Šv. Augustinas ir šv. Monika. Aris Šeferis, 1846 m.
Šv. Augustinas ir šv. Monika. Aris Šeferis, 1846 m.

Šiandien, gegužės 4 dieną, tradiciniame kalendoriuje minima šv. Monika, šv. Augustino motina.

Adelės Dirsytės (1909–1955) malda, kurią pati Dievo tarnaite paskelbta Sibiro tremtinė šv. Monikai kalbėdavo gegužės ketvirtąją:

Šv. Monika, kuri išgyvenai savo vyro ir sūnaus Augustino nuodėmingus klaidžiojimus, kuri per daugelį metų nesvyruojančia malda, aukomis, didžios atgailos dvasia sugrąžinai juos į tikrąjį kelią, padėki mūsų šeimoms nugalėti savo piktžoles, ypač girtavimą, priesaikų laužymą, tikėjimo niekinimą, nusikaltimus skaistybei. Išmelski mums ištvermės, Dievu pasitikėjimą ir tikrosios atgailos dvasią.

Šv. Augustinai, pats ilgai klaidžiojęs, išmelski mūsų klystantiems Tiesos pažinimo malonę, apsaugoki mūsų jaunimą nuo klaidų bei nusikaltimų, kurie savo mokytojų klaidinami, kurių blogas elgesys juos silpnina.

Šv. Motina Marija, skausmo išgeltomis širdimis šaukte šaukiamės Tavo pagalbos, išmelski mūsų motinoms šv. Monikos dvasios jėgos ir patvarumo. Amen.

 

Ištrauka iš šv. Augustino knygos „Išpažinimai“ (9 knyga, 8–13 skyriai).

AŠTUNTAS SKYRIUS

Šventasis Aurelijus Augustinas. IšpažinimaiŠventasis Aurelijus Augustinas. IšpažinimaiTu, „kuris apgyvendini vienminčius tuose pačiuose namuose”[33], prijungei prie mūsų dar jaunikaitį Euodijų iš mūsų miestelio. Jis, būdamas imperatoriaus agentu, pirmiau už mus atvirto į Tave, liko pakrikštytas ir, metęs pasaulio tarnystę, stojo Tau tarnauti. Gyvenome drauge, laikydamiesi šventojo pasiryžimo. Svarstėme, kurioje vietoje galėtume naudingiau tarnauti Tau. Kartu grįžome į Afriką. Kai buvome palei Ostiją, mirė motina. Daug dalykų praleidžiu, nes labai skubu. Netgi kai tyliu, priimk mano išpažinimus ir padėkos pareiškimus, mano Dieve, už nesuskaičiuojamus dalykus! Bet nepaliksiu nepaminėjęs to, ką man siela gimdo apie aną Tavo tarnaitę, kuri mane pagimdė kūnu, kad gimčiau šiam laikinam gyvenimui, ir širdim, kad gimčiau amžinajai šviesai. Papasakosiu ne apie jos, tik apie Tavo jai suteiktąsias dovanas. Juk ji savęs pačios nesukūrė ir neišauklėjo: Tu ją sukūrei; nei tėvas, nei motina nežinojo, kokia jinai iš jų bus pasidariusi. Išmokė ją bijoti Tavęs Tavo Kristaus rykštė, Tavo Vienatinio nuostatai ištikimuose namuose, gerame Tavo bažnyčios naryje. Ji ne tiek girdavo savo motinos uolumą ją mokyti, kiek vienos senutės tarnaitės, kuri buvo nešiojusi jos tėvą dar kūdikį, kaip kad paprastai kiek paūgėjusios mergytės nešioja mažylius ant nugaros. Dėl to, o ir dėl senatvės ir už labai gerą elgesį ji tuose krikščioniškuose namuose buvo šeimininkų gana gerbiama. Dėl to jai buvo pavesta ir ponų dukterimis rūpintis, ir ji uoliai tą pareigą ėjo; kai būdavo reikalo, joms suvaldyti uoliai pavartodavo šventą užsidegimą, o jas bemokydama, būdavo blaiviai protinga. Prie tėvų stalo jos gaudavo maisto tik tiek, kiek būtinai reikia; o kitu laiku, nors ir būtų ištroškusios, auklė neleisdavo netgi vandens atsigerti, saugodama jas nuo blogo įpročio ir pridurdama sveiką posakį: „Dabar geriate vandenį, nes neturite savo žinioje vyno; o kai ištekėsite ir pačios tapsite šeimininkės sandėlių ir rūsių, vanduo jums įgris, o bus įsišaknijęs paprotys gurkšnoti". Tokiais pamokymais ir rimtais įsakinėjimais ji varžydavo jauno žmogaus godumą ir patį mergaičių troškimą kreipdavo į tinkamą vagą, – kad nebūtų geidžiama to, kas netinka. 

