Krikštas yra pirmasis iš krikščioniškų sakramentų ir tarsi vartai į kitus sakramentus, nes per jį mes tampame mistinio Kristaus Kūno, Bažnyčios, nariais ir įgyjame teisę priimti kitus sakramentus.
Didingas Krikšto slėpinys mūsų sąmonei apskritai turi pernelyg menką reikšmę. Pirmųjų amžių krikščionys kur kas labiau suvokė, kokį perkeitimą Krikštas atneša žmogui, greičiausiai dėl to, kad dažniausiai būdavo krikštijami jau suaugę ir patys patirdavo, kaip pagonis tampa krikščioniu, o nusidėjėlis – teisiuoju. Net jei savojo krikšto sąmoningai ir neišgyvenome, privalome dažnai apmąstyti, kokią didelę dovaną anuomet gavome ir kokia mums yra garbė per Krikštą būti priimtiems į Dievo šeimą.
Krikščioniškam Krikštui kelią parengė šv. Jono teiktas krikštas. Šis neturėjo nuodėmes naikinančios galios, o buvo skirtas paskatinti žmones gailėtis dėl savo nuodėmių ir atgailauti, taip parengiant savo širdis Išganytojo priėmimui. Mūsų Viešpats Jėzus Kristus ir pats leidosi Jono pakrikštijamas, bet ne todėl, kad Jam reikėjo apgailėti savo nuodėmes. Anot Bažnyčios tėvų, Kristus į Jordano vandenis įžengė tam, kad juos pašventintų ir suteiktų jiems galios nuplauti žmones nuo jų nuodėmių purvo. Tuomet virš Kristaus atsivėrė dangus, ant jo balandžio pavidalu nusileido Šv. Dvasia, ir nuskambėjo Tėvo balsas: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“ (Mt 3, 17). Kažkas panašaus įvyksta kas kartą, kai žmogui suteikiamas Krikšto sakramentas, būtent: jis nuplaunamas nuo visų nuodėmių, pirmiausia nuo gimtosios nuodėmės, kurią paveldėjo iš Adomo, taip pat nuo kiekvienos asmeninės nuodėmės ir nuo visų jomis pelnytų bausmių, jeigu yra krikštijamas suaugęs. Šitaip jam atsiveria dangus, kuris dėl nuodėmės buvo užvertas. (Taigi žmogus, kuris miršta iš karto po krikšto, gali tučtuojau patekti į dangų.) Šventoji Dvasia nusileidžia ant pakrikštytojo, kad suteiktų jam malonės gyvenimą, kurio menkiausias laipsnis yra vertas daugiau už visą regimą ir neregimą kūriniją. Taip žmogus tampa Dievo vaiku. Kaip anuomet Kristui, taip dabar ir jam Tėvas sako: „Šitas yra mano mylimasis sūnus!“ ir šis priklausymas Dievui visam laikui užantspauduojamas į sielą įspaudžiamu neišdildomu Krikšto charakteriu. Taigi Krikštas tikrai yra „Šventosios Dvasios atgimdantis ir atnaujinantis nuplovimas“ (Tit 3, 5), nes čia žmogus priima naują gyvenimą, supanašinantį jo sielą su Dievu, kaip ugnyje laikoma anglis tampa į ją panaši, pati pradėdama degti ir teikti šviesą bei šilumą.
Išorinis Krikšto ženklas
Kad Krikšto suteikimas būtų galiojantis, būtinas nuplovimas vandeniu ir Krikšto formulės ištarimas.
Dievas pasirinko vandenį greičiausiai dėl to, kad tai yra gyvybei būtinas elementas ir kad kūno apiplovimas turėtų simbolizuoti sielos apvalymą nuo nuodėmės purvo. Simbolika būna dar turtingesnė tada, kai Krikštas teikiamas panardinant visą žmogų, kaip tai buvo visuotinai paplitę pirmaisiais amžiais. Panardinimas tokiu atveju reiškia senojo žmogaus mirtį ir palaidojimą. Pagal šv. Pauliaus mokymą, žmogus per Krikštą kartu su Kristumi nukryžiuojamas ir palaidojamas, t. y. Kristaus mirtis jam užskaitoma, tarsi jis pats ją būtų iškentėjęs. Todėl pakrikštytasis turi save laikyti mirusiu nuodėmei. Išnirimas iš vandens simbolizuoja Prisikėlimą su Kristumi, nes pakrikštytasis nuo šiol privalo gyventi nauju malonės gyvenimu. „Argi nežinote, jog mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti jo mirtyje? Taigi krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą… Mes žinome, jog mūsų senasis ‚aš‘ yra nukryžiuotas kartu su juo, kad būtų sunaikintas nuodėmės kūnas ir kad daugiau nebevergautume nuodėmei“ (Rom 6, 3-4. 6).
