Gruodžio 13 d. – šventosios Liucijos, mergelės ir kankinės, šventė. Liucija, Sirakūzų globėja, yra viena iš trijų krikščioniškosios Sicilijos stulpų, kartu su šventąja Agota ir šventąja Rozalija, kurios šlovinamos atitinkamai Katanijoje ir Palerme. Jos vardas Mišių kanone sujungtas su Agotos, Agnietės ir Cecilijos vardais.
Šventoji Liucija gimė Sirakūzuose apie 283 m. kilmingoje ir turtingoje krikščionių šeimoje. Pažadėta ištekėti už pagonio, jauna moteris pašventė save Viešpačiui nekaltybės įžadu ir atsisakė santuokos. Tuomet jos sužadėtinis išdavė ją kaip krikščionę prefektui Paskasijui. Prefektas liepė jai aukoti aukas romėnų dievams, tačiau Liucija atsisakė išsižadėti vienintelio tikrojo Dievo, kurį garbino. Jos kankinystės aktuose pasakojama apie kankinimus, kuriuos jai teko patirti nuo prefekto. Grasinama, kad bus pristatyta tarp prostitučių, ji pasidarė tokia sunki, kad jos nepajėgė pajudinti nei dviejų jaučių, nei dešimčių kareivių jėga. Tada Liucija buvo apipilta aliejumi ir padėta ant laužo, bet liepsnos jai nepakenkė. Galiausiai jai buvo nukirsta galva arba, pasak lotyniškų šaltinių, į gerklę įremtas dalgis. Ji mirė pranašaudama krikščionių persekiotojo Diokletiano žlugimą ir taiką Bažnyčiai, kuri ateis po kelerių metų su Konstantino atėjimu.
Daugelį amžių šventosios Liucijos kūnas išbuvo Sirakūzuose, tačiau XII a. po dramatiškų įvykių jis buvo atgabentas į Veneciją, kur dabar ilsisi ir yra eksponuojamas tikinčiųjų pagarbai stiklinėje vitrinoje Šv. Jeremijo ir šv. Liucijos bažnyčioje.
Tradicija pasakoja, kad gražiosios Liucijos akys buvo išdurtos, bet stebuklingai sugrįžo į savo vietą. Todėl Liucija vaizduojama laikanti padėklą su akimis ir jos šaukiamasi, kad išgydytų aklumą. Liucijos vardas kilęs iš lotyniško žodžio lux, reiškiančio „šviesa“, ir simbolizuoja materialią akių šviesą, bet visų pirma dvasinę sielos šviesą. Malonės būsenos siela spindi gyvu spindesiu, tarsi krištolinis gaublys, apšviestas saulės, nes ji gauna lumen Christi – dieviškąją šviesą, kuri yra Jėzus Kristus.
Dante Alighieri šv. Liucijai teikė „didžiausią pagarbą“, galbūt todėl, kad jos užtarimo dėka pasveiko nuo sunkios akių ligos, kurią mini Convivio (III, IX, 15).
Antrojoje „Pragaro“ kantikoje Vergilijus atskleidžia Dantei, kad „trys palaimintos moterys“, kurios ves jį išganymo keliu, yra poeto mylimoji Beatričė, šventoji Liucija ir Švč. Mergelė Marija (Inferno, II, 75-120).
„Skaistykloje“ Liucija, moteris „gražiomis akimis“, asmeniškai nusileidžia iš savo „palaimintos vietos“ Rojuje ir, Dantei miegant, švelniai paima jį ant rankų ir pastato priešais įėjimą į Skaistyklą. Poetas rašo: „Atėjo moteris ir tarė: Aš esu Liucija; leiskite man paimti šį miegantį vyrą; taip aš padėsiu jam keliauti.“ (Purgatorio, IX, 57)
„Rojuje“ Liucija patalpinama į „palaimintąjį dangaus kiemą“ šalia šventojo Petro, Onos, Mozės ir šventojo Jono Evangelisto (Paradizas, XXXII, 138).
Pasak vieno pastabiausių Dantės komentatorių Giuseppe Giacalone (1918-2006), kuris seka šventuoju Tomu Akviniečiu (ypač Summa Theologiae, II-II, 17), Liucija „Dieviškojoje komedijoje“ simbolizuoja viltį, kuri apšviečia nuodėmės tamsoje pasiklydusį žmogų ir pradeda jo išganymo ir atpirkimo kelionę.
Gruodžio 13 d. švenčiama šventosios Liucijos šventė primena mums du svarbius istorinius įvykius: 1294 m. gruodžio 13 d. Celestinas V atsistatydino iš popiežiaus pareigų, vos po keturių pontifikato mėnesių; 1545 m. gruodžio 13 d. prasidėjo Tridento Susirinkimas, užkirtęs kelią protestantiškos revoliucijos sklaidai.
Skaičius 13 yra reikšmingas Fatimos apsireiškimų kontekste, nes nuo 1917 m. gegužės iki spalio Dievo Motina apsireikšdavo trims piemenėliams kiekvieną tryliktą mėnesio dieną, išskyrus rugpjūtį dėl piemenėlių suėmimo. Liucija taip pat yra garsiausios Fatimos regėtojos Liucijos dos Santos (1907-2005) vardas, kurios beatifikacijos byla pradėta po jau įvykusios jos pusbrolių Jacintos ir Pranciškaus Marto kanonizacijos.
1908 m. gruodžio 13 d. San Paule (Brazilija) gimė didysis brazilų mąstytojas Plinio Corrêa de Oliveira. Jos motinos vardas buvo Lucilia Ribeiro dos Santos. Ir motina, ir sūnus mirė kvepėdami šventumu. Plinio Corrêa de Oliveira buvo Fatimos apaštalas ir kovojo už krikščioniškosios civilizacijos atkūrimą; civilizacijos, kuri, kaip ir viduramžių civilizacija, leidžiasi būti apšviečiama dieviškosios šviesos ir toje šviesoje spindi. „Intelektuali šviesa, kupina meilės; meilė tikrajam gėriui, kupina džiaugsmo; džiaugsmo, pranokstančio bet kokį saldumą“, - kaip sako Beatričė „Dieviškojoje komedijoje“, kalbėdama apie Empirėjos dangų (Paradiso, XXX, 40-42).
Lux in tenebris lucet (Jn 1, 5). Advento dienomis Liucijos vardas skelbia dieviškąją Šviesą, artėjančią nuostabiai paguosti Bažnyčios.
Labai liūdna, kad oficialus 2025 m. jubiliejaus „talismanas“, pavadintas Luce – „Šviesa“, yra ne šventoji Liucija, bet, kaip skaitome „Vatican News“ interneto svetainėje, „maža piligrimė mergaitė, sukurta pagal manga estetiką“, t. y. „pop“ subkultūros išraiška, labiau panaši į Gretą Thunberg nei į šio vardo didžią šventąją.
Todėl dabartinės valandos intelektualinėje ir moralinėje tamsoje meldžiamės šv. Liucijai Dom Guérangerio žodžiais:
„Kreipiamės į tave, Mergele Liucija, prašydami malonės savo nuolankume išvysti Tą, kurį dabar kontempliuoji šlovėje. Suteik malonę mus galingai globoti. Vardas, kurį esi gavusi, reiškia Šviesą: tad būk mūsų žibintu mus supančioje naktyje. O žibury, visada spindintį nekaltybės grožiu, apšviesk mūsų akis; užgydyk žaizdas, kurias jose padarė aplaidumas, kad jos būtų pakeltos aukščiau už kūriniją į tą tikrąją Šviesą, kuri šviečia tamsoje ir kurios tamsa neužgožia.“