O vis dėlto, kaip kad man, savo sūnui, pasakodavo Tavo tarnaitė, ji nejučiomis įpratusi gerti. Mat kaip paprastai tėvai liepdavo jai, kaip kukliai mergaitei, atnešti iš statinės vyno; ji pakišdavo taurę ir, kai ši pritekėdavo sklidina, prieš išpildama vyną į ąsotį, lūpų krašteliais palaižydavo lašelį, nes negalėdavo daugiau: širdis nepriimdavo. Nes juk ne iš girtavimo geidulio darydavo tai, tik iš kažkokio besiliejančio per viršų tame amžiuje gyvybės pertekliaus, kuris pasireiškia išdykavimais ir kurį vaikystėje paprastai tramdo vyresnieji. Taip tad prie ano kasdienio lašelio pridėdama kasdien po lašelį (kadangi „kurs nieku laiko mažus dalykus, pamažu nupuls”)[34], buvo įpuolusi į tokį įprotį, jog godžiai išgerdavo beveik jau pilnas taures vyno. Kurgi tada buvo protingoji senutė ir anas smarkusis draudimas? Argi būtų turėjęs kas nors galios prieš slaptąją ligą, jeigu Tavo gydomoji jėga, Viešpatie, nebūtų budėjusi viršum mūsų? Nesant tėvo nei motinos, nei auklėtojų, Tu esi šalia, kuris sukūrei, kuris šauki, kuris netgi per peiktinus žmones ką nors gera darai sieloms gelbėti. Ką tąkart padarei, mano Dieve? Iš kur atsiuntei vaistų jai išgydyti? Juk Tu išgavai iš kitos sielos kietą ir aštrią užgaulę, tartum kokį gydytojo peilį iš slaptos savo Apvaizdos, ir vienu dūriu nupjovei aną puvėsį. Mat tarnaitė, su kuria paprastai eidavo prie statinės, susiginčijusi su jaunesniąja ponia, kaip dažnai atsitinka, viena su viena, prikišo jai šitą nedorybę, karčiausiai pašiepdama, pavadindama girtuokle. Šitais aštriais žodžiais užgauta, mergaitė išvydo savo bjaurumą, tuoj jį pasmerkė ir jo nusikratė. Kaip kad pataikaują draugai sugadina, taip besibarą priešai dažniausiai pataiso. O Tu atlygini jiems ne už tai, ką per juos padarai, tik užtai, ko jie norėjo. Juk anoji tarnaite įpykusi geidė įerzinti jaunąją ponią, ne išgydyti, todėl darė tai slapta, gal dėlto, kad barnis joms pratrūko tokioje vietoje ir tokiu laiku, o gal dėl to, kad jai pačiai netektų bausmės, kad taip pavėlavo tėvams pranešti. O Tu, Viešpatie, kuris tvarkai dangaus ir žemės reikalus, kuris pagal savo tikslus kreipi upės srautą, tvarkingai audringa amžių tėkmę, netgi per vienos sielos nesveikatą pateikei sveikatos antrai, idant kas nors, tai pastebėjęs, nepriskirtų savo galiai, jeigu per jo žodį pasitaisytų kitas, kurį jis nori pataisyti.

