Nors dauguma straipsnių apie pasninką ir susilaikymą daugiausia dėmesio skiria su maistu ir gėrimais susijusiems reikalavimams, papročiams ir tradicijoms, Tradicijoje taip pat yra papročių, kai krikščionys sutuoktiniai susilaiko nuo santuokinio akto laikydamiesi liturginio gyvenimo. Yra žinoma, kad tai buvo praktikuojama bent jau nuo šv. Pauliaus laikų. Palaimintasis apaštalas patarė krikščionių poroms nesusilaikyti nuo santuokinių santykių, išskyrus konkrečius abipusio sutarimo atvejus. Gerokai anksčiau, nei tikintieji pradėjo aktyviai praktikuoti natūralų šeimos planavimą (NŠP), šie susilaikymo nuo lytinių santykių papročiai patys savaime tarnavo kaip savotiškas NŠP.
Daugeliui tradicinių katalikiškų šeimų didelės šeimos perspektyva yra labai trokštama, nors ir kelianti rūpesčių. Nors tėvai turi būti atviri gyvybei, jei Dievas nuspręstų atsiųsti jiems vaiką – ar daug vaikų, fizinė, emocinė ir finansinė našta, susijusi su daugybės vaikų gimdymu, slaugymu ir auklėjimu, gali būti nemenkas kryžius. Dėl to kai kurioms poroms kunigai pataria kartais susilaikyti nuo santuokinio akto. Šią natūralaus šeimos planavimo formą galima įjungti į Bažnyčios liturginį kalendorių, kaip tai darė mūsų protėviai. Šie papročiai ne tik padėjo šeimoms nustatyti laiko tarpą tarp vaikų gimimo, bet ir padėjo joms augti skaistume ir tyrume. Todėl šio pamiršto papročio verta mokyti šių dienų katalikus.
Susilaikymas nuo lytinių santykių gavėnios metu
Viduramžiais tikintieji ne tik laikėsi griežto gavėnios pasninko, atsisakydami bet kokios mėsos ir gyvulinės kilmės produktų, bet ir susilaikydavo nuo lytinių santykių visos gavėnios metu [1] - tai liudija gimimų įrašai, rodantys, kad praėjus devyniems mėnesiams po gavėnios smarkiai sumažėdavo gimimų. Ispanijoje susilaikymo nuo lytinių santykių paprotys buvo plačiai paplitęs iki pat XX a. vidurio ir nebuvo nutrauktas iki pat Franko valdymo pabaigos. Nors tai nėra Romos katalikų pasninko taisyklių dalis, Stačiatikių bažnyčia ir toliau reikalauja susilaikyti nuo lytinių santykių gavėnios metu. Panašiai pataria ir Ukrainos Katalikų Bažnyčia:
Iš susituokusių porų tikimasi susilaikymo nuo santuokinių santykių keturiais Bažnyčios pasninko laikotarpiais, taip pat per kassavaitinius trečiadienio ir penktadienio pasninkus bei Komunijos pasninką. Šis pasninko taisyklės aspektas tikriausiai dar labiau ignoruojamas ir daugeliui sunkiau įgyvendinamas nei tie, kurie susiję su maistu. Pripažindami tai, kai kurie šaltiniai pasisako už kuklesnę, minimalią taisyklę: poros turėtų susilaikyti nuo santuokinių santykių prieš priimant Komuniją ir visą Didžiąją savaitę.
Susilaikymas prieš Šventąją Komuniją
Tridento Susirinkimo katekizmas, dažnai nežinomas net ir pamaldesniems katalikams, patarė kunigams raginti tikinčiuosius tris dienas prieš Šventąją Komuniją susilaikyti nuo lytinių santykių, kad prieš priimant Dievo kūną ir kraują būtų galima labiau atsidėti maldai:
Bet kadangi kiekvienas palaiminimas iš Dievo turi būti gaunamas šventa malda, tikintieji taip pat turi būti mokomi kartais susilaikyti nuo santuokinės pareigos, kad galėtų atsidėti maldai. Tegul tikintieji supranta, kad (šio religinio susilaikymo) pagal tinkamą ir šventą mūsų pirmtakų nurodymą ypač reikia laikytis bent tris dienas prieš Komuniją, o per iškilmingą gavėnios pasninką - dar dažniau.
