Pateikiame dešimties katalikų mokslininkų ir išradėjų, kurių atradimai iš esmės pakeitė mūsų gyvenimą, sąrašą, kuris anaiptol nėra baigtinis.
Popiežius Silvestras II (946-1003)
Štai faktas, kuris padarys įspūdį jūsų vakarėlio svečiams: mechaninį laikrodį išrado popiežius. Prieš išrinkimą popiežiumi 999 m. prancūzas Žerbertas iš Orijako buvo benediktinų vienuolis, išvykęs į Ispaniją, tuo metu valdomą arabų, studijuoti matematikos. Ten jis mokėsi ir daugiau sužinojo apie hinduistinę-arabišką skaitmenų sistemą. Vėliau Žerbertas įvedė dešimtainę sistemą ir Europai vėl pristatė užmirštą senovinį skaičiavimo prietaisą, abakusą. 996 m. jis sukonstravo pirmąjį švytuokle varomą laikrodį Magdeburgo (Vokietija) bokšte.
Be matematikos ir mechanikos pasiekimų Silvestras II taip pat prisidėjo prie moralinio atsinaujinimo, agituodamas prieš konkubinatą, gyvenimą nesusituokus, ir bažnytinių pareigų pardavinėjimą – jo laikais tarp dvasininkų plačiai paplitusią praktiką. Jo teigimu, kunigas turėtų būti moralinis pavyzdys savo kaimenės nariams.
Mikalojus Kopernikas (1473-1543)
Kaip ir Leonardas da Vinčis, Mikalojus Kopernikas buvo tikras Renesanso žmogus, daugybę talentų turintis polimatas. Jis buvo žymus ekonomistas, matematikas, gydytojas, Bažnyčios kanauninkas ir diplomatas, tačiau labiausiai žinomas dėl savo indėlio į astronomiją.
Savo garsiajame veikale De revolutionibus orbium coelestium („Apie dangaus sferų sukimąsi“) Kopernikas paneigė vyravusį Ptolemėjaus modelį, pagal kurį Žemė buvo mūsų galaktikos centre; vietoj to Kopernikas teisingai nurodė, kad Žemė ir kitos planetos sukasi aplink Saulę.
Galileo Galilėjus (1564-1642)
Gali atrodyti provokuojančiai į šį sąrašą įtraukti Galilėjų. Juk inkvizicija nuteisė šį florentietį astronomą namų areštu už tai, kad jis atkakliai laikėsi heliocentrinio modelio. Tikriausiai joks kitas istorinis įvykis nėra labiau naudojamas tariamam mokslo ir religijos nesuderinamumui iliustruoti nei jo teismas.
Europoje plintant protestantizmui, popiežius Paulius III įsteigė Romos inkviziciją, kad apsaugotų tikinčiuosius nuo klaidų. Paulius III pats pripažino Koperniko modelį. Tačiau jėzuitų astronomai įtikino vėlesnius popiežius, kad jis buvo klaidingas.
Iš tiesų mokslas heliocentrinį modelį patvirtino tik 1729 m. 1616 m. inkvizicija paskelbė, kad sampratos, jog Saulė yra mūsų galaktikos centre ir kad Žemė sukasi aplink ją, yra „kvailos ir absurdiškos“, ir pareikalavo, kad Galilėjus viešai nedėstytų heliocentrinio modelio. Florentietis sutiko, bet pažado nesilaikė. Galiausiai inkvizicija pripažino jį kaltu dėl erezijos ir nuteisė iki gyvenimo pabaigos praleisti namų arešte.
Be abejo, namų areštas buvo paauksuotame narve, nes Galileo galėjo gyventi savo viloje, vienoje prabangiausių visoje Florencijoje, su tarnais. Visgi Bažnyčia su juo neteisingai elgėsi dėl to, kad jis teigė tai, ką mokslas vėliau įrodė esant tiesa. Tik 1992 m. Jonas Paulius II, ne kartą viešai atsiprašęs už Bažnyčios žmonių nuodėmes per istoriją, reabilitavo Galilėjų.
