Straipsnis rašytas 2008 m.
Prieš kelias dienas perskaitytas Rolando Kaušo rašinys apie Vatikano baimes praskaidrino nuotaiką. Jeigu katalikybės oponentai nesugalvoja nieko naujo ir priversti nuo Voltaire’o laikų kartoti tas pačias iki skausmo nuvalkiotas „juodąsias legendas“, tai Bažnyčios popieriai dar ne tokie prasti.
Ką pasakytų pats Galilėjus, paskaitęs siaubo istorijas apie savo kankinystę kraujo ištroškusių inkvizitorių naguose? Ar jis džiaugtųsi lyginamas su kitu „kankiniu“ – visų įmanomų erezijų ir ezoterikos krypčių apaštalu Giordanu Bruno? Paskaičius Galilėjaus gyvenimo istoriją atrodo, kad jis, kaip ir visi jo amžininkai, suvokė heliocentrizmo bylą kaip „įprastą“ Katalikų Bažnyčios vidaus konfliktą, o ne kaip totalų mokslinės ir religinės pasaulėžiūrų susidūrimą.
Apie tokį įvairiausių nuomonių, teologinių ir mokslinių teorijų, dvasinių mokyklų ir sielovados formų pliuralizmą, tokį sveikai kūrybišką idėjų grūmimąsi, koks buvo matomas Bažnyčioje po Tridento susirinkimo, vėlesniais laikais galima tik svajoti.
Nieko nuostabaus, kad kildavo priešiškumų ir konfliktų (užtenka prisiminti „karą“ tarp jėzuitų ir dominikonų), bet niekas net negalvojo skųstis, kad Bažnyčia varžo intelektualinę laisvę ar kūrybines iniciatyvas. Nei Galilėjus, nei joks kitas katalikų mokslininkas tais laikais nekvestionavo Šv. Inkvizicijos, kaip institucijos ar jos veikimo metodų, – visiems buvo aišku, kad tikėjimas yra didžiausia vertybė ir Bažnyčia įpareigota jį ginti nuo piktavalių paklydėlių. Bet inkvizicija – atskira ir labai plati tema, į kurią dabar nesigilinsime.
Galilėjus visą gyvenimą buvo uolus katalikas, jaunystėje net galvojęs apie pašaukimą į kunigystę. Dvi jo dukros tapo vienuolėmis.
Karštai kovojęs dėl savo įsitikinimų ir pralaimėjęs, jis nejautė pagiežos Bažnyčiai, nepabėgo į kurį nors protestantišką kraštą, bet toliau dirbo mokslinį darbą, globojamas popiežiaus Urbono VIII, ir mirė priėmęs šv. sakramentus. Jo palaikai ilsisi Florencijos Santa Croce bažnyčioje. 1939 m. popiežius Pijus XII kalboje Popiežiškajai mokslų akademijai pavadino Galilėjų „drąsiausiu didvyriu tyrimų srityje, neišsigandusiu kliūčių ir rizikų savo kelyje“.
***
Kodėl XVIII a. volterininkai į savo antibažnytinį panteoną Galilėjų iškėlė būtent kaip heliocentrizmo teoretiką? Juk šio mokslininko nuopelnai kitose astronomijos srityse, o ypač fizikoje, yra nepalyginamai svaresni nei Žemės sukimosi apie Saulę tyrimuose. Galilėjus tik aistringai propagavo kito mokslininko – Nikolauso Koperniko idėjas, o jo paties argumentai už heliocentrizmą daugiau nei silpni.
Idėją, kad iš tiesų ne Saulė sukasi aplink Žemę, kaip viena iš planetų, o atvirkščiai, kiek žinoma, pirmasis iškėlė pitagorininkas Aristarchas Samietis III a. pr. Kr. Tačiau tai tebuvo abstrakti teorija, ir vėlesnę graikų kosmologiją pagrindęs Aristotelis jos neparėmė.
Krikščioniškame ir islamo pasaulyje geocentrizmą, kaip vyraujančią nuomonę, II a. po Kr. įtvirtino astrologas Klaudijus Ptolemėjus. Tačiau heliocentrizmas sėkmingai gyvavo toliau, juo domėtasi ir Karolingų laikais, ir per visus viduramžius.
