1934 Šventaisiais Metais visa Lietuva iškilmingai pasiaukojo dieviškajai Išganytojo Širdžiai. Tai buvo I Tautinio Eucharistinio Kongreso metu, liepos 1 dieną Kaune. Nuo šios reikšmingos šventės mūsų tėvynė tapo tikra Jėzaus Širdies žeme. Šis pasiaukojimas uždeda ir mums pareigą rimčiau pažinti savo naująjį Valdovą ir jam parodyti daugiau meilės bei ištikimybės.
Palaimintasis[1] Claude‘as de la Colombière‘as, S. J. yra viena iš tų rinktinių sielų, kurios turėjo laimės pirmiausia išnešioti tos meilės ugnį į platųjį pasaulį. Tai „Jėzaus Širdies evangelistas“, kaip jį labai gražiai praminė dvasinio turinio veikalų rašytojai. Jo pavyzdys ir visiškas pasiaukojimas amžinosios Meilės tarnyboje tepaskatina ir visus Jėzaus Širdies pamaldumo apaštalus Lietuvoje dar daugiau dirbti ir aukotis savo dangiškojo Vado Širdžiai...
Šeima, kurioje gimė šventasis
Pavartę senas metrikų knygas ir pasirausę po kitus raštus, mes sužinosime, jog lygiai prieš 300 metų Sen Semforjeno (Saint Symphorien d‘Ozon) miestelyje gyveno labai kilni ir pamaldi Kolombjerų šeima. Jau visa apylinkė žinojo apie Kolombjerų gerumą, blaivumą ir teisingumą. Šeimos galva ilgą laiką buvo valdžios notaras. Tokių valdininkų anais laikais būdavo nemaža. Bet jų reikšmė nė iš tolo negali lygintis su mūsų gadynės notarais. 1550 metų įsakymu buvo uždrausta bet kuriam bajorui būti notaru, nes toks darbas buvo laikomas jų „aukštos kilmės pažeminimu“. Vis dėlto jau tuomet Sen Semforjeno raštvedys, kaip seni dokumentai pabrėžia, „buvo visų labai gerbiamas ne tiek dėl savo posto, kiek dėl nepaprastai kilnaus būdo“. Nebuvo nė vienos didesnės bažnytinės iškilmės, prie kurios jis nebūtų daugiau ar mažiau prisidėjęs. Kartu su kitais parapijos vyrais jis drąsiai ir atvirai dalyvaudavo Švč. Sakramento procesijose. Švč. Sakramento brolijos užrašai rodo, kad p. Kolombjeras buvo vienas uoliausiųjų šios bažnytinės organizacijos narių. Dar daugiau tos krikščioniškos dvasios rodė jo žmona Margarita. Parapijos mirties metrikų knygose tik prie jos vienos vardo yra dar pridėta pastaba: „Ji mirė kaip neparastai gera katalikė, labai pamaldžiai priėmusi šventuosius Bažnyčios sakramentus“.
Nors jau tuo metu Prancūzijos miestuose ir miesteliuose ėmė reikštis vis didesnis dorovinis smukimas, kuris dažniausiai prasideda nuo inteligentų, – tačiau Kolombjerų šeima gali pasilikti gražiu švyturiu net mūsų amžiaus šviesuomenei. Tik jūs pamanykite, iš šio židinio išėjo net septyni vaikeliai! Tiesa, du iš jų – Izabelė ir Renatas – mirė gana anksti. Vyriausias sūnus – Humbertas – pasiliko namie ir perėmė valdyti tėvų ūkį. Vienintelė duktė Margarita įstojo į Aplankymo Seserų vienuolyną Kondrė (Condrieu) mieste, kur ji pasižymėjo nepaprastu gyvenimo šventumu. O likusieji trys broliai tapo kunigais. Kun. Florentinas dirbo Vijeno (Vienne) mieste. Palaimintasis Klaudijus įstojo į jėzuitų vienuolyną. O jauniausiasis sūnus – Juozas iš pradžių tapo teisininku ir spėjo pasižymėti kaip nepaprastai gabus advokatas Vijeno apylinkėje. Bet vėliau metė šias pareigas ir tapo misionieriumi. Jis apaštalavo Kanadoje ir mirė 1723 metais Kvebeko mieste. Jis čia pasižymėjo kaip nuostabiai uolus Jėzaus Širdies pamaldumo skleidėjas. Ir namie pasilikęs brolis Humbertas buvo visų gerbiamas, kaip nepaprastai uolus krikščionis. Jis gyvenęs pasaulyje kaip tikras vienuolis! Todėl nieko nuostabaus, kad jau tų laikų metraščiai visų Kolombjerų šeimą pavadino „šventųjų šeima“.
Jau ne pirmą kartą pastebima, kaip labai Dievas laimina tokias gausias šeimas. Juk, antai, žinome, kad Dovydas buvo aštuntas vaikas. Didvyrė Makabiejų motina pati drąsino atiduoti Dievui savo gyvybę ir mirti kankinių mirtimi net 7 savo vaikelius. Pirmųjų krikščionių tarpe randame dar dvi tokias motinas, kurios drauge su savim atsivedė į baisiausių kankinimų vietas po 7 savo sūnus. Tai buvo šv. Simforoza ir šv. Felicija. Tik pagalvokit – iš vienos šeimos 8 šventieji!
Jeigu ir vėlesniais laikais katalikai tėvai būtų bijoję turėti daugiau vaikelių, tai Bažnyčia niekuomet nebūtų susilaukusi tokių dvasios galiūnų kaip šv. Bernardas, kuris buvo penktasis iš septynių vaikų. Niekados Bažnyčia nebūtų galėjusi didžiuotis tokia savo pažiba kaip šv. Kotryna Sienietė, kuri buvo net dvidešimt ketvirtuoju vaikeliu savo šeimoje! Ir didžioji Prancūzijos išvaduotoja šv. Joana Arkietė išaugo tik tokioje šeimoje, kuri priskaitė septynis vaikelius. Nepralenkiamasis katalikų mokslininkas – šv. Tomas Akvinietis buvo šeštas iš eilės. Didysis Bažnyčios gynėjas šv. Ignacas Lojola, jėzuitų vienuolijos kūrėjas, buvo tryliktuoju šeimoje. Bene tik visų drąsiausias ir sėkmingiausias misionierius – šv. Pranciškus Ksaveras S. J., kuris yra paskelbtas visų katalikiškųjų misijų Globėju, – buvo šeštasis sūnus savo namuose. Nuostabiausioji Ispanijos vienuolė, kuri dėl savo nepaprastos išminties ir daugybės raštų yra net lyginama su didžiaisiais Bažnyčios Tėvais (šv. Jonu Auksaburniu, Jeronimu, Augustinu) – tai šv. Teresė iš Avilos, turėjusi 9 brolius ir 2 seseris. Šv. Vincentas Paulietis, kurį ir Prancūzų revoliucijos bedieviai pripažino vienu iš didžiausiųjų žmonijos geradarių ir net įtraukė į savo kalendorių, – taip pat buvo kilęs iš šeimos, išugdžiusios Dievui penketą vaikučių. Uoliausias Bažnyčios dvasios gaivintojas – šv. kardinolas Karolis Boromiejus buvo vienas iš šešeto vaikų. Šv. Alfonsas Liguoris, šv. Arso klebonas ir šv. Margarita Marija Alakok buvo visada dėkingi Dievui, kad jiems leido gimti gausiose 7 vaikelių šėmose. Rašytojų globėjas – šv. Pranciškus Salezietis ir šv. Sopulingosios Mergelės Gabrielius džiaugėsi, galėdami savo tėvelių namuose palikti dar po 12 kitų broliukų ir sesučių. Šv. Kotryna Laburė buvo devintoji iš 11 vaikelių. Šv. Liudvinos tėviškėje taip pat išaugo 9 broliai ir seserys. Skaistusis jaunimo globėjas šv. Aloyzas Gonzaga, S. J., šv. Vincentas Fereras, didysis Dievo Motinos apaštalas šv. Grinjonas de Monforas ir pal. Gabrielius Perbuaras kilo iš šeimų, turinčių po 8 vaikelius. Tiek pat vaikelių krykštavo ir tų paprastų kaimiečių pastogėje, iš kurios kilo garsioji Lurdo piemenaitė – šv. Bernadeta Subiru. Nepaprastasis vaikų apaštalas – šv. Jonas Salietis, lygiai kaip ir palaimintasis Bernardinas de Feltras, išaugo dešimties broliukų ir sesučių būrelyje. Neseniai paskelbtas šventuoju kapucinų brolis Konradas iš Parzhamo ir moderniškasis didmiesčių apaštalas šv. Klemensas Marija Hofbaueris buvo taip pat kilę iš šeimų su 9 vaikais. Ir neturtingi šv. jėzuitų broliuko Alfonso Rodrigezo tėvai išaugino 11 vaikelių. O šv. Benediktas Labras, šv. Kryžiaus Paulius ir jėzuitų generolas šv. Pranciškus Borgijas gimė šeimose, turinčiose 15, 16 ir net 17 vaikelių!
Ši naujų laikų šventųjų litanija mums aiškiai nurodo, kaip labai pats Dievas rūpinasi gausiomis šeimomis. Todėl ne be reikalo mūsų dvasinio turinio veikalų rašytojas kun. Gerutis dažnai sakydavo savo parapijiečiams: „Šeimoje vaikeliai – tai kaip akmenėliai maiše. Juo daugiau jų yra, juo sunkiau juos nešti. Bet užtat benešant jie greičiau vieni į kitus nusitrina, nusidaužo visus aštrumus, pasidaro švelnesni ir naudingesni. O jeigu tų akmenėlių bus tik vienas, tuomet jis pasiliks su visais savo šiurkštumais, ko gero – dar greitai prapjaus patį maišą, ištrūks iš jo ir sukels patiems nešėjams didžiausių rūpesčių. Ir iš tų šeimų, kurios turi vos vieną ar du vaikučius, nei Dievas nei tėvynė nesusilauks daug paguodos, o patys tėvai nukentės pirmieji!“
Kaip tad, būtų gražu, jeigu ir visos jaunos motinos Lietuvoje imtų taip pat melstis, kaip šv. Teresėlės motina, kuri prieš 60 metų dažnai prašydavo Išganytoją: „Viešpatie, suteik man daug vaikelių ir padaryk, kad jie visi būtų Tau paaukoti!“ Jos malda buvo išklausyta: iš jos gyvų 6 dukterų visos įstojo į vienuolyną, o visų jauniausioji jau paskelbta šventąja!
Matyt, kad panašiai turėjo melstis ir palaimintojo Kolombjero motina, kuri tapo vienos seselės ir trijų kunigų motina. Trečiasis jos sūnus dabar jau iškeltas ant Bažnyčios altorių. Tai palaimintasis Klaudijus, kurio gyvenimą čia ir noriu jums papasakoti.
Jis gimė 1641 metais vasario 2 dieną, Grabnyčių šventėje. Tai buvo pirmasis mėnesio šeštadienis. Kunigų šeštadienis – pasakytume mes dabar!..
Pašaukimo kelias
Sulaukusį devynerių, tėveliai Klaudijų išsiuntė mokytis į netolimąjį Lioną. Ten buvo plačiai išgarsėjusi tėvų jėzuitų gimnazija, kuri buvo vadinama Švč. Mergelės, Gerosios Pagalbos, kolegija... Naujasis gimnazistas greitai susidraugavo su Marijos apaštalais – Liono moksleivių Sodalicijos nariais. Jau žinoma, kad kiekvieno jautresnio sodalio gyvenime visados giliausią įspūdį palieka Švč. Mergelės Marijos šventės, ir ypač tos dienos, kai tie jaunuoliai, atlikę visas parengiamojo laikotarpio pratybas, yra prileidžiami prie iškilmingo pasiaukojimo Dievo Motinai. Tokio tyro džiaugsmo bangos turėjo užlieti ir šio palaiminto sodalio sielą.
Bet tikroji antgamtinė meilė trokšta ir kitus uždegti kilnesnių idealų ugnimi. „Kas Dievą myli nuoširdžia meile, tas negali nurimti, matydamas, kad tas Dievas dar nėra visų mylimas“, – sako šv. Augustinas. „Dievo meilė niekada nėra be darbo: jei toji meilė yra didelė, tuomet žmogus uoliai veikia, o jei žmogus nė kiek nenori dėl Dievo pasiaukoti, tai rodo, kad jis meilės visai neturi“, – pritaria jam ir šv. Grigalius Didysis. Todėl mes galime suprasti, kodėl šv. Pranciškus Asyžietis ties kryžiumi sustojęs verkė, matydamas, kad „meilė nemylima“. Štai kodėl misionieriai, tik vienu kryžiumi apsiginklavę, veržiasi į žiauriausių žmogėdrų kraštus. Tik toji galinga mintis neleidžia nurimti ir toms beginklėms seselėms, kurios su ašaromis prašo ir maldauja savo vyresniąsias, kad tik greičiau siųstų į tolimiausias raupsuotųjų kolonijas, kur jos galėtų savo visą jaunystę paaukoti labiausiai apleistų ligonių gerovei. Ir geležinis Marijos sodalio dėsnis taip pat reikalauja, kad jie vienu ar kitu būdu stengtųsi apaštalauti savo artimųjų tarpe. Mokyklos klasė turi jiems virsti jų Indija, jų Afrika – jų pirmosiomis misijomis. Jų artimiausioji moksleiviška aplinka turi juos raginti skleisti gerumo ir meilės ugnį. Nuo to apaštališko polėkio negalėjo atsisakyti nė mūsų naujasis sodalis. Gali būti, kad ir jis drauge su kitais stengėsi padėti vargšams, mokė tikėjimo tiesų gatvės vaikučius, lankė ligonius ir šelpė kalinius. Tačiau jokių tikslesnių žinių apie tai mums nėra likę.
Tik viena yra aišku: šis apaštališkas Marijos mylėtojų būrelis rado jo sieloje tokį nuoširdų atbalsį, kad vėliau palaimintasis pasireiškė, kaip ir sumanus Marijos Sodalicijų steigėjas ir jų dvasios vadas. Toliau pamatysime, kad jis ir savo pamoksluose bei konferencijose nuolat skatindavo Marijos sodalius apaštalauti ir padėti kunigams gelbėti sielas. Taigi ši religinė moksleivių sąjunga, kuri davė Dievo Bažnyčiai jau kelis šimtus naujų šventųjų ir tūkstančius karžygiškų apaštalų, – ir palaimintajam Klaudijui Kolombjerui buvo tikra Katalikų Akcijos mokykla, nors šis pavadinimas tais laikais ir nebuvo žinomas...
Netrukus jis buvo perkeltas į Švč. Trejybės kolegiją, kur jis su tuo pačiu pasisekimu mokėsi senovės kalbų, iškalbos meno ir filosofijos. Ši mokslo įstaiga tai buvo viso Liono pažiba... Klaudijaus Kolombjero būdas šioje kolegijoje dar labiau subrendo. Pamaldumas suvyriškėjo. Jis mokėsi dar uoliau negu pirma. Ypač jį domino prancūzų kalba, literatūra ir logika. Ir jeigu vėliau jis buvo laikomas vienu geriausių prancūzų stiliaus žinovų, jeigu aukščiausių valstybės vyrų buvo branginamas, ne tik kaip gabus pamokslininkas, bet ir nepaprastai geras pedagogas, tai, žinoma, tie gabumai pirmiausia turėjo pasireikšti šiuo metu. Tačiau jo linksmumas ir dabar vis dar pasiliko tas pats. Todėl daug kas, matydamas jo nekaltas išdaigas, nė nenujautė, kad jo kilni siela tuo tarpu kovojo ir grūmėsi dėl savo pašaukimo. Viena vertus, jo gabumai, mokytojų pripažinimas ir gražios perspektyvos pasaulyje jam piršte piršo mintį pasilikti žmonių tarpe ir visomis jėgoms lengvinti jų gyvenimo naštą. Tačiau susidūrimas su vienuoliais, kuriuos jis matė iš visos širdies pasiaukojant jaunimo sieloms, vertė jį rimčiau pamąstyti ir apie vienuoliškąjį pašaukimą. Dar daugiau jį žavėjo nepamirštami tie pasakojimai apie didžiuosius jėzuitų misionierių darbus tolimojoje Indijoje, Japonijoje, Etiopijoje ir kitur. Ypač didelių vilčių tuomet teikė visos Kinijos atsivertimas, nes kaip tik neseniai ten su didžiausiu pasisekimu apaštalavo pačiame kinų imperatoriaus dvare žymiausias Jėzaus Draugijos misionierius – tėvas Matas Riči (Matteo Ricci), kuris savo nepaprastais mokslo darbais ir nuostabiu prisitaikinimu prie kinų papročių įgijo imperatoriaus dvare tokio pasitikėjimo, jog nuo šiol jau buvo plačiai atidarytos durys krikščionybei žengti į šį didelį ir aukštos kultūros pasiekusi kraštą. Dar daugiau vilčių patyrė katalikų pasaulis, išgirdęs apie didelius matematiko ir astronomo tėvo J. Šalio fon Belio (Schall von Bell) laimėjimus. Šis mokslininkas apaštalavo kinų imperatoriaus dvare nuo 1619 ir 1666 metų. Jis buvo paskirtas šio dvaro astronomu ir matematikos instituto direktoriumi. Naujais pagrindais jis pertvarkė kinų kalendorių, įvedė logaritmų lentelę į Kiniją, su savo bendradarbiais išvertė daugelį žymiausių katalikiškų veikalų į kinų kalbą. O tais metais, kada Klaudijus Kolombjeras mokėsi Lione, šis nuostabusis apaštalas jau buvo įgijęs imperatoriaus dvare tiek įtakos, kad jis atvirai buvo vadinamas tikruoju Kinijos regentu. Visoje Kinijoje buvo parengta dirva iškilti Kristaus vėliavai! Tik kiek vėliau iš Europos atneštieji ginčai, jėzuitų persekiojimai ir žemas pavydas visiškai išardė tą kruopštų darbą. Dar daugiau, visoje Europoje buvo kalbama apie netikėtai greitą krikščionybės plitimą Japonijoje, kur panašiai sėkmingai dirbo šv. Ignaco sūnūs.
Palaimintajam Klaudijui, be abejo, teko girdėti ir apie kitą žymų jėzuitų apaštalą Indijoje – apie t. R. de Nobilį, kuris – kilęs iš Italijos kunigaikščių šeimos – šiuo metu (nuo 1605 ir 1656 m.) lenktyniavo su Kinijos ir Japonijos misionieriais, įamžindamas savo vardą garbingiausiuose katalikų misijų puslapiuose savo nuostabiu sugebėjimu prieiti prie aukščiausių Indijos mokslininkų ir brahmanų kastos.
Tie laikai turėjo progos gėrėtis ir tais nepaprastais vergų apaštalo – šventojo Petro Klavero darbais, kuriuos jis atliko drauge su kitais jėzuitų misionieriais Pietų Amerikoje, nes šventasis P. Klaveras, S. J. mirė 1654 metais, per visus savo 40 apaštalavimo metų Kolumbijoje pakrikštijęs apie 300 tūkstančių vargšų. Tuo pat metu jau kūrėsi ir garsioji „Jėzuitų valstybė“ Paranoje ir Urugvajuje (Pietų Amerikoje), kurioje įsiviešpatavo tokia nuostabi tvarka, kokią tebuvo galima rasti pirmaisiais krikščionybės laikais.
Dar daugiau katalikų jaunuolių dvasią tais laikais žavėjo tas karžygiškas pasiaukojimas, kurį parodė drąsieji Anglijos ir Švedijos misionieriai. Mat kaip tik šiose šalyse katalikų tikėjimas buvo taip žiauriai persekiojamas, jog čia tarp didžiausių gyvybės pavojų dirbo, kentėjo ir mirė daugelis palaimintųjų Jėzaus Draugijos kentėtojų.
Dar neseniai altorių garbės buvo susilaukę du jauni jėzuitai – šv. Aloyzas ir šv. Stanislovas Kostka. Palaimintas Klaudijus Kolombjeras, kaip vėliau iš jo buvo patirta, jau tuomet daug girdėjo ir apie šv. Jono Berchmanso S. J. gyvenimą. Jis buvo miręs tik prieš 35 metus. Tokių apaštalų ir tokių šventųjų pavyzdžiai viliote viliojo ir šio kilnaus jaunuolio širdį kopti į tokio pat tobulumo viršūnes ir veržtis į neaprėpiamus apaštalavimo plotus. Vienuolių gyvenimas ir jų visiškas pasiaukojimas sunkiausiems apaštalavimo darbams jam dabar rodė tikrų idealistų pašaukimą.
