Kun. Juozapas Stakauskas   Publikuota iš: Tiesos kelias: religijos, doros mokslo ir visuomenės gyvenimo žurnalas (1938, Nr. 5)
Dievo Kūno procesija Vilniaus Dominikonų gatvėje 1906 m. Lietuvos dailės muziejaus nuotrauka
Dievo Kūno procesija Vilniaus Dominikonų gatvėje 1906 m. Lietuvos dailės muziejaus nuotrauka

Ši Juozapo Stakausko (1900-1972), kunigo, istoriko, Pasaulio tautų teisuolio, po mirties LR Prezidento dekretu apdovanoto Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, paskaita, skaityta Lietuvos krikšto 550 metų sukakčiai paminėti.

Pirmoji dalis – ČIA.

II. Katalikybė padėjo pagrindą lietuvių tautinei kultūrai

Katalikybė nuo pirmos savo egzistavimo dienos Lietuvoje pagerbė lietuvių kalbą ir tuo būdu padėjo pagrindą lietuvių tautinei kultūrai. Tuo tarpu pati Lietuvos valstybė buvo paniekinusi savo gimtąją kalbą. Savo kanceliarijose ji vartojo lenkų, gudų, lotynų, vokiečių kalbas. Visa valstybinė lietuviškoji administracija per ištisą Magni Ducatus Lithuaniae gyvavimą nė nebandė suoficialinti savo gimtosios kalbos valstybiniame forume. Katalikų Bažnyčia, nors savo pagrindu ir universalinė, pagal savo visuotinį dėsnį: Euntes in mundum universum praedicate Evangelium omni creaturae (Marc. 16, 15), pirmą kartą prabilo Lietuvoje oficialiai lietuvių kalba. Tai ji padarė paties Lietuvos kunigaikščio lūpomis. Jogaila, kaipo savo tėvynės misionierius, mokė lietuvius Viešpaties Maldos ir Apaštalų Tikybos Išpažinimo lietuviškai ir šiuos pagrindinius tikėjimo dalykus pats išvertė į lietuvių kalbą: „Tantum erat eorum saluti affectus, quod solus docuit eas simbolum et oracionem dominicam et solus transtulit de nostro vulgari in eorum, ut eo facilius eorum posset capere memoria“ (Cod. Epist. Saecul. XV t. II. 327). Šių maldų vertimas buvo, rodos, vienas iš pirmųjų bandymų lietuvių kalbos literatūroje.

Nuo Gedimino laikų Lietuvoje egzistavo pranciškonų ir dominikonų vienuolynai. Jau tada tarp jų buvo lietuvių tautybės narių. Šiuos vienuolius jungė glaudesniais santykiais su lietuviais misijų idėja ir pastoracijos darbas. Todėl jau nuo pat bažnytinės pastoracijos pasireiškimo pradžios Lietuvoje turėjo kilti lietuviškosios religinės literatūros rudimentai. Tik dėl spaudos nebuvimo ji negalėjo plačiau pasklisti. Ilgas laikas ištrynė šių užuomazgų pėdsakus istoriniuose šaltiniuose. Tačiau netenka abejoti, kad istorinio kontinuiteto dėsniais vėlesnieji amžiai, tą pirmykštį palikimą tobulindami, paveldėjo.

Bažnytinė pastoracija pirmą kartą sudarė sąlygas lietuvių kalbai išeiti į viešumą. Bažnyčia daugiau ar mažiau vis tik buvo susirūpinusi lietuvių kalba. Pirmoji lietuvių literatūra lietuvių kalba yra grynai bažnytinė, kuri suklestėjo XVI ir XVII amžiuje. Ji siekė pateikti lietuvių visuomenei, kalbančiai lietuviškai, krikščionybės vertybe suprantama gimtąja kalba. Nuostabu, kad naujoji Vakarų krikščioniškoji srovė, kuriai lietuviai ilgai buvo griežta opozicija, suteikė lietuvių kalbai bažnytiniame forume oficialumo teises. Gaila, kad nei lietuviškoji pagonybė, nei sena lietuviškoji valstybė nesuprato savo gimtosios kalbos reikšmės.

