Evangelija Nilo smėlyje
Per paskutiniuosius dešimtmečius niekas taip nepagilino mūsų žinių apie buvusią aplinką, kurioje atsirado Naujasis Testamentas, kaip atrasti senieji rankraščiai, rašyti ant papiruso ar pergamento.
Papirusas yra antikinės rašomosios medžiagos, pagamintos iš viksvų (Cyperus papyrus) šerdies, pavadinimas. Kai garbėtroška Pergamo karalius Eumenas II (197-159 m. pr. Kr.) sumanė pralenkti visame pasaulyje garsią Egipto biblioteką Aleksandrijoje (joje buvo apie 600 000 tomų) ir įsteigti naują biblioteką Pergame, jo varžovas Egipto karalius Ptolemėjas V Epifanas (204-180 m. pr. Kr.) uždraudė papiruso eksportą. Susiklosčius tokioms sąlygoms, Pergame buvo atrastas naujas rašomosios medžiagos gamybos būdas, tam tikru būdu perdirbant gyvulių odą. Medžiaga gavo savo pagaminimo vietos pavadinimą – pergamene; tai yra mūsų dabartinis pergamentas. Tačiau naujoji medžiaga paprastiems raštininkams bei rašytojams buvo neįperkama, todėl šis atradimas papiruso prioritetui pasaulinėje rinkoje nė kiek nepakenkė. Papirusas iki III amžiaus po Kr. liko labiau mėgstamu antikos „popieriumi“, ant kurio buvo parašyti ir originalūs Evangelijų tekstai.
Svarbiausia papiruso gamybos šalis buvo Egiptas, kur dėl Nilo potvynių susidariusiose pelkėse, ypač Nilo deltoje, gausiai augo 3-4 m aukščio papiruso viksvos. Šiandien šie augalai ten beveik visiškai išnykę. Jų tebesama Mėlynojo ir Baltojo Nilo pakrantėse Viršutiniame Egipte, Jordano krašte, pelkėje, išlikusioje nusausinus Hulės ežerą.
Plinijaus Vyresniojo (23-79 m.) gamtos istorijoje („Historia naturalis“) yra įdomus autentiškas papiruso gamybos ir naudojimo aprašymas: „Iš papiruso stiebų gaminamas rašomasis popierius, aštriu instrumentu juos supjaustant labai plonomis, tačiau kiek galima platesnėmis juostelėmis. Geriausias yra vidurinis sluoksnis, į kraštus jų kokybė blogėja. Jis buvo vadinamas „hieratiniu popieriumi“ ir nuo seno buvo skirtas tik religiniams ritiniams.“
Savo pasakojimą Plinijus baigia taip: „Taigi dokumentai gali labai ilgai išsilaikyti. Tiberijaus ir Gajaus Grakcho rankraštį aš esu matęs pas žymųjį poetą ir pilietį Pomponijų Sekundą, praėjus apie 200 metų, o Cicerono ir dieviškojo Augusto, taip pat ir Vergilijaus rankraščius mes matome dažnai.“ (Plinijus, Hist. Nat. 68-83)
Vėlesnės žingeidžios kartos, deja, negali patvirtinti Plinijaus optimizmo dėl papiruso ilgaamžiškumo. Senas papirusas sausomis sąlygomis ima trupėti, drėgnomis – pūti. Taigi esant normaliam klimatui papiruso rankraščiai negali ilgai išsilaikyti. Tai būtų ir atsakymas į ypač nepatiklių Biblijos kritikų keliamą klausimą: kodėl neišliko autentiškų Evangelistų kūrinių? Ant papiruso užrašytas Evangelijas ištiko toks pat likimas, kaip ir visus graikų bei romėnų literatūros kūrinius, kurių nėra išlikę nė vieno ankstesnio nei IV a. po Kr. egzemplioriaus. IV a. pradžioje įvyko revoliucija knygų rinkoje. Pergamentas išstūmė papirusą ir iki XV a. buvo svarbiausia knygų gamybos medžiaga. 50 Biblijų, kurias liepė pagaminti imperatorius Konstantinas savo naujosios sostinės Konstantinopolio bažnyčioms, jau buvo parašytos ant pergamento. Taigi abu mūsų seniausi ant pergamento užrašyti graikiškosios Biblijos kodeksai, Vatikano ir Sinajaus, yra iš šio laikotarpio, iš IV a. pradžios ir vidurio.