Teikiant Krikšto sakramentą paprastai naudojamas Velykų naktį iškilmingai pašventintas vanduo. Tačiau šio sakramento teikimui tinka ir bet koks kitas paprastas vanduo, nesvarbu, ar jis būtų šaltas, ar šiltas, saldus ar sūrus, iš šaltinio, upės, jūros ar lietaus.
Krikšto formulę sudaro žodžiai: „Aš tave krikštiju vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“. Ji tariama apliejant krikštijamąjį vandeniu. Šiais žodžiais pasakoma, kad Švč. Trejybės asmenys perkeičia žmogų ir jame apsigyvena. Šv. Augustinas labai gražiai tai nusako: „Žodis paliečia elementą, ir šis tampa sakramentu.“
Žodžių arba elemento pakeitimas Krikštą padarytų negaliojančiu. Pavyzdžiui, sakramentas suteiktas nebūtų, jeigu Krikšto teikėjas sakytų: „Aš tave krikštiju Kristaus vardan“ arba jeigu praleistų žodžius: „Aš tave krikštiju“, arba jeigu vietoj vandens naudotų ką nors kita, tarkim, pieną, alkoholį ar limonadą. Pačiu blogiausiu atveju būtų galima mėginti krikštyti arbata, kava ar kažkuo panašaus, jeigu nebūtų įmanoma laiku parūpinti gryno vandens.
Krikšto būtinybė
Amžinojo išganymo atžvilgiu Krikštas yra pats svarbiausias sakramentas, nes Kristus yra pasakęs: „Kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę“ (Jn 3, 5). Nuo to neatleidžiami netgi maži vaikai, todėl turime daryti išvadą, kad be Krikšto mirusiems vaikams neprieinamas antgamtinis Dievo regėjimas. Tačiau kadangi jie paliesti tik gimtosios nuodėmės ir neturi jokių asmeninių nuodėmių, jie nepatenka į pragarą, bet mėgaujasi prigimtine laime. Tai, viena vertus, turėtų padėti mums suvokti, kokia neužtarnauta ir nepelnyta malonė mums buvo suteikta, kai buvome pakrikštyti, ir, antra vertus, turėtų paskatinti mus daryti viską, kad tik vaikai būtų pakrikštijami. Todėl krikščionys tėvai dar prieš vaiko gimimą turi melstis, kad jis gautų Krikšto malonę, o jam gimus kiek įmanoma greičiau atnešti jį krikštyti, užuot mėnesius atidėlioję sakramento suteikimą, kol koks nors dėdė ar teta atras laiko atvykti.
Šia proga reikėtų tarti keletą žodžių apie vadinamąjį „negimusiųjų krikštą“, kurį pataria kai kurie religiniai lankstinukai. Tai tam tikros maldos, kuriomis neva išgelbėti aborto metu žuvę vaikai. Kad ir kokia gera būtų tokių maldų intencija, privalu pasakyti, kad tokia praktika yra visiška nesąmonė, nes Krikšto negalima suteikti nuotoliniu būdu.
Iškilmingą Krikštą gali suteikti tik kunigas arba diakonas. Tačiau dėl Krikšto būtinumo Dievas kiekvienam žmogui, net ir nekrikštytam, suteikė galią krikštyti. Taigi bet kuris žmogus gali mirties pavojuje atsidūrusiam vaikui arba suaugusiajam suteikti Krikštą, jei netoliese nėra nei kunigo, nei diakono. Jis turi krikštijamajam ant galvos (!) užlieti švęsto arba paprasto vandens ir ištarti Krikšto formulę. (Nepakanka, kaip kartais nutinka dėl nežinojimo, švęstu vandeniu pažymėti kryžiaus ženklą ant kaktos.) Jeigu pakrikštytasis išgyvena, likusios Krikšto ceremonijos atliekamos vėliau bažnyčioje. (Reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad nereikalingas Krikšto suteikimas prieš iškilmingą Krikštą bažnyčioje, taip sakant, „vardan užtikrintumo“, nėra leistinas.)
