Disnėjaus kompanija oficialiai pasiskelbė save progresyvaus aktyvizmo lydere, pasiryžusia kovoti prieš Floridos valstijoje neseniai priimtą Tėvų teisių švietime įstatymą ir stumti vaivorykštinę darbotvarkę savo mažiausiems žiūrovams. Kelios paskutinės savaitės labai aiškiai atskleidė Disnėjaus pasiryžimą, kuomet aukščiausi vadovai pažadėjo: 2022 m. pabaigoje 50 proc. jų filmų personažų bus rasinės arba socialinės lyties (angl. gender) mažumos; animaciniame filme Bazas Šviesmetis bus tos pačios lyties asmenų bučinys; Disnėjaus teminiai parkai pašalins „su lytimi susijusią kalbą“. Tuo pačiu metu vidiniuose kompanijos susitikimuose diskutuojama, kaip Disnėjus galėtų efektyviau keisti mažų vaikų supratimą apie tai, kas yra „normalu“.
Tačiau Disnėjaus pasiskelbimas progresyvaus aktyvizmo lydere neturėtų nieko stebinti. Jau paskutiniai Disnėjaus filmai nebuvo „draugiški šeimai“. Daugybė tradicinių pažiūrų žmonių sulaikę kvapą laukė animacinio filmo Ledo šalis tęsinio: ar korporacija pasiduos garsiems reikalavimams paversti ledo karalienę Elzą perdėm gėjiška? Tai atrodė tikėtina, ypač po jos „atsiskleidimo“ stiliaus dainos pirmame filme, net jeigu šioje dainoje techniškai ir buvo kalbama apie jos magijos galimybes, o ne seksualinę orientaciją. Tėvai visame pasaulyje turbūt lengviau atsikvėpė, kad antroje filmo dalyje buvo nuspręsta verčiau pamokyti jaunuosius žiūrovus apie baltųjų kaltę ir čiabuvių engimą.
Iš tikrųjų Disnėjus tyliai, bet nuosekliai naujajam tapatybės politikos pasauliui kelią kloja jau 40 metų. Bent jau nuo vadinamojo „Disnėjaus renesanso“ pradžios 80-aisiais Disnėjus yra progresyvistų Trojos arklys, infiltravęsis beveik į kiekvienus išsivysčiusio pasaulio namus. Kompanija lyg kokį depozitą patalpino savo Disnėjaus moralę kelių kartų vaikų vaizduotėse, ir jie dabar lengvai priima narciziškas tautologijas bei dviprasmybes, kurios ir sudaro tapatybės politiką.
Kai buvau vaikas, jau tada dešinieji bandė atkreipti dėmesį į Disnėjaus keliamą pavojų. Deja, nors daugybė žmonių užuodė, kad kažkas yra supuvę, per dažnai jie nukreipdavo dėmesį į marginalius dalykus, taip paversdami juokinga visą apie Disnėjaus blogybes perspėjančią stovyklą. Pavyzdžiui, jie kaltino Disnėjų, kad medūzos Arielės rūmų bokštai atrodo kaip falas; ar kad filme Liūtas karalius vabalų debesis greitai ištaria žodį „seksas“. Jie taip pat teigė, kad Aladinas pusbalsiu žiūrovams siuntinėja nepadorias žinutes. Bažnyčių grupelės 90-aisiais perspėdavo vieni kitus apie panašius dalykus, ir didžioji dalis pasaulio – tame tarpe ir geri, konservatyvūs tėvai – juokdavosi.
Nepaisant šių tik juoką sukėlusių nesąmoningų kaltinimų, tuometiniai Disnėjaus filmai iš tikrųjų kėlė pavojų. Jau 90-aisiais tariamai „šeimos vertybes“ propaguojanti kompanija siūlė šeimoms skirtą paramą homoseksualų poroms – nors tada dar net Billas Clintonas pasirašė po Santuokos gynimo įstatymu. Tame dešimtmetyje Disnėjaus teminiuose parkuose jau atsirado „Gėjų dienos“. To reikėjo tikėtis: daugybė klasikinių Disnėjaus filmų apie princeses prodiuserių, scenarijaus autorių ir dainų tekstų kūrėjų patys buvo vieši ir besididžiuojantys gėjų bendruomenės nariai. Dainų kūrėjas, plačiai pripažįstamas kaip viena pagrindinių asmenybių už vadinamojo Disnėjaus renesanso – Howardas Ashmanas – mirė nuo AIDS būdamas vos 40-ies. Filmas Gražuolė ir pabaisa, už kurį jis po mirties laimėjo Oskarą, dedikuotas jam. Ir jo tos pačios lyties partneris įėjo į istoriją, kuomet atsiėmė apdovanojimą Ashmano vardu.
