Ši Juozapo Stakausko (1900-1972), kunigo, istoriko, Pasaulio tautų teisuolio, po mirties LR Prezidento dekretu apdovanoto Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, paskaita, skaityta Lietuvos krikšto 550 metų sukakčiai paminėti
Aukščiausiojo sprendimu, katalikybė yra savo esme universali. Jai skirta antgamtine šviesa šviesti visoms pasaulio tautoms. Ne visos tautos vienu laiku buvo įtrauktos į jos spindulių orbitą. Tautų apaštalas sako: „Ubi venit plenitudo temporis, misit Deus Filium suum“ [Bet, atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų - red. past.] (Gal 4, 4). Šie šv. Pauliaus žodžiai visoms tautoms turi istoriškai filosofinės prasmės. Kiekviena tauta krikščionybės istorijoje turėjo savo „laiko pilnybę“ susitikti su Kristaus pasiuntinybe. Šio nevienalaikio tautų susitikimo punktai sudaro Katalikų Bažnyčios praeityje įdomią chronologinės funkcijos kreivąją. Dievas pagal savo nuo amžių numatytą planą žydams pirmiesiems patiekė savo Apreiškimą kaip Senuoju, taip ir Naujuoju Įstatymu. Paskui iš eilės sekė antikinės kultūringosios tautos. Vėliau teko su krikščionybe susidurti germanų ir slavų tautoms. Kai kurios tautos tik šiandien gauna progą susipažinti su Kristaus Evangelija. Lietuvių tauta savo pirmosios pažinties su Apreiškimu punktą žymi minėtoje kreivojoje XIII ir XIV amžiumi. Šiemet tikinčioji lietuvių visuomenė mini 550 metų sukaktį šio vieno iš reikšmingiausių faktų Lietuvos istorijoje. Ta proga bandysime bent bendriausiais bruožais pažymėti katalikybės reikšmę lietuvių tautai.
I. Katalikybė Lietuvos jungėja su Vakarų kultūra
Katalikybė, susitikdama su lietuvių tauta, turėjo labai didelę ir turiningą praeitį. Žmonijos labui ji buvo įveikusi nuostabiai milžiniškus darbus. Seniai jau buvo praėję tie amžiai, kuriais ji kankinių krauju sukilnino antikinę kultūrą ir šventu misijų darbu sucivilizavo germanų tautas ir perteikė joms gausingą ir brangų antikos palikimą. Ji, sujungdama antikinį ir germaniškąjį pasaulį, buvo sukūrusi naują galingą viduramžių kultūrą su savo universalumo antspaudu ir vieninga visuotine dvasia, kur, nenaikindama tautinių skirtumų, visas tautas jungte jungė į vieną visuotinį vienetą.
Per tą ilgą laiko tarpą katalikybė buvo taip pat jau suspėjusi išgyventi daug įvairių nelaimių ir sukrėtimų, iš kurių mūsų klausimui pažymėtinas yra rytų bažnyčios [nuo Katalikų Bažnyčios atsiskyrusių stačiatikių] atsilikimas nuo Romos katalikiškojo centro. Šio pasaulio masto įvykio pasėkos tolimesne savo raida turėjo reikšmės ir lietuvių tautai. Rytų bažnyčiai pavyko laimėti Rusiją, su kuria lietuviams, kaip su kaimyniniu kraštu, savaime tiesiogiai reikėjo susidurti ir turėti daug sąskaitų. Pati geografinė padėtis nuo seno lietuvius pastatė tarp dviejų skirtingos dvasios pasaulių – Vakarų ir Rytų. Rusų kraštus laimėjus ir susigiminiavus su jų kunigaikščių dinastijomis lietuviams Rytų pasaulis darėsi kaskart vis artimesnis. Todėl lietuvių tauta ilgai buvo pakrypus į Rytus. Pagal Lietuvos teritorijos augimą rytuose stiprėjo joje ir Rytų bizantiško stiliaus kultūra gudiškos provoslavijos įtakos pavidalu.