Tačiau šis paprotys atsirado gerokai anksčiau nei Tridento Susirinkimas. Šv. Augustinas pasisakė už tai, kad susituokusios poros periodiškai praktikuotų susilaikymą, kad galėtų atsidėti maldai ir dvasiniam pasirengimui. Jis rėmėsi 1 Kor 7, 5, kur šv. Paulius pataria sutuoktiniams laikinai susilaikyti. Jis ragina: „Nesitraukite vienas nuo kito, nebent kuriam laikui sutarę, kad atsidėtumėte maldai.“ Popiežius šv. Grigalius Didysis panašiai pabrėžė skaistumo būtinybę tiems, kurie artėja prie šventųjų slėpinių. Jis mokė, kad susituokę asmenys prieš dalyvaudami Eucharistijoje turėtų praktikuoti susilaikymą, kad prie sakramento artėtų tyra širdimi.
Šv. Jonas Auksaburnis, garsėjęs savo iškalbingais pamokslais, skatino susituokusias poras susilaikyti nuo lytinių santykių pasninko laikotarpiu ir prieš priimant šventąją Komuniją, pabrėždamas, kad toks susilaikymas padeda ugdyti savikontrolę ir dvasinį pasirengimą. Šv. Tomas Akvinietis taip pat mokė:
Santuokinė būsena neatmeta tobulumo, bet jam kliudo tiek, kiek ji nesuderinama su tam tikrais tobulumo veiksmais... nebent, galbūt, abipusiu sutarimu, jie kuriam laikui pasišvenčia susilaikymui, „kad galėtų atsidėti maldai“ (1 Kor 7, 5) (II-II, Q.184, str. 6).
Tiems, kurie tvirtina, kad sutuoktinių santuokinis aktas visada turi būti priimtinas ir visada laisvas nuo nuodėmės reikėtų priminti, kad 1679 m. popiežius Inocentas X pasmerkė tokį teiginį: „Santuokos aktas, atliekamas tik dėl malonumo, yra visiškai laisvas nuo bet kokios kaltės ir mažareikšmių trūkumų“. Visos gyvenimo dovanos ir būsenos turi būti reguliuojamos ir pavaldžios Dievo ir Bažnyčios įstatymams.
Natūralus šeimos planavimas kaip susilaikymas
Šiuolaikiniu laikotarpiu natūralus šeimos planavimas, kai jis praktikuojamas pagal konkrečias popiežiaus Pijaus XII nurodytas gaires, yra dar viena lytinio susilaikymo forma. Natūralus šeimos planavimas niekada negali būti naudojamas taip pat, kaip dirbtinė kontracepcija. Jei taip elgiamasi, jis yra sunkiai nuodėmingas.
Popiežius Pijus XII NŠP temą nagrinėjo keliose kalbose, ypač 1951 m. Italijos katalikų akušerių sąjungai. Jis pripažino, kad tam tikromis sąlygomis poros gali naudoti natūralius metodus gimstamumui reguliuoti, pabrėždamas tiek priežasčių rimtumą, tiek moralinius rėmus, kuriuose tokie sprendimai turi būti priimami. Toliau pateikiame pagrindinius popiežiaus Pijaus XII nurodytus reikalavimus, kad NŠP būtų galima naudoti teisėtai:
- Rimtos priežastys: Poros gali naudotis NŠP tik dėl rimtų arba sunkių priežasčių, kurias jis apibūdino kaip susijusias su: medicininėmis arba fizinės sveikatos problemomis (t. y. jei nėštumas keltų didelį pavojų motinos sveikatai arba gyvybei), ekonominėmis arba socialinėmis sąlygomis (t. y. jei pora susiduria su dideliu skurdu arba kitais dideliais sunkumais aprūpinant papildomus vaikus) arba eugeninėmis problemomis (t. y. jei yra didelė tikimybė perduoti sunkias genetines sąlygas arba ligas).
- Pagarba Dievo planui: Naudojant NŠP turi būti paisoma Dievo nustatytos natūralios tvarkos. Tai reiškia, kad reikia susilaikyti nuo dirbtinės kontracepcijos ir naudoti tik natūralius kūno ritmus pastojimui pasiekti arba jo išvengti.