Būdama literatūros tyrinėtoja, aš nemanau, kad kūrėjo asmeninis gyvenimas būtinai lemia jo kūrinių moralumą, ar nesiūlau krikščionims skaityti tik tą literatūrą, kurią parašė patvirtinti šventieji. Jeigu būtume tokie skrupulingi, turėtume atmesti didžiąją dalį geriausių kada nors parašytų knygų. Ir vis tik giliau paanalizavus neįmanoma neigti, kad Disnėjaus renesansas kūrė dainas šiandieninei progresyvaus aktyvizmo realybei.
Pavyzdžiui, galima panagrinėti filmą, kuris pradėjo Disnėjaus renesansą: Mažąją undinėlę. Hanso Christiano Anderseno originalioje istorijoje undinėlė iškeičia savo pelekus jūrų raganai ne tik dėl galimybės laimėti žmogaus princo meilę, bet ir dėl to, kad sužino, jog žmonės turi nemirtingas sielas, kurios gali keliauti į dangų; tuo tarpu undinės gyvena 300 metų, bet vėliau tampa jūros puta. Ragana pažada undinėlei, kad jeigu ji ištekės už princo, ne tik liks žmogumi, bet ir gaus nemirtingą sielą. O jeigu neištekės, mirs.
Žinoma, princas nesupranta jos ir balso neturinčiai undinėlei tenka stebėti, kaip jis veda kitą. Ragana undinėlei pasiūlo magišką durklą: jeigu ji nužudys princą ir jo žmoną jų vestuvių naktį, išvengs mirties ir vėl taps undinėle. Tačiau undinėlė pasirenka verčiau mirti nei įvykdyti šį blogį. Kuomet virsta jūros puta, ji paimama į dangų ir apdovanojama nemirtinga siela, nes ištikimai ir teisingai dirbo, kad tai pasiektų.
Ashmanas ir jo Disnėjaus kolegos pavertė šią religijos persmelktą pasaką į istoriją, skirtą tiems, kurie nemėgsta savo kūno ir trokšta jį pakeisti, nes tiki, kad kitoje tvoros pusėje žolė žalesnė. Dienos pabaigoje laimi ne dorybė, o dviejų įsimylėjusių paauglių meilė. Arielės tėvas atmeta savo nusistatymą prieš žmones tik dėl to, kad negali pasakyti ne „meilei“.
1989-aisiais, kuomet net dauguma Demokratų partijos politikų nepritarė tos pačios lyties „santuokoms“ ir translytiškumas buvo atmetamas beveik visų, reikėjo turėti skvarbią akį, kad įžvelgtum, kas tokio pavojingo buvo Disnėjaus versijoje. Bet tokios dainos kaip „Dalis tavo pasaulio“ ir troškimas būti kitame kūne dėl asmeninių jausmų buvo įrašytos į kelių kartų vaikų sąmones.
Greitai tas įstringančias dainas pakeitė filmo Mulan dainos, kurios ir vėl patvirtino idėją, jog gali (ir turėtum) keisti savo išvaizdą, kad ši atitiktų tai, kas esi viduje. Mulan netgi randame atvirai transvestitišką juokelį, kuomet vienas iš Mulan kvailų (turinčių išankstinį nusistatymą?) protėvių pradeda panikuoti, kai pamato mergaitę, apsirengusią vyriškais drabužiais. Mulan taip pat aktyviai pašiepiami tradiciniai santuokos vaidmenys: filmo herojė tarsi pakyla virš mergaičių išplautomis smegenimis, besirikiuojančių siaubinguose namuose bei tik ir laukiančių, kuomet taps kokio vyro vyrėja ar valytoja. Vėliau ši armija dainuoja apie „mergaitę, už kurią verta kovoti“: tokią mergaitę, kurios išvaizdą Mulan atmeta.