Pergamento pranašumu daugiau nebebuvo abejojama, ir nuo to laiko išlikusių Šventojo Rašto nuorašų kiekvieną šimtmetį vis daugėja. Šiuo metu yra apie 2800 ant pergamento parašytų graikiškojo Naujojo Testamento rankraščių.
Tik vienoje šalyje – Egipte – buvo tinkamos sąlygos papiruso rankraščiams išlikti ateinančioms kartoms. Į pietus nuo Nilo deltos ir anoje užliejamos srities pusėje klimatas buvo toks sausas, kad ėmę trūkinėti rankraščiai galėjo išsilaikyti neribotą laiką. Svarbiausi radiniai buvo aptikti Fajume ir Oksirchinche (Vidurio Egiptas).
1935 m. Oksfordo profesorius C. H. Robertsas paskelbė vieno papiruso, kuris iki tol neiššifruotas gulėjo vienoje Mančesterio bibliotekoje, turinį. Vienas papirusų tyrėjas buvo jį gavęs apie 1920 m. Egipte kartu su kitų papirusų liekanomis, kurios tikriausiai buvo rastos Fajume arba Oksirchincho apylinkėse.
Ant šios maždaug 9x6 cm dydžio papiruso skiautelės graikų kalba yra išlikę šių žodžių fragmentai: „ŽYDAI: MUMS nevalia NIEKO bausti mirtimi. (Taip jie kalbėjo.) TAIP TURĖJO išsipildyti Jėzaus žodžiai, kuriais Jis BUVO NURODĘS, kokia mirtimi Jam reikės MIRTI. Tada Pilotas vėl įžengė į pretoRIJŲ, pasišaukė Jėzų ir PAKLAUSĖ: ar Tu esi ŽYDŲ karalius?“
Kitoje to paties papiruso lapelio pusėje parašyta: „Aš esu karalius. AŠ TAM ESU GIMĘS ir atėjęs į PASAULĮ, kad LIUDyčiau tiesą. Kas tik BRANGINA TIESĄ, klauso mano balso. Pilotas JAM ATSAKĖ: Kas yra tiesa? PO ŠIŲ ŽODŽIŲ jis vėl išėjo PAS ŽYDus ir tarė jiems: aš nerandu jame joKIOS kaltės.“
Tai yra žodžiai iš 18 Jono Evangelijos skyriaus (Jn 18, 31-33; 37-38), kuriame aprašoma pirmoji Jėzaus apklausa pas Pilotą. Mus domina ne tik šie iškilnūs žodžiai, bet ir medžiaga, ant kurios jie buvo parašyti. Šis Railendo papirusas, kuris oficialiame rankraščių sąraše yra pažymėtas 52-ju numeriu, yra pagamintas apie 125 m. po Kr., tad jis yra vos 35 metais jaunesnis už Evangelisto parašytą originalą.
Railando papirusas – P52 (Jn 18, 31-33; 37. 38) ir graikiškojo teksto rekonstrukcija. Papirusas, dabar saugomas Džono Railando (John Ryland) bibliotekoje Mančesteryje, yra ypatingas. Paprastai būdavo rašoma tik toje papiruso lapo pusėje, kurioje skaidulos buvo išsidėsčiusios horizontaliai. Tik išimtiniais atvejais būdavo rašoma abiejose lapo pusėse. P52 patvirtina šią išimtį ir liudija tai, kad „savininkas“ buvo neturtingas, nes negalėjo sau leisti tokios prabangos – rašyti tik vienoje lapo pusėje.