Lietuva meldžiasi

Yra labai charakteringas reiškinys, kad Jogaila ir Vytautas, kai jie į savo tautą kalba Bažnyčios vardu, vartoja savo gimtąją lietuvių kalbą, bet kai jiems tenka kalbėti lietuviškosios valstybės vardu, tada jie kalba gudų, lotynų, vokiečių, lenkų kalbomis. Šis faktas rodo, kad valstybė buvo jau per daug nulietuvėjusi ir suaristokratėjusi svetimomis formomis. Ji buvo jau nuo seniai pasiskolinusi kaimyninių kraštų materialinę civilizaciją ir kalbą. Valstybinė lietuviškoji administracija turėjo anais laikais daugiausia reikalų su visuomenės viršūnėmis, kurios jau buvo bepradėjusios nustoti lietuviško tautiškumo žymių. Besikuriančios Lietuvos Bažnyčios pastoracijai reikėjo susitikti ir su visuomenės elitu ir su vargšo proletaro siela. Bažnyčia tuo labai nusipelnė lietuvių tautinei kultūrai, kad ji savo veikloje skyrėsi nuo valstybinės administracijos: jeigu valstybė neatsižvelgė į žemesnįjį lietuviškosios visuomenės sluoksnį, rašydama valstybinius aktus jam nesuprantamomis kalbomis, tai bažnytinė pastoracija, priešingai valstybės taktikai, aiškiai respektavo lietuvių kalbą.

Svetimoms įtakoms įsigalint, lietuviškoji dvasininkija buvo supratusi lietuvių kalbos svarbą ir ją brangino. XVI-me amžiuje dvasininkijos viršūnės buvo ryškiai užsibrėžęs lietuviškasis judėjimas, pasireiškęs patriotinėmis tendencijomis ir lietuvių kalbos meile. Jeigu Mikalojus Daukša savo Postilėje karštai ragino mylėti lietuvių kalbą, tai ne jo vieno buvo toks nusistatymas: kiekvienos socialinės minties pasireiškimas suponuoja daugiau ar mažiau platesnį visuomenės kolektyvą. Daukša, rašydamas savo aukso prakalbą lenkiškai, apeliavo ne vien į dvasininkiją, bet taip pat ir į tuometinę Lietuvos pasauliškę inteligentiją, kad ji grįžtų prie savo tėvų kalbos. Deja, pasauliškė inteligentija, kurią išimtinai tais laikais reprezentavo bajorijos atstovai, nepaklausė dvasininkijos balso ir ėjo įprastais lenkėjimo keliais, kol visai nutolo nuo savo tautos kamieno. Lietuvos dvasininkija, pasilikusi be pasauliškės inteligentijos bendradarbiavimo, turėjo viena rūpintis lietuvių kalbos dalykais tiek, kiek to reikalavo iš jos kontaktas su lietuviškąja liaudimi ir smulkiąja bajorija pastoracijos pavidalu. Lietuvių kalbą nuo galutinio užmiršimo apsaugojo gyvybiniai pastoracijos reikalai. Pasauliškė inteligentija vėlai ir labai vėlai išgirdo Daukšos balsą ir suprato lietuvių kalbos svarbą. Ją suprato ne senosios kartos ainiai, bet naujoji inteligentija, kilusi iš tos pačios lietuviškosios liaudies, su kuria Bažnyčiai teko nuo seno būti glaudžiuose santykiuose. Bažnytinė pastoracija tuo labai daug nusipelnė, kad ji išsaugojo tą liaudiškąjį substratą, iš kurio vėliau galėjo kilti lietuvių tautinis atgimimas.

Prenumeruokite Katalikų Tradicijos savaitės straipsnių apžvalgą.

III. Katalikybė rusiškosios įtakos nugalėtoja Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštijoje

Katalikybė, atėjusi į Lietuvą, rado gudų bizantiško stiliaus kultūrą, kuri jau buvo suspėjusi gilėliau įleisti šaknis lietuvių gyvenime. Josios įtaka buvo ypačiai pasireiškusi rytų Lietuvoje dėl glaudesnių tiesioginių santykių su rusų bajorija ir cerkve. Šios cerkvės kalba ir raštu buvo išreiškiami lietuviškosios administracijos darbai ir viešieji valstybės dokumentai.