Andrė-Mari Amperas (1775-1836)
Amperas – pagrindinis elektros srovės matavimo vienetas – pavadintas vieno iš elektromagnetizmo pradininkų Andrė-Mari Ampero vardu. Šis prancūzų mokslininkas atrado, kad laidas, kuriuo teka elektros srovė, gali pritraukti arba atstumti kitą laidą, kuriuo teka elektros srovė, ir taip sukurti magnetinį lauką.
Tai atvėrė kelią vėlesniam elektromagnetinio spinduliavimo atradimui, o tai leido sukurti išradimus, kuriuos dabar laikome savaime suprantamais – tokius kaip radiją, mikrobangas ir rentgeno spindulius.
Amperas buvo pamaldus katalikas. Studijuodamas Sorbonoje, mokslininkas Frederikas Ozanamas, vėliau paskelbtas palaimintuoju, išgyveno abejonių laikotarpį. Vieną dieną jis užsuko į Paryžiaus lūšnyno parapijos bažnyčią, kur netikėtai pamatė ant kelių besimeldžiantį ne ką kitą, Andrė-Marį Amperą, vieną žymiausių to meto mokslininkų.
„Profesoriau, matau, kad tikite malda“, – tarė Ozanamas.
„Kiekvienas žmogus turi melstis“, – atsakė Amperas. Tai buvo lūžis Ozanamo prasmės paieškose.
Luisas Brailis (1809-1852)
Trimetis Luisas Brailis, žaisdamas su įrankiais savo tėvo raugykloje, netyčia įsidūrė į akį dilde. Tai sukėlė infekciją, kuri ilgainiui išplito į abi akis ir dėl to jis visiškai apako.
Neregiams iki Brailio abėcėlės išradimo buvo labai sunku mokytis. Tuo metu akliesiems skirtos knygos buvo sudarytos iš gremėzdiškų, nepatogių iškilių raidžių. Vis dėlto Luisas Brailis puikiai mokėsi ir būdamas dešimties metų išvyko į Paryžių mokytis vienoje pirmųjų pasaulyje aklųjų mokyklų.
Jis norėjo, kad abėcėlė akliesiems būtų paprastesnė ir prieinamesnė, todėl sukūrė sistemą, pagrįstą iškiliomis raidėmis, įkvėptas panašios slaptos komunikacijos sistemos, naudotos kariams fronte bendrauti. Brailis abėcėlę iš esmės baigė kurti būdamas vos penkiolikos metų.
Brailis buvo pamaldus katalikas, mėgo liturginę muziką ir užsidirbdavo pragyvenimui grodamas vargonais bažnyčiose visoje Prancūzijoje.
Gregoras Mendelis (1822-1884)
Gregoras Mendelis gimė neturtingų valstiečių šeimoje Heinzendorfe prie Odrau, dabartinėje Hynčicėje Čekijoje. Nors Mendelis buvo paskatintas stoti į vienuolišką gyvenimą iš dalies norėdamas pabėgti nuo žlugdančio jaunystės skurdo, tėvas Klemensas Richteris, jo prosenelis ir bičiulis augustijonų vienuolis, rašo, kad jo garsusis giminaitis iš tiesų pasižymėjo nuoširdžiu religiniu tikėjimu.
Mendelis buvo giliai įsišaknijęs savo krikščioniškame tikėjime ir bet kokia proga aistringai stengėsi perteikti savo įsitikinimus ir patirtį kitiems. Šią nuostatą liudija įvairūs iki šiol išlikę pamokslų konspektai.
Iš pradžių Mendelis paveldimumo principus tyrinėjo eksperimentuodamas su pelėmis. Tačiau jo vyresnysis bjaurėjosi mintimi tyrinėti gyvūnų kopuliaciją, todėl Mendelis perėjo prie žirninių augalų tyrinėjimo. Po ilgų valandų, praleistų kryžminant juos, Mendelis nustatė pagrindinius recesyvinių ir dominuojančių alelių paveldėjimo principus, kurie dabar iliustruojami bene kiekviename vidurinės mokyklos biologijos vadovėlyje. Vėliau Mendelis tapo savo abatijos prioru.