Antai dar 1377 metais vyskupas Nicolasas d‘Oresme'as įrodinėjo, kad Žemė sukasi aplink savo ašį, ir niekas jo nesmerkė dėl Aristotelio autoriteto menkinimo. Prelatas Celio Calcagnini apie 1525 m. paskelbė knygą, kuri taip ir vadinasi: „Dangus stovi, Žemė sukasi“.
Apie 1514 metus heliocentrines idėjas ėmė skelbti ir Lenkijos vokiečių mokslininkas (beje, pamaldus kanauninkas) Nikolausas Kopernikas.
Skirtingai nuo Galilėjaus, Kopernikas buvo ramaus būdo, todėl nuosaikiai dėstė savo argumentus už heliocentrinę sistemą, ir nė vienas bažnytinis „tamsybininkas“ jo už tai nekritikavo. 1533 m. jo paskaitų Romoje su didžiausiu susidomėjimu klausėsi popiežius Klemensas VII ir būrys kardinolų.
Kai 1543 m., prieš pat mokslininko mirtį, Niurnberge išėjo jo knyga „Apie dangaus kūnų sukimąsi“ („De revolutionibus orbium coelestium“), mokslo pasaulis to nelaikė jokia „revoliucija“. Pats Kopernikas pripažino, kad tai tik neįrodyta hipotezė, paremta tradiciniais matematiniais argumentais. Jis nesikišo į teologijos sritį, nekritikavo nei aristotelizmo, kaip filosofijos sistemos, nei daugelio Ptolemėjaus tezių. Knyga buvo dedikuota popiežiui Pauliui III.
Žymusis vengrų kovotojas su protestantizmu kardinolas P.Pázmány de Panaszas SJ pripažino, kad tarp šio darbo ir Šv. Rašto nėra jokio prieštaravimo.
Koperniko Visatos vaizdas – toli gražu ne šiuolaikinis. Visatos centre rymo Saulė, aplink ją – griežtai apskritos 6 planetų sferos, o pakraštyje – tvirta sfera su „priklijuotomis“ žvaigždėmis.
Koperniko sistemą priėmė daugelis to meto mokslininkų: J.Kepleris, P.Gassendi, R Descartes'as, Tycho Brahe, taip pat daugelis astronomijos srityje nusipelniusių jėzuitų. Beje, visi jie vėliau smerkė nekritišką Galilėjaus entuziazmą! Būtent pagal Koperniko apskaičiavimus buvo sudarytos astronominės lentelės, kuriomis paremta popiežiaus Grigaliaus XIII 1582 m. atlikta kalendoriaus reforma.
Kas buvo pikčiausi heliocentrizmo, kaip ir viso tuo metu klestėjusio katalikiško mokslo, priešai? Ogi reformatoriai!
M.Lutheris pripažino tik aklą tikėjimą Biblijos raide, protą vadino „kekše“, o mokslinius tyrimus – velnio išradimu. 1539 m. užstalės pokalbyje M.Lutheris apšaukė Koperniką „Narr“ (bepročiu) ir supriešino jį su Jozue: „Jozuė įsakęs sustoti Saulei, o ne Žemei“ (Joz 10, 13). Koperniką pasmerkė ir Ph.Melanchtonas bei J.Calvinas.
***
O kokia buvo G.Galilėjaus nuomonė? Visų gerbiamas katalikiškų Pizos, Padujos, Florencijos universitetų mokslininkas Galilėjus iki pat 1606 m. studentams dėstė Ptolemėjų, taip pat nevengė astrologinių tyrinėjimų. J.Kepleris jam atsiuntė Koperniko darbą, bet Galilėjus neparodė didesnio susidomėjimo.
Viskas pasikeitė 1609 m., kai į Galilėjaus rankas pateko olandų H.Lippershey ir Z.Jansseno išrastas teleskopas. Galilėjus jį patobulino, atliko unikalius astronominius stebėjimus ir juos 1610 m. publikavo veikale „Siderius nuntius“. Knygos įžangoje jis nesikuklindamas prisistatė kaip teleskopo išradėjas!
Greitai išryškėjo ne pačios geriausios Galilėjaus būdo savybės: Renesanso žmogui tipiškas perdėtas pasitikėjimas savimi, oponentų niekinimas ir polinkis į emocingus ginčus. 1611 m. apsilankęs Romos jėzuitų kolegijoje, Galilėjus sugebėjo tuoj susivaidyti su daugeliu žinomų mokslininkų. Nepaisant to, jo susidomėjęs klausėsi popiežius ir kardinolai.