Lietuvių tauta kelis amžius vaidino atsistojusio kryžkelėje Herkulo vaidmenį. Ilgai ji svyravo dėl krypties nustatymo savo ateities istorijai. Dėl ilgiau trunkančių glaudesnių santykių su pavergtomis Rusijos kunigaikštijomis natūralus kelias vedė į Rytus – dvasinę Konstantinopolio ir Maskvos hegemoniją. Tačiau Dievo visagalybei kartais yra įprasta sustabdyti natūralią dalykų raidą ir pakreipti įvykių srovę pagal savo nuo amžių nustatytą planą. Jeigu kai kuriose kitose tautose katalikybė įsigyveno natūralesniais keliais, tai Lietuva suartėjo su Dievo Apreiškimu skirtingesniu būdu. Vakarų Europos pastangos, per du amžius gausiai aukojamos Lietuvai pajungti romėniškojo stiliaus katalikybei, nepasiekė norimų vaisių: Nisi Dominus aedificaverit domum, in vanum loboraverunt qui aedificant eam (Jei Viešpats nestato namų, veltui triūsia tie, kurie juos stato - red. past., Vulg. Ps. 126, 1). Dievo Apvaizda, be abejonės, dėl to nelaimino Vakarų veiksnių ir neleido jiems apsivainikuoti gražaus pasisekimo vainiku, kad jie savo griežtais prieštaravimais krikščionybės dėsniams per ilgai profanavo krikščioniškosios misijos idėją. Kai sukako plenitudo temporis, lietuviai patys, niekieno neraginami ryžosi pasitikti Dievo karalystės atėjimą ir save subordinuoti Romos Apaštalų Sosto autoritetui.
Lietuviai, prieš priimdami krikščionybę, gyveno gamtiniais įstatymais. Pasak Inocento IV, „gens huiusmodi olim solita lege naturae vivere“ [tokio tipo tauta kadaise gyveno pagal gamtos dėsnius - red. past.]. Jie turėjo savo materialinę civilizaciją pagal tuos laikus. Tačiau jiems trūko aukštesnės dvasinės kultūros. Lietuviai nebuvo kaip graikai ir romėnai filosofiškai abstraktūs. Jie, kaipo gamtos tauta, per daug artimai buvo susigyvenę su gamta ir davėsi josios pavergiami. Iš šios subordinacijos gamtai ir buvo kilusi lietuviškoji naturolatrija. Senovės lietuviai savo pažiūromis buvo tiek sugamtėję, kad juos teisingai galima pavadinti primityviais panteistais, kurie savo panteistinę pasaulėžvalgą išreiškė konkrečiomis gamtos reiškinių sąvokomis. Pradžioje lietuvių giminės buvo ramios ir taikios. Ilgainiui nuolatinėse kovose su kaimynais jų būdais turėjo sužiaurėti. Kitoms religijoms jie buvo tolerantai. Tokius tat matome lietuvius, kurie virto objektu katalikybės pastangoms.
Lietuvos pakrypimas į krikščionybę įvyko skirtingesniu būdu nei antikiniame pasaulyje. Ten krikščionėjimo procesas įvyko iš vidaus, imanentiniu būdu. Lietuvoje, kaip ir kitose germanų tautose, sprendžiamąjį vaidmenį suvaidino kunigaikščių autoritetas ir jų įsakymų galybė. Vadinasi, krikščionėjimo vyksmui buvo duota pradžia iš viršaus, mechaniniu būdu. Lietuvių tautos sielos transfiguravimasis pagal krikščionybės idėją buvo ateities dalykas.
Naujai besiorganizuojanti Lietuvos Katalikų Bažnyčia turėjo labai aukštą istorinę misiją: elevatio gentis Luthuanae ad ordinem supernaturalem, krikščioninant tautą įvykdyti joje Dievo planus ir pakreipti ją amžinojo tikslo linkme. Šią misiją ji atliko apreiškusi Dievo valią ir paskelbusi Dievo bei artimo meilės įstatymą aukščiausiąja norma doriniam gyvenimui. Nelengvas buvo tai darbas. Reikėjo reformuoti visas lietuvių galvojimo sąvokas. Krikščionėjimo vyksmas ėjo iš lėto; jis buvo komplikuotas ir reikalavo ilgesnių amžių atitraukti lietuvių tikėjimui nuo gamtos ir jų religinės pasaulėžvalgos centre pastatyti švenčiausiajai istoriškajai Kristaus asmenybei. Gamtos tautai, įpratusiai galvoti konkrečiomis sąvokomis, buvo sunku suvokti abstrakčias dogmatines krikščionybės tiesas. Galima sakyti, lietuviai tada jų neišmanė, bet intuityviai jas pajuto ir naiviu būdu suvokė. Ilgainiui, veikiant dvasiškijos pastoracijai, iš lėto dilo pagoniškosios sąvokos lietuvių galvojime, o jų vietoje stiprėjo katalikiškų tiesų idėjos, kurios pynėsi į vieną sisteminę katalikiškąją pasaulėžvalgą. Ši pasaulėžvalga ir buvo pagrindinė jungtis su Vakarų kultūra.