„Bet ar aš galėsiu ištverti? Ar Dievas mane čia šaukia?“ – tai buvo klausimai, kurie dabar kamavo jo vargšę sielą... Ne! Dabar jam viskas buvo aišku! „Dievas mane šaukia. Todėl aš privalau Jo balso paklausyti!“ Taip galvojo jis. Todėl 1658 metais, sugrįžęs namo atostogų, jis atskleidė prieš nušvitusias savo tėvelių akis ne tik geriausius mokslo pažymius, bet atvėrė jiems didžiąją savo sielos paslaptį – norą stoti į Jėzaus Draugiją. Visame šeimos gyvenime tai yra iškilmingiausia valanda, kada sūnaus ar dukters lūpomis pats Dievas prabyla į tėvų širdis ir laukia, ką jie atsakys!..
Įsitikinę, kad jų sūnus turi aiškų Dievo pašaukimą ir kad jis per visą savo gyvenimą galėtų graužtis ir būti nelaimingas, tėvai nebedrįsta daugiau priešintis Aukščiausiojo valiai ir griauti jo laimės. Todėl su drebančioms rankoms duoda jam savo palaiminimą. Negana to! Kad toji auka būtų dar nuoširdesnė, pats tėvas pasiryžta drauge su sūnumi keliauti į Avinjoną ir jį palydėti iki naujokyno vartų. Ir atsiklaupęs jėzuitų bažnyčioje Avinjone, jis galėjo jaustis kaip Abraomas, aukodamas Dievui savo sūnų Izaoką. Tik šį kartą Viešpats nepasiūlė kenčiančiam tėvui kitos aukos ir jam negrąžino mylimo sūnaus!..
Šventumo mokykla
Palaimintasis Klaudijus viename savo laiške atvirai prisipažįsta: „Tikrai keista, kad žmogus savo viduje surandi tiek daug priešų nuo tos valandos, kada ryžtiesi tapti šventuoju“. Kitoje jo raštų vietoje randame ir tokių posakių: „Nuo tos dienos, kai žmogus stoja į Dievo tarnybą, jo širdyje turi pasilikti jau ne pasaulio dvasia, bet jame apsigyvena Kristus... Ir koks nelaimingas būtum žmogus, jei tuomet nerastum jokios paguodos pas tą Viešpatį, kuriam esi visiškai pasiaukojęs“. „Tapti šventuoju!“ – koks drąsus užsimojimas! Pažiūrėkim, kaip jis to siekė.
Naujokyno tikslas ir yra parodyti savo jauniesiems pasiryžėliams, kaip kiekvienas iš jų gali prasiveržti iki aukšto tobulumo viršukalnių. Kad jis nenuklystų nuo to šventumo kelio, visas naujoko gyvenimas yra nusagstomas daugeliu rimtai apgalvotų dėsnių bei nurodymų. Šiuo metu jis smulkiai supažindinamas su vienuolyno dvasia. Jis pats pratinasi vykdyti tuos pačius įstatus, regulomis vadinamus, kurie išugdė tokius didelius Bažnyčios šventuosius ir nuostabius šių laikų apaštalus kaip šv. Pranciškus Ksaveras, šv. Petras Kanizijus, šv. Aloyzas, šv. Stanislovas Kostka, šv. Pranciškus Borgijas, šv. Petras Klaveras, ir tuos šimtus kitų palaimintųjų bei kentėtojų, kurie savo širdies krauju atpirko tūkstančius sielų.
Kartą paklaustas, kas jį labiausiai patraukė stoti į Jėzaus Draugiją, Klaudijus atsakė, jog tai buvo nepaprastai išmintingos šio vienuolyno regulos, kurias jis matė vykdant savo mokytojus Lione. Šių nuostatų reikšmė jam dar labiau paaiškėjo, paskaičius šv. Jono Berchmanso gyvenimą, kuris buvo miręs vos prieš 40 metų. Bet jo gyvenimo aprašymai jau ėjo iš rankų į rankas. Apie tą įspūdį, kurį palaimintajam padarė šio švento jaunuolio gyvenimas, Klaudijus Kolombjeras taip rašo savo sesutei: „Neseniai skaičiau Jono Berchmanso gyvenimą. Tas jaunuolis išgyveno Jėzaus Draugijoje tik penkerius metus. Bet per visą šį laiką jo sąžinė jam negalėjo nė karto prikišti, kad jis būtų peržengęs bent vieną savo vienuolijos regulą. Tuomet aš pasiklausiau savęs, kodėl gi ir aš negalėčiau, Dievo malonės padedamas, ryžtis su tokiu pat stropumu ir meile vykdyti šiuos įstatus?“.
O ko gi reikalauja šie įstatai iš tų savanorių, kurie stoja į šią Viešpaties Jėzaus armiją? Šv. Ignacas, trumpai sutraukdamas visą savo įkurtosios Draugijos mintį, šitaip nusakė pagrindinius jėzuitų uždavinius: „Tai turi būti žmonės, kurie yra nukryžiuoti pasauliui ir kuriems pats pasaulis yra nukryžiuotas. Tai turi būti nauji žmonės, kurie atsikrato savo žemiškų palinkimų ir persiima Kristaus dvasia. Jie miršta sau, kad gyventų teisybei. Šv. Pauliaus žodžiais tariant, jie turi savo darbais, budėjimais, pasninkais, skaistumu, mokslu, kantrumu, švelnumu, vienybe su Šventąja Dvasia, neapgaulinga meile ir tiesos žodžiu – pasirodyti esą tikrais Dievo tarnais. Gindamiesi teisingumo ginklais iš dešinės ir kairės, garbėje ir paniekinimuose, gero vardo netekimu ir pagarboje, pasisekimuose ir nesėkmėje jie turi sparčiais žingsniais patys veržtis į dangiškąją tėvynę, bet taip pat ir kitus turi visomis galimomis priemonėmis ir visu uolumu tam skatinti, nuolat ieškodami didžiausios Dievo garbės“.
Visų Jėzaus Draugijos regulų pagrindas yra ta pati kilniaširdiška Išganytojo meilė, be kurios visas vienuolinis jėzuitų gyvenimas būtų neįmanomas... Šis idealas dar aiškiau atskleidžiamas prieš kiekvieno naujoko akis didžiųjų rekolekcijų metu. Tos rekolekcijos trunka net 30 dienų[2]. Per šias kūrybingo susikaupimo dienas pamažu išblaškomi visi žemiški sumetimai, o prieš akis nušvinta Kristaus ir platieji jo Karalystės reikalai. Pagaliau šios dienos atveda jaunuolį prie aukščiausiojo tikslo, prižadindamos jo širdyje nenumaldomą troškimą visiškai susijungti su savo Vadu Kristumi ir jau nuo šio laiko gyventi ir aukotis tiems patiems tikslams, kuriems ir pats Išganytojas gyveno. Nuo šiol kiekvienas rekolekcijų dalyvis ryžtasi rinktis tik tai, ką ir Kristus rinkosi, nors tai būtų ir pats kryžius arba didžiausia žmonių panieka. Į tą patį idealą veste veda ir kiekviena Jėzaus Draugijos regula.
Tačiau vienui vieno pasiryžimo dar nepakanka, nors jis ir kažin kokio tvirtumo būtų. Todėl per dvejus naujokavimo metus dar duodama daugelis kitų pratybų, kurios turi padėti jaunuoliui ištremti iš savo sielos gelmių kiekvieną savimylos šešėlį ir uždegti vis karštesnę Kristaus meilę. Todėl kiekvienas naujokas čia gauna dirbti paprasčiausių darbų lauke, kieme, virtuvėje ir kitur. Per kelias savaites, vieni su kitais pasikeisdami, jie eina į ligonines patarnauti labiausiai apleistiems ligoniams. Visi iš eilės eina mokyti vaikučius katekizmo. Nė vieno cento negaudami, turi atlikti ilgesnę kelionę į kurią nors tolimesnę apylinkę. Taip pat paminėtinos įvairios pamaldumo pratybos, naujokų vedėjo pamokymai ir sistemingi dvasios vado išsikalbėjimai su kiekvienu naujoku atskirai. Šios ir daugelis kitų lavybų nori parodyti aiškų kelią prie Kristaus ir moko su visu jaunos širdies užsidegimu žengti prie pasirinktojo idealo...
O tas naujokyno laikas greitai slinko. Klaudijus nė nepajuto, kaip prisiartino pasiilgtųjų įžadų diena. Tai buvo 1660 metų spalio 26 d. Tais įžadais naujokas neatšaukiamai aukojasi Kristaus Karaliaus tarnybai...
Apaštalavimas Paryžiuje ir Lione
Visai netikėtai palaimintasis Klaudijus gauna iš Romos laišką, kurį jam parašė pats jėzuitų generolas tėvas Paulius Oliva! Šis vyriausiasis Jėzaus Draugijos vadas pranešė palaimintajam, kad dėl jo nuopelnų yra nutaręs jį pasiųsti tolimesnėms studijoms į pačią Prancūzijos širdį – į Paryžių.
Čia virte virė naujas gyvenimas. Tuometinis Prancūzijos valdovas Liudvikas XIV sugebėjo šią sostinę paversti mokslo ir meno židiniu visai Europai. Šimtai pasižymėjusių dailininkų, rašytojų, mokslininkų čia rodė daug judrumo. Prancūzų literatūra tuomet gyveno savo „aukso amžių“. Tai buvo laikai, kada visur skambėjo Kornelio (Pierre Corneille) ir Rasino (Jean-Baptiste Racine) vardai, kada rašė Moljeras (Jean-Baptiste Molière), Bualė (Nicolas Boileau), la Fontenas (Jean de La Fontaine), kalbėjo „auksaburnis“ Bosiuė (Jacques Bénigne Bossuet), vysk. Fenelonas (François de La Mothe-Fénelon), t. Burdalu (Louis Bourdaloue), S. J. ir kiti. Sorbonos universitetas, įvairios mokslo įstaigos, karališkieji Versalio rūmai ir jo didžiųjų ministrų pastogės kūrė naujo gyvenimo sroves. Todėl tėvas generolas reikalavo, kad bent kiekviena artimesnė jėzuitų provincija siųstų savo rinktines jėgas į šį moderniškojo gyvenimo centrą mokslų baigti. Mat jėzuitai visados turi būti savo laikų patriotais, jie turi žengti kartu su naujuoju gyvenimu. Todėl jiems reikią gerai pažinti, kas tuose laikuose gera ir kas juose atmestina.
Tik tokiu būdu ir palaimintasis Klaudijus pateko į tų „išrinktųjų“ eiles. Kolombjeras nuoširdžiai padėkojo generolui už tą nepaprastą palankumą ir savo laiške žadėjo visados rūpintis, kad pasirodytų vertas tokio didelio pasitikėjimo. Jau 1666 metų vasarą jis paliko Avinjoną...
Klermonto kolegija Paryžiuje buvo aukštoji mokykla su filosofijos, teologijos ir humanitarinių mokslų fakultetais. Palaimintojo laikais ją lankė apie 1500 studentų. Čia buvo sutelktos geriausios jėzuitų pajėgos, kurias tik jie turėjo šioje Paryžiaus provincijoje. Tai buvo viena iš galingiausių Bažnyčios tvirtovių prieš didžiąją anų laikų ereziją – jansenizmą. Tai buvo puiki observatorija, iš kurios Klaudijus galėjo geriausiai suprasti ir įvertinti anų laikų kunkuliuojantį gyvenimą.
O tos audros čia buvo dar baisesnės negu Avinjone. Paryžiuje žmonės kovėsi ne ginklais, bet raštais, paskaitomis ir pamokslais. Šios kovos buvo juo baisesnės dėl to, kad jau po šimto metų jos išaugo į kruviniausią ir žiauriausią revoliuciją, kuri su savo 44 000 giljotinų išžudė apie 6 milijonus Prancūzijos gyventojų. Įdomu, kad šios baisiosios Prancūzų revoliucijos užuomazgoje randame tą griežtą ir žiaurų pamaldumą, kurį skelbė jansenistai. O dar įdomiau mums pastebėti, kad visas palaimintojo Kolombjero gyvenimas turėjo didelių paviršutinių sutapimų su jansenizmo apraiškomis. Kaip šv. Ignacas Lojola, kuris gyveno Liuterio laikais ir atsivertė tais metais, kada protestantizmo vadas sudegino Šventojo Tėvo raštus, taip ir mūsų palaimintojo gyvenime randame bendrų datų su jansenizmo istorija. Antai, Klaudijus gimsta 1641 metais, tik kelis mėnesius vėliau nuo Jansenijaus (Cornelius Jansenius) veikalo „Šv. Augustinas“ pasirodymo. O po dviejų dienų, t. y. 1641 vasario 4 d., garsusis Sorbonos profesorius Arno (Antoine Arnauld), Didžiuoju pramintas, iškilmingai prižadėjo prie savo mirštančios motinos patalo visą savo gyvenimą skleisti griežtuosius jansenizmo reikalavimus. Tais pačiais 1647 metais, kada šalia Paryžiaus (Port Rojalyje) įsisteigė garsiosios jansenistų vienuolės „Švč. Sakramento dukterys“, gimė didžioji palaimintojo Klaudijaus bendradarbė ir Jėzaus Širdies pamaldumo pionierė – šv. Margarita Marija Alakok (Marguerite Marie Alacoque, 1647–1690). Kaip šv. Ignacas pastojo kelią protestantizmui toliau plėstis, taip ir pal. Klaudijus su šv. Margarita Marija Alakok sudavė skaudžiausią smūgį jansenizmui, nes šiandien, anot P. Šarjė (Charrier), yra pripažintas istorinis faktas, kad šaltojo jansenizmo galybę sugniuždė pamaldumas Jėzaus Širdžiai.
Matyt, jau pati Apvaizda taip sutvarkė, kad jis, gyvendamas pačiame jansenizmo centre – Paryžiuje, iš arti įsižiūrėtų į tų atkakliųjų Bažnyčios priešų frontą. Čia jis girdėjo juos giriantis, kad jie vis tiek dar esą katalikai, nors Kristaus Vietininkas ir yra juos pasmerkęs bei atskyręs nuo Dievo Bažnyčios. Iš arti galėjo stebėti, kaip garsiosios Port Rojalio seserys jansenistės dėl savo „nepaprastos pagarbos“ šv. Komunijai atsisakydavo ne tik priimti velykinę Komuniją, bet net ir mirties valandą atsisakydavo nuo šventųjų sakramentų. Šios vienuolės, jansenistų vadovaujamos, buvo skelbiamos tikro šventumo pavyzdžiais! Didžiausieji seserų gynėjai aiškino savo sekėjams, jog geriausia priemonė pasiekti šventumo yra įvairūs patarnavimai toms seserims. Todėl žymūs mokslininkai ir rašytojai eidavo joms laukus apsėti, javus nuvalyti ir t. t.
Palaimintasis Klaudijus greitai sužinojo, kad jansenistai yra parengę net visai naują Šv. Rašto vertimą, kuriame į Kristaus lūpas buvo dedami tokie žodžiai, lyg, rodos, ir jis būtų buvęs jansenistų. Urbonas VIII 1642 metais ir Inocentas X 1653 m. griežtomis bausmėmis pasmerkė jansenizmo sekėjus. Tuomet įtūžę klaidatikiai visą kaltę ėmė mesti ant jėzuitų, kad tik jie vieni savo nuolatiniais prieštaravimais kliudą jiems skelbti savo „griežtąją“ Evangeliją. Todėl su visu įniršimu jie šoko prieš juos kovoti. Net žymiausiasis tų laikų rašytojas Paskalis (Blaise Pascal) buvo jų įkalbėtas nukreipti visą savo plunksnos galybę prieš Jėzaus Draugiją. Jie norėjo niekais paversti visus jėzuitų darbus, pažeminti jų vardą mokyklose, savo aitriomis pašaipomis užnuodyti kiekvieną jų pradedamą darbą. Karaliaus dvare ir aukštuomenės tarpe jų pradėta vengti. Tačiau jėzuitai nenuleidžia rankų. T. Buhoras (Dominique Bouhours) savo raštais ir iki šiol dar nepralenktasis pamokslininkas jėzuitų tarpe – t. Burdalu (Louis Bourdaloue) savo visa triuškinančio žodžio galybe stojo į kovą su šia klaidatikyste. Ta pačia linkme dirbo ir kiti jėzuitų mokslininkai bei rašytojai Prancūzijoje.
Palaimintasis Klaudijus ryžosi dar uoliau rengtis toms Dievo kovoms kovoti. Todėl jis su nepaprastu uolumu studijuoja teologiją, kurią jis ne tiek skaito, kiek pats rimtai apgalvoja. Tos pamokos buvo jo gražiausi mąstymai! Tad nenuostabu, kad ir teologiją jis baigė geriausiais pažymiais. Bet dar daugiau jis siekia šventumo, kuo ištikimiausiai vykdydamas visas Jėzaus Draugijos regulas. Pamaldumas buvo tie sparnai, kuriais jis veržėsi prie Dievo, stengdamasis kuo geriausiai pasiruošti kunigystei. Drauge jis nepamiršdavo išnaudoti kiekvieną progą daryti daugiau gero apleistiems vargšams ir ligoniams. Kartu su kitais studentais jis eidavo lankyti kalinių, savo surinktomis išmaldomis guosti galerų katorgininkus ir t. t. Kiekvieną ketvirtadienį jis drauge su savo profesoriais užeidavo aplankyti ligonių, kurių niekas neaplanko.
Tačiau visų daugiausia didiesiems apaštalavimo darbams jam padėjo pasirengti jo dažnas susidūrimas su to laiko garsenybėmis. Mat, šalia teologijos studijų palaimintasis dar turėjo pamokyti ir prižiūrėti du garsiojo finansų ministro – Kolbero (Jean-Baptiste Colbert) vaikus. Ši pareiga būdavo paprastai skiriama tik ypatingai pasižymėjusiems tėvams. Juo daugiau dėmesio buvo kreipiama į šį ministrą, kuris buvo labai nepalankus jėzuitams – jis buvo apsistatęs vien jansenistais. Ir jo brolis buvo griežtas jansenizmo šalininkas bei jėzuitų priešas. Pats generolas rūpinosi šį garsųjį finansininką padaryti bent kiek palankesnį jėzuitams.
Klaudijus Kolombjeras dažnai turėdavo lankytis šio ministro namuose. Kolberas jį greitai ėmė gerbti. Dar daugiau šis galiūnas nudžiugo pastebėjęs, kad jo vyriausias sūnus jėzuitų kolegijoje 1667 metais viešai apgynė įvairias filosofijos tezes. Šiose iškilmėse dalyvavo daugelis aukštų svečių. 1668 m. su tuo pačiu pasisekimu jo sūnus, studentas Jonas, antrąkart pasižymėjo kaip sumanus baigtojo kurso gynėjas.
Ministras iš didelio dėkingumo vis dažniau imdavo kviesti šį sėkmingą mokytoją į savo vasaros rezidenciją Sso (Sceaux). Čia Kolombjeras kiekvieną kartą susitikdavo su rinktiniais to laiko mokslininkais ir literatais. Ypač jis artimai susidraugavo su Prancūzų mokslo akademijos kalbininku – p. Patru. Šis mokslininkas nepaprastai nudžiugo, pastebėjęs, kad palaimintasis taip gražiai sugebėjo pažinti prancūzų kalbos stiliaus švelnumus. Profesorius atvirai pripažino, kad Kolombjerą reikia laikyti vienu iš geriausiai mokančių prancūzų kalbą visame krašte! Šioje srityje jis padėjo palaimintajam dar daugiau lavintis, patardamas rinkti gražiausius stiliaus „deimančiukus“, juos užsirašinėti ir paskui pačiam mėginti su panašiu kalbos lankstumu reikšti savo mintis. Palaimintasis tai uoliai vykdė.
