Lapkričio 27 dieną Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) atidaroma nauja paroda „Štai žvaigždė! Gimimo scena: nuo Alpių kalnų iki Baltijos jūros“. Paroda veiks iki 2022 m. sausio 29 dienos.
Bažnytinio paveldo muziejaus ir Freisingo Diecezinio muziejaus (Bavarija, Vokietija) parodoje eksponuojami 29 objektai, atkeliavę iš muziejų saugyklų, bažnyčių, privačių kolekcijų (20 iš Vokietijos, 9 – iš Lietuvos). Paroda pristato Jėzaus Gimimo scenos vaizdavimo tradicijas Alpių regione ir Lietuvoje. Seniausi XIV a. siekiantys meistrų dirbtuvėse kurti reljefai, paveikslai, prakartėlės ir skulptūros pasižymi simboliniais ikonografiniais akcentais, profesionalių menininkų ir šiuolaikiniai darbai atskleidžia temos interpretacijų įvairovę. Parodos ašis – įspūdingo dydžio, šimtus figūrėlių turinčios, dešimtmečiais pildytos ir plėstos bavariškos ir tirolietiškos prakartėlės, skirtos įvietinti Išganytojo gimimo įvykį, jį perkeliant į žiūrovų tėvynę. Stiprų pasišventimą Kūdikėliui Jėzui, egzistavusį Pietų Vokietijoje, perteikia iš seserų uršuliečių kongregacijos vienuolyno Landshute, Bavarijoje atkeliavusios skulptūrėlės. Prieš stodamos į vienuolyną, novicės jas gaudavo kaip dovanas iš artimųjų. Tokios prabangiais rūbais ir papuošalais puoštos skulptūrėlės buvo vadinamos paguodukais, kadangi turėjo padėti būsimoms vienuolėms ištverti išsiskyrimo su šeima skausmą. Parodoje pristatomas seniausias gotikinės plastikos kūrinys Lietuvoje – reljefinės dramblio kaulo plokštelės su išdrožinėtomis evangelinėmis scenomis, vienoje iš jų – ir seniausia Jėzaus Gimimo scena mūsų šalyje. Rodoma tarp negausiai išlikusių medinių tradicinių lietuviškų prakartėlių senumu, nuotaikingu originalumu ir meniškumu išsiskirianti XVIII a. pab.–XIX a. Gruzdžių Švč. Trejybės bažnyčios prakartėlė. Parodoje eksponuojama mažiausia pasaulyje – trečdalio milimetro dydžio – VGTU „Linkmenų fabriko“ ir partnerių nano-prakartėlė.
Kristaus gimimas – vienas svarbiausių įvykių krikščioniškoje liturgijoje. Šv. Kalėdos figūrinį pavidalą įgijo IV a. krikščioniškuose sarkofaguose, tačiau ypatingą reikšmę joms suteikė šv. Pranciškus Asyžietis (apie 1181/1182–1226). Trokšdamas tiesiogiai išgyventi Kūdikėlio Jėzaus gimimo džiaugsmą, Dievo žmogiškumą padaryti visiems atpažįstamą, 1223 m. šv. Kalėdų naktį Grečo miestelyje, Italijoje, šv. Pranciškus teatrališkos inscenizacijos būdu oloje atkūrė Gimimo sceną. Ši šventė tarsi iš naujo buvo padovanota tikintiesiems, atsirado gražiausias šv. Kalėdų paprotys – prakartėlių kūrimas ir statymas bažnyčiose ir miestų aikštėse.
Ilgainiui pranciškoniška prakartėlių tradicija paplito po Europą. XVI a. pab. prakartėlės imtos kurti pietų Vokietijoje. Vėliau prisidėjo jėzuitai, XVII a. pr. bažnytinėje ir vienuolijų aplinkoje aktyviai siekę skleisti tikėjimą per pojūčius. Įsigalėjus Apšvietos idėjoms, kritikuotos barokinio pamaldumo praktikos, taip pat ir prakartėlių statymo būtinybė. 1782 m. Austrijos imperatoriui Juozapui II uždraudus prakartėles, jos iš bažnyčių persikėlė į privačius namus. Alpių regione XIX a. taip išsivystė ypatinga, savarankiška, iki šių dienų gyvuojanti prakartėlių kultūra.
Lietuvoje Gimimo scenos vaizdavimas atsirado su krikščionybe, prakartėlių statymo tradicija įsitvirtino suklestėjus vienuolijoms. Pranciškonai, kuriais greitai pasekė dominikonai ir jėzuitai, paskleidė paprotį kasmet bažnyčiose atvaizduoti Kristaus gimimą, kaip tą naktį buvo padaryta Grečo miestelyje. Iš Alpių regiono į Lietuvą atkeliaudavo medinės, vėliau ir gipsinės tradicinėmis tapusios figūros: Marija, Juozapas, Kūdikis, asilas ir jautis, piemenys, Išminčiai, kurie kartu su kulisais sudarydavo prakartėlės kompoziciją. Prakartėles, įkvėpti įvežtinių pavyzdžių, droždavo ir vietos dievdirbiai. Šis žanras buvo beveik išimtinai bažnytinis. Sovietmečiu jis neturėjo galimybės plėtotis, toliau buvo palaikomas tik vietos meistrų. Atgimus Lietuvai prakartėlių kūrimas atsinaujino. Šiandien per šv. Kalėdas jas galima išvysti ne tik bažnyčiose, bet ir miestų aikštėse, privačioje aplinkoje.
Parodos kuratoriai: Kamilė Jagėlienė, Steffen Mensch. Konsultantė: Skirmantė Smilingytė-Žeimienė. Koordinatorės: Violeta Indriūnienė, Indraja Kubilytė, Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, Vidmantė Narvidaitė, Rita Pauliukevičiūtė, Livija Salickienė, Sandra Stonytė. Architektė: Ieva Cicėnaitė. Dizainerė: Laura Varžgalytė.
Daugiau informacijos: el p.
