Paniekinta Fatima: Rusija iki šiol nepašvęsta
Oficialus Apaštalų Sosto laikraštis „L‘Osservatore Romano“ 1998 m. gegužės 30 dienos numeryje portugalų kalba publikavo Emilijos Paoli Pacelli, orientalistės, laikraščio „Omnis Terra“ redaktorės, išsamų straipsnį: „Fatimos šviesoje, pakeliui į trečiąjį tūkstantmetį: Pijus XII yra mūsų laikų Tėvas, Mokytojas ir Draugas“. Tame straipsnyje, apie kurį turime teisę manyti, jog jis išreiškia Apaštalų Sosto nuostatą, skelbiama, kad Pijus XII esą įvykdė „Bažnyčios ir žmonių giminės pašventimą Nekaltajai Marijos Širdžiai 1942 m.[1], o po dešimties metų – Rusijos pašventimą Nekaltajai Marijos Širdžiai“. Dar daugiau: „1984 m. popiežius Jonas Paulius II asmeniškai ir vienybėje su visais pasaulio vyskupais, prisimindamas Pijų XII, dar kartą pašventė žmonių giminę ir Rusiją Nekaltajai Marijos Širdžiai, patvirtindamas pašventimo aktą, paskelbtą 1982 m.“.
Oficialiame Fatimos šventovės leidinyje „Voz de Fatima“ 1999 m. liepą kun. Leitas kartoja, kad pašventimas jau įvyko: „Rusijos pašventimas Nekaltajai Marijos Širdžiai, toks, kokio prašė Dievo Motina, t. y. atliktas Šventojo Tėvo vienybėje su visais pasaulio vyskupais, buvo galutinai įvykdytas 1984 m. kovo 25 d. priešais Dievo Motinos statulą, specialiai atvežtą iš Fatimos apsireiškimo koplyčios į Romą. Susivieniję su Šventuoju Tėvu ir paklusdami jo aiškiam prašymui, pasaulio vyskupai palaikė jį, atliekant tokį svarbų aktą. Sesuo Liucija daug kartų sakė, kad tas pašventimas visiškai atitinka Dievo Motinos troškimus. Laiške Walteriui Noelkeriui ji pareiškia: „Manęs paklausė, ar pašventimas buvo įvykdytas taip, kaip to prašė Dievo Motina. Atsakiau, kad taip““[2]. Kun. Leitas užbaigia savo straipsnį tokiais žodžiais: „Dabar, kai pašventimas yra įvykdytas, Rusijos atsivertimas prasidėjo“.
Taigi šie du autoriai teigia, kad Rusijos pašventimas Nekaltajai Marijos Širdžiai buvo įvykdytas gera ir reikiama forma, o Emilija Pacelli netgi rašo, jog jis įvykdytas tris kartus: 1952, 1982 ir 1984 m. Kaipgi yra iš tikrųjų? Kad tai suprastume, reikia ištirti tris klausimus:
1. Koks buvo tikslus prašymas pašvęsti Rusiją, Dievo Motinos apreikštas s. Liucijai?
2. Ar trys pašventimai 1952, 1982 ir 1984 metais atitinka, ar neatitinka dangaus prašymų?
3. Galų gale reikia nustatyti, ar bent vienas iš trijų pašventimų suteikė pasauliui dvi milžiniškas malones, kurias pažadėjo Dievo Motina, malones, kurios turi būti autentiško pašventimo pasekmės ir ženklai:
– Rusijos atsivertimo į tikrąjį Tikėjimą malonę,
– „Taikos laikotarpio pasaulyje“ malonę.
Kokio pašventimo Švenčiausioji Mergelė Marija prašė sesers Liucijos?