DEVINTAS SKYRIUS

Taip tad padoriai ir blaiviai išauklėta, greičiau Tavo palenkta klausyti gimdytojų negu gimdytojų – klausyti Tavęs, kai atėjo į atitinkamus metus, ištekėjo; tarnavo vyrui nelyginant savo ponui ir troško laimėti jį Tau, skelbdama jam Tave savo papročiais, per kuriuos Tu darei ją gražią, gerbtiną, mylėtiną ir nuostabią vyrui. O taip jinai kentė moterystės sugyvenimo neteisybes, jog niekuomet dėl to neturėjo jokio susirėmimo su vyru. Mat ji laukė, kada Tu jo pasigailėsi, idant, Tave įtikėjęs, pasidarytų skaistus. O buvo jis, be to dar, kaip kad ypač malonus, taip greitas supykti. Bet jinai žinojo nereikiant priešintis supykusiam vyrui ne tik veiksmu, bet netgi žodžiu. O tik jam išsidūkus ir nurimus, radusi esant gerą progą, pateisindavo savo elgesį, jeigu jis kiek labiau neapgalvojęs buvo susijaudinęs. Pagaliau, kai daugelis moterų, kurių vyrai buvo švelnesni, nešiodavos mušimo žymių, dargi subjaurotą veidą ir, draugiškai bešnekučiuodamos, nusiskųsdavo vyrų gyvenimu, ji kaltindavo jų pačių liežuvį, tartum juokais rimtai primindama: girdi, nuo to laiko, kai jos girdėjo skaitant vadinamąsias moterystes užrašų lentas, jos turėjusios laikyti jas tartum instrumentais, kuriais jos buvo paverstos tarnaitėmis; dėl to, atmindamos savo padėtį, jos, girdi, neturėtų pūstis prieš savo ponus. O kai šios, žinodamos, kokį smarkų vyrą tenka jai kęsti, stebėdavos, kad niekad nebuvo girdėti Patricijų mušus savo žmoną ar juodu tarp savęs bent vieną dieną buvus susiginčijus dėl naminių reikalų, ir jos draugiškai klausinėdavo, kaip tai pavyksta, ji papasakodavo savo nusistatymą, kurį aukščiau esu paminėjęs. Kurios pasekdavo jos pavyzdžiu, tos patyrusios dėkodavo; o kurios nesekdavo, turėdavo ir toliau leistis kankinamos.

Netgi savo uošvienę, kurią pirmiau buvo suerzinusios prieš ją nedoros tarnaitės savo įskundinėjimais, ji paveikė savo patarnavimais, ištvermingu kantrumu ir romumu, taip jog ši pati išduodavo savo sūnui tas paskalų nešiotojas, kur drumsdavo šeimos taiką tarp jos ir marčios, ir prašydavo, kad pabaustų. Šis, ir motinos klausydamas, ir rūpindamasis šeimynos drausme, ir turėdamas omeny savųjų sugyvenimą, nubaudė įskųstąsias pagal skundėjos nuovoką, jas apkuldamas; o jinai pažadėjo, kad tokios dovanos turi iš jos tikėtis kiekviena, kuri, norėdama jai įtikti, ką nors bloga kalbės apie jos marčią. Kadangi nė viena jau nebedrįso, šios gyveno toliau nepaprastai palankiai viena antrai ir maloniai.

Tai gerai savo tarnaitei, kurios įsčiose mane sukūrei, mano Dieve, mano gailestingume, buvai suteikęs dar ir tą didelę dovaną, kad jinai, kur vien galėdama, stengdavosi taikyti bet kurias nebesutinkančias ir išsiskyrusias sielas. Girdėdama iš abiejų apie vieną antrą daug labai karčių dalykų, kokius geba prikaišioti pykčio pritvinkusi nesantaiką, kai čia esančiajai draugei apie nesančiąją nedraugę per rūgščius pašnekesius iškvėpuojama šviežia neapykanta, mano motina nieko neišduodavo vienai apie antrą, nebent tik tai, kas galėdavo prisidėti prie jų sutaikymo. Man atrodytų tai maža gera, jeigu nebūčiau pats liūdnai patyręs, kaip didžiulės minios, kažkokiam pasibaisėtinam nuodėmių marui plačiausiai plintant, ne tik perdavinėja įtūžusiems priešams tikrus įtūžusių priešų posakius, bet dar ir prikiša, kas nesakyta. O juk, priešingai, žmoniškam žmogui turėtų būti maža nei kelti tarp žmonių nesantaikų, blogai kalbant, nei didinti, jeigu nesistengia jų dar gesinti, gerai kalbėdamas. Tokia buvo jinai, mokant Tau, slaptam Mokytojui, širdies mokykloj.

Galų gale laimėjo Tau ir savo vyrą prieš pat galą jo laikinojo gyvenimo ir, tapus šiam krikščionim, ji nebeverkė dėl tų jo savumų, kuriuos mokėjo pakęsti, jam dar nesant krikščionim. Buvo jinai netgi Tavo tarnų tarnaite. Kuris tik iš jų ją pažino, labai garbindavo joje ir gerbdavo, ir mylėdavo Tave, nes jausdavo Tave esant jos širdy, liudijant švento jos elgesio vaisiams. Jinai „buvo vieno vyro žmona“[*], „atsilygino gimdytojams“, „laikė pagarboje savo namus”, „turėjo savo gerų darbų liudijimą". Išauklėjo vaikus, tiek kartų juos gimdydama, kiek kartų matydavo juos nuo Tavęs besitraukiant. Pagaliau ji taip rūpinosi mumis, Viešpatie, visais (kadangi iš savo malonės leidi taip sakyti), Tavo tarnais, kurie, prieš jai užmigsiant, jau susijungę Tavyje gyvenome, priėmę Tavo krikšto malonę, – taip rūpinosi mumis, tarsi būtų visus pagimdžiusi, taip mums tarnavo, tarsi būtų buvusi visų pagimdyta.