Maždaug 1612 m. Galilėjus „atsivertė“ į heliocentrizmą ir ėmė skelbti Koperniko teorijas. Jį parėmė benediktinas abatas B.Castelli, matematikos profesorius. 1613 m. gruodžio 21 d. laiške abatui Galilėjus staiga peršoko į teologijos ir Šv. Rašto aiškinimo – egzegezės sritį. Jis teigė, kad Šv. Rašto kalbėsena – „liaudiška, nemokslinė“. Šv. Raštas turįs autoritetą tik dalykuose, kurie tiesiogiai siejasi su išganymu, o ne gamtos mokslų srityje. Laiško kopija (be Castelli žinios) pateko į inkvizicijos rankas – prasidėjo nemalonumai. Ir tai visiškai suprantama. Juk XVI–XVII amžius – žūtbūtinės kovos su protestantizmu laikai. Šv. Rašto autoritetas ir jo aiškinimas buvo ginčų centre.
Argi katalikai galėjo leisti sau pasirodyti mažiau gerbiantys Bibliją nei reformatoriai?
Katalikų egzegezės principas buvo aiškus: Šv. Raštas turi būti aiškinamas pažodžiui pagal Bažnyčios tėvų bendrą sutarimą, kol teologija ar kiti mokslai aiškiai neįrodo, kad remtina netiesioginė, alegorinė prasmė.
Paraidinio aiškinimo daugeliu atvejų atsisakė jau šv.Augustinas ir kiti tėvai, ir tai nebuvo jokia problema. Bet Ps 93,1, Ps 96,10, Ps 104,5, 1 Metr 16,30, Mok 1,5 ir kitos Šv. Rašto vietos aprašo Visatą taip, kaip ją matome: Žemė nejuda, Saulė teka ir leidžiasi. Tol, kol griežtai moksliškai nebuvo įrodyta priešingai, galiojo šis tradicinis pasaulėvaizdis ir nematyta reikalo skubėti jį keisti.
Taigi iš pat pradžių Bažnyčios autoritetas buvo Šv. Raštas, Bažnyčios tėvų sutarimas ir sveikas protas, o ne Aristotelio ir Ptolemėjaus kosmologija!
Taip, Tridento susirinkimas iškėlė šv.Tomo aristotelinę filosofiją, bet pirmiausia jos metafizinius principus, o ne gamtos mokslų teorijas. Juk pats šv.Tomas aiškiai rašė (Lectio 17 in Aristotelis librum 2 de coelo): „Teiginiai, sugalvoti astrologų (turimi galvoje astronomai), nebūtinai yra teisingi... nes regima tvarka tarp žvaigždžių galbūt laikosi kokiu nors kitu būdu, dar nesuvoktu žmonių“. Teologija, metafizika ir empirinis mokslas neprieštarauja vienas kitam, tik tiria tą patį Dievo sutvertą pasaulį skirtingais aspektais ir metodais.
Taigi iš pat pradžių aiški Galilėjaus dramos priežastis buvo diletantiškas įsiveržimas į teologijos sferą. Vietoj to, kad bandytų astronominiais stebėjimais moksliškai įrodyti Koperniko tezę, Galilėjus puolė reikalauti, kad visa Bažnyčia staiga keistų Šv. Rašto aiškinimą.
***
1614 m. prieš Galilėjų ėmė pamokslauti Florencijos dominikonas Tommaso Caccini, pateikdamas grynai teologinius argumentus. Galilėjus jį išvadino didžiuliu neišmanėliu. Dominikonų vyresnieji išbarė Caccini ir atsiprašė Galilėjaus.
1615 m. karmelitas mokslininkas P.A.Foscarini išleido knygą „Laiškas apie Koperniko nuomonę“, kurioje bandė suderinti heliocentrizmą su Šv. Raštu. Reikalo ėmėsi jėzuitas kardinolas Robertas Bellarminas, beje, pats turėjęs problemų su inkvizicija, nes neigė pasaulietinę popiežiaus jurisdikciją už popiežiaus valstybės ribų. Jis įspėjo Foscarini ir Galilėjų, kad tai labai pavojinga sritis, kurioje nedera skubėti. Bellarminas priėmė heliocentrizmą kaip tobulintiną, bet dar nepagrįstą hipotezę.