Jau 1917 m. liepos 13 d., trečiojo apsireiškimo Fatimoje metu, Dievo Motina pirmą kartą užsiminė apie „Rusijos pašventimą“, pareikšdama, kad tas aktas yra vienintelis veiksmingas vaistas krikščionybės išgelbėjimui nuo labai pavojingų klaidų ir labai didelio blogio:
„Dievas nori pasaulyje įsteigti mano Nekaltosios Širdies garbinimą. Jei bus daroma tai, ką aš jums sakau, daug sielų bus išgelbėta ir bus taika. Karas (I pasaulinis – red. past.) artėja į pabaigą, tačiau jei nebus liautasi įžeidinėti Dievą, Pijaus XI valdymo metu prasidės kitas, dar blogesnis karas. (...) Kad jus nuo to apsaugočiau, aš ateisiu ir prašysiu Rusijos pašventimo mano Nekaltajai Širdžiai bei atsilyginimo Komunijos pirmaisiais mėnesių šeštadieniais. Jei mano norų bus klausoma, Rusija atsivers ir bus taika; jei ne, ji išplatins savo klaidas pasaulyje, kils karai ir Bažnyčios persekiojimai, teisuoliai bus žudomi ir šventasis Tėvas turės daug kentėti, kai kurios tautos bus sunaikintos. Bet galiausiai mano Širdis triumfuos. Šventasis Tėvas paaukos man Rusiją, kuri atsivers ir pasauliui bus dovanotas taikos laikotarpis“.
Šiuose žodžiuose Dievo Motina labai aiškiai (ir net du kartus) nurodo dvi stebuklingas malones, susijusias su Rusijos pašventimu jos Nekaltajai Širdžiai:
– Rusijos atsivertimo malonę,
– „Taikos laikotarpio“ pasaulyje malonę.
Be to Dievo Motina sako, kad „ateis“ prašyti Rusijos pašventimo. Dievo Motina iš tiesų sugrįžta, apsireikšdama s. Liucijai Tuy (Ispanijoje) 1929 liepos 13 d. Šio naujojo apsireiškimo metu Marija perduoda regėtojai šį prašymą: „Atėjo akimirka, kurią Dievas skatina Šventąjį Tėvą kartu su viso pasaulio vyskupais pašvęsti Rusiją mano Nekaltajai Širdžiai. Dievas pažada šiuo būdu ją išgelbėti. Tiek daug sielų yra Dievo teisingumo pasmerkiamos dėl nuodėmių, kurios padaromos prieš mane. Dėl to ateinu prašyti atsiteisimo. Aukokis šia intencija ir melskis“.
Vykdydama šią pasiuntinybę, sesuo Liucija 1930 m. gegužę siunčia du laiškus savo nuodėmklausiui kun. Gonçalvesui. Ten ji nurodo dangaus prašymus, glaudžiai susiedama atsilyginimo Nekaltajai Marijos Širdžiai pamaldumą su Rusijos pašventimu: „Gerasis Dievas pažada nutraukti persekiojimus Rusijoje, jeigu Šventasis Tėvas panorės įsakyti katalikiško pasaulio vyskupams, kad kartu su juo įvykdytų IŠKILMINGĄ ir VIEŠĄ atsiteisimo ir Rusijos pašventimo Švenčiausiosioms Jėzaus ir Marijos Širdims aktą ir jeigu Jo Šventenybė pažadės patvirtinti ir rekomenduoti atsilyginamojo pamaldumo praktiką pirmaisiais mėnesių šeštadieniais, tie persekiojimai liausis“.
Minėti Dievo Motinos žodžiai ir sesers Liucijos laiškai pateikia tikslią dangaus reikalaujamo pašventimo formą:
1. Rusijos pašventimas aiškiai paminint jos vardą, o ne vien tik ją neaiškiai nurodant[3];
2. Pašventimas turi būti įvykdytas Šventojo Tėvo vienybėje su visais pasaulio vyskupais, t. y., kad kiekvienas iš jų savo vyskupijoje turi organizuoti (tuo pat metu kaip ir popiežius bei vienybėje su juo) atsiteisimo ir pašventimo aktą (vyskupai gali tai padaryti savo diecezijose, jei popiežius negali surengti viso pasaulio episkopato susitikimo Romoje). Sesuo Liucija niekada neatmetė galimybės, kad pašventimas galėtų įvykti kokio nors visuotinio Susirinkimo metu, tačiau svarbiausia ir pakankama yra moralinė bei dvasinė vyskupų vienybė su popiežiumi;
3. Galų gale, didžiausias iškilmingumas vykdant tą veiksmą, kuris turi vykti kaip „iškilmingas bei viešas atsiteisimo ir pašventimo aktas“, be abejonės tam, kad būtų atkreiptas žmonijos dėmesys ir kad kuo didesnis skaičius katalikų galėtų jame dalyvauti.