Katalikų Bažnyčia reformavo ir tuos gamtinius įstatymus, kuriais nuo senovės gyveno pagoniškoji Lietuva. Ji, suteikusi tiems įstatymams antgamtinės vertybės ir šventumo, tuo pačiu sukilnino tarpusavius lietuviškosios visuomenės santykius. Charakteringas lietuvių svetingumas, gavęs krikščioniškos artimo meilės motyvą, apsivainikavo šventu kilnumu. Graži vaidilutės idėja, persitranformavusi į vienuolišką skaistybę, apsisupo dangaus šventumo aureole. Kilnus Kęstučio pagoniškas riteriškumas virto šventu krikščionišku patriotizmu Chodkevičių, Radvilų, Pacų, Daukšų, Giedraičių ir kitų kilnių lietuvybės vyrų asmenybėse. Krikščionybė savo principais lietuviams pagilino ir sujautrino įgimto teisingumo idėją. Žymią gyvenimo sritį, kuri kitados tvarkėsi gamtiniais dėsniais, ji ėmėsi normuoti bažnytinės teisės kanonais. Pasauliškės institucijos buvo iš jos gavusios šventumo savo sankcijoms. Evangelijos aptarimai ėmė realizuotis lietuviškajame gyvenime vienuoliškais pašaukimais. Nubudo Lietuvos padangėje šv. Pranciškaus Asyžiečio ir šv. Dominiko vienuoliška dvasia, kuri savo neturto idealais stengėsi tarnauti Dievo Karalystės idėjai. Katalikų Bažnyčia ištisus amžius uoliai globojo ir kėlė mokslus. Jai vadovaujant Vakarų gyvenimui buvo pasiekta amžino vertės laimėjimų teologijos, filosofijos ir teisės srityse. Todėl atėjusi į Lietuvą ji pirmoji įkūrė mokyklas, išauklėjo inteligentiją ir išmokslino pirmuosius mokslininkus Vakarų Europos universitetuose. Tolimesnis intelektualinis dvasinis gyvenimas riedėjo tiesioginėje jos įtakoje. Kunigaikščių ir aukštuomenės religingumas ir dosnumas kaskart vis gausiau puošė krašto vaizdą bažnytinio meno pastatais, konsekruotais tikinčiųjų maldos tarnybai. Žodžiu, ilgainiui visas Lietuvos gyvenimas susiklojo Kristaus Kryžiaus paūksmėje. Jau 550 metų sukako, kai bažnyčios bokštų varpai tris kartus per dieną primena Lietuvos žmonėms šio kryžiaus ženklą. Jau tiek daug metų praėjo kai šio kryžiaus ženklas žymi kiekvieno lietuvio atėjimą į šį pasaulį ir lydi jo išvykimą į amžinybę, žymi taip pat kiekvieną svarbesnį jo gyvenimo įvykį ir per ištisą Magni Ducatus Lithuaniae gyvavimą žymėjo kiekvieną valstybinį aktą.
Katalikiškoji Bažnyčia, šalindama iškrypusius pagoniškuosius lietuvių dvasios pagrindus, supavidalino visą lietuviškąjį gyvenimą krikščioniškosiomis idėjomis. Lietuviškasis gyvenimas, kaskart vis labiau subordinuodamasis antgamtiniam įstatymui Romos Katalikų Bažnyčioms stiliumi, savaime stengėsi pavidalintis Vakarų kultūros formomis ir orientuotis į Vakarus. Vadinasi, katalikybė, darydama sintezę iš lietuviškosios gamtinės tvarkos su antgamtimi, pakreipė lietuvių tautą į Vakarų kultūros vertybes.
Antroji dalis – čia.
