Šventasis Liudvikas Marija Grinjonas de Monforas (Louis-Marie Grignon de Montfort) gimė 1673 m. sausio 31 d. Monfore (Montfort-sur-Meu), Prancūzijos krašte Bretanėje, gerbiamų, tačiau neturtingų tėvų šeimoje. Jis buvo pakrikštytas Liudviko vardu, prie kurio vėliau, priimdamas Sutvirtinimo sakramentą, iš gilios meilės Dievo Motinai prijungė vardą Marija. Su didžiausiu dėkingumu jis nuolat prisimindavo krikšto metu gautą malonę bei krikšto pažadus – savo tėviškės, kur tai įvyko, atminimui jis pasivadino dar ir Monforu.
Sulaukęs 12 metų, jis pradėjo lankyti Reno (Rennes) jėzuitų Šv. Tomo Beketo gimnaziją, kurioje praleido 8 metus. Išsiskirdamas iš kitų savo pasiekimais, o dar labiau dorybėmis, jis tapo pavyzdžiu visiems moksleiviams. Tačiau, nors dėstytojai bei kolegos juo žavėjosi ir jį mylėjo, jis būdavo dažnai atstumiamas ir pašiepiamas dėl savo misionieriško uolumo, bekompromisio nusistatymo prieš nuodėmę ir neįprasto pamaldumo. 1693–1700 metais jis studijavo Paryžiaus Sorbonos universitete, o 1695 m. buvo priimtas į garsiąją Šv. Sulpicijaus seminariją. Šią seminariją įsteigė prancūzų dvasingumo mokyklos pradininkas Žanas Žakas Oljė (Jean-Jacques Olier) – šv. Liudvikas taps vienu žymiausių šios mokyklos atstovų. Savo neturto ir nuolankumo meile, apsimarinimu bei atsidavimu dieviškajai apvaizdai Grinjonas jau tuomet prilygo didiems šventiesiems. Su ypatingu džiaugsmu jis kalbėdavo apie Marijos, ją jis nuo vaikystės vadino savo „mylimąja Motina“, grožį. Jis perskaitė ir išstudijavo visas jam pasiekiamas knygas apie pamaldumą Marijai. Iš meilės Dievo Motinai jis dar iki šventimų padarė amžino skaistumo įžadą.
Taip pasirengęs, jis 1700 m. birželio 5 d. gavo kunigystės šventimus. Jam buvo 27 metai. Jei būtų buvusi jo valia, Grinjonas būtų iš karto iškeliavęs į misijas atversti netikinčiųjų. Praėjus penkiems mėnesiams nuo šventimų jis rašė: „Savo maldose nuolatos prašau neturtingos ir nedidelės gerų kunigų draugijos, kad galėtume pamokslauti misijas ir rekolekcijas po Švenčiausiosios Marijos vėliava ir jos globoje.“ Taigi jau tuomet jis brandino kongregacijos steigimo planą.
„Dėl savo nuodėmių esu nevertas šios malonės, – kalbėjo jis dūsaudamas. – Nėra laimingesnės mirties, kaip atiduoti sielą kur nors svetimoje šalyje, gulint po medžiu kaip šv. Praniškus Ksaveras.“ Šv. Sulpicijaus seminarijos vadovybė nenorėjo išleisti Liudviko, stengdamasi laimėti jį savo (sulpicijonų) kongregacijai. Kadangi šis niekaip neapsisprendė, jie išsiuntė jį į Nantą pas vienuolius klementinus. Tačiau šie buvo labai pasidavę jansenizmui, todėl Grinjonas po pusmečio paliko jų namus ir pasisiūlė Puatjė (Poitiers) vyskupui vykti į misijas. Bet šis vietoj to 1701 m. lapkritį pavedė jam vadovauti Puatjė ligoninei. Su didžiausia meile Liudvikas rūpinosi vargšais bei ligoniais.
Šioje ligoninėje šventasis padėjo pagrindus „Išminties dukterų“ kongregacijai. Pirmosios dvylika šios bendruomenės narių buvo neturtingos, sirguliuojančios ligoninės pacientės, kurias jis pavedė aklai vyresniajai. Salėje, kur vykdavo jų susirinkimai, Liudvikas pakabino didžiulį krucifiksą, kad joms primintų, jog tikroji išmintis glūdi Kryžiaus kvailybėje. Greitai jį pradėjo persekioti pasauliečių gydytojų bei seselių pavydas, todėl galiausiai jis turėjo palikti ligoninę ir iškeliavo į Paryžių. Čia 1703 m. jį priėmė dirbti didžiojoje Salpétière ligoninėje, kurioje tuo metu gydėsi 4000 ligonių. Po vienerių gilaus nusižeminimo metų jis grįžo į ankstesnę ligoninę, kur jį vargšų ligonių reikalavimu vėl pasišaukė Puatjė vyskupas. Ten jis bandė pašalinti iškilusią netvarką bei prikelti gyvenimui „Išminties dukterų“ bendruomenę. Tačiau netrukus įvairūs priešiškumai vėl privertė jį palikti ligoninę.