Panašiai Tarzano scenarijus buvo visiškai pakeistas nuo knygos originalo, kur akcentuojama žmogaus viršenybė gamtoje. Disnėjus pavertė šią istoriją ledlaužiu plėsti šeimos struktūrų galimybes. „Neklausyk jų, nes ką gi jie supranta? Mums reikia vienas kito – turėti, laikyti glėbyje“ – milijonams vaikų dainavo Philas Collinsas.
Aladine – paskutiniame filme, kuriam Howardas Ashmanas parašė žodžius prieš savo ankstyvą mirtį – fantazuojama apie „visiškai naują pasaulį“, kuriame „niekas mums nesakys ne“. Filme taip pat yra kvailokas scenarijaus vingis, kuomet vargšas Sultonas jaučiasi kaip kvailys, nes egzistuoja įstatymai, kurie diktuoja, už ko jo dukra gali ir už ko negali ištekėti, iki kol jis staiga supranta, kad gali tuos įstatymus kaip panorėjęs keisti... Net nepamąstęs, kodėl tokie įstatymai apskritai egzistuoja. Ashmanas pats susidūrė su įstatymu, teigiančiu, kad jie negali susituokti su savo partneriu, - įstatymu, kuris buvo pakeistas panašiu būdu, nenaudojant logikos ir nepamąstant, kodėl apskritai buvo toks įstatymas.
Tiesa ta, kad Disnėjus kelias kartas maitino istorijomis ir dainomis, sutelkiančiomis mūsų dėmesį į savo pačių norus ir troškimus, net nemąstant apie jų išmintingumą ar dorybingumą. Beveik 40 metų mes gyvename su Disnėjaus meilės apibrėžimu, šokiruojančiai remiančiu progresyviojo aktyvizmo tautologiją, nebeleidžiančią nieko apibrėžinėti, nebeprimetančią jokių ribų ir neleidžiančią jai prieštarauti.
Senosios pasakos ir legendos buvo perkurtos menininkų ir prodiuserių, kurių pačių gyvenimo būdas reikalavo kultūrinio seisminio lūžio baziniuose šeimos, santykių, meilės ir asmens tapatybės apibrėžimuose, - visa tai tam, kad tiktų labai moderniai žinutei perteikti. 90-ųjų konservatoriai jautė, kad kažkas yra blogai, kuomet žiūrėjo į šį draugišką, pelės formą įgyjusį Trojos arklį, bet tik vienetai sugebėjo įvardinti, jog pavojus slypėjo dainose, įsirėžusias jų vaikų širdyse, o ne tariamai nepadoriose žinutėse ir vaizduose.
Sveikame pasaulyje, kuriame megakorporacijos neišreiškia palaikymo mėlynplaukėms mokytojoms, atvirai darželinukams pasakojančioms savo lovos įpročius, kuriame vyrai nelaimi „metų moters“ apdovanojimų ir kuriame kūdikiams skirtose knygose nėra supažindinama su jų tapatybės „lankstumu“, viskas būtų kitaip. Tokiame pasaulyje Disnėjaus renesanso filmai paprasčiausiai būtų nykios, nuvalkiotos didingesnių istorijų versijos, nors ir su išskirtinai įstringančia muzika. Tokiame pasaulyje tėvai galėtų leisti vaikams įsimylėti šiuos filmus, nes juose transliuojamos meilės ir saviraiškos idėjos neturėtų atitikmens praktiniame pritaikyme.
Bet pasaulis, kuriame Disnėjus veikia mažiausiai 40 metų, nėra toks. Ir jie dešimtmečius tyliai dirbo šiame naujajame progresyviojo aktyvizmo pasaulyje, perprogramuodami vaikų suvokimą apie tai, kas yra normalu. Taip atvirai jie išėjo iš spintos dabar tik todėl, kad jaučia, jog jų galutinė pergalė jau arti.