- Laikinas naudojimas: NŠP neturėtų būti taikoma nuolat ar neribotą laiką, nebent rimtos priežastys išliktų. Pijus XII pabrėžė, kad į šį metodą reikėtų žiūrėti kaip į atsaką į konkrečias, išskirtines aplinkybes.
- Moralinė intencija: Poros ketinimai turi būti moraliai teisingi. Sprendimas vengti nėštumo turėtų kilti ne iš savanaudiškumo ar prokreacinio santuokos aspekto atmetimo, bet turėtų būti motyvuotas pirmiau minėtų rimtų priežasčių ir paremtas maldingu įžvalgumu.
- Atviras gyvybei: Net ir naudodamos NŠP, poros turi išlikti atviros gyvybės galimybei. Pijus XII pabrėžė, kad santuokinis aktas iš prigimties yra prokreacinis ir vienijantis, o sąmoningi veiksmai, kuriais siekiama atskirti šiuos du tikslus, yra moraliai nepriimtini.
Patvirtindamas šiuos principus, popiežius Pijus XII siekė subalansuoti Bažnyčios įsipareigojimą santuokos ir prokreacijos šventumui su užuojauta poroms, susiduriančioms su realiais sunkumais. Todėl jis moko:
Rimti motyvai, tokie kaip tie, kurie neretai kyla dėl medicininių, eugeninių, ekonominių ir socialinių vadinamųjų „indikacijų“, gali atleisti vyrą ir žmoną nuo privalomo, pozityvaus įsipareigojimo ilgam laikui ar net visam santuokinio gyvenimo laikotarpiui. Iš to išplaukia, kad natūralių nevaisingų laikotarpių laikymasis gali būti teisėtas moraliniu požiūriu: ir jis yra teisėtas minėtomis sąlygomis. Tačiau jei, protingai ir teisingai vertinant, nėra tokių rimtų asmeninių ar iš išorinių aplinkybių kylančių priežasčių, noras vengti vaisingos sąjungos ir toliau visapusiškai tenkinti savo juslingumą gali būti tik klaidingo gyvenimo vertinimo ir sveikiems etiniams principams svetimų motyvų rezultatas.
Per tokius susilaikymo nuo lytinių santykių laikotarpius sutuoktiniai vis dėlto gali tapti artimesni. Deja, iki popiežiaus Pijaus XII laikų ilgametis paprotys susilaikyti nuo santuokinio akto prieš šventąją Komuniją ir per visą gavėnią jau seniai išblėso. Tačiau atkūrus šiuos pasninko laikotarpius ir tų laikų papročius, poros galėjo praktikuoti NŠP naudodamosi būtinomis nuostatomis ir kartu susieti jas su liturginiais metais.
Kaip skaistumas padeda tiek santuokiniam, tiek viengungių gyvenimui
Nors ne visi yra pašaukti į celibatą, visi yra pašaukti į skaistumą. Angeliškasis daktaras moko: „Skaistumas yra dorybė, kuri pagal tikėjimo apšviesto proto sprendimą pažaboja juslinių malonumų apetitą, kad jis nesipriešintų žmogaus dvasiniam gėriui“ (II-II, Q.151, 1 str.). O skaistumą galima auginti saikingai mėgaujantis lytiniais malonumais, net ir santuokoje. Ir, užuot vien tik patiems sprendus, kada susilaikyti nuo tokių malonumų, Bažnyčios pasninko ir susilaikymo paprotys numato tinkamus laikotarpius, kai galima visiškai susilaikyti nuo tokių malonumų ir augti maldoje, kantrybėje, nuolankume ir skaistume.
Daugeliui žmonių kova su kūno nuodėmėmis didesniu ar mažesniu laipsniu bus būdinga visą gyvenimą, nepriklausomai nuo jų padėties. Tačiau tiems, kurie dažnai ir toliau puola į šias nuodėmes, kyla pavojus išsiugdyti aklumą šioms nuodėmėms ir širdies kietumą, kaip įspėjama Tridento Susirinkimo katekizme:
Tačiau, nors svetimautojas gali išvengti mirties bausmės, jis neišvengia didelių skausmų ir kančių, kurios dažnai lydi tokias nuodėmes. Jį ištinka proto aklumas, o tai yra pati sunkiausia bausmė; jis praranda bet kokią pagarbą Dievui, reputacijai, garbei, šeimai ir net gyvybei; todėl, visiškai apleistas ir bevertis, jis tampa nevertas pasitikėjimo jokiais svarbiais klausimais ir tampa netinkamas atlikti bet kokią pareigą.
