Kryžius yra neatskiriama Lietuvos peizažo dalis. Sunku įsivaizduoti kaimą, šventorių, kapines, pakeles, laukus ir net miško tankmę be liaudiško medinio paminklo, kurio prasmę, turinį, iš dalies ir pastatymo intenciją, liudija Kristaus, Švč. Mergelės Marijos, šventųjų skulptūros. Daugelis tyrinėtojų ir šiaip jau atidesnių keliautojų dar praėjusiais šimtmečiais stebėjosi jų gausa, įvairove, meniškumu. Verta prisiminti V. Šukevičiaus 1903 m. parašytus žodžius, kad pagal puoštinių, t. y., įvairiais drožiniais dekoruotų, kryžių tankumą galima nustatyti lietuvių etnografines ribas.
Iš tikrųjų kryžius ar n
et miniatūrinė koplytėlė nėra koks nepaprastas dalykas katalikiškuose kraštuose. Lietuva išsiskiria tų kryžių gausa, įvairove bei puošybos bruožais. Kaip tautosakoje daina išsiskleidžia nesuskaičiuojamais variantais, taip kryžiaus forma ir ornamentika įgauna daugybę skirtingų pavidalų. Šitai kalba, jog sakralinio turinio medžio paminklas yra lietuvio dvasinės raiškos būdas, įaugęs į jo prigimtį ir pasaulėjautą, reiškiantis prašymą, maldavimą, padėką, džiaugsmą ar liūdesį. […]
Lietuvoje niekada neabejota, kad kryžiaus paminklas nebuvo tik vienas iš daugelio liaudies vartojamų atributų, kad jame savitu būdu išreiškiamos giliausios jos aspiracijos, orientacija sunkiausiais ir tragiškiausiais istoriniais laikotarpiais. Tautinio Atgimimo epochoje, XIX a. pab., o vėliau sovietinės priespaudos metais bei naujojo Atgimimo metais kryždirbystė buvo laikoma nacionalinio charakterio apraiška, o kai kurie jos skulptūrų siužetai, sakykim, Rūpintojėlio, - tautos likimo simboliu. […]
Po 1863 m. sukilimo caras uždraudžia ne tik spaudą lotyniškais rašmenimis, bet ir statyti bei remontuoti kryžius nešventintose vietose (t. y., ne kapinėse ir ne šventoriuose). Tačiau tai neatgrasė nuo papročių statyti medinius paminklus.
Caro draudimai tačiau nė iš tolo neprilygo sovietų okupacijai. Valdžia ne tik draudė statyti naujus, bet ir naikino jau esančius kryžius, koplytėles bei juose esančias didelės meninės vertės medines skulptūrėles. Naikino (net du kartus sulygino su žeme) ne tik tokias unikalias sankaupas kaip Kryžių kalnas, bet ir pavienius statinius. Norėdami išsaugoti senuosius mylimus kryžius su brangių šventųjų atvaizdais, žmonės, ypač Žemaitijoje, apaugindavo juos krūmais, kad svetima akis taip greit jų nepastebėtų. Nemažai senųjų skulptūrų išgelbėjo muziejininkai, tačiau daug jų išsaugotų nuo sunaikinimo buvo tiesiog išvogta.
Bet ir tokios rūščios sąlygos kryždirbystės tradicijų neužgesino. Ant sunaikinto Kryžių kalno atsirasdavo dešimtys naujų kryžių – atvežtų ir pastatytų daugiausia naktimis, nemažai pastatyta bažnyčių šventoriuose, vienas kitas – privačioje sodyboje ir kt. […] Taigi šiandien Lietuva yra tarsi kryždirbystės ekspozicija po atviru dangumi.
Kaip brangių perlų vienur kitur dar galima rasti, matyti senųjų kryžių bei koplytėlių, statytų XIX a. pab. – XX a. pr. Autentiškų senųjų skulptūrų juose jau labai nedaug – daugiausia išlikusių sodybų statiniuose.
Kaip ir visos liaudies kultūros sritys, kryždirbystė kiekviename Lietuvos etnografiniame regione turėjo charakterį, savas formas – net ir neįgudusi akis nesunkiai įžvelgia jų skirtumus.
