Dėstydamas Prancūzų ir Vakarų literatūros kursus, kartais pastebiu suglumusias studentų reakcijas į viduramžių rašytojų mintis. Pradedantieji skaitytojai nekantriai puola skaityti senąjį prancūzų tekstą, tikėdamiesi atrasti vieną ilgą katalikiško gyvenimo šlovinimą, juk tai buvo amžius, kai krikščionybė buvo vieninga, o Bažnyčia integruota į kiekvieną visuomenės aspektą. Tačiau skaitant geriausias tų amžių katalikų poemas, greitai supranti, jog žmonės viduramžiais į save nežiūrėjo kaip į pavyzdingus katalikus, gyvenančius didelio tikėjimo laikais. Priešingai, jie dažnai vertino savo gyvenamas visuomenes kaip beviltiškai korumpuotas, bedieviškas, priešiškas dorybėms ir nevertas „krikščioniškų“ visuomenių vardo.
Geras šio požiūrio pavyzdys yra XI amžiaus poema Vie de St. Alexis („Šv. Alekso gyvenimas“). Kas galėtų būti labiau katalikiško nei amžius, kai daugybė tūkstančių žmonių atsakė šauksmais „Deus vult!“ į popiežiaus Urbono II kvietimą griebtis ginklų ginant krikščionis tolimojoje Šventojoje Žemėje? Ir tikrai, „Šv. Alekso gyvenimas“ yra pamokantis, bet kupinas galingos emocinės jėgos darbas. Tačiau pirmosios šios poemos eilutės pilnos liūdesio, vedančio į neviltį:
Bons fut li siecles al tens ancienor,
Quer feit i ert e justise ed amor
Si ert credance, dont or n’i at nul prot;
Toz est mudez, perdude at sa color:
Ja mais n’iert tels com fut als ancessors.
Pasaulis buvo geras ankstesniais laikais,
Nes jame buvo tikėjimas, teisingumas ir meilė,
Jame tikrai buvo tiesa, kurios dabar nelikę;
Viskas pasikeitė, prarado žavesį
Niekada nebebus taip, kaip buvo mūsų protėviams.
Pasaulis tapo blogesne vieta ir neteko net elementarių krikščioniškų dorybių. Nebėra vilties, kad kažkas pasikeis ir situacija pagerės. Čia išreikštas sentimentas yra daug daugiau nei vien prarasto „aukso amžiaus“ ilgesys, persekiojantis ne tik krikščionis, bet ir ankstyviausius pagonis mąstytojus, kurį daugybė krikščionių apologetų teisingai interpretavo esant mūsų rūšies silpnybe – pirmuoju Edeno atsiminimu. Ne, ši poema (ir nesuskaičiuojamas skaičius kitų kūrinių iš katalikiškų viduramžių) atskleidžia giliai įsišaknijusį skausmo, nevertumo ir nusižeminimo jausmą.
Žinoma, būtent šis sentimentas padaro viduramžius žymiai katalikiškesniais nei mūsų era. Daugiau nei laikina vyskupų ir popiežių valdžia; daugiau nei stūksantys balto akmens ir daugiaspalvio stiklo stebuklai; daugiau nei senovinės apeigos ir didingos maldos, giedamos palaiminta kalba – tikroji katalikiška viduramžių dvasia slypi degančiame troškime sunaikinti savo gyvenamu metu išplitusį blogį, atstatyti prarastas dorybes, atgauti artumą su šventaisiais.
Tai rašau ne norėdamas idealizuoti ar romantizuoti moralinę viduramžių būklę. Net atmetus propagandą apie „tamsiuosius amžius“, nėra reikalo kartoti gyvenimo viduramžiais žiaurumą. Tačiau svarbu pastebėti, jog daugybei šiuolaikinių žmonių bjaurumas ir gyvuliškumas atrodo patrauklus gyvenimo būdas. Mažai tikėtina, kad šiandien išgirsi ką nors kalbant taip, kaip veikėjas iš viduramžių novelės: „Ar nemanote, jog tokių žmonių kaip mes gyvenimas yra siaubingai panašus į mirtį?“
Jeigu XI amžiaus žmonės savo elgesiu nebūtinai buvo geresni nei XXI amžiaus žmonės, tai jie bent jau tikrai nesigyrė savo moraline viršenybe. Katalikai, kurie rašė, giedojo ir klausė tokių poemų kaip „Šv. Alekso gyvenimas“, nesigyrė, jog gyvena „naujajame Bažnyčios pavasaryje“ ir neskelbė, kad yra „atsinaujinimo“ per apšviestuosius „naujosios evangelizacijos“ metodus nešėjai.