Vertėtų panagrinėti tokio fakto reikšmę. 1792 m. anglų kritikas Evansonas teigė, kad Jono Evangeliją parašė koks nors II a. platonikas. Dovydas Fridrichas Štrausas savo knygoje „Jėzaus gyvenimas“ šiai Evangelijai neteikia jokios istorinės reikšmės. Tiubingeno mokyklos nuomone, ji buvo parašyta apie 170 m. Petro ir Pauliaus mokymams, gnosticizmui ir Tradicijai suderinti. XIX a. apskritai buvo linkstama Jono Evangelijos parašymo datą nukelti į antrąją II a. pusę. Šiandien to negali tvirtinti nė vienas mokslininkas, besirūpinantis savo reputacija.
1956 metais mokslo pasaulį nustebino naujas radinys. Bibliotekinis naujojo papiruso pavadinimas yra Bodmerio II, oficialiame sąraše jis pažymėtas P66. Šio rankraščio leidėjas, Ženevos papirusų tyrinėtojas Viktoras Martinas įžangoje rašo: „Specialistai, kuriems buvo įteiktos mūsų kodekso nuotraukos, išlaikydami įprastinį santūrumą, buvo vieningos nuomonės, kad kodeksas, remiantis paleografijos kriterijais, datuotinas III amžiaus pradžia ar net 200-taisiais metais.“ H. Hungeris dar kartą patikrino P66 datavimą. Palyginęs šį papirusą su I a. pabaigos ir II a. pradžios dokumentais jis pateikia išvadą: „Remdamasis pateikta lyginamąja medžiaga, manau, kad P66 datavimas pirmąja II a. puse arba bent jau jo viduriu yra ne tik pagrįstas, bet ir neabejotinas.“
Bodmer II papirusas – P66 (Jn 7, 22-38). Šis rankraštis yra ne įprastinės ritinio, naudotos graikų ir lotynų klasikų raštams, bet knygos (kodekso) formos. Jo dydis 16,2x14,2 cm, jame iš 74 išlikę 52 lapai. Atrodo, kad šią knygos formą jei ne išrado, tai bent dažniausiai ja naudojosi krikščionių bendruomenės. Įvairiose šio papiruso vietose pasitaikė vienintelių variantų, kurių nebuvo jokiame kitame rankraštyje. Štai tik P66 patvirtina jau seną prielaidą, kad Jn 7, 52 turėtų būti: „Patyrinėk Raštus, ir pamatysi, kad šis pranašas kilęs ne iš Galilėjos“.
Bodmerio II papirusas reikšmingas ne tik dėl savo senumo. Neįkainojama jo vertė ta, jog šiame rankraštyje, nepaisant kai kurių spragų, yra beveik visa Evangelija pagal Joną – I-XIV jos skyriai. Trūkstamos dalys buvo atrastos vėliau ir 1958 m. išleistos kaip P66 priedas.
1961 m. gegužės mėn. Bodmerio biblioteka (Bibliotheca Bodmeriana) Ženevoje paskelbė naują rastą papirusą. XIV ir XV Bodmerio papirusuose (oficialus jų numeris yra P75) yra surašyta: Luko Evangelijos 3, 19-18, 18 ir 22, 5-24, 53 skyriai su kai kuriomis spragomis; Jono Evangelija nuo 1, 1 iki 11, 45 bei tolesnis tekstas su kai kuriomis spragomis iki 15, 8. Papirusas datuojamas 175-225 m. po Kr.
Kokią reikšmę turi šie papirusai šiandien? Jie dar ir dar kartą patvirtina, kad tekstai Naujojo Testamento rankraščiuose yra autentiški.