Trys pašventimai (1952, 1982 ir 1984 m.) – ar jie atitinka visas sąlygas, kurių reikalavo dangus?
1. Rusijos pašventimas Nekaltajai Marijos Širdžiai, įvykdytas Pijaus XII apaštaliniame laiške „Sacro vergente anno“, skirtame Rusijos tautoms 1952 liepos 7 d.
Rusija pašventimas buvo atliktas gerai, bet tai padarė vien tik popiežius, nesusivienijęs su visais pasaulio vyskupais ir be išskirtinio iškilmingumo. Šis pašventimas neįvyko kaip „iškilmingas bei viešas atsiteisimo ir pašventimo aktas“, apie kurį kalba sesuo Liucija. Nedaug ką pakeitė apaštalinio laiško publikavimas – jis liko daugeliui nežinomas ir greitai užmirštas tų, kurie su juo susipažino.
Apie minėtą aktą sesuo Liucija 1952 m. vasarą parašė viename iš laiškų: „Taip pat dėkoju už iškarpą iš laikraščio, kuris praneša apie Rusijos pašventimą. Bijau, kad jis dar nebuvo padarytas taip, kaip to prašė Dievo Motina“.
2. Paaukojimo ir pašventimo aktas, įvykdytas Jono Pauliaus II Fatimoje 1982 gegužės 13 d.
Per pamokslą rytinių Mišių 1982 gegužės 13 d. metu popiežius Jonas Paulius II asmeniškai pasakė, kaip jis supranta vykdomą aktą: „Išpildyti tai, ką mano pirmtakai jau padarė: patikėti pasaulį Motinos Širdžiai...“ De facto 1982 m. paaukojimo ir pašventimo aktas neatitinka pašventimo, kokio prašė Dievo Motina, sąlygų dėl kelių priežasčių:
– tai buvo pasaulio, o ne Rusijos pašventimas – Rusija nebuvo paminėta nei vieno karto!
– šis aktas nebuvo aiškiai skirtas Nekaltajai Marijos Širdžiai;
– galų gale, nebuvo reikalaujama visų vyskupų vienybės su Roma.
1982 m. rugpjūčio 11 d. sesuo Liucija pranešė savo dukterėčiai Marijai de Fetal: „Esu sena, man jau 75 meta, ruošiuosi išvysti Dievą veidas į veidą. Visus savo užrašus atidaviau Šventajai Bažnyčiai. Mirsiu rami. Tačiau jeigu kas nors nori sužinoti mano nuomonę, tai štai ji: Rusijos pašventimas, toks, kokio prašė Dievo Motina, nebuvo padarytas“.
Sesuo Liucija tą patį pakartojo po keturių dienų (t. y. rugpjūčio 15 d.) savo ilgametei draugei poniai Pestinai. Taip pat ir tekste, kurį ji suredagavo pokalbio su apaštaliniu nuncijumi Portugalijoje J. E. Portalupi proga, ji parašė: „1982 gegužės 13 d. paaukojimo akte Rusija nėra aiškiai matoma kaip pašventimo objektas, ne visi vyskupai organizavo savo diecezijose iškilmingą ir viešą atsiteisimo ir Rusijos pašventimo ceremoniją. Popiežius Jonas Paulius II tiktai atnaujino pasaulio pašventimą, įvykdytą Pijaus XII 1942 m. spalio 31 d. Po tokio pašventimo galima tikėtis tam tikrų gerų pasekmių, bet ne Rusijos atsivertimo“.
Taip pat turime pacituoti s. Liucijos tekstą, adresuotą apaštaliniam nuncijui, kuriame mums aiškiai pasirodo regėtojos paklusnumas ir jos nuolankus paprastumas: „Rusijos pašventimas nebuvo įvykdytas taip, kaip to prašė Dievo Motina. Negalėjau to sakyti, nes nebuvau gavusi Apaštalų Sosto leidimo“. Šis paskutinis sakinys reiškia, kad sesuo Liucija yra įpratusi žmonėse, užimančiuose aukštus postus Bažnyčioje, matyti Dievo atstovus žemėje. Taigi ji jaučiasi įpareigota juos nuolankiai gerbti ir būti jiems visiškai atsidavusi. Dėl to utopiška tikėtis, kad sesuo Liucija vieną dieną padarys didelę viešą deklaraciją, jog Rusijos pašventimas nebuvo įvykdytas. Tai visiškai prieštarautų jos vienuoliško paklusnumo suvokimui! Todėl sesuo Liucija yra įsitikinusi, jog visiškai įvykdė savo pareigą, pasinaudodama visomis jai pasitaikiusiomis progomis, kad primintų popiežiui (privačiai, bet ryžtingai ir ištvermingai), jog pašventimas nebuvo įvykdytas. S. Liucija tai priminė, pvz., po 1982 gegužės 13 d. akto, kai minėtą teiginį išsakė apaštaliniam nuncijui (1983 m. kovo 19 d.) ir po to pranešė, kad visa, ką jam kalbėjo, jau anksčiau buvo parašiusi popiežiui Jonui Pauliui II.