Krikšto leistinumas
Net jei Krikštas minėtomis aplinkybėmis visuomet ir būna galiojantis, tam, kad jis būtų leistinas, reikia, kad krikštijamasis (jeigu yra suaugęs) pakankamai žinotų katalikų tikėjimo tiesas arba (jeigu yra dar vaikas) ateityje gautų katalikišką auklėjimą. Taigi neleistina krikštyti vaiką, kuriam tikriausiai nebus suteiktas krikščioniškas auklėjimas, juo labiau neleistina nešti jį krikštyti prieš tėvų valią. Tik jeigu baiminamasi, kad vaikas greitai mirs, galima neatsižvelgti į tėvų valią.
Krikštą atstojančios priemonės
Vandens Krikštą gali atstoti dvi priemonės. Tai vadinamasis Troškimo Krikštas arba Kraujo Krikštas.
Troškimo Krikštą sudaro Dievo meilės aktas ir tobulas gailestis dėl savo nuodėmių, lydimas bent jau neišreikšto troškimo krikštytis. Neišreikštas reiškia neaiškus, numanomas, kada žmogus nežino apie Krikšto egzistavimą. Pakanka, kad jis pasiryžęs daryti visa, ko tik Dievas iš jo pareikalaus. Taigi jeigu jis žinotų apie pareigą krikštytis, ją ir vykdytų. Antgamtinės meilės aktu žmogus gali gauti nuodėmių atleidimą ir pašvenčiamąją malonę dar prieš Krikštą, nes meilė Dievui ir sunki nuodėmė negali kartu egzistuoti sieloje. Jos viena kitai prieštarauja, nes mirtina nuodėmė nukreipia mus nuo Dievo, o meilė į Jį atgręžia. Todėl Kristus apie Mariją Magdalietę sako: „Jai atleidžiama daugybė jos nuodėmių, nes ji labai pamilo“ (Lk 7, 47), o šv. Jonas rašo: „Kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo“ (1 Jn 4, 7).
Troškimo Krikšto pavyzdį mums pateikia Apaštalų darbai. Juose skaitome apie pagonį šimtininką Kornelijų, teisų ir dievobaimingą vyrą, kuris tarnavo Dievui taip, kaip suprato. Šv. Petrui jo namuose pamokslaujant, Šventoji Dvasia nusileido ant jo ir visos jo šeimos, nors jis dar nebuvo pakrikštytas (Apd 10, 44–48). Dar vienas pavyzdys yra Romos imperatorius Valentinianas II. 392 m. jis buvo nužudytas dar nepakrikštytas. Vis dėlto šv. Ambraziejus surengė jam bažnytines laidotuves, nes buvo įsitikinęs, kad imperatorius dėl savo troškimo krikštytis gavo Dievo malonę.
Troškimo Krikšto egzistavimas leidžia atidėti suaugusiųjų krikštą, kol jie jam gerai pasiruoš ir sulauks tam tinkamos šventės (tradicinė krikšto diena būna Velykos). Savaime suprantama, vaikams tai negalioja, todėl jie krikštijami kuo anksčiau.
Vandens Krikštą gali pakeisti ir Kraujo Krikštas. Jį gauna tie, kurie miršta kankinio mirtimi už krikščionių tikėjimą arba krikščionišką dorybę, nes Viešpats yra pasakęs: „Kas praranda savo gyvybę dėl manęs, atras ją“ (Mt 10, 39). Romos Martirologijus mini ne vieną kankinį, pakrikštytą tik Kraujo Krikštu. Regėdami krikščionių kankinystę, jie atsiversdavo ir išpažindavo Kristų, dėl to tučtuojau būdavo suimami ir nužudomi. Kraujo krikštą gali gauti ir nepilnamečiai vaikai, jeigu jie nužudomi dėl Kristaus arba dėl krikščioniško tikėjimo. Jiems priskiriami ir Betliejaus vaikeliai, kuriuos Erodas įsakė nužudyti ir kurių šventę švenčiame gruodžio 28 d.