DEŠIMTAS SKYRIUS

Priartėjus dienai, kurią ji turėjo išeiti iš šio gyvenimo (kurią Tu žinojai, o mes – ne), atsitiko, kaip tikiu, Tau taip sudarius slaptais Tavo būdais, kad aš ir ji vienu du stovėjome pasirėmę prie vieno lango, pro kur buvo matyti sodas kieme to namo,  kuriame buvome apsistoję. Buvo tai Ostijoje, kur, pasišalinę nuo minios, po ilgos kelionės vargų norėjome atgauti jėgų jūros kelionei. Šnekėjome vienu du labai maloniai, užmiršę tai, kas praėję, besiverždami prie to, kas prieš mus[35];Tavo akivaizdoje, kuris esi tiesa, klausėme vienas antro, koks bus amžinasis šventųjų gyvenimas, kurio „akis neregėjo nei ausis negirdėjo, nei į žmogaus širdį neįėjo”[36]. Bet širdies lūpomis stengėmės pasiekti aukštąsias Tavo šaltinio sroves, gyvenimo šaltinio, kuris yra Tavyje[37], kad iš ten pagal savo išgales susivilgę, šiaip taip galėtume mąstyti apie šitą didį dalyką.

O kai bešnekėdami priėjome išvadą, jog netgi didelė kūno jausmų malonė, kad ir kokia skaisčia kūniška šviesa nušviesta, neatrodo esanti verta ne vien palyginimo, bet netgi paminėjimo, lyginant su ano gyvenimo malonumu, – pakilome dar karštesniu jausmu į Tą Patį[38] ir pamažu perėjome per visus kūniškuosius daiktus ir per patį dangų, iš kur šviečia žemei saulė, mėnulis ir žvaigždės. Ir vis dar kilome, savo viduje bemąstydami ir tarp savęs besikalbėdami, ir Tavo darbais besistebėdami, ir priėjome savo dvasią, ir perėjome toliau, kad pasiektume nesiliaujančio derlingumo kraštą, iš kur teiki per amžius tiesos maisto Izraeliui; tenai gyvenimas yra išmintis, per kurią pasidaro tai visa; ir kas yra buvę, ir kas bus, o jinai pati nepasidaro, tik tokia yra, kokia buvo, ir tokia bus visuomet. Tikriau pasakius –„buvo” ir „bus” nėra joje, vien tik „yra”, kadangi ji yra amžina: nes, kas buvo ir kas bus, nėra amžina. Bekalbėdami ir betrokšdami jos, truputį palietėme ją visa širdimi. Atsidusę ir palikę ten prikibusius „dvasios pradmenis”[39], grįžome prie savo lūpų garsų, kur žodis ir prasideda, ir pasibaigia. Ir kas panašu į Tavo Žodį, mūsų Viešpatį, kuris savaime lieka nesendamas ir visa atnaujina?

Tad kalbėjome: „O kad tylėtų kam kūno maišatis, kad tylėtų atsiminimai žemės, vandenų ir oro, kad tylėtų dangūs ir pati sau siela tylėtų ir, nemąstydama apie save, praeitų pro save pačią, kad tylėtų sapnai ir vaizduotės paveikslai, visos kalbos ir visi ženklai, ir visa, kas praeidamas pasidaro, – kad visa tai visiškai kam nors nutiltų! Nes jeigu kas klauso, visa tai sakyte jam sako: „Ne mes patys save padarėme, tik mus padarė tas, kuris lieka per amžius[40]. Tai pasakę, kad jau nutiltų, nes pakreipė ausį į tąjį, kuris juos padarė, ir kad kalbėtų Jisai vienas ne per juos, tik pats tiesiog, idant išgirstume Jo žodį, ne per kūno lūpas nei per angelo balsą, nei per debesio garsą, nei per panašumo mįslę, tik jį patį, kurį mylime tuose daiktuose, kad išgirstume jį patį, be šitų daiktų, kaip šit dabar kad įsiklausome ir ūmia mintimi pasiekiame amžinąją išmintį, viršum visko liekančią! Kad tai nebenutrūktų, o būtų pašalinti kiti regėjimai toli nelygios rūšies, o šitas vienas pagautų ir apglėbtų, ir paskandintų vidiniuose džiaugsmuose savo žiūrėtoją; kad toks būtų amžinasis gyvenimas, koks buvo tas pažinimo akimirksnis, kurio atsidusome, – argi nebūtų tai „įeik į savo Viešpaties džiaugsmą?”[41] O kada? Ar kai „visi kelsimės, bet ne visi būsime pakeisti”?[42]

