Toliau skelbiame vieno žinomiausių mūsų dienų Bažnyčios istorikų Roberto de Mattei ciklą apie Maskvos patriarchato istoriją. Kai kurių politinių ir religinių sluoksnių potraukį Maskvos patriarchatui sukelia gilus jo istorijos neišmanymas, todėl stengiamės užpildyti šią spragą.
Pirmąjį straipsnį galite rasti čia.
***
Katalikų Bažnyčioje patriarchatų ištakos siekia Nikėjos Susirinkimą (325 m.), kuris suteikė ypatingą viršenybę Aleksandrijos vyskupams Egipte ir Antiochijoje, kurie vis tik liko pavaldūs Romos vyskupui. Konstantinopolio Susirinkime (381 m.) į patriarchų gretas įtrauktas Konstantinopolio, o Chalkedono Susirinkime (451 m.) – Jeruzalės vyskupas. Sprendimas dėl patriarcho titulo teisėtumo visada buvo priskiriamas aukščiausiajam pontifikui, ir iki šiol Rytų Bažnyčių kodeksas patriarchalinių Bažnyčių steigimą, atkūrimą ir keitimą palieka aukščiausiajai Romos Bažnyčios valdžiai (55-62 kanonai).
Konstantinopolio patriarchatas, kuris, vadovaujant Fotijui, jau 867 m. ekskomunikavo popiežių už tai, kad šis į Tikėjimo išpažinimą įtraukė Filioque formulę, vėliau, vadovaujant Mykolui Kerularijui, 1054 m. galutinai nutraukė sąjungą su Romos Bažnyčia. Schizma buvo užgydyta 1439 m. Florencijos Susirinkime, kai Bizantijos Bažnyčia, vadovaujama Konstantinopolio patriarcho Juozapo II, grįžo prie Romos tikėjimo. Jo įpėdiniai Metrofanijus II ir Grigalius III Mamas liko ištikimi unijai su Roma. Apie Atanazą II, paskutinį patriarchą prieš Konstantinopoliui 1453 m. patekus į turkų rankas, informacijos nedaug, tačiau žinome, kad Mehmedas II iš neapykantos Katalikų Bažnyčiai 1454 m. atkūrė schizmatinį patriarchatą ir Bizantijos krikščionių vadovu Osmanų imperijoje paskyrė Genadijų II.
Rusijoje Maskvos kunigaikščiai nuo Vasilijaus II iki Ivano IV, kuris 1547 m. pasivadino caru, taip pat įvedė graikų schizmatinę religiją. 1584 m. mirus Ivanui IV ir į valdžią atėjus carui Fiodorui I, pastarojo patarėjas Borisas Godunovas ėmėsi stiprinti karalystės prestižą, įsteigdamas Maskvos patriarchatą. Proga pasitaikė, kai Konstantinopolio patriarchas Jeremijas II atvyko į Maskvą prašyti pagalbos prieš turkų engėjus. Patriarchui buvo paskirtas namų areštas ir pasakyta, kad jis nebus paleistas, jei nesuteiks kanoninio pripažinimo naujajam patriarchato sostui. 1589 m. sausį Kremliuje vykusiame vietiniame susirinkime, kuriame dalyvavo caras ir bajorų Dūma, Jeremijas buvo priverstas pakelti metropolitą Jobą pirmuoju Maskvos ir visos Rusijos patriarchu. Tėvas Stefano Caprio pastebi, kad šiuo aktu buvo oficialiai įtvirtinta pirmoji autokefalijos forma stačiatikybėje, pakeičiant jos ekleziologinį pobūdį iš ekumeninio į etninį:
„Turint omenyje, kad kitos stačiatikių Bažnyčios buvo pavaldžios Osmanų imperijos turkams, suprantama, kodėl nuo to laiko Maskva save laikė ne tik vienu iš daugelio nacionalinių patriarchatų, bet ir labiausiai visam stačiatikių pasauliui atstovaujančia Bažnyčia.“
Maskvos patriarchato įkūrimas buvo išskirtinai politinis aktas, atitinkantis „trečiosios Romos“ ideologinę perspektyvą, perėmęs Bizantijos cezaropapizmo palikimą, nukreiptą prieš Romą ir prieš turkus. Tačiau jei Konstantinopolio patriarchatas buvo pavaldus valstybei, tai Maskvos patriarchatą sukūrė pati valstybė.
Katalikų Bažnyčios atsako ilgai laukti nereikėjo. 1569 m. Liublino unija sukūrė didžiulę valstybę, sujungusią Lenkijos karalystę ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Į Lenkijos-Lietuvos uniją taip pat buvo priimti stačiatikių episkopato nariai, kurie dėl kontrreformacijos misionierių veiklos ėmė žvelgti į Romą kaip į religinį atskaitos tašką. Jie buvo vadinami rusėnais (nuo Rus), nes buvo kilę iš Baltosios ir Mažosios Rusios regionų, atitinkančių dabartines Baltarusijos ir Ukrainos tautas.