Netrūko žmonių, kurie, argumentuodami dideliu laiko skirtumu tarp originalo parašymo ir nuorašo padarymo, manė paneigsią Biblijos rankraščių autentiškumą. Šis „vėlyvas liudijimas“ buvo jiems Evangelijų neįtikimumo ir didžiausio jų tekstų klastojimo įrodymas. Palyginus Biblijos šaltinius su turtingos antikinės literatūros kūrinių šaltiniais, šis priekaištas tampa visiškai nepagrįstas.
Peržvelgus graikų literatūrą, matyti, jog mūsų bibliotekose beveik visiškai nėra antikinių graikų autorių rankraščių. Paprastai visų mūsų graikų klasikų rankraščiai yra iš IX-XI a. Šiuo laikotarpiu perrašyta dauguma rankraščių, kurie senovės Graikijos literatūros šedevrus perteikia palikuonims. Kaip vėlai bedatuotume įžymiojo Homero gyvenimo laiką, vis vien tarp „Iliados“ ir „Odisėjos“ parašymo ir mus pasiekusiųjų rankraščių perrašymo laiko yra 1600-1700 metų skirtumas, o graikų tragedijos, komedijos ir Atėnų klestėjimo epochos istorijos klasikų kūriniai nuo mūsų turimų rankraščių nutolę mažiausiai per 1400 metų.
Antikos laikų lotynų literatūros medžiagos yra nepalyginti daugiau. Romos Imperijos gyvavimo pabaigoje, stengiantis išsaugoti vėlesnėms kartoms senosios literatūros šedevrus, buvo padaryti nauji jų nuorašai. IV ir V a., ypač Teodoricho Didžiojo valdymo metais, buvo ruošiami puošnūs kodeksai ir steigiamos didelės bibliotekos. Iš šių šimtmečių yra Vergilijaus rankraščiai, Cicerono, Livijaus ir Strabono palimpsestas. Tačiau tai yra tik lotynų rašytinių šaltinių istorijos išimtys. Didesnė jų dalis išliko dėl Karolingų valdymo laikais padarytų rankraščių; tai buvo planinga Frankų Imperijos švietimo sistemos reforma, sąjūdis, kuris tęsėsi iki X a. Taigi lotynų klasikų rašytiniai šaltiniai yra paprastai Karolingų laikų, IX amžiaus, rankraščiai.
Palyginus šiuos duomenis su Naujojo Testamento rankraščiais, yra aišku: apie Evangelijas galima pasakyti tai, ko neįmanoma pasakyti nė apie vieną klasikinės literatūros kūrinį. Naujojo Testamento rašytinių šaltinių yra ne tik nepaprastai daug, jie, be to, dar ir nepaprastai geri. Šiandien yra 82 Naujojo Testamento papirusai iš II–VII a., 266 majuskuliniai rankraščiai (IV-X a.) ir 2754 minuskulai (IX a.). Iš 82 papirusų, 32 parašyti II ir III a. ir 15 papirusų – IV a. Taigi laikotarpis, skiriantis šiuos papirusus nuo originalų, yra be galo mažas, palyginti su laiko tarpu, kuris skiria dingusius antikos klasikų kūrinių originalus nuo anksčiausių išlikusių kopijų, kaip matyti iš antikinės literatūros kūrinių šaltinių lentelės (žr. žemiau).
Remiantis išlikusiais tekstais, papirusais, kodeksais, vertimais ir citatomis iš Bažnyčios tėvų kūrinių, galima rekonstruoti moksliškai pagrįstą Naujojo Testamento II a. vidurio tekstą, tai yra tokį, koks jis buvo apie II amžiaus vidurį. Kokią reikšmę turi šis faktas? Tikslūs Naujojo Testamento originalų pažodiniai tekstai dar nėra rekonstruoti. Tai turbūt niekada ir nepavyks, nes originalų nebėra. Yra išlikę tik nuorašų nuorašai, kurių nė vienas nėra be klaidų.