3. 1982 m. paaukojimo ir pašventimo akto atnaujinimas 1984 kovo 25 d. aikštėje priešais Šv. Petro baziliką Romoje
1983 m. gruodžio 8 d. popiežius Jonas Paulius II laiške visiems vyskupams paskelbė 1982 m. akto atnaujinimą. Be kita ko popiežius ten rašo: „Būčiau jums dėkingas, jeigu tą dieną [1984 m. kovo 25] atnaujintumėte tą aktą tuo pačiu metu kaip ir aš, tokiu būdu, kokį patys nuspręsite esant tinkamiausiu“. Naujasis aktas buvo 1982 m. akto pakartojimas su labai nedideliais pakeitimais. Ir vėl trūko esminių teisingam pašventimui dalykų:
1. Tai buvo paprastas pasaulio pašventimo, įvykdyto Pijaus XII 1942 m., atnaujinimas. Tuo galima įsitikinti perskaičius visą tekstą (beje, kai kuriose vietose visiškai neaiškų). Štai keletas jo citatų: „(...) Tavąja motinos ir Viešpaties tarnaitės meile apimk mūsų žmogiškąjį pasaulį, kurį Tau aukojame ir pašvenčiame, kupini nerimo dėl žemiškojo ir amžinojo žmonių ir tautų likimo“; „Šiame pašventime norime susivienyti su mūsų Išganytoju pasaulio ir žmogaus vardan“; „Kaip giliai jaučiame poreikį pašventimo, vienybėje su pačiu Kristumi, už žmoniją ir už pasaulį, už mūsų šiuolaikinį pasaulį!“; „Tau patikime, o Motina, pasaulį, visus žmones ir visas tautas. Tau taip pat patikime patį pasaulio pašventimą ir atiduodame Tavo motiniškai širdžiai“ (sakinys visiškai neaiškus!).
2. Rusija visame tekste nebuvo paminėta nei karto!
3. Šis aktas nebuvo aiškiai skirtas Nekaltajai Marijos Širdžiai, bet „Motinai Marijai“.
Praėjus kiek laiko po 1984 m. pašventimo, pats popiežius paaiškino vyskupui Cordesui, sinodo pasauliečių reikalams vicepostulatoriui, kodėl atsisakė viešai paminėti Rusijos vardą: jis bijojo, „kad tie žodžiai nebūtų interpretuojami kaip provokacija prieš sovietų valdžią“. Sesuo Liucija neklydo, atsakydama į ponios Pestinos klausimą: „O vis dėlto, Liucija, ar sekmadienį bus pašventimas?“ Regėtoja atsakė: „Tas pašventimas negali nieko nulemti“. Kai ji klausėsi kun. Condoro, skaitančio 1984 m. kovo 25 d. aktą, jos veido išraiška staiga visiškai pasikeitė. Tai buvo nufilmuota vaizdo kamera kartu su visa ceremonija ir įrašas išplatintas vicepostulantūros. S. Liucijos vidinis pasipriešinimas ten buvo labai aiškiai matomas.
Taigi, čia pateiktoji trijų pašventimo aktų – 1952, 1982 ir 1984 m. – analizė bei po jų buvę s. Liucijos pasisakymai ir reakcijos leidžia daryti išvadą: Toks Rusijos pašventimas Nekaltajai Marijos Širdžiai, kokio reikalavo dangus, NIEKADA NEBUVO ĮVYKDYTAS!
