Skaitant žymaus rašytojo Evelyno Waugh ir kardinolo Johno Heenano laiškų vienas kitam apie Vatikano II Susirinkimą rinkinį „Kartus išbandymas“ (A Bitter Trial), stebina tai, kaip mūsų dabartis panaši į audringą septintojo dešimtmečio vidurį. 2011 m., kai buvo išleistas naujas Romos mišiolo leidimas, galėjo atrodyti, kad Bažnyčia atsigavo po Vatikano II Susirinkimo ir po jo sekusių sunkių dešimtmečių sukrėtimų. Tačiau pastarųjų kelerių metų įvykiai – Traditionis Custodes, mėginantis užgniaužti tradicines lotyniškas Mišias, ir Sinodas apie sinodiškumą su užuominomis į radikalius katalikų doktrinos pokyčius – parodo, kad mūsų epocha bauginamai panaši į 1962-1966 m. laikus. „Bažnyčia išgyveno daug tamsių laikotarpių. Mūsų nelaimei, gyvename viename iš jų“, – prieš pat mirtį rašė Waugh.
Waugh buvo vienas iš daugelio žymių rašytojų, kurie atsivertė ir buvo priimti į Katalikų Bažnyčią XX a. ketvirtame dešimtmetyje. „1930-aisiais kylanti atsivertimų į katalikybę banga virto srautu. Per tą dešimtmetį vien Anglijoje per metus į katalikybę atsiversdavo apie dvylika tūkstančių žmonių.“ Iš tiesų, „[t]ai nepaprastai intriguojantis faktas, kad ikisusirinkiminė Bažnyčia taip veiksmingai evangelizavo šiuolaikinę kultūrą, o šeštajame ir septintajame dešimtmetyje atsivertusiųjų į tikėjimą skaičius, regis, mažėjo tiesiogiai proporcingai su taip giriamo aggiornamento pradžia“.
Tačiau tuos konvertitus Susirinkimas žiauriai atstūmė. Kaip 1962 m. kardinolas Heenanas rašė Waugh, „tikrasis sunkumas (manau) yra tas, kad kontinentiniai europiečiai neriasi iš kailio, kad tik imtume atrodyti kuo panašesni į protestantus“. Ir kaip 1965 m. pastoraciniame laiške rašė kardinolas Heenanas, „konvertitai ne be kartėlio skundžiasi, kad tai, kas juos traukė į [Katalikų] Bažnyčią, dabar iš jų atimama“.
Waugh iškart pamatė, kad liturginiai pokyčiai naujų žmonių į Bažnyčią neatves: „Bet kokią mintį, kad tai pritrauks protestantus, galima atmesti. Anglikonai turi elegantišką ir suprantamą pamaldų formą. Jiems trūksta tik galiojančių šventimų, kad ji taptų priimtina.“ O 1965 m. rašydamas The Tablet redaktoriui, jis teigia: „Jūs išreiškiate ypatingą rūpestį pagyvenusiais konvertitais. Galite taip ir daryti, nes mes greičiausiai būsime paskutiniai šimtmečio ar dar ilgesnio laikotarpio konvertitai.“ Waugh taikliai pastebi, kokia tuščia buvo reformatorių „aktyvaus dalyvavimo“ samprata. „Dalyvauti“ nereiškia kelti daug triukšmo, kaip mano vokiečiai. Žmogus dalyvauja meno kūrinyje, kai jį tyrinėja su pagarba ir supratimu.“
Waugh pirmiausia gniuždė XX a. šeštojo dešimtmečio viduryje įvykusi Didžiosios savaitės apeigų reforma, atėmusi iš jos turtingą ir įtraukiančią kokybę bei galimybę išgyventi ją kaip nenutrūkstamą visumą. Dar labiau jį papiktino septintojo dešimtmečio viduryje pristatyti Mišių pakeitimai – jų vertimas į anglų kalbą, papildymas žodžiais „ir su tavimi“ ir pamaldaus atsiklaupimo ties žodžiais incarnatus est per Credo pašalinimas. Jį piktino Mišių kaip bendruomenės susirinkimo samprata ir prarastas Mišių kaip aukos supratimas, kunigas tapo tiesiog pirmininku ir moderatoriumi. Waugh laiškuose The Tablet karštai pasisako prieš tokius pakeitimus. Ir jis sulaukė šilto atsako tiek iš pasauliečių, tiek iš dvasininkų: „tiesiog kasdien gaunu laiškų iš nusiminusių pasauliečių, kurie sako, kad kalbu jų vardu.“ Savo ruožtu kardinolas Heenanas pabrėžia Mišių aukojimo tik lotyniškai svarbą, – tai rodo, kad pastoracinis jautrumas liturginiams pokyčiams atsirado nuo pat pirmųjų jų įvedimo akimirkų ir nebuvo keista Benedikto XVI ar Jono Pauliaus II „pagalbos programa“.
Tačiau galiausiai Waugh prarado viltį. „Protestiška prieiga nieko neduoda. Keistuolių mažuma, pasisakanti už ir prieš naujoves, atidžiai stebi naujoves. Tačiau manau, kad visai likusiai kongregacijai tai visiškai nerūpi.“ Prieš pat mirtį jis rašė: „Dabar atkakliai, bet be džiaugsmo laikausi [katalikų] tikėjimo. Ėjimas į bažnyčią yra gryna pareiga. Vatikano Susirinkimas išmušė mane iš vėžių.“ Waugh ir kardinolas Heenanas taip pat nerimavo dėl „siūlomų tikėjimo ir moralės pakeitimų“, atsiradusių dėl Susirinkimo, o kardinolui Heenanui tenka raminti savo tikinčiuosius – žodžiais, kurie randa atgarsį ir šiandien, – kad „Bažnyčia neturi galios keisti Dievo įstatymo. Tai, kas neteisinga ir amoralu, niekada negali tapti teisinga. Taip pat neįmanoma pakeisti jokios Bažnyčios doktrinos.“
Kaip ir Waugh laikais, šiandien katalikams kyla pagunda prarasti viltį, kad bandymas „atimti iš Bažnyčios poeziją, paslaptį ir orumą“ niekada nesibaigs. Tačiau iš tiesų yra pagrindo viltis. Pirma, Waugh laiškai šiandien dar aktualesni nei tada, kai jis juos rašė. Waugh susirūpinimas nebuvo keistuoliškas ar reakcionieriškas, kaip būtų galima manyti. Priešingai, jis išreiškė susirūpinimą, kuris pasirodė buvęs visiškai teisingas.
Kitas dalykas yra tai, kad, kitaip nei septintojo dešimtmečio viduryje, katalikai jau nebesilaiko nuostatos, jog viskas, ką daro popiežius ar vyskupai, yra Šventosios Dvasios darbas. Waugh manė, kad katalikai paprasčiausiai sutiks su pokyčiais, tačiau taip nebuvo. Praėjus penkeriems metams po Waugh mirties, Paulius VI visiems Anglijos katalikams suteikė vadinamąjį Agathos Christie indultą, leidžiantį švęsti tradicinę liturgiją. Šiandien graži, iki 1955 m. pokyčių buvusi Didžiosios savaitės liturgija, paplitusi visame pasaulyje. Nepaisant visų pastangų ją išnaikinti, tradicinė katalikybė išliko ir klesti. Taip bus ir toliau.