Deja, šis gražus patarimas jam vieną dieną atnešė labai skaudų kryželį. Tai atsitiko beveik tuo pačiu laiku, kada jis gavo didžiausiąją savo gyvenimo malonę – kunigystės šventimus. Jo džiaugsmas buvo nepaprastas! Tiek metų lauktoji diena pagaliau išaušo! Savo rankose jis laiko Švenčiausiąjį, gali su pačiu Dievu akis į akį kalbėtis ir nešti į kitų pavargusias sielas patį Išganytoją. Savo primicijų dienos užrašuose jis pastebi pats sau: „Kokia laimė kasdien laikyti šv. Mišias! Viešpats Jėzus bus mano vienintelė atrama ir viltis. Ir nors aš nematysiu jo Švč. Sakramente, vis tiek kiekvieną kartą pulsiu prie jo kojų, kaip tie Evangelijos neregiai – jie žino, kad paliečia paties Jėzaus kojas, kuris juos gali išgydyti“.
Tačiau Išganytojas, norėdamas jį labiau atitraukti nuo pasaulio ir siųsti į kitą vietą, duoda jam skaudų bandymą. Ministras vieną kartą, netikėtai pavartęs palaimintojo surinktąsias kalbos įdomybes, ten surado užrašytą ir vieną labai kandų eilėraštį, kurį paryžiečiai buvo prasimanę apie patį Kolberą. Ten buvo pajuokiamos kai kurios ministro reformos[3]. Tokių užrašų savo namuose tas išdidus pareigūnas jau negalėjo pakęsti. Tučtuojau jis pareikalauja, kad vyresnieji kuo greičiau nubaustų Klaudijų, grąžindami į jo senąją provinciją...
1670 m. tėvas Kolombjeras grįžta į Lioną. Jis buvo paskirtas dėstyti retoriką Švč. Trejybės kolegijoje... Klaudijaus šventumas netrukus užkrėtė ir kitus vienuolius. Po kiek laiko šiuose namuose įsiviešpatavo tokia kilni dvasia, jog patikimiausi anų laikų dokumentai yra priversti šitaip kalbėti apie tuos metus, kada palaimintasis ten gyveno: „Visas vienuoliškas gyvenimas šiuose Liono jėzuitų namuose buvo toks pavyzdingas, visų veržimasis prie tobulybės atnešė tokių gražių vaisių, jog net seniausieji tėvai tikino, jog tokios nuostabios dvasios ir tokios kilnios vienuoliškos drausmės per visą savo gyvenimą jie dar niekur nebuvo pastebėję. Taikos ir meilės dvasia visur prasimušdavo. Nors šie vienuoliai buvo kilę iš įvairiausių Prancūzijos provincijų, tačiau joks ginčas nesudrumstė jų vienybės. Uolumas daryti įvairias atgailas buvo apėmęs visus. Žmogų tiesiog galėjo sujaudinti vien tas vaizdas, kada tekdavo pamatyti, kaip ne tik jaunesnieji vienuoliai, bet ir patys rimtieji filosofijos ir teologijos profesoriai, tarytum, vieni su kitais lenktyniaudavo, rodydami tikro nuolankumo ir broliško patarnavimo pavyzdžius“.
Dar aiškiau pastebima palaimintojo įtaka visiems namams iš to fakto, jog netrukus ir visi Švč. Trejybės kolegijos profesoriai nutaria, Paryžiaus jėzuitų pavyzdžiu, lankyti ligonius ir visų apleistuosius kalinius, kiekvieną šventadienį organizuoti gatvių vaikučius ir juos mokyti katekizmo, visomis jėgoms remti labdarybę ir apaštalauti darbininkų ir vargšų tarpe. Tokiu būdu jiems pavyko sukurti atskirą Marijos Sodaliciją amatininkams. Dar labiau visus sudomino nešikų ir miesto vežikų Sodalicija, kuri greitai pasiekė net 400 narių. Ir inteligentų tarpe jie surado net kelis šimtus tokių savanorių vyrų, kurie pasižadėjo visomis jėgomis remti apaštalavimą darbininkų tarpe! Svarbu įsidėmėti, jog tuomet į šias Sodalicijas tebūdavo priimami vieni vyrai. O kam teko bent truputį veikti vyrų tarpe, tas supras, kokį milžinišką darbą nuveikė šios kolegijos tėvai, kurie tokiu būdu visame Lione buvo sutraukę į savo Sodalicijas net 3000 vyrų ir įpratino juos uoliai praktikuoti savo religijos pareigas! Tiesa, jiems buvo ir daug lengviau prieiti prie visų gyventojų sluoksnių vien dėl to, kad miesto savivaldybė pati savo lėšomis apsiėmė išlaikyti šią mokslo įstaigą. Todėl už mokslą iš mokinių ir studentų čia nieko nebūdavo imama. Tad šimtai gabesnių darbininkų vaikų galėdavo lengvai baigti aukštuosius mokslus, o per jų tėvus jėzuitai lengvai susisiekdavo su visa darbo žmonių visuomene. Liono kardinolas, sužavėtas tokiu gražiu apaštalavimu, paaukojo jėzuitams atskirus namus, tokiu palankumu dar labiau paskatindamas juos kviesti prie Kristaus visus, kurie tik kenčia ir vargsta.
Vis dėlto didžiausias jų dėmesys turėjo būt nukreiptas į pačias studijas. Dėl to ir tėvo Kolombjero didžiausias rūpestis buvo auklėti jam pavestą jaunimą. O kaip giliai jis suprato šį savo uždavinį, rodo jo paties žodžiai: „Joks kitas menas negali nė iš tolo lygintis su tuo menu, kurio reikia auklėjant jaunimą. Norint čia turėti pasisekimo, būtinai reikia įsigyti didelių dorybių ir gerai išlavinti visus savo gabumus“. Jam pačiam teko vėl ketverius metus iš eilės šviesti savo pavyzdžiu ir gyvu žodžiu tas jautrias savo klausytojų galvas. Dar daugiau stengėsi padėti jų sieloms, vadovaudamas moksleivių ir studentų Sodalicijoms...
Švč. Jėzaus Širdies šventovėje
Paray-le-Monialio miestelis yra tarp Paryžiaus ir Liono. Iki XVII a. lotyniškai jis buvo vadinamas Paredum arba Parodium. Šis keltiškos kilmės vardas reiškė „ugnies uolą“ (Paro – uola ir Dan – ugnis). Seni padavimai iš karolingų laikų (tarp 641 iki 911 metų po Kr.) aiškina taip. Kadaise, dar Kristui negimus, šioje apylinkėje kilę baisūs miškų gaisrai. Ugnis vis veržėsi tolyn ir tolyn. Visa šiaurinė Prancūzija pavirtusi tuomet liepsnojančia skaistykla, kurioje degė ir žmonės, ir žvėrys, ir medžiai. Ko dar gaivalingieji ugnies stulpai nepasiekė, tie bėgo kaip įmanydami kuo toliausiai nuo šios nelaimės. Pagaliau išvargusios minios sustojusios bent kiek atsikvėpti šioje apylinkėje. O ugnis vis ritosi per kalnus ir kalvas vis artyn prie tų pabėgėlių. Žmonės nežinojo nė ką bedaryti. Tuomet vienas druidas (vaidila) pranešęs nusigandusioms minioms, jog esą galima tą nelaimę sulaikyti, sudeginant dievams auką ant vienos uolos. Tai buvę padaryta, ir ugnis sustojusi. Todėl ši vieta gavo aukuro ugnies pavadinimą.
Slinko amžiai. Ir šis įdomus padavimas ilgainiui turėjo užleisti vietą dar nuostabesnei istorijai: Parė turėjo virsti Švč. Jėzaus Širdies miestu, „šventosios ugnies židiniu“ visam katalikų pasauliui! Čia turėjo sušvisti galingos meilės ugnis, kuri užgesino naikinančius klaidatikystės ir ištvirkimo gaisrus.
Jau seniai čia stovi ši vietovė. Dar IX amžiuje čia buvo lankoma viena Marijos šventovė, vadinama Templum antiquissimum – „Labai sena bažnyčia“. 973 metais žinomieji benediktinai iš Kliuny (Cluny) vienuolyno atvyko į Parė ir čia įsteigė savo vienuolyną. Šie veiklūs ir karžygiškai pasiaukoję vienuoliai sukūrė šiam mieste tokį gražų krikščionybės židinį, kad jau netrukus ir prie paties Parė vardo buvo pridėtas pažyminys le Monial – „vienuoliškasis“. Šio krašto valdovai – Šalono grafai – 999 metais užrašė ir visą Parė apylinkę Kliuny benediktinams, kuriems tada vadovavo didysis vargšų apaštalas šv. Odilonas. Apie šį šventąjį Bažnyčios istorija mini, jog bado metams užėjus jis net šventuosius bažnyčios indus išpardavė, kad tik daugiau pavargėlių galėtų išgelbėtų nuo žiaurios bado mirties...
Su naujais laikais i Parė le Monialį įžengė ir naujos nelaimės. XVI amžiuje ir čia buvo įsigalėję anų laikų „komunistai“ – protestantai (hugenotai). Jie supjudė brolį prieš brolį, vaikus prieš motiną, tėvą. Sklido keiksmai, garavo nekaltai pralietas kraujas, smilko vienuolynų ir bažnyčių degėsiai. Taip atėjo „naujasis tikėjimas“ į šią žemę. Jis neaplenkė nė Parė le Monialio. Ir čia jis griovė altorius, daužė šventųjų statulas, laužė ir degino kryžius.
Dar didesnius griuvėsius ši „laisvės evangelija“ paliko žmonių sielose. Iš 2000 gyventojų vos 12 pasiliko ištikimi Katalikų Bažnyčiai. Todėl 1619 m. čia buvo pakviesti jėzuitai sakyti pamokslų. Jų misijos susilaukė tokio pasisekimo, jog keletas geradarių pasiryžo įrengti jiems šioje vietoje mažutį vienuolyną. Tokiu būdu jau 1620 metais į Parė le Monialį atsikėlė gyventi pirmieji jėzuitai. Čia jie pirmiausia ėmėsi mokyti vaikus katekizmo. Matydami, kad jie vieni negalės pradėti religinio prisikėlimo visoje apylinkėje, jie prikalbino vietos gyventojus kviesti naujai įsteigtojo šv. Pranciškaus Saleziečio vienuolyno seseris – „vizitietes“, t. y. Aplankymo seseris. Tuo reikalu jų vyresnioji – šventoji Pranciška de Šantal šitaip rašė Liono seselėms: „Kadangi jūs sakote, jog tuodu gerieji jėzuitai be paliovos tvirtina, jog ši vieta – Parė le Monialis – labai tinka mūsų vienuolynui, tai ir aš iš visos širdies pritariu jų sumanymui, žinodama, kad jis bus tikrai geras ir rimtas, nes kyla iš tokių sielų, kuriose, mano giliu įsitikinimu, veikia Šventoji Dvasia!“.
Ir Kliuny benediktinų abatas 1626 birželio 13 dieną mielai davė savo sutikimą naujam vienuolynui steigti. Kruopštūs Jėzaus Širdies pamaldumo apaštalai atrado, jog tais metais birželio 13 diena kaip tik buvo penktadienis po Dievo Kūno oktavos, t. y. ta pati diena, kurią Išganytojas pasirinko savo Širdies šventei! Koks gražus sutapimas! Ir pačios seselės atvyko į Parė le Monialį tų pačių metų rugsėjo 4 dieną. Tai buvo pirmasis mėnesio penktadienis!
Seserys čia įsteigė savo mokyklą mergaitėms. Jų veikimas susilaukė tokio gražaus pasisekimo, jog 1632 metais joms pirmykštis vienuolynas pasidarė per ankštas. Tuomet tėvai jėzuitai užleido joms savo namus. Šioje vietoje seserų vienuolynas išliko iki šiol. Tik ten, kur pirma gyveno jėzuitai, jos pastatė jaukią bažnytėlę ir savo vienuolyno chorą, t. y. vietą, kur seserys renkasi melstis. Ši vieta vėliau ir pavirto didžiąja Jėzaus Širdies šventove, iš kurios ištryško dieviškosios Širdies pamaldumas į visą katalikų pasaulį. Senuosiuose jėzuitų vienuolyno pastatuose buvo ir toji celė, kurioje gyveno ir mirė šv. Margarita Marija Alakok.
1637 metais jėzuitai, susilaukę daugiau paspirties, atidarė savo mokyklą. 1644 metais jų pastangų dėka į Parė le Monialį atsikraustė ir seserys uršulietės, kurios savo griežtu gyvenimu ir kilniais pasiaukojimo darbais taip pat labai daug prisidėjo prie dvasinio šios apylinkės atgijimo. Gana to, kad jau pal. Klaudijaus Kolombjero laikais Parė le Monialyje iš 2000 gyventojų vos 100 buvo protestantai. Tiesa, jie dar turėjo gana daug įtakos, nes tai buvo daugiausia gydytojai, notarai, teismo tarnautojai ir kitokie valdininkai...
Netrukus pasirodė, kad Dievas, siųsdamas Klaudijų į šį miestelį, buvo jam numatęs ypatingą paskyrimą. Aplankymo seserų vienuolyne tuo tarpu blaškėsi ir kankinosi viena šventa siela, kurią Išganytojo Širdis buvo pasirinkusi savo didžiosios meilės apaštale atšalusiam pasauliui. Bet tokia aukšta pasiuntinybė visados esti išperkama sunkiu kryžiaus keliu. Ir ši šventoji dabar jau buvo prie savo Golgotos kalno viršūnės. Dėl jos didelio pamaldumo ir nuostabių apreiškimų, vyresniosios klausė dvasios vadų patarimo. Šie visi, nors ir buvo gana pamaldūs, tačiau manė, jog čia turį reikalo su liguistos vaizduotės reiškiniais, kurių jie negali išaiškinti. Todėl patarė jai duoti geriau valgyti, uždrausti visas ypatingas maldas ir visais būdais gelbėti ją nuo tų „pražūtingų svaičiojimų“... Baisūs abejojimų debesys aptemdė vargšės kentėtojos sielą. Ji pati ėmė skųstis Išganytojui, kad dėl tų apreiškimų ji galinti susilaukti net pašalinimo iš vienuolyno. Tuomet Jėzaus Širdis jai pasakė: „Būk rami, aš tau atsiųsiu savo draugą ir ištikimą tarną!“. Tas Jėzaus Širdies pasiuntinys ir buvo naujasis jėzuitų vienuolyno vyresnysis Klaudijus...
Dviejų šventųjų susitikimas
Tai buvo 1675 metų vasario gale. T. Kolombjeras atvyko į seserų bažnytėlę konferencijos sakyti. Jis sustojo prie didžiojo altoriaus. Čia pat dešinėje pusėje dvejos grotos ir tamsi užuolaida skyrė presbiteriją nuo seserų choro. Po kiek laiko į šonus nutraukiamas audeklinis užtiesalas, ir už grotų pamokslininkas mato kelias dešimtis Viešpaties sužadėtinių. Jis kalbėjo šioje vietoje pirmą kartą. Bet jo žodį turėjo lydėti nepaprasta Dievo malonė, nes dar jam nepabaigus savo pamokslo šv. Margarita Marija pajuto savyje aiškų Išganytojo balsą: „Tai yra tasai, kurį aš tau siunčiu!“. Kažkoks antgamtinis nujautimas pervėrė tuo metu ir palaimintojo Klaudijaus sielą. Paprastai jis būdavo toks kuklus ir saikingas savo žvilgsniuose. Bet šį kartą nežinia koks paslaptingas malonės traukimas privertė jį atkreipti savo dėmesį į vieną nepaprastą klausytoją. Ta seselė savo susikaupimu ir sielos šventumu tarytum spindėjo nežemiška šviesa. Todėl po konferencijos jis paklausia motiną vyresniąją, kas buvo toji sesuo su tokia kilnia ir nuostabiai šventa veido išraiška. Motina de Somėz (Marie-Françoise de Saumaise) labai nustebo dėl tokio netikėto klausimo. Keliais bendrais bruožais ji apibūdino seserį Margaritą Mariją, kuri jau buvo jai pridariusi tiek daug rūpesčių. Bet palaimintasis jai reikšmingai atsakė: „Tai yra siela, kupina Dievo malonės!“ Taigi, šventasis tuojau atspėjo šventąją! Toje pat vietoje, kur Išganytojo Širdis šventajai dažniausiai apsireikšdavo, dabar atsistojo šventas kunigas, kuris ją turėjo išvesti iš tų abejojimų ir įtarinėjimų verpetų, į kuriuos ji buvo patekusi...
Pati šventoji mums apie tai pasakoja:
– Jau per pirmąją metų ketvirčio išpažintį aš greitai supratau, jog gerb. Tėvas buvo tasai Dievo pasiuntinys, kurį Jėzaus Širdis man buvo prižadėjusi atsiųsti. Nors aš iki šiol su juo nė karto nebuvau mačiusis ar kalbėjusi, tačiau jis mane ilgai sulaikė prie klausyklos ir taip prabilo į mane, lyg jis viską būtų žinojęs, kas dėjosi mano sieloje. Ir kai jis pamatė, kad aš noriu pasitraukti nuo klausyklos, bijodamasi sutrukdyti kitas seseles, jis paklausė, ar aš nesutikčiau kada nors vėliau dar sykį ateiti prie tos pačios klausyklos daugiau pasitarti apie tas sielos kovas. Bet mano baili prigimtis, kuri iš tolo baidėsi visų tokių išsikalbėjimų, privertė mane atsakyti, jog tuo atžvilgiu aš priklausau nuo vyresniųjų valios. Bet aš sutikau padaryti visa, ką tik klusnumas man įsakys. Tačiau ir taip ši išpažintis truko apie pusantros valandos.
Tuo tarpu palaimintasis jau buvo išėjęs pėsčias į tolimesnes apylinkes misijų pamokslauti. Ten jis už truko apie porą mėnesių. Per tą laiką motina de Somėz turėjo progos dar daugiau gero išgirsti apie naująjį Parė le Monialio apaštalą. Gandas apie jo šventumą jau sklido iš lūpų į lūpas. Daugelis sielų, nuėję nuo jo klausyklos, neiškęsdavo ir kitiems pasipasakoti savo įspūdžio apie to jauno kunigo išmintį. Ir žinios iš tolimesnių apylinkių apie jo misijas žadino pasitikėjimą tuo kukliu dvasios vadu. Gausūs atsivertimai, kurie sekė jo pamokslus, dar labiau didino jo autoritetą. Motina de Somėz, matyt, ir pati turėjo progos per savo išpažintį pastebėti pal. Klaudijaus nuostabias dorybes. Todėl ji labai nudžiugo, kai tik sužinojo iš pačios šv. Margaritos Marijos, kad T. Kolombjeras sutinka padėti tai seselei išsivaduoti iš jos kančių. Dėl to vos tik šventasis misionierius vėl pėsčias sugrįžo iš savo apaštališkųjų kelionių, ši vyresnioji ne tik atšaukė savo senąjį draudimą, bet ir pati prašė seserį Margaritą, kad ji dar kartą mėgintų šiam didžiajam sielų žvejui atverti slapčiausias dvasios gelmes.
Dievas siekia savo uždavinių iš lėto. Tačiau radęs tikrą pritarimą žmonių sielose, tikrais žingsniais veda savo darbus prie galutinio laimėjimo. Ir didžiai iškamuotai šv. Margaritos sielai prasidėjo nauji laikai. Jėzaus Širdis atskleidė savo nuostabios ramybės ir paguodos šaltinius. Bet, Dievuli brangus! Kaip sunku padaryti pirmasis žingsnis! Vis dėlto ji išdrįsta.
– Tiesa, – pasakojasi ji pati, – dabar jau žinojau, kad Dievo valia reikalavo pasisakyti jam visa, kas taip ilgai slėgė mano sielą. Tačiau aš vis dar niekaip negalėjau atsikratyti baisaus nenoro kalbėti, kai teko jam parodyti savo sielą. Apie tą savo priešingumą jam pirmiausia ir prasitariau. O jis man tuojau švelniai atkirto, jog savo ruožtu nė kiek nesigaili davęs man progą padaryti Dievui mažą auką. Tada jau man išsyk pasidarė lengva kalbėti. Ir aš be jokio sunkumo išpasakojau jam visas savo sielos silpnybes ir geresniąsias puses. Be jokio pasirengimo galėjau nutraukti uždangą nuo savo širdies. Aš pasisakiau visa, kas manyje iki šiol įvyko: išskaičiavau malones, kurias buvau gavusi iš savo Viešpaties, nekreipdama dėmesio net į tai, kad visa tai lietė mane pačią. O tai man būdavo visų sunkiausia! Gerai dar, kad aš pati to nepajutau, nes kitaip nebūčiau galėjusi to atlikti!