Dar vienas visiškai realus įrodymas patvirtina aukščiau pateiktą išvadą: pasaulyje visiškai nematome dviejų brangių malonių, kurias Dievo Motina pažadėjo kaip Rusijos pašventimo jos Nekaltajai Širdžiai pasekmę ir ženklą:
1. „Taikos laikotarpio“ malonė
Jungtinių Tautų Organizacijos generalinis sekretorius M. Javieras Peresas de Cuellaras Tarptautinių aukštųjų studijų institute Ženevoje vykusios konferencijos metu (1988 m. balandį) pranešė, kad ginkluoti konfliktai, kilę nuo 1945 iki 1986 m. nusinešė 17 milijonų aukų, iš kurių 80% buvo civiliai žmonės! Per keturis „taikingu sugyvenimu“ vadinamo laikotarpio dešimtmečius buvo užmušta tiek žmonių, kiek per I pasaulinį karą! Skirtumas tas, kad 1914–1918 m. 80% aukų buvo kareiviai (13,8 mln. iš 17 mln. aukų), o tarp 1945 ir 1986 m. 80% nužudytųjų – civiliai, daugiausia moterys, vaikai ir seneliai. M. Javieras Peresas de Cuellaras prideda, kad iki 1986 m. pabaigos vyko 36 ginkluoti konfliktai, į kuriuos buvo įsitraukę 5,5 mln. kareivių 41 valstybėje (tai yra kas ketvirtoje pasaulio šalyje):
– 4 iš tų konfliktų prasidėjo tarp 1945 ir 1949 m.
– 7 –septintajame dešimtmetyje;
– 17 – aštuntajame dešimtmetyje.
Nuo minėtos deklaracijos laikų situacija jokiu būdu nepagerėjo. Portugalijos dienraštis „24 Horas“ 1999 m. balandžio 18 d. publikavo pilietinių karų, kurie kilo pasaulyje paskutiniame XX a. dešimtmetyje, žemėlapį. Ten pateikta tokia suvestinė:
Sudanas: 1 900 000 aukų
Angola: 1 000 000 aukų
Ruanda: 1 000 000 aukų
Tibetas : 1 000 000 aukų
Somalis: 300 000 aukų
R. Timoras: 300 000 aukų
Bosnija: 200 000 aukų
Alžyras: 80 000 aukų
Šri Lanka: 56 000 aukų
Čečėnija: 40 000 aukų
Turkija: 37 000 aukų
Kongas: 10 000 aukų
Šiaurės Airija: 3 200 aukų
Siera Leonė: 3 000 aukų
Iš viso: 5 929 000 aukų
O juk ne visi pilietiniai karai įtraukti į šią suvestinę! Joje ypač trūksta skaičių iš komunistų sukeltų pilietinių karų Centrinėje bei Pietų Amerikoje, iš Pietų Salvadoro, Gvatemalos, Peru ir Kolumbijos, kur aukos skaičiuojamos vidutiniškai po 40 nužudytų žiauria mirtimi per dieną. Nepaminėti komunistų ir musulmonų kariaujami partizaniniai karai Filipinuose. Aukščiau pateikta suvestinė taip pat nėra pilnas karų tarp nepriklausomų valstybių balansas: ypač trūksta konfliktų tarp Etiopijos ir Eritrėjos, tarp Indijos ir Pakistano dėl Kašmyro teritorijos (30 000 aukų 1990 m.), jau nekalbant apie karą Jugoslavijoje.
Tai kaipgi galima kalbėti apie „taiką“ žemėje nuo 1945 m. iki šios dienos? Kaip galima, skaitant tuos šiurpinančius, bet deja labai realius skaičius, kalbėti apie „taikingą sugyvenimą“?
