžiui, Marijos Nekaltojo Prasidėjimo paslaptį; taip pat kad esame ne vien kūniškos, bet ir dvasinės būtybės, gyvensiančios amžinai; kad mūsų galutinis tikslas yra dangus, bet jis nėra lengvai pasiekiamas; kad reikia melstis už nusidėjėlius ir atsilyginti už nuodėmes prieš Dievą; galiausiai, kad reikia kasdien melstis Rožančių. Tai buvo Dievo Motinos pirmosios pamokos Fatimoje. Turime nuoširdžiai jas priimti.
Taigi, brangūs tikintieji, prašykime Švenčiausiąją Mergelę Mariją padėti mums suprasti šias jos pamokas ir apmąstyti jas kartu su penkiomis Fatimos Angelo pamokomis. Amen.