1703 m. Liudvikas Paryžiuje susipažino su savo žemiečiu bretonu, turtingu teisininku Klodu Fransua Pularu (Claude-François Poullart des Places). Tačiau greitai jų keliai išsiskyrė. Pularas atsisakė karjeros, tapo kunigu ir įsteigė Šv. Dvasios tėvų bendruomenę, kuri XX amžiuje taps didžiausia misionieriška kongregacija Bažnyčioje.
Tuo metu Liudvikas pašventė savo gyvenimą trokštamam liaudies misionieriaus darbui. 1706 m. jis pėsčiomis nukeliavo į Romą prašyti leidimo keliauti į misijas. Popiežius Klemensas XI birželio 6 d. priėmė jį privačioje audiencijoje, pritarė jo „Tikrajam pamaldumui Marijai“ bei veiklos principams, tačiau į misijas jo nepasiuntė, o paskyrė apaštališku liaudies misionieriumi ir pasiuntė atgal į Prancūziją. Šventasis grįžo pėsčiomis į Puatjė. Deja, šiaip jam palankiai nusiteikusio vyskupo įsakymu dėl dažnų jansenistų užsipuolimų greitai vėl turėjo palikti šį miestą. Jis iškeliavo į kaimynines vakarų Prancūzijos sritis, kur parodė tikrą apaštališką uolumą. Jo didžiausias troškimas buvo visiems tapti viskuo, kad tik laimėtų sielas.
Nieko nuostabaus, kad Liudviką puolė iš visų pusių. Kunigai, vienuoliai, aukšti dvasininkai, net jo paties vyresnieji pridarydavo jam sunkumų, sugalvodavo bausmių ir kitaip prieš jį kovojo. Dar didesnio priešiškumo jis sulaukė iš pasaulio pusės. Jo didžiuliai pasiekimai sukėlė prieš jį tikrą pragaro audrą. Tačiau tokie bauginantys patyrimai neprivertė jo pasiduoti. Jis drąsiai nešė savo kryžių ir ištvėrė visas kančias su apaštališku kantrumu bei romumu, nekreipdamas dėmesio į visuomenės nuomonę, visada pasiruošęs tęsti, ką pradėjo, visada paklusnus bet kokiai vyresniųjų valiai. Visur, kur tik stengdavosi atnaujinti religinį gyvenimą, jis tapdavo, popiežiaus Pijaus XII žodžiais, „prieštaravimo ženklu“ (Lk 2, 34). Jis buvo nuolat vejamas iš vietų, kur apaštalavo, kelis kartus jam buvo uždrausta aukoti šv. Mišias. La Rošelėje (La Rochelle) jam net pakišo užnuodyto maisto – nuo to laiko jo sveikata žymiai pablogėjo. Skaitant apie šventojo misijų keliones, apie jų nepaprastą sėkmę, jų staigią, tiesiog šėtoniškos neapykantos sukeltą baigtį, nežinia, kuo reikia labiau stebėtis, ar žmonių niekšiškumu, ar Grinjono kantrybe, su kuria jis viską ištvėrė. Kalvarijos kalnai, kuriuos jis statydavo misijų vietose, buvo jo paties gyvenimo simbolis, o „Aplinkraštis Kryžiaus draugams“ gimė ne iš teorinių apmąstymų, bet buvo parašytas jo širdies krauju.
Viena skaudžiausių nesėkmių šventojo gyvenime buvo Kalvarijos statybos Ponšato (Pontchâteau) vietovėje. Dar 1704 m., gyvendamas Valerjeno (Mont Valérien) atsiskyrėlių bendruomenėje (į vakarus nuo Paryžiaus), Liudvikas buvo sužavėtas didžiulės ten stovėjusios Kalvarijos. Jis svajojo pastatyti panašią Kalvariją savo gimtojoje Bretanėje. 1709 m. jis taip sėkmingai pamokslavo Ponšato mieste, kad visi gyventojai – dvasininkai, valdininkai, valstiečiai, darbininkai – užsidegė statyti Kalvariją ant gretimos kalvos. Buvo sugaišta daugybė laiko, išleista daug pinigų. Kalvarijos šventinimas numatytas Šv. Kryžiaus išaukštinimo šventėje, 1710 m. rugsėjo 14 d. Tačiau šventės išvakarėse Nanto vyskupas šventinimą uždraudė. Negana to, iš paties karališkojo dvaro Versalyje atėjo šmeižikų jansenistų įkvėptas įsakymas Kalvariją visiškai nugriauti – ji esanti karinis įtvirtinimas, naudingas anglams, kurių įsiveržimo buvo laukiama. Slegiamas visuotinio nusivylimo, šventasis turėjo pasitraukti, bet išpranašavo, kad Kalvarija vis dėlto iškils. Ji buvo atstatyta tik praėjus šimtui metų.