Graikų patriarchas Jeremijas, priverstas pripažinti Jobą Maskvos patriarchu, grįžo į Konstantinopolį, išsižadėjo savo sprendimo ir 1589 m. rugpjūtį įšventino arkivyskupą Mykolą Rahozą Kijevo, Galicijos ir visos Rusijos metropolitu. 1590 m. Rahoza kartu su Rusios vyskupais pasirašė dokumentą, kuriame prašė unijos su Katalikų Bažnyčia su sąlyga, kad bus išsaugotas bizantiškasis apeigynas ir kanoninės normos dvasininkams.
Derybos su Šventuoju Sostu baigėsi sėkmingai: 1595 m. gruodžio 23 d. popiežius Klemensas VIII surinko Romoje esančius kardinolus, visą dvarą ir diplomatinį korpusą į Konstantino salę Apaštališkuosiuose rūmuose iškilmingai ceremonijai. Du vyskupai nationis Russorum seu Ruthenorum, Hypatijus Pociejus ir Kirilas Terleckis, atstovaujantys metropolitui Rahozai ir kitiems Rusios vyskupams, išsižadėjo schizmos ir viešai išpažino katalikų tikėjimą pagal formulę, į kurią buvo įtraukti Nikėjos, Florencijos ir Tridento Susirinkimų išpažinimai. Popiežiaus akys, rašo istorikas Liudvikas fon Pastoras, spindėjo džiaugsmo ašaromis.
„Šiandien dėl jūsų sugrįžimo į Bažnyčią mūsų širdis užplūdo džiaugsmas, kurio neįmanoma išreikšti žodžiais. Ypač dėkojame amžinajam Dievui, kuris per Šventąją Dvasią vedė jūsų mintis taip, kad paskatino jus ieškoti prieglobsčio Šventojoje Romos Bažnyčioje, jūsų motinoje ir visų tikinčiųjų motinoje, kuri su meile priima jus vėl į savo sūnų tarpą.“ [5]
Šį svarbų įvykį, praėjus pusantro šimto metų po Florencijos unijos atkūrusį Rusios Bažnyčios ir Romos Bažnyčios vienybės ryšį, įamžino nukaldintas atminimo medalis.
Klemensas VIII tai paskelbė visai Bažnyčiai apaštališkąja konstitucija Magnus Dominus et laudabilis nimis, o 1596 m. vasario 7 d. apaštališkuoju laišku Benedictus sit Pastor paskelbė, kad rutėnų Bažnyčios papročiai ir teisėtos apeigos, jau leistos Florencijos Susirinkimo, gali būti išsaugotos nepaliestos. Unija buvo oficialiai paskelbta 1596 m. spalio 16 d. Breste prie Bugo upės. [6]
Bresto unija Ukrainos ir Baltarusijos episkopatas norėjo nutraukti pavaldumo Konstantinopolio patriarchatui santykius ir, užuot ėjęs autokefalijos keliu, kaip tai padarė Maskvos patriarchatas, pakluso Romos popiežiaus valdžiai. Giovanni Codevilla teisingai primena, kad Kijevo Bažnyčia niekada oficialiai nebuvo atsiskyrusi nuo Romos ir kad Bažnyčių susijungimo siekis niekada nesilpnėjo.[7] Rutėnų Bažnyčios ir Šventojo Sosto pasirašytas susitarimas davė pradžią Rytų apeigų Katalikų Bažnyčiai, kuriai dabar priklauso Ukrainos graikų apeigų Katalikų Bažnyčia ir Baltarusijos graikų apeigų Katalikų Bažnyčia. Apie visiškos bendrystės su Romos Sostu atkūrimą yra užsiminę daugelis popiežių, tarp jų Pijus XII 1945 m. gruodžio 23 d. enciklikoje Orientales omnes Ecclesias ir Jonas Paulius II 1995 m. lapkričio 12 d. apaštališkajame laiške, skirtame Bresto unijos ketvirtajam šimtmečiui.
Neužilgo grįžimas į Romą buvo pašventintas kankinio krauju. 1623 m. lapkričio 12 d. Polocko ir Vitebsko arkivyskupą Juozapatą Kuncevičių nužudė schizmatikai, apšaudę jį strėlėmis, o paskui sukapoję didžiuliu kirviu. 1867 m. birželio 29 d. Vatikano bazilikoje, dalyvaujant apie 500 iš viso pasaulio susirinkusių įvairių apeigų vyskupų, arkivyskupų, metropolitų ir patriarchų, Pijus IX paskelbė jį šventuoju, sakydamas:
„Tegul Dievas duoda, šventasis Juozapatai, kad kraujas, kurį praliejai už Kristaus Bažnyčią, taptų tos sąjungos su šiuo Šventuoju Apaštalų Sostu, kurios visada troškai ir kurios dieną ir naktį karštai maldoje prašei Dievo, aukščiausiojo Gėrio ir Galybės, garantu. O kad tai išsipildytų, labai trokštame, jog būtumėte uolus užtarėjas pas patį Dievą ir Dangaus viešpatijoje.“
Šventojo Juozapato, kaip ir kito tikėjimo gynėjo Izidoriaus Kijeviečio, kūnas laukia mirusiųjų prisikėlimo Šventojo Petro bazilikoje, kur ilsisi po šventojo Bazilijaus Didžiojo altoriumi.