Kryžmiškas kryžius, kaip pagrindinis krikščionybės simbolis ir ženklas, būdingas visiems regionams, tačiau kiekviename jis kitoks. Dzūkai, pavyzdžiui, mėgsta pabrėžti Kristaus kančią, jie nesitenkina Nukryžiuotojo atvaizdu, o būtinai drožia klasikinę nukryžiavimo sceną, kur šalia kryžiaus vaizduojama Švč. Mergelė Marija ir šv. Jonas Apaštalas. Be to, patį kryžiaus siluetą jie formuoja įkomponuodami ietį ir ilgakotį kirvį ar net dvi ietis, - susikirsdami su skersiniu jie sudaro apverstą trikampį. Tuo tarpu kituose regionuose Kristaus kankinimo įrankių (plaktuko, replių, virvių, ieties ir kt.) motyvai gana reti ir naudojami kaip simboliai.
Aukštaičiai kryžiaus konstrukciją apipina pjaustinėtų, daugiausia ažūrinių ornamentų dariniais, tarsi kokiais keliasluoksniais mezginiais. Ypatingai puošnios koplytėlės kryžmoje, sudėtingos sandaros karnizai, ornamentų juostos dengia briaunas ir net plokštumas. Dekoras komponuojamas iš geometrinių ir augalinių elementų. Aukštaičiai kaip ir dzūkai turi visiškai savitą kryžiaus formą – stoginį kryžių, įprastai vadinamą stogastulpiu. Senovinio vienaaukščio stogastuplio atmainių galima pamatyti ir kituose regionuose, tačiau tik Aukštaitijoje jis išauginamas į triaukštį, rečiau – keturių aukštų statinį. Stoginėlėse išdėstomos skulptūrėlės, o statinio viršus papuošiamas geležiniu kryžiumi.
Suvalkijos kryžiai santūresni nei aukštaičių, tačiau jų dekoro struktūra labiau ištobulinta. Žemaičių kryžių forma ir dydis įvairuoja, tačiau labiau mėgstami aukšti, masyvūs statiniai.
Specifinė kryžmiško kryžiaus atmaina – šv. Benedikto, arba dvikryžmiai kryžiai, liaudies vadinti karavikais. Jie būdavo statomi ypatingomis intencijomis, prašant apsaugos nuo maro (dėl to jie kartais dar vadinami maro kryžiais). XX a. pirmoje pusėje jie buvo statomi ir svarbioms tautos gyvenimo progoms įamžinti. […]
Visuose regionuose rasime koplytėlių prie medžių – pakelėse, atokiau nuo sodybų, net miško tankmėje. Tačiau praeityje jų itin daug būta Suvalkijoje. Visuose regionuose galima rasti ir koplytstulpių, tačiau Žemaitijoje jų daugiausia, jie labai įvairūs.
Tik Žemaitijoje buvo statomos koplytėlės ant žemės: pakelėse, sodybose, kapinėse, šventoriuose, net miškuose. Kartais jos įkurdintos ant didžiulių akmenų. Tai pačių įvairiausių formų ir dydžių statiniai – nuo paprasčiausio miniatūrinio „namelio“ iki mažos bažnyčios kopijos. Žinoma, jos visada pilnos skulptūrų. […]
Šiuo metu medžio kryžiai, koplytstulpiai dažnai žymi partizanų žūties ar palaidojimo, mūšių, slėptuvių vietas. Ypač svarbi pasikeitusioje kaimo bendruomenėje atgimstanti kaimo kryžių statymo tradicija. Jie statomi netgi ten, kur kaimai jau išnykę. Tokie statiniai yra tarsi paminklai čia gyvenusiems. Būdinga, kad daugelyje vietų prie tokių kryžių kartą per metus iš visos Lietuvos suvažiuoja buvę to kaimo gyventojai bei jų palikuonys. Tai liudija dar nenutrūkusį ryšį su tėviške, kuris Lietuvoje visais laikais buvo stiprus.
[…] Sunyko kai kurie papročiai, sakykim, procesijos prie kryžių per Kryžiaus dienas (jos, beje, jau kai kur atgaivinamos), tačiau tebesirenka žmonės prie kryžių švenčių dienomis, puošia juos gėlėmis, vainikais, remontuoja, atstato nykstančius, o nebesuremontuojamus pagal paprotį sudegina. Nes kryžius, koplytėlė yra pagarbos ir meilės reikalingas. Ir be galo svarbu šiandien šį fenomenalų reiškinį, kaip tautos kultūros ypatybę ir savastį, išsaugoti.