Nepaisant plačios sielovadinės veiklos, Liudvikas Marija dar rasdavo laiko rašyti knygas bei laiškus. Be veikalų „Traktatas apie tikrąjį pamaldumą Šventajai Mergelei“ (1712), „Marijos paslaptis“ (1712) ir „Aplinkraštis Kryžiaus draugams“ (po 1713), kurie vėliau vienuolių monfortiečių buvo sudėti į „Auksinę knygą“, šventasis parašė tokius kūrinius kaip „Amžinosios Išminties meilė“ (1704), „Nuostabi švenčiausiojo Rožančiaus paslaptis“ (prieš 1713), „Liepsningoji malda Memento“ (1713), „Marijos draugijos tėvų misionierių regula“ (1713), „Pirmykštė Išminties regula“ (1715) ir kt., daugybę dvasinių laiškų, pamokslų ir šimtus religinių giesmių.
1713 m. šv. Liudvikas iškeliavo į Paryžių ir ten įkūrė „Marijos draugiją“ – kunigų misionierių kongregaciją, kad ji tęstų jo misijų darbą. Paskutinį savo pamokslą šventasis sakė Sen Loreno (St-Laurent-sur-Sèvre) mieste Vandėjoje. Mirtinai išblyškęs jis užlipo į sakyklą ir pamokslavo apie Jėzaus romumą, kai jį pabučiavo Judas. Paskutinį kartą klausytojams ištryško gausios ašaros. Po pamokslo jis jautėsi toks silpnas, kad turėjo gulti į lovą. Būdamas pilnos sąmonės, jis dar davė paskutinių nurodymų dėl savo įkurtų kongregacijų ir ėmė rengtis mirčiai. Paguodęs ir palaiminęs kryžiumi būrį prie jo patalo raudančių lankytojų, jis nualpo. Atsibudęs sušuko drebančiu, bet garsiu balsu: „Veltui mane puoli! Aš esu tarp Jėzaus ir Marijos! Dėkui Dievui ir Marijai! Aš baigiau savo gyvenimo kelionę. Viskas baigta, dabar aš nebegaliu daugiau nusidėti.“ Po šių žodžių, 1716 m. balandžio 28 d., būdamas 43 metų, jis ramiai iškeliavo amžinybėn. Jo palaikai ilsisi Švč. Mergelės koplyčioje Sen Lorene, kur įsikūrė ir jo įsteigtos vyrų bei moterų kongregacijos.
Šventasis išpranašavo, kad jo kūrinys „Traktatas apie tikrąjį pamaldumą Šventajai Marijai“ bus pragaro įnirtingai persekiojimas, uždarytas skrynioje bei užkastas, kad būtų sutrukdytas jo išleidimas. Nepaisant to, Liudvikas išpranašavo jo pasirodymą ir didelį pasisekimą. Visa tai išsipildė paraidžiui. Autorius mirė 1716 m., o traktato rankraštis iš dulkių Sen Loreno bibliotekoje buvo vieno monfortiečio kunigo pakeltas tik 1842 metais balandžio 22 d. 1853 m. Vatikano Apeigų kongregacija paskelbė, kad Liudviko raštuose nėra jokių klaidų, galinčių kliudyti jo kanonizavimui.
Vieno amžininko žodžiais, šventasis buvo „antras Vincentas Fereras savo pamokslais, antras Pranciškus Asyžietis savo meile neturtui, antras Bernardas Klervietis savo pamaldumu Dievo Motinai, antras apaštalas Paulius savo vargais ir persekiojimais dėl Jėzaus vardo, o kovoje prieš jansenizmą jis nuveikė daugiau, nei kiti to meto Bažnyčios žymūs veikėjai“. Liudvikas Marija Grinjonas de Monforas buvo popiežiaus Pijaus XII kanonizuotas 1947 liepos 20 d. – taip jis tapo viso katalikiškojo pasaulio turtu. Bažnyčia rekomenduoja jį visai krikščionijai, o taip pat ir mums kaip pavyzdį ir užtarėją.