Abu žymiausi anglų teksto kritikai B. F. Westcottas ir J. A. Hortas mano, kad yra 250 000 teksto variantų, vadinasi, dviem originalo teksto žodžiams tenka trys teksto variantai. Tačiau šis skaičius gali išgąsdinti tik neprofesionalą. Teksto kritikos duomenimis, septyni aštuntadaliai Naujojo Testamento teksto yra visiškai tikri. Taigi tik vienas jo aštuntadalis yra abejotinas, t. y. nebeįmanoma pateikti tik vieno aštuntadalio autentiško teksto. Tačiau daugelis šios dalies variantų neturi ypatingos reikšmės, nes skiriasi tik ortografija arba žodžių tvarka ir prasmės nekeičia. Juos atmetus, abejotina galima būtų laikyti tik šešiasdešimtąją teksto dalį. Tačiau ir čia dauguma skirtumų turinio atžvilgiu yra neesminiai, ir tik tūkstantoji teksto dalis yra iš tikrųjų abejotina. O šioje dalyje taip pat tik kai kurios vietos yra dogmiškai reikšmingos. Bet ir jos nėra lemiamos, nes biblinis šių dogminių doktrinų liudijimas nėra vienintelis tik šioje abejotinoje teksto vietoje.
Teksto kritikos metodu atliktų tyrinėjimų išvada tokia: „Apskritai galima pareikšti moksliškai pagrįstą įsitikinimą, kad esminis tekstas išliko nepakitęs.“
Antikinės literatūros tekstų perteikimas
Ši apžvalga rodo, kaip ypatingai yra paliudyti išoriniai krikščionybės Išganymo faktai. Čia yra nurodytas Evangelistų bei 26 žinomų antikos poetų, istorikų ir filosofų kūrinių tekstų perteikimo laikas. Antikos klasikų papirusų fragmentai, likę iš laikotarpio prieš Kristų, grafike nenurodyti, jie aptariami tik paaiškinimuose.
Naujasis Testamentas: Iš dabar esančių 5300 Naujojo Testamento tekstų rankraščių yra 82 II–VII a. papirusai, 266 IV-X a. majuskuliniai rankraščiai, 2754 – IX-XV a. minuskuliniai rankraščiai. Be to, dar yra 2135 lekcionarai. Patys seniausi ir žymiausi tekstai yra:
- p52 – Railando papirusas, apie 125 m, Cod. Vaticanus, IV a. pradžia
- p66 – II Bodmerio, apie 200 m., Cod. Sinaiticus, IV a. vidurys
- p45 – I Čester Byčio p., apie 220 m. Cod. Alexandrinus, V a.
- p46 – II Čester Byčio p., apie 220 m. Cod Ephraemi, V a.
- p75 – XIV-XV Bodmerio p., 175-225 m., Cod. Bezae, V/ VI a.
Eschilas: Iš 79 dar žinomų šio įžymaus graikų tragiko kūrinių, 7 tragedijos („Persai“, „Prikaltasis Prometėjas“, „Septyni prieš Tėbus“, „Maldautojos“, „Agamemnonas“, „Choeforenos“ ir „Eumenides“) yra išlikusios kodekse Codex Laurentianus pluteus 32, 9 (XI a. pr.) Florencijos bibliotekoje „Bibliotheca Laurentiana“. Papiruso fragmentai nuo II a. po Kr. R Pack Nr. 14-15, R Oxy. 2333-4.
Aristotelis: Didžiojo graikų filosofo ir Aleksandro Didžiojo auklėtojo atskirų darbų perteikimas yra skirtingas. Yra išlikę 6 papirusai, iš jų žymiausias – R Li. Lon. 108 (l a. pr. Kr.), kuriame yra didelė dingusio veikalo apie „Atėnų valstybę – Politėją“ dalis. Svarbiausi filosofinių veikalų rankraščiai: „Organonas“ – Marc. 201 (X a.), „Nikomacho etika“ – Cod. Laur. 83, 11 (X a.), pagrindinis „Metafizikos“ ir „Fizikos“ šaltinis – Paris. 1853 (XII a.), Cod. Laur. 87, 12 (XII a.).