2. Rusijos atsivertimo į tikrąjį tikėjimą – į katalikų tikėjimą malonė
Priešingai tam, ką rašo kun. Leitas, toks atsivertimas niekada neįvyko: teisinės nuostatos dėl „religinės laisvės“, priimtos 1997 m. (neokomunistų ir Maskvos stačiatikių patriarchato kūrinys), yra teisėtvarka, iš tikrųjų persekiojanti Katalikų Bažnyčią: ji apsukriai daro skirtumą tarp „religinių organizacijų“ ir „religinių grupių“. „Religinės organizacijos“ turi juridinio asmens, besinaudojančio visomis teisėmis, leidžiančiomis visiškai legaliai egzistuoti Rusijoje, statusą. Tokiomis pripažintos keturios religijos: Rusijos stačiatikių bažnyčia, judaizmas, islamas ir budizmas. „Religinės grupės“ negali naudotis minėtu statusu ir jų buvimas šalyje yra labai nesaugus. Katalikų Bažnyčia buvo priskirta būtent šiai kategorijai, taigi turi tokį pat rangą kaip ir sektos. Iš to išplaukia, kad iš Katalikų Bažnyčios 15-ai metų atimta:
– teisė mokyti religijos viešosiose mokyklose;
– teisė steigti privačias mokyklas;
– teisė turėti kapelionus kalėjimuose, ligoninėse ir senelių namuose;
– teisė įvežti ir platinti religinę literatūrą;
– teisė turėti spaustuves ir žiniasklaidą.
Kitaip tariant, šios teisinės nuostatos yra teisėtvarka, visiškai UŽDRAUDŽIANTI katalikIšką apaštalavimą Rusijoje![4] Tuo pat metu dėl tam tikrų asmenų Vatikane įtakos Katalikų Bažnyčia pasiduoda sinkretiniam ekumenizmui su stačiatikybe. Su tuo yra susijusi „Rytų politika“, vedama rytų neokomunizmo atstovų atžvilgiu, kaip tai, deja, parodė popiežiaus Jono Pauliaus II kelionė į Rumuniją 1999 m. gegužę[5]. Visa tai – vardan „dialogo“, kuris tapo „neliečiama šventenybe“, bet tikrai ne vardan visuotinės mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus karalystės. Tai yra dramatiška Bažnyčios iliuzijų ir savigriovos politika, grynai žmogiška akcija, tiesiogiai kylanti iš antgamtinio požiūrio į pasaulį atmetimo. Taip tęsiama politika, užsispyrusiai atmetanti vaistą, kuris yra ne tik veiksmingas, bet ir paprastai panaudojamas, kurio duoti iš dangaus pas tris piemenėlius atėjo pati Dievo Motina, visada kupina meilės savo vaikams. Tas vaistas – tai Rusijos pašventimas jos Nekaltajai Širdžiai, kurį įvykdyti privalo popiežius vienybėje su visais pasaulio vyskupais.
Kun. F. Delestre‘as (g. 1969 m.) priklauso Šv. Pijaus X brolijai ir vadovauja jos prioratui Toulono mieste (Prancūzija).
Iš: „Zawsze wierni“ Nr. 5 (36), 2000 rugsėjis-spalis, p. 8. Iš lenkų k. vertė Šarūnas Pusčius.
[1] Žmonijos pašventimas Nekaltajai Marijos Širdžiai, Pijaus XII įvykdytas 1942 spalio 31 d., yra ne sesers Liucijos, o kitos portugalų mistikės, Aleksandros da Costa, žinomos „Alexandrinos“ vardu, prašymų išpildymas. 1935 m. Viešpats Jėzus per ją pirmą kartą prašo, kad popiežius pašvęstų pasaulį Nekaltajai Marijos Širdžiai. Pašventimas, atliktas Pijaus XII, buvo susijęs taip pat ir su Fatima, tačiau betarpiškai jis buvo prašymų iš kitų apsireiškimų išpildymas. Dėl to Viešpats Jėzus parodė abiem mistikėms (Aleksandrai ir Liucijai), kad priima 1942 m. aktą, tačiau tai nereiškia, kad Rusijos pašventimas jau nebereikalingas. Sesuo Liucija taip rašo: „Gerasis Dievas man parodė savo pasitenkinimą tuo aktu, nors ir ne visiškai išpildančiu jo troškimą, aktu, kuris buvo įvykdytas Šventojo Tėvo ir daugelio pasaulio vyskupų. Mainais Dievas pažadėjo neilgai trukus nutraukti karą. RUSIJOS ATSIVERTIMUI NELEMTA ĮVYKTI DABAR“.