Tačiau gyvenimas nėra tik nuolatinė kova siekiant išvengti nuodėmės – tai galimybė praktikuoti dorybes ir augti Dievo malonėje. Tai darome tobulėdami skaistumo srityje, kuri taip pat įsakoma pagal šeštąjį įsakymą, kaip teigiama Romos katekizme:
Dabar pereisime prie teigiamos įsakymo dalies paaiškinimo. Tikintieji turi būti mokomi ir karštai raginami rūpestingai puoselėti susilaikymą ir skaistumą, apsivalyti nuo bet kokio kūno ir dvasios suteršimo, tobulinti šventumą Dievo baimėje (2 Kor 8, 1).
Stipriausias iš visų motyvų, kodėl turėtume taip elgtis, yra paties mūsų Viešpaties žodžiai: Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą (Mt 5, 8). Kaip mums primena šv. Jonas Auksaburnis: „Tie, kurie myli skaistybę, kurių sąžinė visiškai švari, išlaiko savo širdis tyras. Jokia kita dorybė nėra tokia būtina norint regėti Dievą.“ [2] Tarp mokinių mūsų Viešpaties tyrumą labiausiai mėgdžiojo šv. Jonas Evangelistas, kuris buvo visiškai skaistus. Tėvas Albanas Butleris knygoje „Šventųjų gyvenimai“ pasakoja tris pagrindines priežastis, dėl kurių jis buvo ypač mylimas mūsų Viešpaties, o trečioji iš jų, jo mergeliškas skaistumas, turėtų įžiebti mums didelį troškimą ištvermingai laikytis skaistumo visą likusį gyvenimą, jei ir mes tikimės išvysti Viešpatį:
Mūsų dieviškasis Išganytojas jį mylėjo labiau už kitus apaštalus, todėl šv. Jonas, kalbėdamas apie save, sako, kad jis buvo „mokinys, kurį Jėzus mylėjo“, ir dažnai mini save tik šiuo atžvilgiu; tai jis darė ne iš išdidumo, norėdamas išsiskirti, bet iš dėkingumo ir švelnios meilės savo palaimintajam Mokytojui. Jei pasidomėsime šios ypatingos Kristaus meilės jam, kuri nebuvo akla ar neprotinga, priežastimis, tai, kaip pastebi šv. Augustinas Kenterberietis, pirmoji, be abejo, buvo meilė, kuria šis mokinys mylėjo Jį patį; antroji – jo klusnumas ir taikumas, kuriuo jis buvo nepaprastai panašus į patį Kristų; trečioji - jo mergeliškas skaistumas [3].
Norėdama iš tiesų tobulėti tyrumo srityje, siela turi griebtis pasninko. Šv. Tomas Akvinietis, aiškindamas trejopą pasninko paskirtį, mini jo vaidmenį pažabojant geismą:
Pirma, kad suvaldytų kūno geismus, todėl apaštalas sako (2 Kor 6, 5-6): „badavimuose pasirodome tyrumu“, nes pasninkas yra skaistumo saugotojas. Juk, pasak Jeronimo, „Venera atvėsta, kai nėra Cereros ir Bakcho“, t. y. geismą atvėsina susilaikymas nuo mėsos ir gėrimų (II-II q147 a1).
Taip pat kukli apranga ir susilaikymas nuo lankymosi vietose, kur žmonės linkę rengtis nepadoriai, yra dar viena apsauga nuo seksualinių pagundų. Tiek Švenčiausioji Mergelė Marija, tiek šv. apaštalas Jonas yra sektini pavyzdžiai. Ir net gyvenantieji santuokoje raginami praktikuoti skaistumą ir atmesti visas nenatūralių lytinių santykių nuodėmes. Pasninkas, kaip tai darė mūsų protėviai, gali padėti mums pasiekti šią skaistumo būseną.
[1] James A. Brundage, Law, Sex, and Christian Society in Medieval Europe, (University of Chicago Press, 2009), 158.
[2] Cituojama iš Josemaría Escrivá „Kelias“, 119 psl.
[3] Butler, Tėvų, kankinių ir kitų pagrindinių šventųjų gyvenimai, 12 t..