1616 m. vasario 24 d. Indekso kongregacija (ne inkvizicija!) paskelbė, kad tezė, jog Saulė yra nejudantis Visatos centras, yra „filosofiškai absurdiška, formaliai eretiška ir prieštaraujanti Šv. Raštui“. Koperniko ir Foscarini knygos buvo įtrauktos į draudžiamų knygų sąrašą (indeksą), o kardinolas Bellarminas popiežiaus Pauliaus V vardu privačiai įspėjo Galilėjų jos nepropaguoti. Pats Galilėjus nebuvo kaltinamas ir kažkaip baudžiamas.
Kad Saulė nėra nejudantis Visatos centras, šiandien sutinkame visi. Kad heliocentrinė sistema prieštaravo to meto visuotiniam sutarimui aiškinant minėtas Šv. Rašto vietas, taip pat aišku, ir visiškai suprantama, kad pirmiau reikėjo mokslinių įrodymų, kurie leistų tas vietas aiškinti nepažodine prasme.
Skubėjimas čia būtų buvęs visiškai neišmintingas ir būtų davęs papildomą argumentą protestantų polemistams. Kad heliocentrinė sistema yra „formaliai eretiška“ – reikia atvirai pripažinti – buvo nepagrįstas ir skubotas Indekso kongregacijos sprendimas. Bet jis nebuvo iškilmingai paskelbtas popiežiaus, todėl nepretenduoja į neklystamumą. Geocentrizmas niekuomet nelaikytas tikėjimo dogma – nei prieš, nei po Galilėjaus bylos.
Galilėjus pats atskubėjo į Romą ir bandė ginti Koperniko teoriją, bet veltui. Jis buvo susitikęs su popiežiumi ir pažadėjo paklusti dekretui. Bet užuot sėdęs prie mokslinio darbo, jis neiškentė ir ėmėsi polemikos.
***
Pirmiausia Galilėjus vėl ėmė pyktis su jėzuitų mokslininkais – šį kartą dėl kometų. 1623 m. Galilėjus paskelbė pagiežingą poleminį veikalą „Il Saggiatore“ ir taip visam laikui užsitraukė jėzuitų nemalonę. Veikalas buvo dedikuotas neseniai išrinktam popiežiui Urbonui VIII. Pastarasis jį maloniai priėmė ir užstojo Galilėjų. Privačioje audiencijoje popiežius, aiškiai prieštaraudamas 1616 m. dekretui, teigė, kad Koperniko teorija pasmerkta ne kaip erezija, o kaip „lengvabūdiška nuomonė“.
Bet Galilėjus nevertino sąjungininkų. 1632 m. jis išleido piktą knygą „Dialogas apie dvi pagrindines pasaulio sistemas“. Joje į naivaus ptolemėjininko Simplicijaus lūpas įdėti Urbono VIII žodžiai. Urbonas VIII, davęs leidimą leisti šią knygą, teisėtai pasijuto apgautas.
Nors Galilėjus laikomas modernaus eksperimentinio mokslo, paremto empiriniu, induktyviu metodu, tėvu, dauguma jo argumentų už heliocentrinę sistemą spekuliatyvūs ir deduktyvūs. Vienintelis empirinis „įrodymas“ – potvyniai ir atoslūgiai.
Anot Galilėjaus, juos sukelia Žemės sukimasis aplink Saulę. J.Keplerio teisingą aiškinimą, kad potvynius sukelia Mėnulis, Galilėjus pavadino „beprasmiu pramanu“. Galilėjus taip pat griežtai atmetė J.Keplerio teoriją, kad planetos sukasi ne apskritomis, o elipsinėmis orbitomis.
Galilėjus vadino savo kritikus bukagalviais ir „dvasiniais pigmėjais“. Vėl peršoko į Šv. Rašto egzegezės sritį: Šv. Raštas neklysta, bet kartais klysta jo aiškintojai. Šie, anot Galilėjaus, turi nuolat prisitaikyti prie mokslo įrodymų. Bet kaip tik tų įrodymų jis ir nepateikė!
Anot Galilėjaus, Šv. Raštas yra autoritetas tik išganymo, o ne gamtos mokslų srityje. Tačiau Bažnyčia visuomet mokė, kad visa, kas iš tiesų apreikšta Šv. Rašte ir Tradicijoje, yra neklystama – ne vien teologinės ir dorovinės tiesos, bet ir gamtos mokslų bei istoriniai faktai. Tačiau Bažnyčia visuomet labai atsargiai tiria ir neskuba dogmatizuoti, kad kuri nors tiesa yra apreikšta būtent ta prasme.