Toks nepaprastas šventosios atvirumas leido palaimintajam dar geriau ištirti šios rinktinės sielos kilnumą. Jau terciate jis bus daug gilinęsis į vidinį šventųjų gyvenimą. Iš jo laiškų ir raštų juntama, kad ypač gerai jis bus išstudijavęs t. Baltazaro Alvarezo, S. J. asketinius veikalus. Ir vadovaudamas šv. Margaritos Marijos sielai, jis nuolat rėmėsi šio didžiojo specialisto nurodymais. Tai pastebima iš to didelio atsargumo, kurį jis rodė, tirdamas jos dvasios būseną.
Nenorėdami per daug leistis į smulkmenas, čia tik trumpai pažymėsime, iš ko palaimintasis pažino, jog sesuo Margarita Marija ėjo tikro šventumo keliais. Štai keli to šventumo ženklai, kurie pastebimi kiekvienoje šventoje sieloje:
1. Sesuo M. Marija buvo tikrai klusni: ji pasidavė net sunkiausiems savo vyresniųjų reikalavimams. Ir Išganytojas pabrėžė, kad jis savo malones priderins prie jos vienuolijos regulų ir klusnumo reikalavimų. Nuolankus klusnumas ir tvirtas pasiryžimas vykdyti visas vienuolijos regulas – tai pirmas aiškus šventumo požymis!
2. S. Margarita Marija buvo tikrai nusižeminusi. Ji visiškai nepasitikėjo savimi. Dangiškos šviesos spinduliuose ji išvydo savo mažiausias netobulybes. Todėl ji nuolat gailisi už savo nuodėmes, daro griežtas atgailas, kurias tik klusnumas jai leidžia pasirinkti. Apie save visados kalba su tikrai giliu ir nuoširdžiu nusižeminimu. Ji niekaip negali suprasti, kad Dievas imtų ir duotų jai tokių nepaprastų dovanų. Dėl to ji dar ilgai nepasitiki savo apreiškimų tikrumu.
3. Tačiau ji nepraranda pasitikėjimo Dievu, nepasiduoda beviltiškumui. Priešingai, jos viltis nuolat auga ir stiprėja. Visas Jėzaus Širdies pamaldumas – tai didžiausio pasitikėjimo mokykla. Jos visiškas pasiaukojimas Išganytojo Širdžiai ir nepalaužiamas troškimas atsiduoti tik Dievo valiai remiasi begaliniu pasitikėjimu Viešpaties meilės galybe.
4. Jos didelė meilė kryžiams ir kantrybė kentėjimuose buvo nepaprasta. Įvairūs nusigalėjimai, savęs marinimas, nemalonumų priėmimas, skausmo meilė – visa tai yra šventumo reiškiniai.
5. Nuoširdus paprastumas lydėjo kiekvieną jos elgesį ir žodį. Skaidri lyg krištolas siela leido palaimintajam suprasti Dievo malonės gausumą jos širdyje. Jokio įmantrumo, noro pasirodyti ar pasigirti savo nepaprastomis ypatybėmis ar Dievo malonių gausumu! Jos kuklumas ir romumas buvo nepaprasti!
6. Jos siela atrodė laisva nuo pasaulio daiktų. Jokio prisirišimo prie žemės. Maldingos pratybos sudaro jos gyvenimo džiaugsmą. Rodės, jog ji daugiau nieko nesibijo, kaip apleisti maldą ir tarnavimą Viešpačiui.
7. Visa savo širdimi ji trokšta sekti Išganytoju. Jos mintys tik apie jį tesisuka. Jėzus yra jos viso susidomėjimo centras. Ji nuolat mąsto apie tą didžiąją meilę, kuri yra nemylima, įžeidžiama net tų, kurie, rodos, tik jo tarnybai yra pasiaukoję.
8. Karšta Dievo ir artimo meilė plakė jos nekaltoje krūtinėje. Labai dažnai puikybė ir nekantrumas numarina šios meilės ugnį. Tuo tarpu šventosios širdyje net didžiausių audrų ir pagundų sūkuriai nepajėgė nustelbti šios meilės liepsnų.
9. Šventieji dažnai turi išgyventi baisias sielos naktis. Tai didieji dvasios persilaužimai, kurių metu ypač suspindi jų dorybių karžygiškumas. Tokias dvasios tamsas išgyveno šiuo metu ir šventoji Margarita Marija Alakok. Jos begalinis veržimasis surasti Dievą, nesigailint net skaudžiausių aukų, prityrusio vado akiai tuoj išdavė jos nepaprastą šventumą.
10. Jos gautieji apreiškimai neįkvepia tuščių, paviršutiniškų dalykų, keistų naujenybių, juokingų smulkmenų arba tokių dalykų, kurie būtų nesuderinami su Kristaus ir jo Bažnyčios mokslu. Priešingai! Apreiškimai apie nesulaikomą Dievo meilės ugnį buvo nepaprastai reikšmingi ypač tokiems laikams, kada iš visų pusių buvo skleidžiamas šiurpus atšalimas. Juk, antai, atkaklieji jansenistai, nepaisydami jokių Bažnyčios draudimų, skleidė tikrą Dievo neapykantą. Tvirtindami, kad Išganytojas ant kryžiaus miręs ne už visus žmones, o tik už mažą saujelę rinktinių sielų, jie gramzdino tikinčiuosius į tikrą neviltį, nes tuomet kiekvienas gali lengvai pasakyti: „Jei Dievas už mane pasiaukojo, tai aš vis tiek būsiu išganytas, nors ir kažin kaip gyvenčiau, o jeigu manęs neatpirko, tai man nėra nė prasmės gerai gyventi, nes vis tiek nebūsiu išgelbėtas!“ Jansenizmo šalininkai buvo įsiveržę su savo mokslu net į vienuolynus, skelbdami, jog nereikia daugiau išpažinčių, Komunijų, mąstymų ir t. t. Ištikimybė reguloms niekinama. Dievas atitolinamas nuo žmonių širdies, nes jis yra rodomas kaip griežtas ir žiaurus Teisėjas – Dievas be Širdies! Tuo tarpu Marijos Margaritos apreiškimas stoja kaip griežčiausias Dievo protestas prieš tuos iškrypimus! Pati sesuo tokio mokslo išgalvoti negalėtų. Palaimintasis, kuris pats buvo nepaprastai šventas, daug greičiau pajuto ir šv. Margaritos šventumą. Bet kartu būdamas ir geras teologas, jis puikiai pažinojo naujų laikų dvasią. Todėl jis tuojau suprato, jog čia turima reikalo su tiesioginiu Dievo įkvėpimu. Tik Dievo Dvasia turėjo veikti šioje sieloje. Tada jis gali ir turi jai patarti šios Dvasios įkvėpimais visiškai pasitikėti ir nesipriešinti. Jis pastebėjo ir iš jos maldos būdo, kad Dievas jai buvo suteikęs aukščiausios kontempliacijos dovaną, kuri randama tik nepaprastai šventose sielose. Dėl to jai pataria per daug nesikamuoti su lūpų malda, o labiau pasiduoti malonės veikimui. Palaimintasis greitai suprato, jog šventoji tuos apreiškimus gavo ne tik sau vienai, bet per ją Išganytojas norėjo tuos savo troškimus pareikšti ir kitoms sieloms. Tad jis leidžia, kad ji ir kitoms seselėms retkarčiais perdavinėtų Jėzaus Širdies pageidavimus. Ir jis pats dažnai kreipdavosi į ją, klausdamas jos nuomonės ir prašydamas jos pagalbos savo sielos reikaluose.
Žodžiu, su visu šventojo patyrimu ir su visu teologišku atsargumu išgvildenęs nuostabų tos sesers pamaldumą, karštą kryžiaus meilę ir kitas karžygiškas dorybes, o taip pat įsigilinęs į nepaprastai reikšmingus dangaus apšvietimus, kurie per ją turėjo kalbėti naujiesiems laikams, palaimintasis tik po ilgų svarstymų patvirtino savo pirmuosius įspūdžius ir padarė sprendimą, kuris turėjo nepaprastos svarbos visai Katalikų Bažnyčiai.
– Po daugelio pasikalbėjimų, – kukliai aiškinasi pati šventoji, – šis tėvas, nekreipdamas dėmesio į mano kaimietišką statumą, kurį aš jam rodžiau, padrąsino mane ir toliau eiti tuo pačiu keliu, kuris buvo nusėtas kryžiais ir erškėčiais. Jis man uždraudė kada nors priešintis tai dvasiai, kuri man iki šiol vadovavo, liepdamas su kūdikišku pasitikėjimu atsiduoti Švč. Dievo valiai. Visa tai suteikė mano sielai niekieno nesudrumsčiamą ramybę.
Palaimintasis tuomet nuramino ir motiną de Somėz, sakydamas jai, kad šventosios Margaritos kelias esąs tikras dėl to, kad jis moko ją nusižeminti, kentėti kantriai visus paniekinimus ir ragina visados pasiduoti klusnumo pageidavimams. Piktoji dvasia niekados nėra vedusi sielų tokiais keliais!
Pažinęs sesers Margaritos šventumą, t. Kolombjeras ėmėsi sunkaus ir atsakingo uždavinio vadovauti jai ir toliau. O tai yra be galo kebli pareiga. Mat, viena vertus, turi jai aiškiai ir atvirai pasakyti, kad Dievas ją veda nuostabaus šventumo keliu ir kad jos apreiškimai yra tikri, o kita vertus, turi ginti ją nuo puikybės ir daugelio kitų pagundų, kurios ypatingu būdu persekioja šventuosius. Kiek čia reikia išminties ir atsargumo! Bet palaimintasis ir šiam reikalui buvo priaugęs. Tai mums rodo kad ir šitokia ištrauka iš jo vieno laiško, kurį jis pasiuntė šventajai, duodamas atsakymą į jos klausimus: „Aš niekada Jums nepataikavau. To nė ateity nemanau daryti. Aš niekuomet negalvojau, kad tos malonės, kuriomis Jėzus Kristus Jus apipylė, būtų Jūsų pačios nuopelnas. Juk tai yra tik begalinės Dievo meilės dovana, kurias Jis mėgsta dalinti nusidėjėliams. Tokiu būdu Jis ne kartą parodo savo malonės gausumą ten, kur buvo gausios nuodėmės. Savo dovanomis Jis pripildo dūžtamo molio indus, kad nė vienas kūrinys negalėtų didžiuotis ir savintis to, ką Jis pats sielai davė, tarytum ne iš Jo būtų gavęs“.
Tačiau netrukus kitos seserys, nė iš tolo nenujausdamos, kokius didžius darbus Dievas darė jų tarpe, atkreipė dėmesį vien į tai, kad t. Kolombjeras per išpažintis ilgiau užtrunka su seserimi Margarita Marija, besitardamas apie jos sielos reikalus. Todėl jos ėmė kalbėti, kad ši sesuo norinti jį apgauti savo vizijomis ir iliuzijomis. Gandas apie tai pasiekė net t. Klaudijų. Bet palaimintasis jau nesitraukė nuo savo kelio. Jis žinojo, kokia didelė siela yra pačios Apvaizdos pavesta jo globai. O dėl žmonių baimės jis niekados neišsižadės tos linijos, kurią Dievas .jam nurodė.
Tas dvasinis bendravimas su išrinktąja siela vis karštesnę ugnį ėmė kurti ir paties t. Klaudijaus sieloje. Jėzaus Širdies pamaldumas įnešė į jo gyvenimą tiek naujų malonių, jog ir jis pats troško vis daugiau pažinti tą didžiosios meilės židinį.
Jėzaus Širdis šaukia
Dievas, siųsdamas savo didžiąsias malones į žemę, dažnai sugretina dvi sielas, kurioms paveda atlikti savo pasiuntinybę. Antai, šv. Benediktas ir jo sesuo šv. Skolastika aukoja visas savo jėgas, kurdami pirmuosius vyrų ir moterų vienuolynus Europoje. Šv. Asyžiaus Elgetėlė – Pranciškus Asyžietis ir šv. Klara skelbia neturto evangeliją prabangoje skęstančiai žmonijai. Šv. Pranciškus Salezietis ir šv. Joana de Šantal sukuria naujus apaštalavimo metodus, įtraukdami į tą darbą iki šiol užsidariusias vienuoles. Šv. Vincentas Paulietis veikia drauge su šv. Luiza de Marijak, kovodami prieš skurdą ir organizuodami galingiausias krikščioniškos labdaros sąjungas, kurios ir šiandien neša paguodą bei džiaugsmą į varganas širdis. Pats Išganytojas, norėdamas labiau paskleisti savo Širdies pamaldumą, subūrė į draugę du apaštalus – šv. Margaritą Mariją Alakok ir pal. Klaudijų Kolombjerą...
Netrukus šis „šventas kunigas“, kaip jį vadina pirmieji biografai, dar aiškiau išgirsta Jėzaus Širdies valią, kurią jam teks įvykdyti. Tai atsitiko 1675 m. birželio 13 dieną. Buvo graži Dievo Kūno šventė. Iškilmingai gaudžiant visiems Parė le Monialio varpams, per išpuoštas miesto gatves buvo nešamas Švenčiausiasis. Procesija užsuko ir prie Aplankymo seserų bažnytėlės. Tuo tarpu pačiame vienuolyne tą dieną ir per visą Dievo Kūno oktavą karštai meldėsi Jėzaus Širdies tarnaitė, susilaukdama vis didesnių malonių. Pagaliau šv. M. Marijos ir pal. Klaudijaus gyvenime išmušė didžiausioji malonės valanda, kuri parnešė naujos dvasios dvelkimą visam pasauliui. Tą įvykį šventoji mums šitaip atvaizduoja:
– Vieną Dievo Kūno oktavos dieną[4] būdama prieš Švč. Sakramentą, susilaukiau iš Dievo begalinių jo meilės dovanų. Aš pajutau savyje karštą troškimą kuo nors atsilyginti Dievui: už jo meilę norėjau atiduoti visą širdies meilę! Bet jis man tarė:
– Tu negali man tinkamiau atsilyginti, kaip tik darydama tai, ko jau tiek kartų esu iš tavęs reikalavęs!
Ir, man atverdamas savo dieviškąją Širdį, prabilo:
– Štai Širdis, – sako jis, – kuri taip labai pamilo žmones, kuri nieko nesigailėjo, net save pačią išsėmė ir sudegino, rodydama jiems savo meilę. O kaip padėką iš didesnės jų dalies aš nesusilaukiu nieko kito, kaip nedėkingumo, paniekos, nepagarbos, šventvagysčių ir to šaltumo, kurį jie rodo man šiame meilės Sakramente. Bet kas dar skaudžiau, jog tai daro širdys, kurios yra man paaukotos! Štai kodėl aš reikalauju iš tavęs, kad pirmasis penktadienis po Dievo Kūno oktavos būtų paaukotas ypatingai šventei, kuri būtų skirta mano Širdžiai garbinti, atsilyginant jai savo pagarba, viešai atsiprašant už įžeidimus, einant tą dieną Komunijos, siekiant atsiteisti už tuos išniekinimus, kuriuos ji patyrė, kai buvo išstatyta virš altorių. Ir aš tau prižadu, kad mano Širdis plačiai atsivers, kad gausiai skleistų savo dieviškos meilės įtaką visiems, kas tik suteiks jai šitą pagarbą ir kas kitus skatins ją tokiu būdu garbinti!
– Bet, mano Išganytojau! – priešinosi šventoji. – Į ką gi Tu kreipiesi? Į tokį netikusį padarą ir vargšę nusidėjėlę, kuri savo nevertumu dar galėtų sukliudyti Tavo sumanymui įvykti. Juk Tu turi tiek daug didžiadvasiškų sielų savo užsimojimams siekti.
– O, tu vargše mergaite! – atsakė man Jėzus. – Argi tu nežinai, jog aš naudojuosi menkiausiais bendradarbiais, kad sugėdinčiau tvirtuosius? Kad paprastai tik per mažutėlius ir dvasios beturčius aš parodau savo galybę su didesniu pasisekimu, kad jie negalėtų patys sau nieko priskirti?!
– Tad, duok man, – sakau aš jam, – priemonę, su kuria pajėgčiau įvykdyti visa, ką įsakai.
Tuomet jis man pasakė:
– Kreipkis į mano tarną tėvą Kolombjerą ir pranešk jam mano vardu, kad jis padarytų visa, ką tik gali, šiam pamaldumui paskleisti ir mano dieviškajai Širdžiai suteikti šią garbę. Tegu jis niekada nepraranda drąsos dėl tų kliūčių, kurias sutiks, nes to gero jam netruks. Tačiau jis težino, kad tasai yra visagalis, kuris visiškai nepasitiki savimi, visą savo viltį tesudėdamas vien manyje!
Šiuose žodžiuose glūdi visa palaimintojo Klaudijaus pasiuntinybė mūsų laikams. Kaip apaštalams Išganytojas kadaise pasakė: „Eikite ir skelbkite Evangeliją visam sutvėrimui!“, panašiai ir jam dabar buvo įsakoma skleisti visame pasaulyje dieviškosios Širdies meilę ir švęsti jos šventę. Apaštalai turėjo stoti prieš visą stabmeldiškąjį pasaulį, o jis turėjo susidurti akis į akį su ta moderniškąja žmonija, kuri buvo užsikrėtusi jansenizmo nuodais. Juk šie klaidatikiai su fariziejišku užsispyrimu rodo Dievą, kuris buvo dar griežtesnis už Senojo Įstatymo Jahvę. Fariziejai plakė ir akmenimis laidė į meilės Dievo skelbėjus. O jansenistai svaidė dar skaudesnės pašaipos raštus prieš visus tuos, kurie tik drįso išsižioti apie begalinę Dievo meilę, kviečiančią visus nusidėjėlius prie savo altorių. Čia jam vienam reikėjo stoti prieš visą šių inteligentų pasaulį ir rodyti jiems tą Širdį, kuri begaline meile pamilo visą pasaulį ir kuri nerimsta altoriuose, sukaustyta jansenizmo grandinėmis!
Ir pasitikėk dabar tu, žmogau, savo jėgomis, atsidūręs prieš šitokį uždavinį!.. Todėl ir palaimintasis, išgirdęs apie tokią milžinišką misiją, ne juokais susirūpino. Dar kartą jis pasiryžo ištirti šių apreiškimų tikrumą. Dar kartą išvartė jis visus savo užrašus apie šventų ir mistiškomis dovanomis apdovanotų sielų atskyrimą nuo dvasios ligonių ir piktosios dvasios suvedžiotų asmenų. Iš naujo jis persvarstė visas aplinkybes. O atsakymas buvo dar aiškesnis ir įtikinamesnis: čia vyksta tikri apreiškimai! Jo paties širdis, išgyvenusi tiek daug mistinių malonių, jo nujautimas ir tos nuostabios malonės, kurių jis susilaukė, arčiau susidūręs su šiuo pamaldumu, jam sakyte sakė: Hic digitus Dei est – čia yra paties Dievo pirštas!
Dėl to jis paprašė per motiną de Somėz, kad šventoji kuo tiksliausiai užrašytų paskutinius savo regėjimus. Gavęs tuos raštus, t. Klaudijus dar sykį į juos įsigilino ir, metęs į šalį visas baimes, ryžosi visko norėti ir visa išdrįsti, kas tik galėtų suteikti daugiau paguodos įžeistajai Viešpaties Širdžiai. Jėzus į jį prabilo, jis įtikėjo Viešpaties žodžiu, o dabar eis jo vykdyti! Jam nerūpi, kad kiti gali jį kaltinti lengvatikyste, šaipytis iš jo pasiaukojimo dieviškosios meilės tarnybai. Ne, t. Klaudijus žino, kuo jis įtikėjo! Kristaus meilė jau dega jo širdyje. Ir vargas jam būtų, jeigu jis neskelbtų šios mylinčios Širdies Evangelijos! Toji dieviškos meilės logika dabar jau vedė jį tiesiu keliu prie tikslo.