Cezaris: Iš jo literatūrinio palikimo yra išlikusios tik 7 knygos apie Galų karą ir 3 apie pilietinį karą, du variantai. Geriausi rankraščiai: Amste lodamensis 81 (IX/X a.), Paris. 5763 (X a.), Vindobonensis 95 (XII a.).
Ciceronas: 1819 m. Bobijo vienuolyno palimpseste buvo vėl atrastas svarbiausias šio didžiojo romėnų oratoriaus veikalas „De re publica“. Tai IV a. rankraštis (=Vatic. 5757); Parisinus 6371 (XI a.).
Demostenas: Šio didžiojo Atėnų oratoriaus ir valstybės veikėjo kalbų yra išlikę tik fragmentai. Apie 75 papirusai: R Oxy. 1182 (II a.); seniausi rankraščiai: Cod. S - Paris, gr. 2934 (X a.), Cod. F - Marc. gr. 416 (X a.).
Flavijus Juozapas: Abu svarbiausi šio žydų istoriko veikalai yra išlikę tik viduramžių rankraščiuose: „Žydų karas“ kodekse Codex Paris, gr. 1425 (XI a.), I-X „Judėjų senybės“ („Antiquitates“) knygos – kodekse Cod. Laur. plut. 69, 20 (XIV a.); XI-XX knygos – kodekse Cod. Vat. Palatinus 14 (Xa.).
Herodotas: Visa „istoriografijos tėvo“ kūryba, „Histories Apodeixis“ („Tyrimų istorija“), yra išlikusi fragmentais apie 20 papirusų nuo I a. po Kr. Seniausias viso veikalo rankraštis – kodekse Cod. Laur. plut. 70, 3 (X a.), Vat. gr. 123 (XIV a.).
Homeras: Homero epus, „Iliadą“ ir „Odisėją“, šiandien turime tik kritiškai kelių III a. pr. Kr. Aleksandrijos filologų perdirbtame leidinyje. Daug papiruso fragmentų: P Lit. Lond. 7 (pirmoji II a. pusė), R Berol. 7499 (III a.); seniausias rankraštis: Cod. Venetus A Nr. 454 Morkaus bibliotekoje (XI/XII a.).
Horacijus: Žymiausio romėnų lyriko kūriniai – satyros, odės ir dainos – yra perteiktos iš dviejų antikinių leidinių, iki mūsų laikų išlikusių viduramžių rankraščiuose: Cod. Bernensis 363 (IX a. pab.), Parisinus 7972 (IX a.).
Livijus: Iš 142 jo romėnų istorijos knygų išlikusios 1-10 ir 21-45 knygos. Pirmosios dešimt knygų perteiktos Veronos palimpseste (IV a.), kitos – Cod. Laur. plut. 62, 19 (XI a.), Cod. Bambergensis (XI a.).
Ovidijus: Atskirų Ovidijaus, didžiausiojo Augusto laikų poeto, kūrinių perteikimas yra skirtingas: „Metamorfozės“ – Fragmentum Harleianum (IX a.), „Epistolae ex Ponto“ – Hamb. scrin. 52 F (IX a.), meilės lyrika – Cod. Paris, lat. 7311 – Regius (X a.), „Pasninkas“ – Vat. Reg. lat. 1709 – Petavianus (X a.).
Platonas: Yra apie 150 šio graikų filosofo rankraščių, 10 iš jų yra ankstesni nei XIII a. Be 35 papiruso fragmentų (P Berol. 9782 – pirmoji II a. pusė), rankraštinio jo kūrybos perteikimo pradžia – Codex A-Paris, gr. 1807 (IX a. pabaiga), Codex O - Vat. gr. 1 (IX/X a.).