Vis dėlto nei Troškimo Krikštas, nei Kraujo Krikštas nesuteikia sakramentinio charakterio. Jie daugiau yra Krikšto troškimo išraiška nei tikrasis Krikštas.
Vaikų krikštas
Nūdien kai kurie ginčija vaikų krikšto praktiką. Sakoma, kad ši praktika esanti beprasmė, nes vaikas dar nesąs sąmoningas ir dėl to negalįs pritarti tikėjimui. Dar teigiama, kad šitaip vaikui primetama svetima valia – esą derėtų verčiau palaukti, kol jis suaugs ir pats nuspręs, kokiai religijai ar konfesijai norėtų priklausyti. Juk negalima neatsiklausus primesti jam religines pareigas. Tokiems žmonėms reikėtų atsakyti taip:
1. Kaip vaikas be savo sutikimo užsitraukė gimtąją nuodėmę, taip jis gali be savo sutikimo būti iš jos ir išlaisvintas.
2. Malonės suteikimas ir priklausymas Kristui nėra jokia našta, o yra didžiausias gėris, koks tik žmogui gali nutikti.
3. Apskritai žmogus nėra laisvas rinktis, ar sekti Kristumi, ar ne. Kiekvienas žmogus yra įpareigotas tapti krikščioniu kataliku, vos tik įsitikina katalikų religijos teisingumu. Jis gali vengti šios pareigos, bet tai yra nuodėmė, kurios pasekmes jis turės nešti.
Kaip nesunkiai galima pastebėti, nusiteikimas prieš vaikų krikštą kyla dėl tikėjimo gimtąja nuodėme ir krikščionybe, kaip vienintele teisinga religija, trūkumo.
4. Galiausiai galima pridurti, kad mes nepasirinkome ir savo fizinio gimimo bei auklėjimo. Niekas mūsų nepaklausė, ar norime gimti. Kiekvieno žmogaus gyvenime būna nuo jo nepriklausančių dalykų, kuriuos apsprendžia ta aplinka, kurioje jis gimė. Tai kyla iš socialinės žmogaus prigimties.
Dėl šių priežasčių vaikų krikštas buvo praktikuojamas nuo pat pradžių. Nors Šventasis Raštas apie vaikų krikštą niekur aiškiai nekalba, jame keletą kartų minimas atsivertusiojo „ir jo visų namų“ pasikrikštijimas (plg. Apd 16, 15; 33; 1 Kor 1, 16), todėl galima numanyti, kad tarp jų buvo ir vaikų. III a. vis dėlto įsigalėjo piktnaudžiavimas atidėti krikštą iki suaugusiojo amžiaus, nors ir visai dėl kitų motyvų nei šiandien: buvo baiminamasi Krikšto teikiamo nekaltumo praradimo jaunystės kovose ir dėl to manoma, kad geriau Krikštą priimti brandesniame amžiuje. Šv. Augustinas ir kiti Bažnyčios tėvai, tuo metu kovodami su šiuo piktnaudžiavimu, galėjo pasiremti iš senų laikų atsinešta tradicija.
Krikšto tėvai
Per kiekvieną krikštą vienas arba du tikintieji imasi globoti naująjį Dievo vaiką. Tai ne tik garbinga tarnystė, bet ir pareiga rūpintis pakrikštytojo krikščionišku mokymu bei auklėjimu. Kol šias pareigas atlieka tėvai, krikštatėviai nuo jų didele dalimi atleidžiami. Bet jeigu tėvai miršta arba apleidžia religinį vaiko auklėjimą, tuomet krikštatėviai yra įpareigoti pasirūpinti vaiku ir jo religine gerove. Todėl visiems tėvams pabrėžtinai patartina savo vaikams parinkti tvirto tikėjimo krikštatėvius. Jeigu tarp giminių nėra tinkamų krikšto tėvų, tuomet geriau kreiptis į savos bendruomenės narius, su kuriais draugaujama, kad šie perimtų globą.
Krikšto apeigos
Bažnyčia Krikšto suteikimą apipynė įvairiomis religinėmis apeigomis. Jos yra labai senos ir anksčiau trukdavo ilgesnį laiką. Trumpai apžvelkime pasirengimą Krikštui ankstyvojoje Bažnyčioje ir pamatysime, kad šiandieninis krikšto ritualas yra ne kas kita kaip trumpa šių apeigų santrauka.