Birželio 21-oji buvo Jėzaus Širdies pasirinktoji diena jos šventei. Palaimintasis pirmas ryžtasi tą dieną švęsti[5]. Savo sielos gelmėse jis paaukojo Išganytojui visa, kas tik jam galėtų patikti. Jis girdėjo, kad Švč. Širdis trokšta, jog tą dieną žmonės jai atlygintų savo meile ir savo pasiaukojimu už visus nusidėjėlių įžeidimus. Todėl jis pats nori pirmiausia pasiaukoti tai pervertajai Širdžiai ir taip su ja sudaryti dvasinę sandorą. Tai buvo pirmoji intronizacija, kuria sekė milijonai nekaltų širdžių ir tūkstančiai atskirų šeimų. Tai pirmas pavyzdys tiems iškilmingiems pasiaukojimams, kuriuos vėliau darė fabrikai ir įstaigos, mokyklos ir parapijos, miestai ir kaimai. Ir ištisos šalys sunkiausių bandymų valandose tiesė su pasitikėjimu savo rankas, skelbdamos Jėzaus širdies karalystę savo tautoje. Tarp tų pasiaukojusiųjų kraštų ir Lietuva turėjo laimės bent 1934 Šventaisiais Metais virsti Jėzaus Širdies Žeme. Ir Parė le Monialio šventovėje, ties pačiu Jėzaus Širdies apsireiškimų altoriumi, ties kuriuo šv. Margarita ir pal. t. Kolombjeras pirmieji kartojo savo pasiaukojimus dieviškajai Širdžiai, dabar iškilo ir Lietuvos vėliava, kuri kiekvienam lankytojui liudija mūsų Tėvynės meilę ir ištikimybę tai Širdžiai, kuri 1675 metais teturėjo vos du garbintojus. Tad pravartu ir mums susipažinti su tuo pirmuoju pasiaukojimu.
Tą dieną Bažnyčia minėjo šv. Aloyzo Gonzagos, S. J., kuris buvo miręs 1591 m. birželio 21 d., šventę. Tai buvo irgi pirmasis penktadienis po Dievo Kūno šventės, lygiai kaip 1675 m.! Jėzaus Draugija tą dieną ypač gražiai mini. Jų moksleiviai net iš atostogų kartais susirinkdavo savo Globėjo pagerbti. Tačiau palaimintasis Klaudijus šiandien dar labiau susitelkęs. Per kelias dienas jis rūpinosi suredaguoti kuo nuoširdžiausią pasiaukojimo aktą. Ir kada jis atsiklaupė šventovės tyloje savo atsidavimo akto skaityti, tuomet jau ne lūpos, bet jo širdis kalbėjo šiuos žodžius, kurie mums išliko iki šių dienų[6]:
„Atsilygindamas už daugelį įžeidimų ir žiaurių nedėkingumų, o garbingiausioji ir maloniausioji mano mylimojo Jėzaus Širdie, aš, trokšdamas iš visų jėgų saugotis, kad neįkliūčiau į tą patį pavojų, aukoju Tau savo širdį ir visus jos veiksmus, kuriuos tik ji gali padaryti. Aš visas Tau pasiaukoju ir nuo šios valandos iškilmingai ir nuoširdžiausiai pareiškiu, jog trokštu pamiršti visą save ir viską, kas tik gali turėti kokių nors ryšių su manimi. Tai darau, norėdamas pašalinti tas kliūtis, kurios galėtų sukliudyti mano įėjimui į šią dieviškąją Širdį, kurią Tu pats teikeisi man atverti ir į kurią aš geidžiu įžengti, kad ten galėčiau gyventi ir mirti su Tavo meile. Aš aukoju tai Širdžiai visus savo nuopelnus, visus atlyginimus, kuriuos Tau suteikia visos mano Mišios, visos maldos, visi apsimarinimai, visos religinės praktikos, visi uolumo ir apaštalavimo darbai, nusižeminimas, klusnumas ir visos kitos dorybės, kurias tik aš praktikuosiu iki paskutinės mano gyvenimo valandos. Visa tai aukoju ne tik tam, kad būtų labiau pagarbinta Jėzaus Širdis ir jos nuostabios dorybės, bet taip pat labai nuolankiai prašau priimti šį visišką mano pasiaukojimą, kurį aš jai skiriu, kad juo pasinaudotų, kaip jai patiks. O kadangi jau anksčiau paaukojau skaistyklos vėlėms visa tai, kas tik mano veiksmuose gali atlyginti Dievo teisingumui, dabar aš trokštu, kad ir šie nuopelnai būtų dalinami toms vėlėms pagal geriausiąją Jėzaus Širdies valią.
Šis pasiaukojimas man netrukdys atlikti savo pareigų, kurias man reikia įvykdyti, laikant Mišias vyresniųjų nurodytoms intencijoms ir meldžiantis už įvairius reikalus, kuriuos skiria klusnumas. Tai nekliudys man iš artimo meilės veltui atlaikyti Mišias už vargo žmones, kurie neturi iš ko atsiteisti, arba pasimelsti už savo brolius ir draugus, kurie galėtų mane to paprašyti. Bet kadangi tuomet aš jau naudosiuosi lobiu, kuris man nepriklausys, pareiškiu, kad ir tas klusnumas, meilė ir kitos dorybės, dėl kurių aš būsiu anuos veiksmus padaręs, taip pat būtų visiškai paaukotos Jėzaus Širdžiai, iš kurios aš semsiuosi jėgų šioms dorybėms vykdyti. Todėl ir visi šie darbai tepriklausys tik jai vienai!
Švenčiausioji Jėzaus Širdie, išmokyk, kad aš save patį tobulai pamirščiau, nes tik tuo keliu eidamas galėsiu su Tavimi susijungti. Kadangi nuo šiol visi mano veiksmai tik bus paskirti Tau vienai, leisk, kad aš nieko nedaryčiau, kas nebūtų Tavęs verta. Išmokyk mane, kaip galiu pasiekti Tavo meilės tyrumą, kurio man įkvėpei visa siela ilgėtis. Jaučiu savyje didelį troškimą Tau patikti ir dar didesnę negalę šiam norui įvykdyti, neturėdamas šviesos ir ypatingos pagalbos, kurios tik iš Tavęs galiu laukti. Vykdyk manyje savo valią, Viešpatie! Aš pats gerai jaučiu, kad aš jai prieštarauju, bet karštai noriu niekuomet Tau nesipriešinti! Tiktai Tu viena gali visa manyje padaryti, dieviškoji Jėzaus Kristaus Širdie. Tik Tau bus visa garbė, jei aš liksiu šventas! Tai yra man aiškiau nei dieną. O ši garbė būtų labai didelė, tik dėl to aš ir trokštu būti tobulas. Amen.“
Gali būti, kad tuo pačiu metu, kai iš palaimintojo širdies gelmių veržėsi šie nuolankaus pasiaukojimo žodžiai, ten, už storų geležinių vienuolyno grotų, taip pat aukojosi ir jo dvasios duktė. Šios dvi rinktinės sielos, kurios buvo skirtos pernešti į šią žemę dieviškosios Širdies turtus, šią dieną padarė visa, kas buvo jų galioje: savo pasiaukojimu pradėjo tą didžiąją misiją, kurią ir dabar tebetęsia danguje.
Didžiosios meilės tarnyboje
Jėzaus Širdies pamaldumas yra lygiai senas, kaip ir pati krikščionybė. Kiekvienas Evangelijos puslapis kalba apie didžiąją Išganytojo meilę. Kristaus gailestingumas vargšams, jo meilė vaikeliams, gerumas ligoniams ir nusidėjėliams – tai vis tos meilės atbalsiai, kurie kilo iš jo Švenčiausiosios Širdies.
Nežinia kas XII ar XIII amžiuje parašė knygutę apie „Dvasinį vynmedį“ (Vitis mystica), bet žinoma, kad toje knygutėje jau daug kalbama apie V. Jėzaus Širdį. Ypač nuostabios meilės dieviškajai Širdžiai patiriame iš šv. Matildos (mirusios 1298 m.). O šv. benediktinė sesuo Gertrūda (mirusi 1302 m.) jau mums atvirai pasipasakoja, kaip ji šv. Jono Evangelisto dieną, dvasios pagavime, regėjo V. Jėzų, kaip ji prisiglaudė prie Išganytojo krūtinės ir staiga pajuto tokį nuostabų jo Širdies plakimą, jog visa nustebusi net švelniai norėjo pabarti šv. apaštalą Joną už tai, kam jis neparašė savo Evangelijoje apie tą begalinės meilės židinį, kuris uždegė jos širdį meilės liepsnomis. Bet šventasis jai atsakė, jog tų dalykų seniau nereikėję minėti, kad tai esą palikta tiems laikams, kada pasaulyje atšals meilė ir kai reikės visas sielas iš naujo atgaivinti dieviškosios Širdies meile.
Kelno vienuolis kartūzas Jonas Lanspergius (miręs 1539), pal. Liudvikas Blozijus (miręs 1566 m.), šv. Jonas Avilietis (miręs 1569 m.) ir kiti XVI amžiaus šventieji dar atviriau kalba apie šį pamaldumą į mylimojo Vado mylinčią Širdį. Kiek vėliau apie tą patį meilės šaltinį ėmė rašyti daugelis garsiųjų jėzuitų, pvz., t. Alvarezas de Pazas (m. 1620), Liudvikas Puentietis (Luis de la Puente, m. 1624), Žanas Baptistas Senžiurė (Jean-Baptiste Saint-Jure, m. 1657), Žakas Nuė (Jacques Nouet, m. 1680) ir kiti. Ypač daug padėjo rengti kelius Jėzaus Širdies pamaldumui pasklisti visoje Bažnyčioje plačiai savo maldingais raštais išgarsėjęs lenkų jėzuitas t. Kasparas Družbickis (Kasper Drużbicki, m. 1662), kuris yra parašęs Jėzaus Širdies noveną ir išleidęs vieną veikalėlį, kurio pavadinimas „Visų širdžių tikslas – Jėzaus Širdis“. Toliau jau buvo tiek daug rašytojų, kad reikia liautis juos ir minėti.
Paminėsime tik šv. Pranciškų Salezietį (1567–1622), kuris, pats būdamas meilingas, ir V. Jėzaus meilingumą karštai garbino. O jau šv. Jonas Eudas (1601–1680) visai aiškiai rašė ir skelbė gyvu žodžiu apie Jėzaus ir Marijos Širdžių garbinimą. Šis šventasis jau 1670 m. Reno (Rennes) miesto kunigų seminarijoje atšventė pirmą Jėzaus Širdies šventę. Visų šakų pranciškonai ir Aplankymo seserys taip pat garbino penkias V. Jėzaus žaizdas. Jėzuitai Išganytojo paveikslus su penkiomis žaizdomis kabindavo ne tik prie savo bažnyčių durų, bet ir spausdindavo juos savo veikalų pradžioje. Tokiomis knygomis, be abejo, naudojosi ir šv. Margarita su pal. Klaudijumi Kolombjeru. Taigi meilė niekada nebuvo mirusi pasaulyje! Tiktai protestantizmui, kalvinizmui, jansenizmui, kvietizmui ir kitoms erezijoms atšaldžius tos meilės ugnį, Išganytojo Širdis pašaukė šiuos du naujus apaštalus, kad jie ypatingu būdu rūpintųsi tą pamaldumą tiksliau apibrėžti ir jį paskleisti visoje Katalikų Bažnyčioje. Žiūrėkime, kaip pal. Klaudijus savo misiją vykdė.
Be abejo, didžiausią ir drąsiausią apaštalavimą Jėzaus Širdies tarnyboje palaimintasis atliko, išvaduodamas šv. Margaritą Mariją iš tos abejojimų ir neaiškumų tamsos, kuri ją buvo apsupusi. Jo pastangos laimėjo Išganytojo Širdžiai ir šv. Margaritos vyresniąją Motiną de Somėz (Marie-Françoise de Saumaise), kuri taip pat iškilmingai pasiaukojo Švč. Išganytojo Širdžiai. Netrukus ji tapo uoliausia šio pamaldumo skleidėja visuose Aplankymo seserų vienuolynuose, kuriuose tik jai teko eiti vyresniosios pareigas. Ir per visą savo gyvenimą ji pasiliko artimiausia šventosios bendradarbe. Jai rašyti šventosios laiškai iki mūsų dienų išlaikė daugelį brangių žinių apie dieviškosios Širdies meilę žmonėms. Tėvui Kolombjerui pasiūlius, motina de Somėz išreikalavo, kad šventoji smulkiai aprašytų ne tik savo gyvenimą, bet ir visas Jėzaus Širdies malones bei apreiškimus. Nors šv. Margarita šio darbo labiausiai nemėgo, tačiau klusnumo vardan tai padarė. Tik šie raštai, galima teigti, daugiausia ir nulėmė greitą šio pamaldumo išplitimą visame katalikiškajame pasaulyje.
Tačiau palaimintasis tuo nesitenkino. Savo laiškais, išpažinčių klausymu, pasikalbėjimais ir visa įtaka jis nuolat kvietė visus dažniau eiti šv. sakramentų atsilyginimo intencija, ypač pirmaisiais mėnesio penktadieniais, laikyti šv. valandas ir visu uolumu sutikti Švč. Jėzaus Širdies šventę. Štai tik keletas ištraukų iš jo susirašinėjimų su tais asmenimis, kuriems jis vadovavo:
„Aš nuolat meldžiu Aukščiausiąjį, kad jis visus pripildytų savo skaisčios meilės ir kad suteiktų mums malonės gyventi ir mirti jo Švenčiausioje Širdyje, kuri yra mūsų turtas ir mūsų meilė“, – taip rašė jis panelei de Lyonne. „Aš tikiu, kad Jūs nepamiršite švęsti penktadienio po Dievo Kūno šventės“, – primena jis vienai Aplankymo seserų vyresniajai, kuriai jau pirma bus žodžiu apie tai minėjęs. Ir motinai Pranciškai Liukrecijai de Telis 1679 metais rašo: „Jei šiandien Jums rašau, tai vien dėl to, jog norėčiau paprašyti visas Jūsų vienuolyno seseris, kad penktadienį po Dievo Kūno oktavos visos Jūs paaukotumėte vieną Komuniją ir kad tai padarytumėte ne mano intencija, o tik siekiant, kiek pajėgdamos, atsilyginti Jėzui Kristui už visus įžeidimus, kurie jam padaromi visame pasaulyje, ypač šios oktavos metu, kada jis yra išstatomas mūsų altoriuose. Aš galiu Jums garantuoti, kad šitoks meilės įrodymas Jums suteiks didelių malonių. Šią praktiką patariu Jums išlaikyti per visą Jūsų gyvenimą. Tuo tarpu daugiau pasakyti dar negaliu. Prašau už mane melstis“.
Nekartą jis turėdavo susigrumti dėl šio pamaldumo su įsigalėjusiais jansenizmo prietarais dėl dažnos šv. Komunijos. Mums, prieš 35 metus sulaukusiems didžiųjų Pijaus X dekretų, raginančių mus net kasdien eiti šv. Komunijos, dabar net sunku suprasti anuos jansenistinės gadynės laikus, kada dažnesnė išpažintis ir Komunija dar buvo laikoma tik ypatinga šventųjų privilegija. Tačiau Išganytojo Širdis kvieste kvietė prie savęs artintis visus ir kuo dažniausiai. Todėl ir pal. Klaudijus buvo dažnos Komunijos apaštalas. Bet štai, kaip sunku jam būdavo prikalbinti sielas veržtis uoliau prie Jėzaus Širdies.
– Dar vakar kalbėjau visą valandą su viena ponia, apie kurią Jūs man neseniai rašėte, – pasakoja jis motinai de Somėz. – Tikrai keista, kad piktoji dvasia taip dažnai pasinaudoja klaidinga žmonių pagarba Švč. Sakramentui, atitolindama juos nuo šv. Komunijos! Kai aš pareikalavau, kad ji pasistengtų bent per trijų mėnesių laikotarpiu eiti kas antrą savaitę šv. Sakramentų, ji taip išsigando, jog man net gaila jos pasidarė. Ji pati prisipažino, jog nieko baisesnio iš jos negalėjau pareikalauti. Toks prašymas esąs smūgis į pačią jos širdį. Vis dėlto aš nenusileidau, ir ji man prižadėjo tai padaryti. Ją pavedu Jūsų maldoms...
Palaimintasis ir toliau nesiliovė skleidęs šio švento pamaldumo tiek savo laiškais, tiek pamokslais, tiek ir savo privačiais pasikalbėjimais su atskirais žmonėmis. Ypač savo mylimųjų vyrų tarpe, Parė le Monialio Marijos sodalių eilėse, jis dažnai kalbėdavo apie pirmuosius penktadienius ir kitas Jėzaus Širdies pamaldumo praktikas. Net Londone būdamas, jis dažnai parašydavo jiems tokių gražių ir nuoširdžių laiškų, jog tie vyrai net rūpinosi, kaip galėtų tuos laiškus atspausdinti ir dalinti kitų vyrų tarpe. Tiktai palaimintojo kuklumas šį užsimojimą sutrukdė. Šiuos laiškus palaimintasis dažniausiai baigdavo tokiu pasveikinimu: „Visus Jus apkabinu Jėzaus Kristaus Širdyje!“
Ypač daug įtakos darė jo nuolatinis bendravimas su savo broliais vienuolyne. Išganytojo Širdis nekartą minėjo savo apreiškimuose, kad ji labai trokšta, jog „tie gerieji tėvai iš Jėzaus Draugijos stengtųsi tą Širdį pažinti, mylėti ir garbinti. Apie tai aš Jums galėčiau labai daug papasakoti, nes šioje šventoje Draugijoje yra daug didelių Dievo draugų“, – taip rašo šv. Margarita Marija motinai de Somėz. O savo dvasios vadui ji dar aiškiau rašo: „Viešpats Jėzus man leido taip aiškiai suprasti, jog nė abejoti apie tai negalima, kad jis, ypač tėvams jėzuitams tarpininkaujant, nori paskleisti visame pasaulyje šį reikšmingą ir rimtą pamaldumą. Jėzuitų padedamas, jis trokšta laimėti begalinį skaičių sau ištikimų tarnų, tobulų draugų ir nuoširdžiai atsidavusių vaikelių“... Tokiais ir panašiais skatinimais dieviškoji Širdis laukė daugiau bendradarbių iš jėzuitų eilių. Ir palaimintasis rūpinosi per visą gyvenimą, kiek galėdamas, daugiau tokių Jėzaus Širdies apaštalų prikelti tuose vienuolynuose, kur tik jis gyveno.
Tiek savo broliams, tiek pašaliniams asmenims t. Kolombjeras, kaip geras teologas, be abejo, nekartą turėdavo aiškinti, jog tas pamaldumas turi šiuos pažymius:
1. Jis moko mus, visų pirma, garbinti ne ką kita, kaip tik patį Išganytojo asmenį. Jeigu net ranką bučiuodami savo geradariams, mes aiškiai suprantame, jog tuo būdu mes pirmiausia pagerbiame ne ranką, o patį žmogų, kuris tą ranka mums daug gero padarė, tai juo labiau, garbindami Viešpaties Širdį, mes norime labiau pagerbti patį Jėzaus Kristaus asmenį.
2. Šiame pamaldume mes garbiname – antroje vietoje – ir pačią Išganytojo Širdį, nes kiekviena Kristaus Kūno dalis juk yra esmingai sujungta su jo Dievybe. Tačiau jo Širdis labiausiai buvo persunkta jo dieviška meile. Kiekvienas Išganytojo troškimas, jo mintys, širdgėla, džiaugsmas ir skausmas sujaudindavo ir jo Širdį. Toji Širdis, galima sakyti, buvo lyg visų Išganytojo veiksmų šaltinis. Dėl to ji yra verta mūsų ypatingos pagarbos ir meilės.
3. Dieviškoji Išganytojo Širdis yra drauge ir gražiausias jo meilės simbolis, priminimas. Tai aiškiausia visos Evangelijos santrauka.
4. Įsižiūrėję į tą Širdį, mes turime rūpintis geriau pajusti visa tai, ką jautė mūsų Vado Širdis: ir mes turime suprasti jo didelį skausmą dėl žmonių nuodėmių, turime užsidegti noru už jas kaip nors Išganytojui atsilyginti (ypač dažniau einant šv. Komunijos atlyginimo intencija, laikant šv. valandas ir t. t.), kiek galėdami, turime gelbėti tas sielas, už kurias Išganytojas mirė, vesdami ir jas prie Dievo stalo.
Tik šitoks pamaldumas prasimuša iš visų Jėzaus Širdies apsireiškimų. Apie tokią Viešpaties Širdį kalba ir visi šv. Margaritos Marijos raštai. Tik tokį pamaldumą patvirtino Katalikų Bažnyčia. Šitaip suprastos Širdies apaštalu ir t. Kolombjeras liko visą savo gyvenimą.