Galilėjaus knygos pasekmės žinomos. 1633 m. jis buvo teisiamas Šv. Inkvizicijos tribunolo. Heliocentrinė sistema vėl pasmerkta kaip eretiška, Galilėjus pasmerktas kalėti ir kas savaitę sukalbėti 7 atgailos psalmes (tai padaryti už jį apsiėmė anūkė). Galilėjus turėjo išsižadėti heliocentrinės teorijos. Tai, kad jis po teismo pasakė „O vis dėlto ji sukasi“, yra jokiais liudijimais nepagrįsta legenda. Jo knyga „Dialogas“ įtraukta į indeksą, o kitos ko knygos uždraustos publikuoti.
Galilėjus susitaikė su nuosprendžiu – ir tikrai ne iš baimės, nes kaltinime nuskambėjęs grasinimas naudoti kankinimus tebuvo įprasta teisminė formulė. Nėra jokių liudijimų, kad jis būtų maištavęs prieš Bažnyčią ar viduje palūžęs.
Kalėjimas jam netrukus buvo pakeistas į namų areštą Sienos arkivyskupo viloje. Čia jis toliau dirbo mokslinį darbą ir parašė bene svariausią savo fizikos veikalą – „Discorsi“. Popiežius Urbonas VIII mokėjo jam solidžią pensiją, leido išvykti gydytis į Florenciją. Tad kankinio aureolė Galilėjui niekaip netinka.
Kalbos apie iš baimės susigūžusius mokslininkus ir mokslo pažangos sustojimą po Galilėjaus teismo – niekuo nepagrįstos. Absoliuti dauguma mokslininkų nepritarė Galilėjaus kovai ir toliau ramiai tęsė studijas.
Štai 1667 m. neišsigandęs „Romos obskurantų“ į katalikybę atsivertė žymusis danų mokslininkas Nielsas Stensenas. Apie aristotelizmo viešpatavimą nebuvo nė kalbos: tuoj po Galilėjaus pasmerkimo kardinolas Leopoldas de Medici ėmėsi gaivinti Florencijos akademiją, kurioje laisvai reiškėsi platonizmas ir kitos filosofinės idėjos.
Galilėjaus mokinys O.Ricasoli Ruccelai toliau plėtojo spekuliatyvių ir empirinių metodų derinimo teoriją. Sorbonos universitetas dar 1559 m. pasmerkė filosofo Petro Seichenspee tipiškai aristotelišką tezę, kad dangus turi gyvybę ir sielą, kaip „klaidingą, klystančią, grąžinančią senovinę pagonių stabmeldystę“.
Jau 1718 m. su Romos leidimu buvo išleisti Galilėjaus raštai (be „Dialogo“), o 1741 m. Benediktas XIV leido publikuoti pilną raštų rinkinį su cenzūruotu „Dialogu“.
Taigi praktiškai visi draudimai prieš kopernikinę literatūrą buvo panaikinti dar iki to laiko, kai prancūzų švietėjai ėmė skleisti Galilėjaus „juodąją legendą“, ir gerokai iki XIX a. pradžios, kai heliocentrizmą pripažino protestantų teologai. Dažnai minimi 1835 metai, bet tai tik leidimo publikuoti necenzūruotą, teologiniu požiūriu nekorektišką Galilėjaus „Dialogą“ data.
Tik 1684 m. anglų mokslininkas Isaacas Newtonas, remdamasis gravitacijos teorija, neginčijamai įrodė, kad Žemė ir kitos planetos sukasi aplink Saulę.
Heliocentrinė (tiksliau, acentrinė, nes Saulė nėra Visatos centras) sistema buvo visuotinai priimta katalikų universitetuose. Pamažu atsisakyta tradicinio pasaulėvaizdžio, kuriame visos kūrinijos tikslas ir centras yra žmogus, o dangaus šviesuliai – Dievo nustatytos kosmoso harmonijos ženklas.
Vietoj žmogaus dvasios išeities tašku pasirinkta materijos gabalų masė – kuo sunkesnis, tuo svarbesnis Visatoje. Žemė tapo nereikšminga dulkele Visatos platybėse, o žmogus – vienu iš daugelio gyvūnų, ropojančių jos paviršiumi.
