Benediktas Narsietis – tai lietuvio parapijos kunigo slapyvardis.
1971 m. Rašytojas Haroldas Actonas, pianistas ir dirigentas Vladimiras Aškenazis, kompozitorius Lennoxas Berkeley‘s, meno istorikas Kennethas Clarkas, rašytojas ir literatūros kritikas Cyrilas Connolly‘s, religijotyrininkas Robertas Charles‘as Zaehneris, dirigentas Colinas Davisas, archeologas Maxas Mallowanas, kriminalinių knygų autorė ir anglikonė Agatha Christie, anglikonų hierarchijos atstovai (Ripono vyskupas Johnas Moormanas, Eksterio vyskupas Roberast Mortimeris) ir kiti 57 garsūs britų politikos, kultūros ir akademinės visuomenės veikėjai, vėliau prisidėjus dar 42 asmenims, kreipėsi į tuometinį popiežių Paulių VI, prašydami išsaugoti senąją katalikų liturgiją. Apaštalų Sostas anuomet Anglijai ir Velsui suteikė indultą, kuris buvo simboliškai pavadintas „Agatos Christie indultu”, nes ši rašytoja buvo viena iš kreipimosi signatarų.
Štai praėjo jau 50 metų nuo garsiojo 1971 m. kreipimosi. Dar anksčiau, 1966 m., kreipimąsi dėl Romos ritualo išsaugojimo pasirašė garsiausi to meto pasaulio veikėjai: poetas ir rašytojas W. H. Audenas, ispanų rašytojas ir dramaturgas José Bergamínas, danų režisierius Carlas Theodoras Dreyeris, prancūzų Akademijos narys ir rašytojas Julienas Greenas, Nobelio laureatas Eugenio Montale ir net Jacques Maritainas.
Tarp pasirašiusiųjų buvo ir nekatalikų, kurie ne tiek vadovavosi religiniais motyvais, kiek gynė senąją liturgiją kaip unikalų kultūrinį ir sakralinį reiškinį, įkvėpusį daugelį kūrėjų, visuomenės veikėjų, tiesiog spinduliuojantį šventumu, pamaldumu ir žmogaus pagarba Dievui. Juk ne vienas iš šių žmonių dalyvavo savo pažįstamų vestuvėse, laidotuvėse, matė katalikų liturgijos fragmentus kino filmuose, todėl jiems buvo nesuvokiama, kaip galima tą tokį senovinį ir gilų dalyką uždrausti. Dar daugiau, toji liturgija paveikė daugybės žymių žmonių atsivertimą į katalikų tikėjimą. Corruptio optimi pessima – lotyniška sentencija byloja, kad geriausio dalyko sugadinimas ir uždraudimas yra blogiausia, kas gali atsitikti. Prieš Vatikano II Susirinkimą Bažnyčios gyvenimas, sielovada, brolijų ir misijų veikla tiesiog žydėjo, išgyveno aukso amžių, todėl kyla klausimas, kam reikėjo kirsti ir sunaikinti geras šaknis, kurios taip dosniai maitino ir įkvėpė ne tik katalikus, bet ir visą žmoniją?