Palaimintojo spinduliavimas
Kiekvienas šventasis skleidžia aplink save dvasinius spindulius, užkurdamas ir kitų širdyse karštos Dievo bei artimo meilės ugnį. Apaštalai ir milijonai kentėtojų buvo Kristaus garbė, jo atspindžiai, kurie pasiekia net mūsų laikus. Tie tūkstančiai Dievo Motinos mylėtojų, kurie, Švč. M. Marijai tarpininkaujant, prisiartino prie Jėzaus, spindi lyg padangių žvaigždės aplink dangaus Karalienę. Bet ir kiekvienas didis Dievo tarnas kelia aplink save nuostabaus šventumo bangas. Prisiminkim kad ir šv. Ignacą Lojolą, kuris sugebėjo iš garsaus ir pasipūtusio Sorbonos profesoriaus laimėti Bažnyčiai tokį nepaprastą misionierių kaip šv. Pranciškus Ksaveras, iš Ispanijos vicekaraliaus padaryti šv. Pranciškų Borgiją, iš paprastų klierikų išugdyti tokius naujų laikų apaštalus, kokiais tapo pal. Petras Faberis ir Bažnyčios mokytojas šv. Petras Kanizijus. Vėlgi matome, kaip apie šv. Joną Boską spiečiasi šv. Juozapas Kotolengas, pal. Dominykas Savijus ir kiti šventieji.
Panašią šviesą skleidė į savo aplinką ir pal. Klaudijus. Jis padėjo iškilti į altorių garbę šv. Margaritai Marijai Alakok. Jis surado pirmuosius Jėzaus Širdies pamaldumo apaštalus – motiną de Somėz, t. Juozapą Galifė (Joseph de Galliffet), t. Joną Kruazė (Jean Croiset, m. 1738) ir kt. Bet ypač jis spinduliavo pro klausyklos langelį, per savo pamokslus ir savo pavyzdžiu, prikeldamas sielas iš pasaulio vergovės ir vesdamas jas prie didelio šventumo viršūnių. Štai keli mus pasiekę to spindėjimo atšvaitai.
Netoli nuo Parė le Monialio gyveno viena turtuose ir prabangoje paskendusi gražuolė, dėl kurios rankos varžėsi daugelis įtakingiausių jaunuolių net iš tokių tolimų miestų, kaip Lionas. Tai buvo labai pasaulietiška ir tuščia mergaitė – panelė Marija de Lyonne. Šokiai, pasilinksminimai ir sąmojingi juokai – tai jos elementas, kuriame ji nuolat buvo paskendusi. Tačiau savo sielos gelmėse ji vis tiek buvo nerami. Ją slėgė kažkoks tamsus vidaus tuštumas. Jokios vaišės ir žemės triukšmas neįstengė tos prarajos užpildyti. Nei teatrų komedijos, nei romanų skaitymas neatnešė jai pageidaujamos ramybės. Vieno jėzuito patariama, ji pamėgina kiek laiko išsižadėti savo mėgiamų romanų, o paima į rankas knygelę apie „Kristaus sekimą“, pradeda ieškoti dvasinės paguodos ir nekalto džiaugsmo labdaros darbuose. Tai buvo jai lyg koks Amerikos atradimas! Jos išdidi pilis netrukus virsta krikščioniško gailestingumo įstaiga. Tuomet ji išgirsta pirmuosius t. Kolombjero pamokslus. Jai rodėsi, kad tas kunigas tik jai vienai kalbėjo. Jos širdyje kilo gailestis, kad ji taip vėlai pažino Dievą. Tačiau pasaulio dvasia dar laikė ją sukausčiusi. Tik didelis palaimintojo atsargumas ir taktas padėjo jai žingsnis po žingsnio išbristi iš įvairių vilionių ir pinklių.
Tiktai vienui vieno dalyko ji bijojo, kad pal. Klaudijus nepareikalautų iš jos stoti į vienuolyną. Išgirdusi apie tai, ji iš baimės net alpdavo. Palaimintasis mielai jai prižadėjo apie tai nė neužsiminti. Iš pradžių šis švelnus dvasios tėvas leido jai net dalyvauti visuose padoriuose pasilinksminimuose. Jis nieko nesakė nei dėl jos puošnių madų. Mat jis žinojo, kad Dievo malonė dažnai veikia tik labai iš lėto.
Tačiau Dievo balsas vis labiau ėmė reikštis jos viduje. Būdama atvira ir nuoširdi, ji pati ėmė kiek abejoti dėl savo didelių išlaidų savo puošmenoms. Ar ne geriau būtų tai vargšams paaukoti? T. Kolombjeras mielai pritaria šiam įkvėpimui, sakydamas, jog kiti nė dėmesio neatkreips į tai, jeigu ji pradės daug kukliau apsirengusi rodytis svečiuose.
Tuo tarpu atsitiko vienas labai keistas ir juokingas įvykis. Kartą su būreliu palydovų ji grįžo iš bažnyčios. Staiga, jai einant per gatvę, čia pat ji pastebėjo didelį būrį kiaulių, grįžtančių iš ganyklos. Jos pažįstamieji dar suskubo pasitraukti į šalį. O ši gražuolė, tarytum pasitikėdama visuotine pagarba, kuri ją iki šiol supo, manė, kad ir šie padarai turės ją tinkamai įvertinti. Bet pasirodė, kad ir tų laikų ilgaveidės dideliu mandagumu nepasižymėjo. Jos bėgo toliau, mindamos ant jos dailių batukų, suteršdamos suknelę. O vienas meitėlis buvo net toks akiplėša, kad nejučiomis užmetė tą išsigandusią grožio karalaitę ant savo nugaros, jog ši vos suspėjo nusitverti už jo šerių, bijodama, kad jos neparblokštų ant žemės ir visai nesumindžiotų. Na, jau tokio keisto raitelio tai visas Parė le Monialis iki šiol nebuvo matęs! Veltui ji šaukėsi pagalbos! Visi tie riteriai, kurie iki šiol sakėsi net su malūnais būtų pasirengę dėl jos rankos kovoti, dabar tik šonus susiėmę leipo iš juoko. Vos po keliolikos minučių ši naujų laikų amazonė šiaip taip išsivadavo nuo savo „žirgo“ ir pusgyvė sugrįžo namo. O žmonėms tos sensacijos užteko net dviem savaitėms. Žinoma, netrukus ir ji pati iš tokio nuotykio mokėjo gardžiai pasijuokti, nors širdyje ir pajuto dar didesnį pasaulio garbės nepastovumą.
Kur kas labiau ją sukrėtė vienas netikėtas sapnas. Naktį ji staiga pamatė klūpantį vieną jaunuolį, kurį ji atsiminė dar neseniai žuvus peštynėse. Iš pradžių ji labai išsigando. Bet moteriško smalsumo pagauta, ji paklausė:
– Sakyk, ar Tamsta esi išganytas, ar ne?
– Taip, tik gailestingi darbai vargšų naudai išgelbėjo mane...
Šis sapnas ją taip paveikė, kad per tą vieną naktį ji rodėsi dešimčia metų pasenusi. Mintis apie mirtį ir amžinybę jai nedavė ramybės. Ta valanda pasinaudojo Dievas ir per šv. Margaritą Mariją aiškiai pakvietė į vienuolyną. Po ilgų kovų ir svyravimų ji nugalėjo motinos pasipriešinimą ir įstojo į Aplankymo vienuolyną. Įstojusi į vienuolyną, ši naujokė su dar didesniu pasiaukojimu sekė malonės balsą ir tapo viena uoliausių Jėzaus Širdies garbintojų.
Tačiau palaimintasis dar ne vieną tokį numirėlį suskubo prikelti per tą trumpą laiką, kurį jis praleido Parė le Monialyje. Ypač didelio susidomėjimo sukėlė vienos atkaklios hugenotės atsivertimas. Tai buvo ponia de Marėšal. Jos vyras jau buvo anksčiau išsižadėjęs Kalvino klaidų. Bet po jungtuvių jo žmona nedavė jam ramybės, kol jis visiškai išsižadėjo savo protėvių tikėjimo. Dar kelis kartus, net ant kelių atsiklaupęs, prašė, kad tik jam leistų nuraminti savo sąžinės balsą ir vėl tapti kataliku. Bet žmona-raganėlė net su ginklu rankose grasino tuo atveju jį ir save nužudyti. Tada vyras ėmė girtauti ir vieną kartą po ilgų vaišių visai nebegrįžo namo. Tik rytojaus dieną jį rado negyvą upelyje. Jo žmona dabar nežinojo nė ką daryti iš susigraužimo. Niekur nerasdama paguodos, ji kreipėsi į t. Kolombjerą! Palaimintasis parodė ir jai tiek nuostabaus gerumo bei sugebėjo taip nuoširdžiai prabilti į jos sąžinę ir širdį, jog netrukus ši išdidi klaidatikė viešai išsižadėjo Kalvino erezijos ir visą gyvenimą pasiryžo atgailauti už savo praeities nuodėmes. Po kiek laiko ji net įstojo į Aplankymo vienuolyną Parė le Monialyje. Šio vienuolyno kronikose apie sesers de Marėšal atsivertimą trumpai, bet aiškiai sakoma: „Ji negalėjo išsilaikyti prieš įtaką to švento vienuolio, kuris, galima sakyti, paimdavo žmonių širdis tiesiog į savo rankas ir jas nešte nešdavo prie Dievo, nedarydamas joms nė mažiausios prievartos“.
Bet palaimintajam rūpėjo ir keli šimtai kitų atkaklių Bažnyčios priešų, kurie gyveno Parė le Monialyje. Tai vietos kalvinai – hugenotai. Daugumas jų – notarai, teisėjai, aukšti valdininkai, turtingi pirkliai ir šiaip įtakingi žmonės. Savo užsispyrimu ir atkaklumu jie persekioja katalikus, jie renka iš savo tarpo miesto valdybą, neįsileisdami katalikų, kuria savo viešas mokyklas, nekart net peiliais užbado tuos, kurie grįžta į Katalikų Bažnyčią, skolina pinigus katalikams, reikalaudami, kad jie visur palaikytų jų pusę, grasina teismais ir kitais būdais kovoja prieš tikruosius Kristaus sekėjus. Palaimintasis tuojau sumetė, kad su šitokiais priešais neapsimoka pradėti atviros kovos per teismus ar viešus ginčus. Visų pirma su didžiausia meile ir pasiaukojimu jis stengiasi padėti visiems, kurie bet kuriuo reikalu į jį kreipiasi. Ypač uoliai jis ėmėsi labdaros darbo.
Tuo metu Parė le Monialyje buvo tik viena visai apleista ligoninė-prieglauda, kurioje buvo penkios palaikės lovos ir keletas suterštų priegalvių bei paklodžių. Net prižiūrėti nebuvo kam. T. Kolombjero pastangomis buvo suorganizuota keletas geradarių, kurie netrukus įkūrė visiškai padorų krikščioniškos labdarybės židinį. Atsirado gana daug savanorių mergaičių, kurios laisvu laiku eidavo lankyti ligonių, nešdavo jiems pašalpų, rinkdavo aukų ir visomis jėgomis skleidė gyvąją meilės evangeliją vargo žmonėms. Ypač uoliai šio darbo tvėrėsi ištikimiausia palaimintojo bendradarbė, jau minėtoji panelė de Lyonne.
Dar daugiau religiniam šio miestelio atgimimui įtakos turėjo palaimintojo įkurta Marijos sodalicija Parė le Monialio vyrams. Vietos klebonui energingai padedant, į šią religinę sąjungą pavyko sutraukti kelis šimtus uolių katalikų, kurie savo organizuotumu netrukus išplėšė iš hugenotų rankų visas vietas miesto valdyboje ir savo įtaka nustelbė klaidatikių užsimojimus. Jau 1677 metais vasarį, palaimintajam išvykus į Angliją, Parė le Monialyje katalikų vyrų jėga buvo tokia reikšminga, jog patys hugenotai ėmė jiems nusileisti, uždarydami ne tik savo mokyklas, bet net ir savo maldos namus. Tai rodo, kokios gilios apaštalavimo dvasios jis buvo įkvėpęs tiems Bažnyčios savanoriams.
Į krauju pasruvusią šalį
Deja, Parė le Monialis neilgai galėjo džiaugtis tokio nuostabaus apaštalo veikla. Tik pusantrų metų dirbęs, jis šią vietovę palieka. Jis drąsiai ir iškelta galva rengiasi iškeliauti į tą šalį, kuri tuomet su pasibaisėjimu buvo vadinama vien „skausmo“ arba „kryžiaus žeme“.
Kaip šiandien minimi tikinčiųjų persekiojimai Rusijoje, raudonojoje Ispanijoje ar Meksikoje, taip Klaudijaus Kolombjero laikais buvo kalbama apie kruvinąsias katalikų žudynes Anglijoje. Tas žiaurybes pradėjo Henrikas VIII 1534 metais vien dėl to, kad Šv. Tėvas jam neleido išsiskirti su tikrąja žmona. Tada jis pats pasiskelbė Anglijos „popiežiumi“ ir vedė iš eilės net šešias žmonas, kurių dvi įsakė nužudyti, o kitos arba su ašaromis išmeldė nežudyti, arba anksti mirė, neiškęsdamos jo žiaurumų. Šis naujosios anglikonų „bažnyčios“ galva korė katalikus ir kirto jiems galvas. Tik jis vienas išžudė apie 72 tūkstančius žmonių. Apsimesdamas norįs atstatyti drausmę vienuolynuose, jis išnaikino apie 1000 vienuolynų, o jų turtus sau pasigrobė. Dar baisesnio žiaurumo parodė antrasis „popiežius“ – karalienė Elzbieta (1558–1603). Tuomet jau mirtim buvo baudžiamas kiekvienas kunigas, kuris išdrįso laikyti šv. Mišias. Mirtis laukė ir tų, kurie ėjo tų pamaldų klausyti. Mirtis grėsė už išpažinties atlikimą, už kunigo paslėpimą ir t. t. Bet visų kruviniausių persekiojimų susilaukė tikintieji Anglų revoliucijos laikais (1643–1660), vadinasi, prieš pat atvykstant pal. Klaudijui. Šalies valdovas Karolis I, kuris mėgino palaikyti katalikus, 1649 m. buvo kardu nužudytas. Naujos respublikos galva Oliveris Kromvelis ugnimi ir kardu sunaikino visą Airiją. Tik viename Drogedo mieste per penkias dienas jo kareiviai skerste išskerdė visus gyventojus. Panašiai buvo ir kituose miestuose. Visi ginkluoti vyrai buvo iškapoti. 20 tūkstančių vaikų ir moterų parduoti vergais į Jamaikos salą. Visas airių turtas, namai ir žemės buvo atimtos ir atiduotos anglams. O kas dar gyvas išliko, buvo ištremtas į vieną apylinkę (Konnaugt), arba vargingiausiai slapstėsi po girias ir pelkes. Tų visų baisybių airiai ir dabar nėra užmiršę. Ir visoje Anglijoje kunigai buvo žudomi arba tremiami. Mirties bausme uždraustos visos katalikų pamaldos. O visiems išdavikams arba išsižadantiems savo tikėjimo siūlomas Judo užmokestis.
Tik 1660 metais, Karoliui II grižus į tėvo krauju nušlakstytą sostą, atėjo šiokia tokia ramybė. Tačiau ir dabar kiekvieną akimirką galėjo įsiliepsnoti naujų persekiojimų banga, nes senieji įstatymai dar tebeveikė. Revoliucinis įtūžimas dar nebuvo užgesęs. Tiesa, Karolis II, savo jaunystę praleidęs Liudviko XIV dvare, buvo palankus katalikams. Nors jis pats lankydavo protestantų pamaldas, tačiau jo žmona buvo katalikė. Kadangi jis buvo bevaikis, sostas turėjo tekti jo broliui Jokūbui, kuris netrukus tapo kataliku. Antroji sosto įpėdinio Jokūbo žmona buvo nepaprastai pamaldi katalikė. Tai buvo visai jaunutė Italijos kunigaikštytė Marija Beatričė d‘Este. Vienintelis jos gyvenimo troškimas buvo įstoti į Aplankymo seserų vienuolyną Modenoje. Dėl to kelis kartus buvo atsisakiusi tekėti už Anglijos įpėdinio, trokšdama greičiau į ugnį šokti negu eiti už vyro. „Kodėl aš negimiau vargšų lūšnelėje? – skųsdavosi ji pro ašaras. – Būdama paprasta kaimo mergaitė, aš bent galėčiau laisvai pasirinkti savo pasiilgtąjį luomą“. Tačiau Šv. Tėvas, sužinojęs apie jos rūpestį, prašė ją pasiaukoti Anglijos katalikų gerovei. Tik Kristaus Vietininko balsą išgirdusi, 1673 metais ji ištekėjo. Tačiau išreikalavo, kad jos rūmuose būtų koplyčia, prie kurios galėtų gyventi bent du kunigai: vienas nuodėmklausys ir vienas pamokslininkas. Tuo ji tikėjosi pasitarnauti Londono katalikams.
Deja, netrukus vienas jos pamokslininkas buvo įskųstas esą jis mėginęs atversti į Katalikų Bažnyčią vieną anglikoną. Už tokį „priešvalstybinį nusikaltimą“ tas kunigas buvo ištremtas iš Anglijos. Reikėjo surasti į jo vietą naują dvasininką. Jorko kunigaikštis ir jo žmona – taip yra vadinami Anglijos sosto įpėdiniai – kreipėsi į Liudviko XIV nuodėmklausį t. de la Šėzą, S. J. (François d‘Aix de la Chaise, m. 1709), prašydami jiems parūpinti labai atsargų bei protingą pamokslininką iš prancūzų jėzuitų tarpo, tačiau su sąlyga, kad jis gyventų kunigaikščio rūmuose incognito (t. y. niekam nesisakytų esąs jėzuitas).
T. de la Šėzas ir Paryžiaus jėzuitų provincijolas ilgai tarėsi dėl tinkamo kandidato. Jie gerai suprato, kad į tokią vietą galima skirti ne tik didelės išminties, mokslo ir iškalbos vienuolį, bet ir nepaprasto šventumo jėzuitą. Juk keliauti į Angliją, kur jau tiek Jėzaus Draugijos apaštalų savo galvas paguldė už Kristaus mokslą, reiškė būti dieną ir naktį pasirengusiam tapti kankiniu! Dar labiau tas šventumas reikalingas gyvenant anglų karaliaus rūmuose, kur teks pastebėti tiek daug ištižimo.
Po ilgų svarstymų jų žvilgsnis krito ant t. Kolombjero. Tačiau dar kelis mėnesius prieš šį paskyrimą šv. Margarita Marija Alakok jau galėjo aiškiai pasakyti t. Klaudijui, kad jis būtų pasirengęs netrukus išvykti į Londoną, nes Išganytojo Širdis taip liepusi jam pasakyti. Motina Greifjė savo atsiminimuose štai ką rašo apie t. Kolombjero netikėtą paskyrimą vykti į kentėtojų žemę: „Matyt, Viešpats jau buvo paskyręs šį šventą vyrą nepaprastiems darbams. Kai kuriuos iš tų tikslų Išganytojas leido pažinti mūsų kilniajai sesutei Margaritai Marijai, kuri pranešė apie šio Tėvo išvykimą iš Prancūzijos daug anksčiau, negu jo vyresnieji apie tai spėjo net pagalvoti“.
Paryžiuje t. Klaudijui buvo duota daugiau instrukcijų. Tuomet jis skubiai apleidžia savo mylimosios Prancūzijos krantus. Šią auką jis padaro laisvai ir sąmoningai. Viename savo laiške apie tai jis tik netyčia prasitaria: „Iš Paryžiaus tiesiog keliavau į Angliją. Šią auką padariau nesigailėdamas, nes žinojau, kad ir Anglijoje rasiu Dievą, kuriam aš galiu tarnauti“. O jau spalio 13 dieną palaimintasis buvo Londone. Čia jis išgirsta, jog tą pačią dieną visagalė karaliaus Taryba išleido įsakymą suimti visus Anglijos katalikus, kurie išdrįs eiti Mišių klausyti į užsienio pasiuntinių koplyčias. Panašūs dekretai nesiliovė kristi ant katalikų galvų ir per visą t. Kolombjero gyvenimo laiką Anglijoje.