Plinijus Vyresnysis: Iš plačios šio karaliaus prokuratoriaus rašytojo veiklos yra išlikusi tik „Historia naturalis“- „Gamtos istorija“, 37 knygų rinkinys. 5 fragmentai iš 4 skirtingų, kadaise pilnų rankraščių: Autun-Palimpsest (JV/V a.), Sessorianus (V a.), Vienos palimpsestas (V/VI a.), Paris, lat. 9378 (V/VI a.), Vind. lat. 233 (VI a.), Cod. Voss. lat. F 4 (IX a.), Cod. Bambergensis (X a.).
Plutarchas: Didžiausia jo filosofijos, retorikos ir istorijos kūrinių dalis yra perteikta Vat. gr. 138 (X a.), Cod. Seitenstettensis (XI/XII a.).
Safo: Antikinį žymiausios graikų lyrikės leidinį sudarė 9 knygos, iš kurių išlikę tik fragmentai, be to, rasti dar 4 vienos odės posmai ant ostrakono. Yra tik vienas visas eilėraštis, kurį retorius Dionizas iš Halikarnaso pacitavo kaip stiliaus pavyzdį: R Oxy. 2076 (II a.).
Seneka: Išlikę Nerono auklėtojo filosofiniai kūriniai, mokslinės gamtos studijos bei tragedijos: Paris, lat. 8071 (IX/X a.), Ambr. C. 90 (X/XI a.), Laur. plut. 37, 13 (XI/XII a.).
Sofoklis: Iš 123 yra išlikę tik 7 ištisi šio graikų tragiko kūriniai: „Ajantas“, „Elektra“, „Karalius Edipas“, „Antigene“, „Trachinietės“, „Filoktetas“, „Edipas Kolone“. Seniausi fragmentai: lyro-Papyrus (III a. pr. Kr.), 10 II-V a. papirusų, svarbiausias rankraštis – kodekse Cod. Laur. plut. 32, 9 (XI a. pradžia).
Strabonas: Jo istorinis kūrinys yra dingęs. Išlikusi tik jo geografija maždaug 30 rankraščių. Pati seniausia teksto forma yra dvigubame palimpseste Vat. gr. 2061 A ir 2306 (V a.).
Svetonijus: Jo istorinis veikalas „Cezarių gyvenimas“ , 12 valdovų nuo Cezario iki Domiciano biografijos, yra išlikęs Cod. Paris, lat. 6115 (IX a.), Cod. Paris, lat. 1904 (apie 1100 m.).
Tacitas: Abu svarbiausi didžiausio romėnų istoriko kūriniai yra išlikę tik iš dalies: 4, 5 istorinės knygos, 1-6 „Metraščių“ knygos (Laur. plut. 68, 1 /IX a./), 11-16 knygos – (Laur. plut. 68, 2 /XI a./), „Agricola“ ir „Germania“ (Cod. Hersfeldensis (IX a.).
Vergilijus: Jo kūrinių – „Bucolica (Eclogae)“, „Georgica“, „Aeneis“ – nuorašų skaičius prilygtų kuriam nors šiandieniniam bestseleriui. Yra išlikę 8 antikiniai majuskuliniai kodeksai (IV ir V a.) – kai kurie dalimis, kiti – beveik ištisi. Cod. Laur. plut. 39, 1 (V a.), išskyrus „Eclogae“ 1-6, 47, surašyti visi kūriniai.
Ksenofontas: Senovėje labai vertinti jo kūriniai – „Memorabilia“, „Hellenika“, „Anabasis“, „Oikonomikos“, „Apologie“ – išlikę visi, nors rankraščiai iš labai vėlyvų laikų. Seniausias papirusas: P Heidelb. 206 (III a. pr. Kr.), R Rainer (II ir III a. po Kr.); „Anabasis“ – Vat. gr. 1335 (XII a.), „Memorabilia“ – Paris, gr. 1302 (XIII a.).
