Tarp tikinčiųjų katalikų vis labiau auga noras nutraukti visus ryšius su išoriniu pasauliu. Tai reakcija į progresyvią pasaulio ideologiją, apimančią bendro padorumo nebuvimą, moralės stoką ir pasibjaurėjimą viskuo, kas susiję su Dievu. Kaip suprantu, tokio tikinčiųjų mąstymo pagrindinis tikslas yra apsaugoti vaikus nuo blogos įtakos ir išsaugoti jų nekaltumą. Visgi yra praktinio lygmens dalykų, kuriuos norėčiau aptarti.
Kaip daugelis iš jūsų žino iš mano ankstesnių straipsnių, aš užaugau devintajame ir dešimtajame dešimtmetyje, dalyvaudama „pogrindinėse“ [Tradicinėse - red. past.] lotyniškose Mišiose. Mano vaikystės Katalikų Bažnyčioje perspektyva gerokai skiriasi nuo vidutinio to meto kataliko. Dabar, kai po keturiasdešimties metų lotyniškosios Mišios yra šiek tiek kitokioje augimo padėtyje, atrodo, kad iš šio augimo kyla katalikų bendruomenių formavimosi tendencija. Noriu aptarti šio mąstymo pliusus ir minusus ir tai, kaip mano seneliai irgi sprendė panašius klausimus.
Nereikia diskutuoti apie tai, kas akivaizdu, - blogis šiame pasaulyje nebesislepia tamsiuose kampeliuose ar prisidengęs gerumu. Jam to nebereikia. Mūsų visuomenė dėl ydų ir savikontrolės stokos sudarė sąlygas blogiui apsigyventi gana atvirai ir taip pat puola nekalčiausias sielas - mūsų vaikus. Šiuolaikiniame pasaulyje tėvams vis labiau norisi ieškoti būdų apsaugoti šias nekaltąsias sielas. Tėvams nepaprastai svarbu elgtis išmintingai ir išlaikyti šių vaikų jausmus bei sielas nekaltumo ir gėrio sferoje.
Pastebėjau, kad daugelis sielų, kurios ištikimos Katalikų Bažnyčios Tradicijai, taip pat greitai linksta ir į kontempliatyvų gyvenimą. Ypač moterys, kurios kadaise girdėjo ir sekė progresyviu feminizmo melu, dabar jau pagarbiai priima ir renkasi motinystę ir namų ruošą. Judėjimas link moteriškumo, orientuoto į šeimą, yra tikra Dievo dovana, nes dėl jo daug mažų sielų bus globojami ir patirs meilę iš puikių tėvų, trokštančių užauginti šventuosius.
Atsižvelgiant į visa tai, daugelio katalikų troškimas pasitraukti iš šio pasaulio ribų yra stiprus, bet nevisiškai praktiškas. Mano močiutė buvo ištikima tradicinė katalikė ir labai daug prisidėjo prie lotyniškų Mišių išsaugojimo. Jos temperamentas buvo toks, kad ji niekada nevengė sakyti tiesos, kad ir kokios būtų pasekmės. Ji labai troško lotyniškųjų Mišių atgimimo ir jai nekilo jokių minčių trauktis į šešėlį. Mano močiutė suprato, kad ji nėra vienuolė (nors jaunystėje ji lankėsi vienuolyne, bet nusprendė, kad tai ne jos pašaukimas), bet yra žmona, mama ir močiutė. Ji savo pareigą suprato taip: pagal savo galimybes kurti kultūrą, nukreiptą į gėrį. Jei mano seneliai būtų nuvažiavę į tolimą Viskonsino kampelį ir apsigyvenę atokiau nuo kasdienės kovos už lotyniškų Mišių išsaugojimą, mūsų vietovė galėjo turėti kitokį rezultatą nei šiandien auganti tradicinė bendruomenė.
Suprantama, kad kiekviena siela yra apdovanota skirtingai ir Dievas kiekvienam iš mūsų šiame gyvenime yra numatęs tam tikrą vaidmenį. Kartais mintis apie vienuolinį gyvenimą gyvenant kaime šeimai gali atrodyti patraukli, tačiau toks gyvenimas nėra kiekvienos sielos pašaukimas. Veikiau kiekvienai sielai svarbiau mokėti kartais pabūti vienatvėje, neatsiribojant nuo savo namų, šeimos ir artimų draugų.
Neabejotinai reikia saugoti nekaltas sielas ir net šio pasaulinio chaoso ir blogio plėtros metu Dievas mus apdovanojo gražiomis katalikų bendruomenėmis visame pasaulyje. Nereikia visiškai atsitraukti nuo pasaulio. Kiekvienai sveikai darbo sričiai reikia darbščių ir moralių sielų. Kiekvienai šeimai reikia stiprių dorų motinų. Mūsų bendruomenėms reikia lyderių, vykdytojų ir pagalbininkų. Sielos ieško gėrio ir džiaugsmo. Net ir tarp sielų, kurios suklaidintos chaoso ir blogio, yra trokštančių rasti tikėjimą ir viltį. Jų paieškos neturėtų būti apleistos - kažkas kiekvieną iš mūsų atvedė prie Dievo, galbūt mes galime padaryti tą patį dėl kitų.
Progresyvioji ideologija, kuri įsirėžia į kiekvieną mūsų visuomenės audinį, nėra priežastis atsitraukti nuo pasaulio. Taip, turime gyventi išmintingai – dėl savo šeimos, ypač dėl vaikų. Visgi Dievas nepašaukė pasauliečių tapti vienuolėmis ar kunigais. Mūsų, kaip pasauliečių, gyvenimas susipynęs su pasauliu, nes turime auklėti sielas, kurioms vieną dieną taip pat reikės gyventi tarp vilkų. Taigi, užuot skyrę laiką atsitraukimui nuo visuomenės, stenkimės ją kurti savo džiaugsmo ir gerumo pavyzdžiu - galiausiai tam, kad vestume sielas Tradicijos ir Dievo meilės link.
Danielle Heckenkamp yra žmona ir šešių vaikų mama, o laisvalaikiu – laisvai samdoma rašytoja įvairiuose katalikiškuose leidiniuose.