Taip kalbėjau, nors ir ne visai tuo būdu ir tais žodžiais; bet, Viešpatie, Tu žinai, kad tą dieną, kada taip šnekėjome, ir šis pasaulis mums bekalbant ėmė atrodyti menkesnis su visais savo džiaugsmais, jinai tarė: „Sūnau, aš pati tuo jau niekada nebesigėrėsiu šiame gyvenime. Ką aš čia dar turiu daryti ir kodėl aš čia dar esu, nebežinau, šio pasaulio viltims išnykus. Vienas buvo dalykas, dėl kurio geidžiau dar truputį pabūti šiame gyvenime, – tai, kad pamatyčiau tave krikščionį kataliką, prieš numirdama. Dievas man suteikė tai su kaupu – kad netgi regiu Tave paniekinus žemiškąją laimę ir virtus jo tarnu... Ką aš čia beveikiu?“

VIENUOLIKTAS SKYRIUS

Ką aš į tai atsakiau, nepakankamai beatsimenu, kadangi jinai tuo tarpu (kažin ar praėjo penkios dienos, o gal truputį daugiau) atsigulė, susirgusi karštlige. Ligos metu vieną dieną jinai apalpo ir valandėlę neteko  sąmonės. Subėgome. Bet greit jai grįžo sąmonė; ji pažiūrėjo į čia pat stovinčius mane ir mano brolį ir sako mums tartum klausdama: „Kame buvau?” Paskui žiūrėdama į mus, prislėgtus liūdesio: „Palaidokite čia savo motiną". Aš tylėjau ir stengiaus susilaikyti nepravirkęs. O mano brolis kažką sakė, jog jis norėtų, ir tai būtų geriau, kad jinai mirtų ne svetur, tik tėviškėj. Tai išgirdusi, jinai baimės persmelktu veidu, papeikdama jį žvilgsniu, kad jam kyla tokios mintys, o paskui į mane žiūrėdama, tarė: „Žiūrėk, ką jis sako”, ir netrukus abiem: „Palaidokite tą kūną bet kur: nesirūpinkite visai dėl jo; tik vieno prašau judu: prie Viešpaties altoriaus atminkite mane, vis vien kur būsite". Šiaip taip, kaip beįstengdama, pareiškusi tą mintį, nutilo ir kamavosi, įsigalint ligai.

Neregimasis Dieve, mąstydamas apie Tavo dovanas, kurias įdedi į savo tikinčiųjų širdis, iš kur išauga stebėtini vaisiai, aš džiaugiaus ir dėkojau Tau, prisimindamas (ką žinojau), kaip motina visad rūpinosi savo kapu, kurį buvo numačiusi ir parengusi šalia savo velionio vyro. Kadangi juodu gyveno labai sutardami, tai jinai (žmogaus dvasiai esant ne taip imliai dieviškiems dalykams) geidė dar ir tos laimės, kad žmonės minėtų, jog jai po jūros kelionės buvo lemta atsigult po žeme šalia žemiškųjų savo vyro palaikų. Kai toji tuštybė, veikiama Tavo gerumo, ėmė nykti jos širdyje, aš to nežinojau ir džiaugiaus, stebėdamasis, kad ji tokia man pasirodė, nors jau ir per aną mudviejų pašnekesį prie lango (kai ji pasakė: „Ką aš jau čia beveikiu?”) nebuvo matyti ją norint mirti tėviškėje. Vėliau dar girdėjau, jog jinai, mums esant Ostijoje, su kai kuriais mano draugais motinišku pasitikėjimu šnekėjusi vieną dieną apie šio gyvenimo paniekinimą ir mirties gerumą. Tąkart aš nebuvau su jais. Jiems besistebint tos moteriškės tvirtumu (Tu jai buvai jį suteikęs) ir beklausiant, argi jinai nebijanti palikti kūno taip toli nuo savo miesto, jinai atsakė: „Nieko nėra tolimo Dievui ir nereikia bijoti, kad Jis amžių gale nežinosiąs, iš kur turi mane prikelti". Devintą savo ligos dieną, penkiasdešimt šeštais savo amžiaus metais, trisdešimt trečiais manojo, toji religingoji ir dievobaimingoji siela buvo atpalaiduota nuo kūno.