[2] Laiškas p. Walteriui Noelkeriui nėra autentiškas sesers Liucijos laiškas, bet viena iš penkių falsifikacijų, išplatintų, siekiant įtikinti viešąją nuomonę, kad 1984 m. pašventimas įvykdė visus Dievo Motinos reikalavimus. Laiške trūksta pamaldumo Nekaltajai Marijos Širdžiai, aptariamos temos yra svetimos seseriai Liucijai, galų gale jos yra išdėstytos dvasia, kuri visiškai priešinga regėtojos širdies ir sielos paprastumui. Dar aiškesnis ir akivaizdesnis falsifikavimas susijęs su žinomais Atsiminimais. Pirmuosiuose jų leidimuose esama tokio teksto: „Ar sąlygos pašvęsti Rusiją ir tuo ją atversti, ar tos sąlygos, kurių prašė Dievo Motina, yra pakankamai įvykdytos? S. Liucija išsakė neigiamą nuomonę. Taigi, ir toliau kenčiame nuo pasekmių ateistinio komunizmo, kuris Dievo rankoje yra bausmė pasauliui už jo nuodėmes“. Tas tekstas dar išliko antrajame Atsiminimų leidime, publikuotame 1988 m. gegužės mėnesį – taigi po 4 metų nuo 1984 m. pašventimo! Vėliau tas tekstas buvo pakeistas. Nuo 1990 m. cituotas fragmentas dingo ir buvo pakeistas nauju: „Sesuo Liucija praneša, kad pašventimas, 1984 m. gegužės 25 d. atliktas Jono Pauliaus II vienybėje su pasaulio vyskupais, atitinka Dievo Motinos prašymus ir buvo dangaus priimtas“.
[3] Sesuo Liucija visada kalbėjo, kad Dievo Motina Fatimoje prašė Rusijos, o ne pasaulio pašventimo. Tėvas Humberto Maria Pasquale SDB savo laiške klausia regėtojos: „Ar Dievo Motina nekalbėjo apie pasaulio pašventimą savo Nekaltajai Širdžiai?“ 1980 m. balandžio 13 d. laiške sesuo Liucija atsako: „Garbingasis Tėve Humberto, atsakydama į Jūsų klausimą, paaiškinu: Dievo Motina Fatimoje savo prašyme minėjo tik Rusijos pašventimą. Laiške, kurį parašiau Šventajam Tėvui Pijui XII, patariant mano nuodėmklausiui, paprašiau pašvęsti pasaulį, aiškiai paminint Rusiją“. Čia labai aiškiai matyti, kad pasaulio pašventimas, net ir paminint Rusiją, neatitinka Fatimos apsireiškimų turinio. Jei sesuo Liucija ir perdavė popiežiui Pijui XII būtent tokį prašymą (1940 m. gruodžio 22 d. laiškas), jis vis tiek išplaukė ne iš Dievo Motinos paliepimų Fatimoje, o iš vysk. Gurzo, jos nuodėmklausio pasiūlymo. Jis žinojo, kad taip tekste suformuluotas prašymas, pateiktas Romai, turės daugiau šansų būti išpildytas, negu prašymas pašvęsti vien tiktai Rusiją.
[4] Religinė teisėtvarka, kurios įvedimo reikalavo Maskvos patriarchas, buvo patvirtinta 440 (iš 450) deputatų balsų. Vėliau, protestuojant Jungtinių Amerikos Valstijų Senatui, kuris, gindamas protestantus, pagrasino nutraukti finansinę paramą Rusijai, Borisas Jelcinas bandė pakeisti minėtą teisėtvarką – bet nepasiekta jokių rezultatų. Jį parėmė tik aštuoni deputatai. Šie skaičiai aiškiai parodo, kad Rusija nelinksta atsiversti į katalikų tikėjimą – priešingai, ji remia stačiatikių hierarchiją.
[5] Atvykęs į Rumuniją, popiežius susitiko su stačiatikių patriarchu Teoktistu, buvusiu Nicolae Ceausescu komunistinio režimo bendradarbiu. Šventasis Tėvas išreiškė savo gilią pagarbą patriarchui. Jono Pauliaus II pontifikatas pilnas ekumenizmo, taip pat ir su stačiatikiais. Verta prisiminti, kad popiežius parėmė Balamando deklaraciją – dokumentą, kuriame stačiatikybė buvo prilyginta katalikybei, o Graikų Katalikų Bažnyčios atkūrimas įžeidžiamai pavadintas „klaidingu žingsniu“. Kaip galime dabartinėje situacijoje įžvelgti Rusijos atsivertimą?