1865 m., praėjus šešeriems metams po to, kai Čarlzas Darvinas paskelbė savo veikalą „Apie rūšių kilmę“, Mendelis pristatė pranešimą apie paveldimumą Nacionalinės istorijos draugijos susirinkime Brno mieste. Darvinas nežinojo nei apie šį straipsnį, nei apie genų sąvoką, tačiau evoliucijos mokslas be genetikos neturi prasmės. Mendelį mokslininkų bendruomenė ignoravo visą jo gyvenimą, o pripažinimo jo darbai sulaukė tik praėjus šešiolikai metų po jo mirties.
Louisas Pasteuras (1822-1895)
Itin mažai XIX a. mokslininkų paliko tokią ilgalaikę įtaką mūsų pasauliui kaip Louisas Pasteuras. Jis laikomas vakcinų (pvz., nuo pasiutligės), kurios XX amžiuje turėjo lemiamą reikšmę naikinant daugelį kitų ligų, išradėju. Pavyzdžiui, dėl poliomielito vakcinos poliomielitas beveik išnyko, išskyrus Afganistaną ir Pakistaną.
Pasteras taip pat atrado pasterizaciją, procesą, kurio metu iš maisto produktų pašalinami mikrobai, dėl ko galima ilgiau išlaikyti produkto skonį ir savybes. Jis yra vienas iš ligų mikrobų teorijos, kuria remdamiesi gydytojai supranta ligų užkrėtimo mechanizmus, atradėjų.
Pasak dažnai pasakojamos istorijos (prisimenu, kad prieš daugelį metų ją girdėjau per kunigo pamokslą vienų Mišių metu), vieną dieną Pasteuras traukinyje meldėsi rožinį. Jo kaimynas kupė, nežinodamas pašnekovo tapatybės, sukritikavo senuką, kad šis tiki tokiais prietarais, ir pasakė, jog norėtų jam paštu atsiųsti keletą knygų, paneigiančių Dievo egzistavimą. Pasteuras liepė jaunuoliui atsiųsti šią medžiagą jo adresu ir iš palto kišenės išsitraukė vizitinę kortelę. Jaunuolis buvo apstulbęs, kai sužinojo, kad arogantiškai savo paskaitą skaitė vienam iš tikrųjų mokslo grandų. Epinė nesėkmė.
Nežinau, ar ši istorija autentiška, ar apokrifinė, tačiau ji gerai iliustruoja karštą Pasteuro tikėjimą.
Guglielmo Marconi (1874-1937)
Guglielmo Marconi, radijo išradėjas ir 1909 m. Nobelio fizikos premijos laureatas, gimė italų aristokrato ir jo žmonos airių protestantės šeimoje. Nors pakrikštytas kataliku, jis buvo auklėjamas anglikonu; kad galėtų vesti savo žmoną Mariją Cristiną Bezzi-Scali, gavo Sutvirtinimo sakramentą Katalikų Bažnyčioje. Būtent tada jis tapo uoliu kataliku.
Dar vienas katalikas suvaidino svarbų vaidmenį Marconiui išrandant radiją: Tomas Edisonas informavo Marconį apie Pensilvanijoje gyvenusio slovakų kunigo tėvo Jozefo Murgašo, kuris prisidėjo prie žmogaus balso perdavimo belaidžiu ryšiu, eksperimentus.
1931 m. Marconis popiežiui Pijui XI įsteigė Vatikano radiją; tai buvo pirmoji radijo stotis, kuria buvo skelbiama Geroji Naujiena. Po metų jis išrado trumpųjų bangų radijo telefoną, kad palengvintų ryšį tarp Vatikano ir popiežiaus vasaros rezidencijos Kastel Gandolfo – ankstyvąjį mobiliojo telefono pirmtaką.