DVYLIKTAS SKYRIUS

Užspaudžiau jai akis. Tvino man krūtinėje neapsakomas liūdesys Ir virto ašaromis. Čia pat mano akys, sielai galingai verčiant, troško atgal sugerti savo šaltinį, kad jis visai išdžiūtų Taip besirungiant, labai bloga man buvo. Tuo akimirksniu, kada ji iškvėpė paskutinį kartą, berniukas Adeodatas sukliko pro verksmą. Mes visi jį sudraudėme. Jis nutilo. Šitaip buvo pažabota ir tylėjo ir manyje kažkas vaikiška, kas veržės pravirkti jaunu balsu, širdies balsu. Mat mes manėme, kad netinka tas laidotuves lydėti verksmingais skundais ir dejavimais, kadangi šitaip dažniausiai gebama apverkti tam tikrą mirštančiųjų nelaimę arba tartum visišką jų sunaikinimą. Bet juk jinai nei nelaimingai mirė, nei visiškai mirė. Tai žinojome, turėdami liudijimų, koks buvo jos elgesys, neveidmainingai tikėdami ir remdamiesi tikrais įrodymais.

Tad iš kurgi kitur toji šviežia žaizda, kur mano viduje taip labai skaudėjo, jei ne iš to saldžiausiojo ir maloniausiojo pripratimo drauge gyventi, kuris buvo ūmai nutrauktas? Džiaugiaus jos liudijimu, kad ji toje paskutinėje ligoje, atsilygindama man malonumu už mano paslaugas, vadino mane geru sūnum ir su didžiu meilės jausmu minėjo niekad negirdėjusi iš mano lūpų kieto ar užgaulaus sau žodžio. Bet ką tai reiškė, mano Dieve, kuris mus sukūrei? Argi galima palyginti tą pagarbą, kurią aš jai reiškiau, su jos paslaugomis man? Kadangi tad iš manęs atimta tokia didelė josios paguoda, siela tapo sužeista ir tartum perplėštas gyvenimas, kuris buvo susidaręs vienas iš mano ir josios. Tad sudraudęs, kad neverktų, vaikiną, ėmė Euodijus psalmių knygą ir pradėjo giedoti psalmę. Jam atsakinėjome visas namas: „Apie pasigailėjimą ir teisingumą giedosiu Tau,Viešpatie”[43]. Išgirdę, kas darosi, susirinko daug brolių ir dievobaimingų moterų. Kaip kad paprastai, tie, kurių tai buvo pareiga, rūpinosi laidotuvėmis. O aš nuošaliai, kur buvo tai padoru, kalbėjaus apie tinkamus tai valandai dalykus su tais, „kurie manė, kad nereikią palikti manęs vieno. Tuo švelninamu tiesos vaistu raminau savo kančią, kurią Tu žinojai, o jie ne, ir atsidėję klausėsi, ir manė, kad aš nejaučiąs skausmo. O aš, Tau girdint, ko niekas iš jų negirdėjo, pats save draudžiau už savo jausmo minkštumą ir steigiaus suvaržyti savo liūdesio srautą, ir jis ėmė man truputį pasiduoti; bet ir vėl prasiverždavo visu smarkumu; tiesa, suvaldydavau ašaras ir neleisdavau keistis veidui; bet žinojaus, ką spaudžiąs širdy. O kadangi man labai nepatiko, kad mane gali taip paveikti tie žmogiški dalykai, kurie būtinai turi įvykti pagal reikiamą tvarką ir mūsų padėties dalią, tad dar skaudu man buvo dėl to paties mano skausmo – ir kankino mane dukart didesnis liūdesys.