Jie meldėsi, kad išvengtų baisiausių nelaimių, nes žinojo, kad jų nuodėminga kultūra to nusipelnė, ir dėkojo Dievui, kad apie juos pagalvojo ir davė jiems dieviškąjį Sūnų bei Jo Motiną kaip kasdienius guodėjus šiame ašarų slėnyje.
Būdami užsiėmę savo pačių kaltės kontempliacija, šio praėjusio amžiaus katalikai viešai nedejavo dėl tariamų kitų žmonių nuodėmių. Atrodo, jog tai mūsų dienomis jau tapo „prisipažinimo mada“. Mažiausiai prie trijų paskutinių popiežių matėme atsiprašymų laviną, beveik visada už praėjusių amžių katalikus, ir be jokio istorinio konteksto suvokimo, kuris būtinas, kad galėtume suprasti tų tikinčiųjų veiksmus ar veiksmų nebuvimą. Popiežius Jonas Paulius II atsiprašinėjo taip dažnai ir tokiais įvairiais klausimais, kad svetainėje Vikipedija sukurtas atskiras puslapis, skirtas šiam vienam jo pontifikato aspektui (ir puslapyje pateikiami toli gražu ne visi atsiprašymai).
Popiežius Pranciškus šį „eorum culpa“ kultą pakėlė į naujas aukštumas, keistais žodžiais atsiprašydamas ir pasmerkdamas katalikus dėl dalykų, kurie katalikybėje yra vertinami kaip geri. Pavyzdžiui, pasak popiežiaus, krikščionys turėtų maldauti atleidimo „iš skurstančiųjų, išnaudojamų moterų ir vaikų, išnaudojamų kaip darbininkai“, nors istoriškai jokia kita religija ar organizacija tiek daug nepadarė dėl skurstančiųjų, išnaudojamųjų, moterų ir vaikų kaip Katalikų Bažnyčia.
Iš ko galiausiai kyla šis noras atsiprašinėti už praėjusių amžių krikščionis (ypač katalikus)? Kartais klausiu savęs, ar šie gestai nėra tik fariziejiška savęs garbinimo ir dėkojimo už savo paties moralinį tobulumą malda: „Fariziejus atsistojęs taip sau vienas meldėsi: 'Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės – plėšikai, sukčiai, svetimautojai – arba kaip šis va muitininkas.“ (Lk 18, 11)
Ar galite įsivaizduoti taip atsiprašinėjantį viduramžių popiežių? Žinoma, popiežius Inocentas III išreiškė savo liūdesį dėl siaubingos Ketvirtojo kryžiaus žygio baigties, tačiau tai ne tas pats dalykas, kaip atsiprašymas už krikščionis, kurių veiksmus žinai tik iš istorinių tekstų. Ar turėjo Inocentas III (rašydamas 1205 metais) taip pat atsiprašyti už V amžiuje krikščionių minios Aleksandrijoje nužudytą pagonių filosofę Hipatiją? Net nepaisant fakto, jog to meto krikščionių istorikas Sokratas iš Konstantinopolio jau pasmerkė savo laikmečio krikščionis už šį nusikaltimą, ir kad pagonių smurtas prieš krikščionis tuo metu buvo ypatingai dažnas reiškinys?
Jei norime atsiprašyti, neatsiprašinėkime už praeityje gyvenusius katalikus. Atsiprašykime už savo veiksmus ir už tai, kad ištisa ateities karta neegzistuos dėl daugybės mūsų dienų katalikų vykdomo aborto nusikaltimo. Mums teko stebėti, kaip senatoriui Timui Kaine'ui atsistoję atvirai ploja jo parapijiečiai ir kunigas, net žinodami jo paramą politinei partijai, priėmusiai labiausiai abortus propaguojančią programą istorijoje. Nors ne vienas vyskupas yra pasisakęs prieš katalikus, balsuojančius už abortus, per dažnai tokie politikai kaip Kaine'as nepatiria jokių politinių pasekmių, nors ir kolaboruoja su absoliučiu blogiu.
Viduramžių katalikai nebūtų supratę šio paradokso, šios atsiprašymų gausos, einančios išvien su pamaldžiu abejingumu. Apie blogį jie buvo įpratę kalbėti tiesiai, ir pirmiausia jo ieškoti savyje, o ne kituose. Galėtume imti iš jų pavyzdį, juk gyvename tikraisiais žmonijos tamsiaisiais amžiais.