Anot garsiojo istoriko lordo Macaulay tyrinėjimų, palaimintojo Klaudijaus laikais Anglija turėjo 5 milijonus 300 tūkst. piliečių. Londonas tuo metu priskaitė 530 tūkst. gyventojų. Spėjama, kad katalikų tik viename Londone buvo tuomet apie 30 tūkst., nors pati anglų valdžia skelbė, kad jų esą belikę 12 tūkst. Apie 80 benediktinų, 55 pranciškonai, keletas karmelitų ir kitų vienuolių stengėsi slapta palaikyti tikėjimo ugnį savo tėvų žemėje. Tik vieni jėzuitai pajėgė išlaikyti savo provinciją, kurioje tuomet buvo 130 žmonių, pasiryžusių kiekvieną dieną prireikus savo galvas paguldyti už Kristų. Pagal turimas Romoje žinias, tuomet įvairiose Anglijos vietose dar slapstėsi apie 230 pasauliečių kunigų. Jie buvo prisiglaudę turtingesniųjų katalikų namuose, kurie virto lyg kokiomis parapijomis, nes čia dar būdavo galima bent retkarčiais išklausyti šv. Mišių ir priimti sakramentus.
Anglams jis tampa anglu
Londone palaimintasis tuojau stengiasi susipažinti su savo pareigomis. Šv. Jokūbo rūmuose, kur gyveno sosto įpėdiniai, jam prirengti puikūs kambariai. Didelis kunigaikštienės palankumas teikia jam drąsos. Nemaža alga, kuri yra skiriama už jo patarnavimus, davė jam vilčių šelpti vargšus, tačiau nesusaistė jo. Savo nepriklausomybę palaimintasis labai mandagiai, bet kartu su nepaprastu atvirumu pabrėžė jau pirmame savo pamoksle. Tikrai reikia stebėtis, kad jis galėjo prieš dvaro pataikūnų minią šitaip pirmą kartą prabilti į pačią sosto įpėdinę:
„Aš suprantu, kad Jūsų Karališkoji Didenybė, liepdama man žengti į šią sakyklą, nieko kito nenorėjo, kaip tik suteikti priemonę veržtis prie šventumo visiems, kas tik ateis šių pamokslų klausytis. Todėl Kristaus akivaizdoje aš prižadu, klausydamas Jūsų įsakymo, visa daryti, kad visi mano klausytojai išeitų iš šių pamokslų šventesni. Tačiau, nors Jūsų Karališkoji Didenybė turėtų kilniausių tikslų, nors aš esu pasiryžęs įdėti didžiausią uolumą į šiuos pamokslus, vis dėlto mano pastangos atneštų maža naudos, jeigu nebūčiau įsitikinęs, kad Jūsų pavyzdys ir Jūsų dorybės gražiausiai parems mano žodžio jėgą. Blogi krikščionys galėtų drąsiai spirtis ir prieštarauti prieš mano įtikinėjimus, kuriais aš norėčiau priminti jiems krikščioniškąsias jų pareigas. Bet ką jie gali atsakyti prieš pavyzdį tos karalaitės, kuri, – būdama pačioje savo jaunystėje ir užimdama tokią vietą, kurioje žmonių manymu visa yra leista, – viešai pasisako už pamaldumą ir drąsiai atlieka visas savo pareigas su tokiu rūpestingumu ir uolumu?! Todėl dabar man nėra nė vienos ydos, prieš kurią aš negalėčiau skelbti atviros kovos, nes ir Jūsų elgesys kiekvieną ydą smerkia visu griežtumu. Tad galėsiu pasakyti visa, ką Šv. Dvasia teiksis man įkvėpti, galėsiu visu griežtumu pasisakyti prieš visus mūsų laikų iškrypimus, ir niekam nė į galvą neateis, kad mano priekaištai yra nukreipti prieš Jūsų Didenybę. Jūsų dalyvavimas mano pamoksluose nė kiek nesuriš ir nevaržys Dievo žodžio laisvės. Nuo Jūsų akių nebus slapstomos ir nusidėjėlių žaizdos, nes Jūsų dorybės dar labiau pabrėš tų nuodėmių žemumą!“
Tokiu būdu palaimintasis atsidarė vartus, kurie jam leido su visu apaštališku atvirumu ir drąsa sėti Dievo žodžio sėklą kietoje ir nedėkingoje karaliaus dvariškių aplinkoje. Ir tas darbas vyko pačioje klaidatikystės širdyje!
Šitokia drąsa, kuri tryško iš kiekvieno jo pamokslo, būtų galėjusi jam pakenkti, jeigu jis nebūtų turėjęs ir kitos apaštališkos dorybės – nuoširdžios meilės tam kraštui, kurį jis troško arčiau pritraukti prie Jėzaus Širdies. Šaltas istorikas, rodos, jau nedaug ką gero galėtų pasakyti apie tuos laikus, kada palaimintajam teko gyventi Anglijoje. Tačiau pažiūrėkime, kokia šventa meilė turėjo įkvėpti jam šitokį Anglijos įvertinimą:
„Ar yra kita kuri šalis, kuriai Dievas būtų suteikęs tiek daug palaiminimų? Kuri tauta praeityje parodė tiek daug karžygiško pasiaukojimo dėl savo tikėjimo ir didesnės ištikimybės Bažnyčiai? Tarp daugelio Tavo didžių valdovų atsirado nemaža tokių, kurie dėl Kristaus meilės išsižadėjo net savo karališkojo vainiko! Anglija, ar Tu galėtum suskaityti tuos kunigaikščius ir kilmingiausių didikų vaikus, kurie mums paliko evangelinio neturto ir skaistybės pavyzdžius?! Kiekvienas Tavo miestas yra davęs kentėtojų būrius pasaulio Išganytojui! Iš kiekvienos Tavo šventovės yra kilę daug didelių ir švento gyvenimo apaštalų. Vienuolių skaičius beveik susilygino su kitų Tavo gyventojų daugumu. Aš jau nė nekalbu apie tą meilę ir pagarbą, kurią senieji anglai parodė Angelų Karalienei. Juk tau nebereikia nė sakyti, kad jie taip buvo atsidavę šiai gerajai Motinėlei, jog dėl to net visa Anglija buvo vadinama „Marijos dalimi ir jos palikimu“. Visi taip pat žino, jog Tu pirmoji ryžaisi ginti Nekaltąjį Marijos Prasidėjimą[1]. Pati Švč. Mergelė Tau pirmai padovanojo savo stebuklingąjį škaplierių, kurį šiandien gerbia visas krikščioniškasis pasaulis[2]. Tavo tikėjimas negalėjo susilaikyti tose ribose, kurias pats vandenynas rodės Tau buvo nustatęs: iš Tavęs jis pasklido net toli už jūrų, už vandenynų! Yra net ištisų šalių, kurios išpažįsta Tave kaip savo motiną Jėzuje Kristuje, nes Tavo sūnūs yra laimėję tuos kraštus Katalikų Bažnyčiai... Pripažįstu, kad tas perteklius ir prabanga, kuriuos iš kitų kraštų atnešė žmonių šykštumas ir aukso bei sidabro vaikymasis, nejučiomis sugadino ne vieno gyventojo širdį. Bet ar tai nėra tikra Dievo bausmė už tą apsileidimą ir ištižusi gyvenimą, jei dabar mus apsupo tokios tamsybės, jog iškilo tiek daug įvairiausių sektų, kad kiekvienas net ima abejoti apie savo klaidos tikrumą, net pats nežinodamas ko laikytis?! Šioje vietoje aš nenoriu įžeisti niekieno įsitikinimų. Tačiau jeigu yra tiesa, jog tik vienas tikras kelias gali nuvesti į dangų, tai, be abejo, daugelis tų žmonių paklys ir pražus gyvenimo klaikumose. Mano Dieve, argi Tu gali nesusijaudinęs žiūrėti į tokią daugybę žūstančių sielų? Sakyk, kuo gi mes galėtume atsilyginti Tavo teisingumui ir vėl išmelsti, kad būtų viena avidė ir vienas ganytojas, kaip tai buvo per ištisus 13 ar 14 amžių?!“
Argi ne toks yra „šventųjų patriotizmas“, kuris visais laikais gali būti nuoširdžios artimo meilės pavyzdžiu? Šis apaštališkas patriotizmas yra dar reikšmingesnis dėl to, kad palaimintojo laikais Anglijoje buvo įsigalėjęs nežmoniškas priešiškumas prancūzams. Tuo metu visuose miestuose ir kaimuose buvo skleidžiama didžiausia neapykanta palaimintojo tautiečiams. O jau netrukus ši nelemta nuotaika uždegė net šiurpią karo liepsną tarp Anglijos ir Prancūzijos. Tačiau palaimintasis, nors ir puikiai pažino šią nuotaiką, vis dėlto nesiliovė aukojęsis už šios savo „antrosios Tėvynės“ gyventojus. Trokšdamas daugiau tų sielų laimėti Kristui, jis stengiasi visiškai prisiderinti prie angliškų papročių. Anglams jis nori tapti anglu!
Didelis šio pamokslininko šventumas ir jo žodžių gyvenimiškumas sudomino net patį Jorko kunigaikštį. Per pamaldas jis dažnai visai slapta ateidavo prie vieno atviro karališkosios ložės lango ir atsidėjęs klausydavosi jo žodžių. Ir pats karalius kelis kartus jį kvietėsi pas save slaptiems pasitarimams. Ką jis ten kalbėjo, nežinia. Viena yra tikra, kad ir jis norėjo tapti kataliku. Tiktai atkaklus protestantų elgesys jam vis dar neleido tvirtai pasiryžti įgyvendinti šį kilnų užsimojimą.
Tačiau netrukus šie karaliaus rūmai t. Klaudijaus uolumui tampa per ankšti. Į jo pamaldas ima rinktis vis daugiau katalikų. Ateina retkarčiais ir vienas kitas dvariškis protestantas ar anglikonas. Jo pamokslų tonas, rimtas parengimas ir nuoširdi meilė bei pagarba kiekvienam savo klausytojui, kuri skamba iš kiekvieno jo žodžio, priverčia daugelį jų rimtai susimąstyti. Ilgainiui ši koplyčia pavirsta didžiausiu Katalikų Akcijos centru Londone. Mat Jorko kunigaikštienė buvo išsiderėjusi didesnę laisvę savo rūmų koplyčiai. Tad ir daugelis kataliku galėjo pasinaudoti šios šventovės priebėga...
Laikui bėgant visi rūmai jį pažinojo ir ėmė vadinti šventuoju! Prie jo klausyklos veržėsi daugybė katalikų, ieškodami šviesos ir paguodos. Daugelis eretikų jo akivaizdoje išsižadėjo savo klaidų ir grįžo į Motiną Bažnyčią. Ypač minimas vieno labai žymaus didiko atsivertimas, kuris su visa savo šeima tapo kataliku. Priskaitoma net 25 vieši apostatai, kurie vėl susitaikė su Apaštalų Sostu ir įstojo į įvairius vienuolynus.
Dar daugiau džiaugsmo jam būdavo, kada jis surasdavo kilnių sielų, trokštančių visiškai pasiaukoti už nusidėjėlių atsivertimą. Todėl jis troško įsteigti net atskirą vienuolyną tokioms anglų merginoms, kurios pasiryždavo visą savo gyvenimą melstis ir aukotis už Angliją. Deja, trumpas laikas ir kilę nauji persekiojimai neleido šio sumanymo pilnai įgyvendinti. Vis dėlto jam pasisekė bent keliolika tokių mergaičių išsiųsti į Prancūzijos vienuolynus, kad jos iš ten melstų Dievo malonės savo tėvynei.
1677 m. liepos 12 dieną jis rašė motinai de Somėz pranešimą į Parė le Monialį:
– Ką tik mes atšventėme Marijos Aplankymo dieną. Buvo išdalinta labai daug Komunijų. Be to dvi jaunos 20-metės mergaitės padarė tą dieną nekaltybės įžadus. Viena jų pradeda gauti iš Dievo nuostabių malonių. Dvi jaunos našlės troško padaryti taip pat. Bet aš maniau, jog bus geriau juodvi tiesiog pasiuntus į Aplankymo vienuolyną. Išganytojas kasdien atsiunčia man tokių sielų, kurios man rodos ypatingu būdu išrinktos pasiaukoti Dievui be jokios atodairos...
Sutikdamas visur tiek daug pasitikėjimo, palaimintasis nedelsdamas imasi vykdyti savo didžiąją misiją. Savo pamoksluose ir patarimuose jis nuolat kalba apie Švč. Sakramentą ir apie dieviškosios Išganytojo Širdies meilę. Dar nė keturi mėnesiai nespėjo praslinkti nuo tos dienos, kai palaimintasis išlipo į Anglijos krantą, o jis galėjo pranešti didiesiems Jėzaus mylėtojams Parė le Monialyje:
– Jau daugeliui žmonių Anglijoje aš esu įkvėpęs šį pamaldumą. O Viešpatie, kad aš visur galėčiau skelbti tai, ko Tu iš savo tarnų ir savo draugų lauki!..
Jorko kunigaikštienė buvo viena iš pirmųjų, kuri šį pamaldumą nuoširdžiai priėmė ir stojo už jo įvedimą visame pasaulyje. Ji pirmoji iš vainikuotųjų galvų vėliau kreipėsi į Šv. Tėvą, prašydama leidimo viešai švęsti Jėzaus Širdies dieną visoje Katalikų Bažnyčioje. Tik pačioje Anglijoje, nelikus vyskupų, nebuvo galima gauti leidimo teisėtai šią dieną minėti bažnyčiose. Todėl palaimintajam teko atsargiai šį pamaldumą skleisti tarp atskirų žmonių. Iš savo sakyklos ir pro klausyklos langelį jis nuolat ragindavo tikinčiuosius veržtis prie šio didžiosios meilės židinio.
Kryžiaus kelias
Tik per Raudonąsias skausmo jūras ir ilgų kentėjimų tyrus peržygiavę Jėzaus Širdies mylėtojai pasiekią Pažadėtąją žemę. Klaiki Alyvų darželio valanda išmušė ir palaimintojo Klaudijaus sielai. Tie mėginimai prasidėjo nuo sveikatos sugniužimo. Nuolatinis ir įtemptas darbas, drėgnas ir dūmais persunktas Londono oras, nepaprasti 1678 metų žiemos šalčiai ir griežtos t. Kolombjero atgailos labai pakirto jo jaunas jėgas. Nežinia, ar jis čia pats negerai apskaičiavo savo jėgas, ar jam galėjo pritrūkti išmintingo saiko, kuriuo jis visados pasižymėdavo? O gal tai buvo ypatinga Šventosios Dvasios ugnis, kuri jam nedavė ramybės, versdama dirbti iš paskutinių jėgų, nes viršum Anglijos vėl ėmė tvenktis baisi persekiojimų naktis, kuri jau neleido daugiau dirbti.
Rugsėjo mėnesyje pirmąsyk iš gerklės prasimušė kraujas. Tai buvo rimtas signalas! Jis ėmė kiek rūpestingiau gydytis. Motinai de Somėz apie tai jis rašo:
– Jei iki šiol tylėjau, tai buvo kaltas vienas ligos priepuolis, kuris mane ištiko tuo metu, kada mažiausiai jo tikėjausi. Tai atsitiko Marijos Ėmimo į dangų išvakarėse. Bet aš visiškai pasiduodu Dievo Apvaizdai. Numatymas gausios pjūties leidžia man dar turėti viltį, kad aš galėsiu dar ilgesnį laiką čia pasilikti. Tai patvirtina ir sesers Margaritos Marijos pranešimas apie naujus vargus ir nemalonumus. Tam aš nė kiek nesipriešinu ir esu pasirengęs čia gyventi ir mirti, kad tik galėčiau išpildyti Dievo valią.
Bet netrukus vėl naujas kraujo plūdimas! Dabar jis pats mato, koks didelis ligonis jis buvo! Jis kenčia dar didesnius sielos sopulius, kaltindamas save dėl tokio didelio neapdairumo. Įskundžia save ir vyresniesiems. Londono gydytojai mano, kad jis būtų per silpnas keliauti jūra. Bet ir jie patys prižada jį pagydyti Anglijoj. Todėl vyresnieji leidžia jam pačiam apsispręsti, ar jis norės tuojau grįžti, arba palūkėti, kol sustiprės.
Protestantai vis labiau ėmė nerimti, matydami, kaip karaliaus dvare vis daugiau pradėjo reikštis katalikybė. Karolis II pradėjo rodyti dar daugiau palankumo katalikams. 1678 m. gegužės 4 dieną jis leido sosto įpėdinio Jorko kunigaikščio rūmuose sušaukti slaptą jėzuitų suvažiavimą, kuriame dalyvavo 40 žmonių. Jie aptarė eilinius savo vienuolijos reikalus ir išrinko savo atstovus į jėzuitų suvažiavimą Romoje. Ir palaimintasis turėjo progos čia susitikti su tais žilagalviais Anglijos apaštalais, kurie dirbo su nepaprastu pasiaukojimu, nepaisydami didžiausių sunkenybių. Jų tarpe buvo net 10 asmenų, kurie jau po kelių savaičių turėjo savo galvas paguldyti už Kristų!
Protestantų neapykanta dar daugiau užvirė, patyrus, kad tarp karaliaus rūmų ir Romos ėmė megztis vis glaudesni ryšiai. Iš slaptųjų Šv. Tėvo archyvų paaiškėja, kad tų metų lapkričio mėnesį drąsusis Jorko kunigaikštis norėjo ir viešai parlamente iškelti reikalą pašalinti visus Katalikų Bažnyčiai priešingus įstatymus. Tuomet Tomas Osbornas, Antanas Ašli Kuperis ir kiti suplanuoja netikėtą smūgį katalikams! Jie pasiskelbia sugavę baisų katalikų, o ypač jėzuitų, sąmokslą prieš karaliaus gyvybę...
Pavojus prisiartina ir prie palaimintojo Klaudijaus durų. T. Klaudijus dar tų pačių metų lapkričio 24 dieną buvo įmestas į kalėjimą. Pasiklausykim, kaip pats palai mintasis trumpai nupasakoja šį įvykį:
– Londone aš buvau apkaltintas vieno jaunuolio, kurį aš tikėjausi atvertęs. Per tris mėnesius rūpinausi jo išlaikymu. Bet mano neturtas ir jo įtartinas elgesys neleido man toliau jo remti. Jis pasitraukė, tačiau manė galėsiąs man atkeršyti, iškeldamas į viešumą mano darbus. Jis tai padarė, priskirdamas man daugelį posakių prieš karalių ir parlamentą. Kadangi jis gana daug žinojo apie mano veiklą, neiškentė ir iš to trupučio gero, kurį aš padariau protestantams, išpūtė didžiausią nusikaltimą, smarkiai padidindamas mano uolumą ir mano apaštalavimo pasisekimus!
Gyvenimas to meto Anglijos kalėjimuose buvo baisus. Mūsų sunkiųjų darbų kalėjimai Lietuvoje – rojus lyginant su anų laikų bausmės vietomis. Oras jose buvo drėgnas ir nepaprastai tvankus. Vienas Londono kalėjimų inspektorius, kuriam teko lankyti kelias valandas šiuos kalėjimus, paskui sakė negalėjęs visą dieną nė trupučio pabūti uždaroje karietoje. 1577 metais Oksfordo kalėjime įvyko teismas, kuriame dalyvavo apie 300 žmonių. Per 40 valandų visi šie dalyviai mirė dėl oro užsinuodijimo. 1750 metais panašiai atsitiko viename Londono kalėjime. Anglų valdomoje Kalkutoje, kur viešpatavo ta pati kalėjimų sistema, 1756 metais iš 170 kalinių tik per vieną naktį mirė 154 žmonės! Toks blogas buvo tų kalėjimų oras! Vandens juose visai negalima gauti. Maistas irgi prastas. Todėl nieko nuostabaus, kad daugelis sveikutėlių vyrų jau po kelių savaičių sunkių ligų parblokšti kamuodavosi ant kietos žemės pargriuvę.