Kai štai jau išnešė kūną, aš ėjau, grįžau, neverkiau. Ir per tas maldas, kurias Tau išliejome, kai buvo atnašaujama už ją mūsų atpirkimo auka, jau padėjus lavoną palei kapą, prieš jį ten nuleisiant (kaip kad ten paprastai daroma), netgi ir per tas maldas neverkiau, tik visą dieną širdyje sunkiai liūdėjau; susijaudinusia dvasia prašiau Tave, kiek galėdamas, kad išgydytumei mano skausmą. Bet Tu to nedarei, manau, pavesdamas mano atminčiai (kad ir vienu šiuo pavyzdžiu), kokie galingi yra įpratimo raiščiai netgi tokiai dvasiai, kuri jau nebeminta apgaulingu žodžiu. Atėjo dar man į galvą eiti išsimaudyti, kadangi buvau girdėjęs maudykles dėl to esant pavadintas „balnea”, kad graikai jas vadina „balaneion", nes jos išgujančios nerimą iš sielos[44]. Ir tai išpažįstu Tavo gailestingumui, našlaičių Tėve; išsimaudžiau – ir likau toks pat, koks buvau prieš išsimaudydamas: neišgaravo iš mano širdies liūdesio kartybės. Paskui užmigau; atsibudau – ir radau stipriai sušvelnėjusį mano skausmą. Gulėdamas vienas savo lovoje, prisiminiau teisingas Tavo Ambroziejaus eiles. Tikrai Tu esi

Kūrėjas didis visumos,
pasaulio Viešpats apvaizdus;
Tu dienai suteikei šviesos,
o nakčiai – mielo poilsio,
kad atsigautų mūs nariai
ir vėlei tiktų darbui dirbt,
dvasia pamirštų nuovargį,
sutirptų liūdesys širdy...

Bet palengva vėl ėmiau minėti su tais pačiais jausmais Tavo tarnaite; koks buvo jos elgesys, kokia ji buvo pagarbi Tau, kaip šventai maloni ir "nuolaidi mums... Ir štai ūmai likau be jos... Ir pagavo mane geismas verkti Tavo akivaizdoje dėl jos ir už ją, dėl savęs ir už save. Ir daviau laisvę ašaroms, kurias lig šiol stengiaus sulaikyti, kad tekėtų sau, kiek tinkamos; įmerkiau į jas savo širdį; ir jinai pailsėjo, nes girdėjai vien tik Tu, o ne koks žmogus, kurs būtų išdidžiai aiškinęs mano verksmą. Dabar štai, Viešpatie, išpažįstu tai Tau raštu. Teskaito, kas tinkamas, ir teaiškina, kaip tinkamas. Jeigu ras buvus tai nuodėme, kad verkiau savo motinos trumpą valandėlę, motinos, mano akims tuo tarpu mirusios, kuri daug metų buvo dėl manęs verkusi, kad Tavo akims būčiau gyvas, tenepašiepia, bet verčiau, jeigu jo meilė didelė, tegu už mano nuodėmes verkia jis prieš Tave, visų Tavo Kristaus brolių Tėvą.

TRYLIKTAS SKYRIUS

Dabar, kai jau išgijo ta mano širdies žaizda, kurioje paskui atradęs papeikiau kūniškų jausmų, lieju tau, mūsų Dieve, už aną Tavo tarnaite visai kitos rūšies ašarų: jos teka iš dvasios, sujaudintos bemąstant apie pavojus kiekvienos sielos, bemirštančios per Adomą. Tiesa, ji, gavusi gyvybės Kristuje, dar neatpalaiduota nuo kūno, taip gyveno, jog jos tikėjimas ir elgesys garbina Tavo vardą; tačiau nedrąsu teigti, kad jinai, Tau per krikštą atgimusi, nė vieno žodžio nepasakiusi priešingo Tavo įsakymams. Pačios Tiesos, Tavo Sūnaus, yra pasakyta: „Kas sako savo broliui: beproti, bus smerktinas į pragaro ugnį”[45]. Deja, netgi pagirtinam žmonių gyvenimui, jeigu imsi jį perkratinėti atidėjęs į šalį pasigailėjimą. Tik kadangi labai neieškai nusikaltimų, pasitikėdami viliamės gausią pas Tave šiokią tokią vietelę. Kiekvienas, kuris skaičiuoja Tau tikrus savo nuopelnus ką kita Tau suskaičiuoja, jei ne Tavo dovanas? O, kad žmonės pažintų save esant žmones! Ir, „kas giriasi, kad girtųsi Viešpatyje”![46]