Iš dviejų priešingos prigimties srovių susidūrimo kilo kova. Katalikybė prieš gudiškąją bizantiškąją stačiatikybę įkinkė į darbą lotyniškąją kalbą, lenkiškojo gyvenimo stilių ir Didžiojo Lietuvos kunigaikščio politiką. Šių įtakų grūmimasis truko per du amžius. Pounijiniais laikais rytinė Lietuvos valstybės riba, mažindama valstybės periferiją, traukėsi atgal į vakarus. Pagal šį teritorijos mažėjimą stiprėjo Lietuvoje romėniško stiliaus kultūra lenkų įtakos pavidalu ir silpnėjo Rytų įtaka. Ilgai užtrukusi kova tarp Rytų ir Vakarų srovių buvo dviem atžvilgiais naudinga lietuviškajam gaivalui: ji užkirto kelią gudiškajai provolasviškajai įtakai ir jai neleido galutinai suvirškinti lietuviškojo elemento, o iš kitos pusės ji taip pat ilgai trukdė greit plisti ir prigyti iš vakarų nešamoms lenkiškos kultūros formoms. Šių radikališkai priešingų srovių trynimasis tarp savęs ilgai neutralizavo viena antrą ir neleido visu smarkumu lietuviams pasiduoti kuriai nors vienai įtakai. Katalikybė, uždegusi šią kultūrinių krypčių kovą, drauge savo pastoracija padėjo lietuviškajam gyvenimui pirmuosius tautinės kultūros pradus. Katalikų Bažnyčiai tenka pripažinti didelius nuopelnus už tai, kad ji, išėjusi iš šios kovos laimėtoja, nenutraukė santykių su lietuviškuoju kamienu – liaudimi.

Katalikų Bažnyčią visada jungė su liaudimi pastoracijos saitai. Iš bažnytinio, pastoracijos užmegzto ir palaikomo, santykio su lietuviška liaudimi ir kilo pirmoji lietuviška kultūra, kurios turinį sudarė religija ir dorinė gyvenimo filosofija bepradedančioje reikštis lietuviškoje formoje. Ši bažnytinė liaudiška kultūra, palaikoma religinio uolumo ir pasišventimo, visada buvo gyva. Teisybė, ne visais laikais ji pasireiškė vienodai stipriai. Tačiau ji niekad neužgeso.

IV. Bažnyčia lietuvių tautos globėja rusams persekiojant

Katalikų Bažnyčia visą laiką buvo artima Lietuvos valstybės bendradarbė politiniame gyvenime. Savo įtaka ir autoritetu dažnai ji duodavo toną visuomeniniam gyvenimui. Visais Lietuvos nepriklausomybės gyvavimo amžiais ji dalinosi su Valstybe ir laime, ir nelaime.

Žlugus Lietuvos valstybei per padalinimus, Katalikų Bažnyčia buvo vienintelė tokia institucija, kuri atstovavo lietuvių tautą Rusijos nutautinimo priespaudų akivaizdoje. Tais žiauriais persekiojimo laikais Apvaizda pavedė Lietuvą globoti Katalikų Bažnyčiai. Reikia pripažinti, kad Bažnyčia sprendė šį sunkų uždavinį šventai ir didvyriškai. Ji visu griežtumu saugojo lietuvių tautą nuo rusiškosios įtakos. Lietuvių tautiniame atgimime jai buvo lemta suvaidinti reikšmingąjį vaidmenį. Kadangi dėl rusinimo politikos lietuviai inteligentai pasaulininkai, negalėdami gauti vietos savo tėvynėje, turėjo išsiblaškyti po plačiąją Rusiją, tai dvasininkija savo paskyrimu sudarė bemaž vienintelę inteligentinę pajėgą savo krašte.

Katalikų Bažnyčia, ištvermingai kovodama keturiasdešimt metų už lietuviškosios maldaknygės katalikiškumą ir lietuviškumą, už lietuviškąsias teises mokykloje ir bažnytiniame gyvenime, už šventos lietuviškos šeimos katalikiškumą ir už viso lietuviško gyvenimo katalikišką charakterį – buvo apsupusi lietuvių tautą tokiais moralinės galybės šarvais, į kuriuos sudužo visa rusų milžiniško imperializmo ukazų fizinė galybė.

Jei šiandien ant Lietuvos bažnyčios bokštų išliko katalikiškas kryžius, bažnyčiose ir lietuviškosios valstybės forume skamba lietuvių kalba, - tai nuopelnas tos sunkios ilgametės kovos, kurios visus sunkumus teko pakelti katalikų dvasininkijai.

Lietuvių tauta buvo su mažomis išimtimis visada vieninga konfesiniu atžvilgiu. Katalikybė visais sunkiais amžiais jungė ją į vieną tautinį vienetą ir virto jos vieningumo simboliu.

Paremkite musu veikla

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
0
bendrinimų
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.