Kai ankstesniais laikais kas nors norėdavo tapti krikščioniu, jis apie tai pranešdavo vyskupui, ir šis su tam tikromis ceremonijomis priimdavo jį į katechumenų (besirengiančiųjų krikštui) gretas:
Vyskupas uždėdavo ant jo ranką, taip paženklindamas greitą Šv. Dvasios atėjimą. Tuomet jo kaktą ir krūtinę pažymėdavo kryžiaus ženklu. Tai reiškia, kad katechumenas Nukryžiuotojo mokymą turi nešiotis savo dvasioje ir širdyje, juo tikėdamas ir jį vykdydamas. Galiausiai jam į burną būdavo įdedama žiupsnelis pašventintos druskos. Druska simbolizuoja keletą dalykų: kadangi ji apsaugo nuo sugedimo mėsą ir kitokį maistą, į kurį būna įdėta, ji yra apsaugojimo nuo nuodėmės sugedimo ženklas. Taip pat ji ženklina, kad tikintieji turi būti žemės druska; galiausiai ji yra išminties simbolis, nes išmintis reiškia teisingą skonėjimąsi tiesa.
Katechumenai paprastai būdavo ruošiami dvejus metus. Šv. Mišiose jie užimdavo atskiras vietas, kurias po pamokslo turėdavo palikti, nes tik pakrikštytieji galėjo dalyvauti šventojoje aukoje. Paskutinis, tiesioginis pasirengimas Krikštui vykdavo per gavėnią. Šiuo laikotarpiu katechumenai kasdien klausydavosi pamokslų, o tam tikromis dienomis jiems būdavo atliekami egzorcizmai siekiant išlaisvinti juos iš piktosios dvasios įtakos. (Tai buvo pašalinta iš naujojo Krikšto ritualo.) Tuo laiku būdavo atliekamas ir „efata“ ritualas (trupučiu seilių paliečiant ausis ir nosį), taip pat aliejumi patepama krūtinė bei nugara.
Paskutinę savaitę prieš krikštą katechumenams būdavo atskleidžiamas Trejybės slėpinys, perduodamas Apaštalų tikėjimo išpažinimas ir Viešpaties malda. Prieš pat krikštą jie duodavo Krikšto įžadus: visų pirma, atsigręžę į Vakarus, jie atsižadėdavo velnio, paskui atsisukdavo į Rytus ir iškilmingai išpažindavo katalikišką tikėjimą.
Nuo senų laikų per krikštą žmogui būdavo suteikiamas vienas ar keli vardai. Suaugusieji priimdavo naują vardą. Bent jau vienas iš tų vardų privalėjo būti angelo arba šventojo vardas, kad krikštijamasis turėtų savo vardo globėją kaip pavyzdį ir užtarėją.
Po pagrindinio krikšto ritualo tiek anksčiau, tiek dabar atliekamos dar kelios ceremonijos:
Pakrikštytojo pakaušis patepamas krizma [aliejaus ir balzamo mišiniu]. Senovėje taip būdavo patepami karaliai, pranašai ir kunigai, tuo pabrėžiant jų dievišką misiją ir išrinktumą. Todėl ir Jėzus vadinamas Pateptuoju (būtent tai reiškia žodis „Kristus“). Krikšto patepimas reiškia, kad krikščionis įgyja karališką orumą ir gauna dalį visuotinėje kunigystėje, leidžiančią jam dalyvauti viešajame Dievo kulte. Todėl šv. Petras rašo: „O jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis“ (1 Pt 2, 9).
Iš karto po to pakrikštytajam perduodamas baltas drabužis. Šis simbolizuoja Krikštu susigrąžintą tyrumą ir nekaltumą, kurį reikia išsaugoti nesuteptą. Seniau naujai pakrikštytieji šiuos baltus drabužius nešiojo aštuonias dienas. Baltojo sekmadienio pavadinimas yra kilęs ne dėl baltai apsirengusių Pirmąją Komuniją priimančių vaikų, bet dėl to, kad naujai pakrikštytieji jo išvakarėse nusivilkdavo baltus drabužius.
Galiausiai pakrikštytajam įteikiama deganti žvakė. Ji yra budrumo simbolis pagal Kristaus žodžius: „Tebūnie jūsų strėnos sujuostos ir žiburiai uždegti.“ (Lk 12, 35)