Tad aš, mano garbe ir mano gyvybe, mano širdies Dieve, atidėjęs truputį į šalį geruosius savo motinos darbus, už kuriuos džiaugdamasis Tau dėkoju, dabar už savo motinos nuodėmės meldžiu Tave: išklausyk mane per mūsų žaizdų gydytoją, kuris kabėjo ant medžio, „kuris yra Tavo dešinėje, kuris ir užtaria mus"[47] pas Tave. Žinau ją gailestingai veikus ir širdim atleidus kaltes savo kaltininkams: atleisk ir Tu jai jos kaltes, jeigu kokių buvo užsitraukusi per tiek metų po išganomojo vandens. Atleisk, Viešpatie, atleisk, meldžiu! Nestok su jąja į teismą! „Gailestingumas tepersveria teismą”[48], kadangi Tavo pasakymai teisingi yra, o Tu esi pažadėjęs pasigailėti gailestingųjų. Kad jie tokie būtų, suteikei jiems Tu pats, „kuris pasigailėsi to, kurio nori pasigailėti, ir suteiksi pasigailėjimo tam, kurio nori pasigailėti”[49].

Ir aš tikiu Tave jau padarius, ko prašau; bet „padaryk, Viešpatie, kad noringa mano burnos auka Tau patiktų”[50]. Juk motina, ateinant savo išsiskyrimo dienai, nemąstė, kad jos kūnas būtų brangiai aprengtas arba pateptas kvepalais, nei geidė rinktinio paminklo, nei rūpinosi, kad ją palaidotume tėvų kape: ne tai pavedė mums vykdyti, o tik troško, kad būtų jinai minima prie Tavo altoriaus, kuriam buvo tarnavusi, nepraleisdama nė vienos dienos: mat žinojo jinai, jog nuo ten dalijama šventoji auka, kuri „ištrynė mus kaltinantį skolos raštą”[51], per kurią liko galutinai nugalėtas priešas, kur skaičiavo mūsų nuodėmes ir ieškojo, ką galėtų prikišti, bet nieko nerado tame, per kurį nugalime. Kas Jam atlies atgal nekaltą kraują? Kas Jam grąžins tą kainą, kuria mus atpirko, kad mus iš priešo išplėštų? Prie tos mūsų atpirkimo paslapties buvo pririšusi Tavo tarnaitė savo sielą tikėjimo ryšiu. Niekas teneatplėšia jos nuo Tavo globos. Teneįsiterpia tarp jos ir Tavęs liūtas ir slibinas, nei jėga, nei klasta: nes neatsakys jinai, esą neturinti skolos, kad gudrusis skundėjas neįrodytų priešingai ir negautų josios į savo nagą; tik atsakys ji, jog jos kaltes atleido tasai, kuriam niekas neatiduos to, ką Jis atidavė už mus, nors ir nebuvo skolingas.

Tegu ilsis tad ramybėje su savo vyru, prieš kurį ji nebuvo buvusi niekieno žmona ir po kurio gyvos galvos nebebuvo nė už ko ištekėjusi, kuriam tarnavo, „nešdama Tau vaisiaus kantrume”[52], kad ir jį laimėtų Tau. Įkvėpk, mano Viešpatie, mano Dieve, įkvėpk savo tarnams, mano broliams, savo sūnums, mano viešpačiams, kuriems tarnauju ir širdim, ir balsu, ir raštu, kad visi, kurie tai skaitys, atmintų prie Tavo altoriaus Tavo tarnaitę Moniką su Patricijum, anuomet jos vyru, per kurių kūną įvedei mane į šį gyvenimą. Teatmena su maldingu jausmu mano gimdytojus šioje pereinamoje šviesoje, o brolius ir seseris, atsižvelgiant į bendrą mūsų tėvą – Tave ir motiną – Katalikų bažnyčią, o bendrapiliečius amžinojoje Jeruzalėje, kurios dūsauja bekeliaudama Tavo tauta nuo išėjimo iki grįžimo. Tada paskutinis jos man skirtas prašymas taps gausingiau patenkintas per šiuos mano išpažinimus, kai daugelis už ją melsis, negu per mano maldas.


[33] Ps 67,7

[34] Ek 19, 1

[*] 1 Tim 5,4–9–10

[35] Plg. Fil 3, 13

[36] 1 Kor 2,9

[37] Žr. Ps 35,10

[38] Žr. Ps 4,9 = į Dievą

[39] Rom 8,22

[40] Plg. Ps 99, 3

[41] Mt 25,21

[42] 1 Kor 15,51

[43] Ps 100,1

[44] Tokios klaidingos senųjų rašytojų etimologijos – įprastas reiškinys.

[45] Mt 5,22

[46] 2 Kor 10,17

[47] Rom 8,34

[48] Jok 2,13

[49] Rom 9,15

[50] Ps 118,108

[51] Kol 2,14

[52] Lk 8,15

Paremkite musu veikla

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
0
bendrinimų