Deja, Marconis turi ir tamsiąją pusę. Jis buvo fašistų partijos narys, ir vis daugiau įrodymų rodo, kad jis rėmė Musolinio antižydišką politiką. Tačiau, nepaisant šių akivaizdžių trūkumų, Marconis buvo puikus pavyzdys mokslininko, kuris savo atradimą panaudojo Bažnyčios labui.
Georges’as Lemaître’as (1894-1966)
Ar žinote, kad Didžiojo sprogimo teoriją suformulavo Georges’as Lemaître’as (Žoržas Lemetras), katalikų kunigas iš Belgijos, Liuveno katalikiškojo universiteto fizikos profesorius?
Iki Lemaître’o ne visi fizikai tikėjo, kad visata turėjo konkrečią pradžią. Tačiau jis teigė, kad ji išsiplėtė iš „pirmapradžio atomo“. Nors konkretaus taško, žyminčio egzistencijos pradžią, samprata atitiko judaizmo ir krikščionybės siūlomą sukūrimo sampratą, Lemaître’as manė, kad Didžiojo sprogimo teorija neprieštarauja nei teizmui, nei ateizmui.
Lemaître’as savo kosmologiniuose tyrimuose rėmėsi Alberto Einšteino bendrąją reliatyvumo teoriją. Kunigas buvo vienas pirmųjų mokslininkų, pasiūliusių teiginį, kad visata plečiasi, kurį iš pradžių pats Einšteinas atmetė; Lemaître’as buvo nominuotas Nobelio fizikos ir chemijos premijoms. 1960 m. popiežius Jonas XXIII jam suteikė garbingą monsinjoro titulą.
Jérôme’as Lejeune’as (1926-1994)
Šiuolaikiniuose Vakaruose vis labiau ryškėja nenuosekli tendencija, viena vertus, skatinti didesnę fizinę ir protinę negalią turinčių žmonių integraciją ir įgalinimą, tačiau, kita vertus, propaguoti visuotinį jų žudymą įsčiose. Pavyzdžiui, Islandijoje beveik 100 proc. negimusių vaikų, kuriems naujagimių tyrimų metu nustatomas Dauno sindromas, yra abortuojami.
Prancūzų genetikas ir pediatras Jérôme’as Lejeune’as (Žeromas Ležionas) dirbo su neįgaliais vaikais. 1958 m. jis atrado, kad Dauno sindromą sukelia papildoma 21 chromosomos kopija. Anksčiau mokslininkai manė, kad Dauno sindromą sukelia sifilis, motinos piktnaudžiavimas alkoholiu arba azijietiškos kilmės genai (iš čia kilo dabar jau archajiški terminai „mongolizmas“ ir „mongoloidas“).
Septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje Lejeune’as garsiai pasisakė prieš abortų legalizavimą Prancūzijoje ir daugelyje kitų Vakarų šalių. Jis rašė: „Žmogus negali apsaugoti kito nuo nelaimės darydamas nusikaltimą. O vaiko nužudymas yra žmogžudystė. Negalima suteikti palengvėjimo vienam žmogui nužudant kitą“. Lejeune’as su kartėliu (bet teisingai) pastebėjo, kad jo pasisakymai už gyvybę neleis jam gauti Nobelio biologijos ar medicinos premijos.
Lejeune’as buvo ilgametis popiežiaus Jono Pauliaus II, kuris, būdamas Krokuvos arkivyskupas, kvietė jį skaityti paskaitų, draugas. 1997 m. lankydamasis Prancūzijoje per Pasaulines jaunimo dienas, lenkų popiežius meldėsi prie prancūzų mokslininko kapo.
Šiuo metu Lejeune’o beatifikacijos byla pasistūmėjo į priekį. Pernai popiežius Pranciškus paskelbė jį garbinguoju, o tai reiškia, kad jis bus oficialiai pripažintas palaimintuoju, kai tik bus patvirtintas stebuklas, įvykęs jo užtarimu.