Į tokį kalėjimą dabar pateko ir pal. Klaudijus. Sosto įpėdinis, giliai sujaudintas jo likimu, pasiuntė vieną italų kunigą jo aplankyti. Bet ir šiam pasiuntiniui vos neteko nukentėti dėl tokio žygio. Jau po keturių dienų buvo teismas. T. Klaudijus turėjo stoti prieš 15 asmenų komisiją. Kaltintojas turėjo įrodyti savo tvirtinimus prieš teisiamojo akis. Nedaug teisybės tikėjosi palaimintasis iš to teismo. Bet jis buvo nepaprastai ramus. Jo gyvas tikėjimas Aukščiausiojo Apvaizda ir visiškas pasidavimas į gerojo dangaus Tėvo rankas gražiai pasireiškė net pačiame teismo prieangyje, kur jis visą laiką ramiai laukė savo eilės, melsdamasis iš savo brevijoriaus. Nuostabi jo ramybė, kuklumas ir nepaprastas nuoširdumas, kuriuos parodė šis „pavojingasis sąmokslininkas“, atsakinėdamas į teisėjų klausimus, turėjo kiekvieną įtikinti, jog šis svetimšalis negalėjo būti joks revoliucionierius. Vis dėlto gruodžio 1 dieną Aukštieji parlamento rūmai paskelbė tokį sprendimą:
„Įrodyta, kad jėzuitas Kolombjeras, būdamas Jorko kunigaikštienės pamokslininku ir dabar patekęs į valstybinį kalėjimą, dažnai kalbėdavosi su p. Kolemanu (kunigaikštienės sekretoriumi), susirašinėjusiu su t. de la Šėzu ir kardinolu Buijonu, yra mėginęs suklaidinti Olivjerą Fiketą, Praną Verdjerą ir kitus, norėdamas juos patraukti į katalikų tarpą. O savo kambaryje jis yra priėmęs priesaiką ne vieno prancūzo ir anglo, norinčio grįžti į Katalikų Bažnyčią. Be to, jis slapta siuntė kunigus į Virginiją (Š. Amerikoje). Tarp kitų jis ten išleido ir airių kunigą Mac Carthy. Kadangi tokie įvykiai yra pavojingi valstybės tvarkai, parlamento Lordų rūmai nusprendė prašyti Jo Didenybę, kad jis įsakytų minimąjį Kolombjerą ištremti iš šios šalies ir visų jai priklausančių sričių“.
Gali būti, kad ir politiniai sumetimai neleido Liudviko XIV piliečio pasmerkti mirti. Tačiau sunkus gyvenimas per tris savaites drauge su paskutiniais nusikaltėliais taip paveikė šio ligoto kalinio sveikatą, jog kilo rimtas pavojus jo gyvybei. Smarkus kraujo plūdimas vėl pasikartojo. Tiktai jo siela šventė džiaugsmo šventę! Juk dabar įvyko tai, apie ką jis tiek daug svajojo Liono tercijate! Čia jis rado tuos kentėjimus, kuriems jis taip ilgai rengėsi, kasdieniniais savęs varginimais ir kantrybės ugdymu įvairiuose kryželiuose. Žvilgsnis į pervertąją Išganytojo Širdį ant žiauraus kryžiaus teikė jam nepaprastos drąsos ir ramybės.
1678 metų gruodžio 29 d. policijos sargyba jį atlydėjo į Douverio uostą ir įsodino į prancūzų laivą. Dabar jis jau buvo laisvas tarp laisvųjų Lamanšo bangų.
Žygis į amžinybę
1679 m. sausio 16 dieną grįžęs į Paryžių, palaimintasis tuoj rašo šitokį laišką savo provincijolui į Lioną: „Labai apgailestauju, kad sugrįžtu į savo provinciją tokios būklės, kuri, kaip išrodo, neleis man daug dirbti šiais metais. Mano plaučiai yra labai nusilpę. Kiekviena oro atmaina juos kamuoja. Du kartus iš naujo atpuoliau. Vieną kartą toks nusilpimas užėjo dėl didesnio dvasios pavargimo, o antrąkart dėl peršalimo. Tačiau Anglijos gydytojai mane tikino, kad Prancūzijos oras ir pavasario saulė man grąžins senąją sveikatos būklę. Bet Dievo valia teįvyksta kiekvienu atveju! Ir dabar aš tikiuosi galįs daryti visa, ką tik Jūs manysite mane pajėgiant dirbti“.
1680 m. rudeniop grįžęs į Lioną, jis gavo vieną labai malonią pareigą: jam buvo pavesta būti dvasios vadu 15 ar 16 filosofijos studentų jėzuitų. Čia jis turėjo progos dažnai kalbėti jiems per konferencijas. Tais metais jis pajėgė duoti jiems net aštuonių dienų rekolekcijas! Šias progas jis išnaudojo ir Jėzaus Širdies pamaldumui skleisti jautriose savo klausytojų širdyse. Išganytojas suteikė jam didelę paguodą: jis rado du nepaprastai pamaldžius ir gabius klierikus, kurie vėliau su visu užsidegimu ir energija sujudins visą Prancūziją ir net pasieks pačią krikščionybės širdį – Romą, skleisdami ir visomis jėgomis lauždami sunkiausius ledus šiam pamaldumui įsigalėti visame pasaulyje. Tų palaimintojo įpėdinių vardai – t. Juozapas Galifė ir t. Jonas Kruazė. Jau netrukus juodu ima susirašinėti su šventąja Margarita Marija ir renka teologinę medžiagą savo ugningiems veikalams apie Jėzaus Širdies pamaldumą.
Turbūt pats Dievas norėjo ypatingu būdu atsilyginti palaimintajam už tokį didelį savo „ištikimojo tarno ir tobulojo draugo“ pasiaukojimą, nes t. Klaudijaus vyresnieji visai netikėtai nusprendė jį dar kartą išsiųsti į Parė le Monialį, kad jis galėtų mirti pačiame Jėzaus Širdies pamaldumo židinyje. Palaimintojo sveikata vis labiau šlubavo. Negailestingoji džiova vis smarkiau graužė jo išsekusias jėgas. Buvo 1681 metų Velykos. Visi džiūgavo. Tik vargšo ligonio kambary vėl ėmė trykšti kraujas. Sekminių pirmą dieną, kada kunigai su raudonais drabužiais artinosi prie altorių, t. Klaudijus iš naujo savo širdies krauju nušlaksto mažutę vienuolyno ligoninę. Vyresnieji dar sykį mėgina gelbėti brangaus kentėtojo gyvybę, siųsdami jį į Parė le Monialį. Mirtinai išvargęs jis čia atkeliavo. Jau maža vilties buvo bepasveikti. Tačiau visi jį pažinusieji vienuoliai apsupo jį nepaprasta globa, stengdamiesi jam visu kuo padėti. Iš pradžių net rodės, kad malonūs netolimos praeities atsiminimai tikrai jį kiek atgaivino. Bet su rudenio drėgme ir ūkais atslinko ir slopinančios dienos. Štai, jis nebegali daugiau nei pats atsikelti, nei apsirengti. Bet skaudžiausia jo auka buvo, kad jis nepajėgė artintis prie Dievo altoriaus ir vėl paimti į savo drebančias rankas patį Išganytoją. „Dievas tai leido, – rašė šventoji Margarita Marija, – kad jo širdis galėtų dar su didesne laisve ir džiaugsmu tartis su savo Viešpačiu“. Deja, jokių raštiškų pėdsakų nėra išsilikę apie tuos tylius palaimintojo minčių polėkius, kurie tuomet gaivino jo sielą.
T. Klaudijus, trokšdamas vykdyti tik Dievo valią, mielai išsižadėjo ir dvasinių pasikalbėjimų su jam artimomis sielomis. Šv. Margaritai, kuriai dabar jau nereikėjo jo dvasinės paramos, jau anksčiau jis buvo rašęs: „Aš atsisakiau net nuo tos didelės paguodos Jums ką nors parašyti. Mat aš tikiu, jog Dievas nori, kad jam padaryčiau tą auką“. Tai gerai suprato ir šventoji, prisipažindama: „Nors jis mane ir visai pamirštų, aš būsiu patenkinta, nes žinau, kad mes nieko kito netrokštame, kaip tik išpildyti Dievo valią, kuriai jis visiškai atsidavęs“. Per tą pusę metų, kai t. Kolombjeras praleido šiame Jėzaus Širdies pamaldumo centre, jiedu pasimatė tik vieną kartą. Ir iš šio pasikalbėjimo težinomas vos vienas šv. Margaritos sakinėlis. Tai pilni paguodos žodžiai, kuriuos Dieviškoji Širdis jai yra pasakiusi apie palaimintąjį Klaudijų: „Jeigu jis būtų sveikas, jis garbintų Viešpatį savo apaštališku uolumu, o dabar pats Viešpats nori jo sielos šventovėje save pagarbinti per jo ligą!“
Apie paskutines jo valandas mes nieko nežinome. Gali būti, kad jis, pajutęs besiartinančią mirtį, ir pats stengėsi taip galvoti, kaip jis buvo pataręs visiems tikintiesiems elgtis prieš savo paskutinį žygį į amžinybę. „Geras krikščionis, – kalbėjo jis tuomet, – turi mirti su džiaugsmu. Jis turėtų ir kitiems parodyti, jog visa, ką tik jis myli, yra danguje, į kurį dabar rengiasi eiti. Tepamato visi, kad jis nuo seno ilgisi tos laimės, kurią jam turi atnešti mirtis. Teparodo jis tuomet, kad jo mylimasis Mokytojas ne tik jį šaukia ateiti, bet ir traukte traukia jį prie savęs, kad jis miršta ne tiek dėl savo kūno silpnumo, kiek dėl begalinės meilės, karštai trokšdamas susijungti su Tuo, nuo Kurio jau amžinai nenorės atsiskirti!“
Išaušo 1682 m. vasario 15 diena. Buvo 7 val. ryto. Lauke čia greičiau prašvinta, negu Lietuvoje. Gal būt, jau pirmieji saulutės spinduliai glostė bažnyčių bokštus ir aplinkinių kalvų viršūnes. Vienuoliai jau baigė laikyti šv. Mišias. Ir žvakės geso ant altorių. Tiktai ligonio kambaryje mirgėjo žvakių šviesa, nes čia geso vieno kentėtojo gyvybė. Tą rytą kraujas dar smarkiau ėmė veržtis iš jo burnos, išplėšdamas iš jo paskutinius gyvybės ženklus. Netikėtai sugaudžia tėvų jėzuitų bažnyčios varpai. Šiandien jie aidi taip nepaprastai ir taip ilgai. Ne, tokiu būdu jėzuitai tik už savo mirusius teskambina. Ir klaiki žinia greitai lekia iš namo į namą, iš lūpų į lūpas: „Šventasis mirė! Mūsų Tėvas atsiskyrė su šiuo pasauliu!..“
Kelias į altorių garbę
Šventoji Margarita Marija pirmoji stengėsi užrašinėti staigius pasveikimus per t. Kolombjero užtarymą. „Jis dar nėra paskelbtas šventuoju. Bet tai turės kada nors įvykti!“, – kalbėjo visi. Dar jam gyvam esant, visi jį arčiau pažinojusieji patylomis jį vadino šventuoju. Sesuo Margarita Alakok buvo viena uoliausiųjų t. Klaudijaus garbintojų. Kasmet vasario 15 dieną ji melsdavosi į naująjį šventąjį. Ji parašė net ypatingą litaniją ir maldas pal. tėvo Kolombjero garbei. Jos draugės prisidėjo prie šio pamaldumo. 1687 metais jau visos šio vienuolyno seserys dalyvavo tokiose pamaldose. Juo labiau plito pamaldumas į Švč. Jėzaus Širdį, juo daugiau pagarbos susilaukė ir pirmasis Jėzaus Širdies apreiškimų skelbėjas. Ypač plačiai išgarsino palaimintojo vardą jo rekolekcijų knyga, kurią jau 1684 metais išleido t. de la Pesse, sykiu pridėdamas ir trumpą t. Kolombjero gyvenimo aprašymą. Tėvų Galifė ir Kruazė raštai dar plačiau paskleidė šio tylaus Jėzaus Širdies apaštalo garbę. Palaimintojo veikalai greitai susilaukė net 10 leidimų! Jo pamokslai ir didesnė dalis jo laiškų buvo verčiami į kitas kalbas.
Šv. Margarita Marija 1689 m. rugsėjo 15 d. rašė tėvui Kruazė:
– Reikia kreiptis į Jėzaus Širdies ištikimąjį draugą, į gerąjį t. Klaudijų, kuriam Išganytojas suteikė didelę galybę ir, galima teigti, net viską pavedė, kas tik siejasi su šiuo pamaldumu. Galiu Jums atvirai prisipažinti, jog aš gaunu iš jo daug paramos, kad jis man net daugiau padeda, negu gyvendamas žemėje. Mat, jei tik aš neapsirinku, šis pamaldumas jį padarė galingą danguje ir jį labiau išaukštino amžinybės garbėje, negu visa kita, ką jis gero buvo padaręs per visą savo gyvenimą.
Yra žinomas ir tas apreiškimas, kuriuo Išganytojo Širdis iškilmingu būdu pavedė Aplankymo seserims ir Jėzaus Draugijos nariams šį pamaldumą skleisti visame pasaulyje. Tai buvo 1688 metų liepos 2 dieną, Marijos Aplankymo šventėje. Visą dieną sesuo Margarita klūpojo prieš išstatytą Švč. Sakramentą. Tą dieną šventoji susilaukė ypatingų malonių. Staiga ji išvydo neapsakomai gražią vietą su liepsnojančiu Viešpaties sostu. Išganytojo Širdis plačiai spinduliavo aplinkui, viską nušviesdama. Bet šį kartą V. Jėzus buvo ne venas. Šalia jo, dešinėje pusėje, stovėjo Švč. mergelė, o kitoje pusėje „šventasis Pranciškus Salezietis su šventuoju tėvu Kolombjeru“ (taip jį pavadino pati šventoji!). Tuomet Švč. Dievo Motina pakvietė Aplankymo seseris prieiti artyn prie Jėzaus Širdies begalinių turtų. Čia joms liepė pačioms semtis kuo daugiau tų dvasinių gerybių ir jomis apdalinti visą pasaulį, nesibijant, kad šis malonių iždas kada nors išseks. „Tuomet ši Gerumo Motina kreipėsi į tėvą Kolombjerą ir jam tarė:
– Ir tu, ištikimasis mano Dieviškojo Sūnaus tarne, gausi didelę tų lobių dalį. Mat, jeigu Aplankymo seserims pavesta rūpintis, kad visi pažintų ir mylėtų dieviškąją Širdį, tai Jėzaus Draugijos tėvams paliekama teisė visiems parodyti ir išgarsinti šio turto vertę ir jo naudą, kad visi galėtų pasinaudoti tokia didele geradaryste, priimdami ją su pagarba ir dėkingumu. Ir kiek jie pasitarnaus Išganytojui, ši Dieviškoji Širdis, būdama toks gausus visų palaiminimų ir malonių šaltinis, kuo dosniausiai palaimins visas jų pareigas ir jų apaštalavimo darbus, jog netrukus jie galės susilaukti tokių vaisių, kurie prašoka visas jų viltis. Kiekvienas jų gaus ypatingų malonių savo paties šventumui ir tobulybei siekti!
Tą „didelę dalį“ šventoji dar aiškiau nusako viename savo laiške, kurį ji rašė 1689 metų Jėzaus Širdies šventėje, birželio 17 dieną:
– Mūsų gerasis tėvas Kolombjeras išmeldė, kad didžiai šventa Jėzaus Draugija būtų apdovanota taip pat, kaip ir mūsų brangioji vienuolija, visomis malonėmis ir ypatingomis privilegijomis, kurias teikia Jėzaus Širdies pamaldumas. Mūsų V. Jėzaus Širdis jiems prižadėjo nepaprastai gausiai teikti savo šventų palaiminimų visiems jų švento pašaukimo ir apaštališkos meilės darbams, kuriais tik jie rūpinasi gelbėti sielas. Ši dieviškoji Širdis, man rodosi, taip labai trokšta, kad šie gerieji Tėvai ją pažintų, mylėtų ir garbintų, jog, jeigu neklystu, ji prižada gausiai atverti savo liepsnojančios meilės versmes, lydėdama jų žodžius galingomis malonėmis. Tų žodžių įtaka bus lyg dviašmenis kardas, kuris pasieks net labiausiai užkietėjusių ir užsispyrusių nusidėjėlių širdis, padėdamas iš ten išsiveržti šventos atgailos srovėms, kurios apvalo ir pašvenčia sielas. Bet tam reikia, kad ir jie patys stengtųsi semti savo visą šviesą iš to neišsemiamos išminties ir šventos meilės šaltinio.
1864 metais sesuo Margarita Marija Alakok buvo paskelbta palaimintąja. Tuojau pradėti žygiai ir dėl jos dvasios vado beatifikacijos. 1880 metais uolusis Jėzaus Širdies mylėtojas Šv. Tėvas Leonas XIII, kuris pats save jaunystėje su pasigėrėjimu skaitė t. Klaudijaus Kolombjero raštus, įsakė pradėti šio Jėzaus Širdies apaštalo beatifikacijos bylą. Ir štai jau 1901 metais rugpjūčio 11 dieną po ilgų tyrinėjimų buvo iškilmingai pripažintos karžygiškos t. Kolombjero dorybės.
1920 metais, paskelbus pal. Margaritą Mariją Alakok šventąja, atėjo eilė ir jos dvasios vadui iškilti viršum Bažnyčios altorių. Tai įvyko lygiai prieš 10 metų, 1929 metais per pačias Velykas. Tai buvo didelis džiaugsmas visiems Jėzaus širdies apaštalams. Tikėkimės, jog neilgai reiks laukti, kada šiam „tobulajam Jėzaus Širdies draugui ir ištikimajam tarnui bus suteikta ir visų aukščiausioji pagarba, paskelbus jį šventuoju[3].
Ir Lietuva, kuri pirma visų kitų, jau 1729 metais savo sostinėje Vilniuje pastatė pirmąją Jėzaus Širdies bažnyčią, kuri buvo viena iš pačių pirmųjų šalių, pradėjusių jau nuo 1762 metų iškilmingiau švęsti Jėzaus Širdies šventę ir su nuostabiu uolumu nuo pat pradžių priėmė Jėzaus Širdies pamaldumą, kuri 1934 Šv. Metais taip iškilmingai paaukojo savo jaunąją nepriklausomybę dieviškosios Širdies globai ir šiais baisiųjų audrų laikais naudojasi tokia ypatinga Išganytojo Širdies palaima, – be abejo, toji Lietuva galės dar su didesniu pasitikėjimu kelti savo akis į šį naująjį Jėzaus Širdies apaštalą, kuris su ypatinga meile sutiks globoti ir mūsų Jėzaus Širdies Žemę.
„Jėzaus Širdie, teateinie Tavo Karalystė ir į mūsų brangią Lietuvą“ (300 dienų atlaidų, Pijus XI).
A. M. D. G.
Ištraukos iš knygos: T. J. Paukštys S. J., Žygis į amžinybę. Pal. t. Klaudijus Kolombjeras S. J. 1641–1682 m., Žvaigždė, Kaunas, 1939. Imprimi potest. B. Andruška S. J., P. Prov. Lit. 14-XI-1939. Imprimatur Nr. 3332, Datum Kaunae, Die 14 novembris 1939 an., K. Šaulys, Vicarius Generalis, Praelatus S. S. Kalba taisyta.
[1] Kolombjeras knygos rašymo metu buvo beatifikuotas (Pijaus XI, 1929 06 16), jį šventuoju paskelbė pop. Jonas Paulius II 1992 05 31.
[2] Šv. Pijaus X brolijos prioratuose taip pat vedamos (tiesa, dažniausiai sutrumpintos, 5 dienų) rekolekcijos pagal šv. Ignaco „Dvasines pratybas“.
[3] Jis pirmas pastatė žibintus Paryžiaus gatvėse, bet dėl naujų mokesčių supykę paryžiečiai, pašiepdami žemą ministro kilmę, deklamavo: „Kolberas, kilęs iš dumblyno, bijo dar kartą į jį kristi!“.
[4] Tikima, jog tai buvo sekmadienis, birželio 16 d.
[5] Švč. Jėzaus Širdies iškilmė švenčiama Devintinių oktavoje (penktadienį po II sekmadienio po Sekminių). Šv. Sostas ilgai nedavė leidimo ją švęsti. Tik 1765 m. pop. Klemensas XIII ją leido Lenkijos-Lietuvos valstybėje. 1856 m. pal. Pijus IX ją įvedė visoje Bažnyčioje.
[6] Šis pasiaukojimas buvo pridėtas prie pal. Klaudijaus rekolekcijų, jo vestų 1677 m. Londone, užrašų. Palaimintojo mokinys t. Kruazetas (Croisset) teigia, jog tai esąs tas pats pasiaukojimo aktas, kurį t. Kolombjeras atliko 1675 m. Parė le Monialyje.
