PRIEŠ EREZIJAS
- TREČIOJI KNYGA
- Krikščionių mokymo ištakos ir Romos Bažnyčios tradicija
- Tik keturios evangelijos
- Kristus sutrauktai aprėpia visą pasaulio istoriją
- Vienatinis Tėvo Sūnus yra Jėzus Kristus
- Šventoji Dvasia – mūsų Globėja, krikšto malonė
- Dievo Žodis tapo tikru žmogumi ir tikrai kentėjo
- Jėzus Kristus ir Adomas, Marija ir Ieva
TREČIOJI KNYGA
Krikščionių mokymo ištakos ir Romos Bažnyčios tradicija
1. 1. Visa ko Viešpats savo apaštalams davė Evangelijos galią[1], iš jų žinome ir tiesą, tai yra Dievo Sūnaus mokymą. Jiems Viešpats taip pat pasakė: Kas jūsų klauso, manęs klauso, o kas jus niekina, mane niekina ir tą, kuris mane siuntė[2]. Nes ne iš kitų sužinojome apie mūsų išgelbėjimo sumanymą, tik iš tų, per kuriuos Evangelija atėjo pas mus. Anuomet jie kaip tik ją skelbė, vėliau Dievo valia perdavė mums surašytą į Raštus – būsimąjį mūsų tikėjimo šulą ir ramstį[3].
Ir nevalia teigti, kad jie skelbė anksčiau, nei gavo tobulą pažinimą, kaip kai kas drįsta sakyti girdamiesi, esą jie pataisą apaštalus. Nes tik po to, kai mūsų Viešpats prisikėlė iš mirusių, nužengiant Šventajai Dvasiai[4], juos apgaubė jėga iš aukštybių[5], ir jie buvo pripildyti tikrumo apie viską ir turėjo tobulą pažinimą. Jie keliavo iki pat žemės pakraščių[6] skelbdami gerąją naujieną apie Dievo mums suteiktas gėrybes[7], kalbėdami apie dangaus ramybę žmonėms[8] – jie visi kartu ir kiekvienas paskirai turėjo Gerąją Dievo Naujieną[9].
Šitaip Matas tarp žydų pirmasis išleido jų kalba užrašytą evangeliją tuo metu, kai Petras ir Paulius skelbė Gerąją Naujieną Romoje ir ten įkūrė Bažnyčią. Po jų mirties Petro mokinys ir vertėjas Morkus ir pats paliko mums užrašyta tai, ką skelbė Petras. O Pauliaus palydovas Lukas į knygą sudėjo jo mokomą Gerąją Naujieną[10]. Vėliau ir Viešpaties mokinys Jonas, kuris buvo prigludęs prie jo krūtinės[11], pats išleido evangeliją būdamas Efeze, Azijoje.
2. Ir jie visi perdavė mums mokymą apie vieną Dievą, dangaus ir žemės Kūrėją, paskelbtą Įstatymo ir pranašų ir apie vieną Kristų, Dievo Sūnų. Kas jiems nepritaria, niekina Viešpaties dalininkus[12], niekina ir patį Viešpatį, niekina ir Tėvą[13], pasmerkia pats save[14] prieštaraudamas[15] ir priešindamasis savo išgelbėjimui, ką ir daro visi eretikai.
2. 1. Mat kai jie nuginčijami pasiremiant Raštais, tuomet jie imasi kaltinti Raštą, esą jame neteisingai parašyta, esą jis nevertas pasitikėjimo, kad juose įvairiai sakoma, kad juose nežinantis tradicijos negali rasti tiesos. O ji esanti perduota ne raštais, bet gyvu žodžiu, todėl ir Paulius sakęs: Mes tobuliesiems skelbiame išmintį, tačiau tai ne šio pasaulio išmintis[16]. Ir kiekvienas jų išmintimi vadina tai, ką pats išrado, vadinasi, pramaną, ir jiems gerai, kai sykį tiesa pas Valentiną, antrą pas Markioną, kitą – pas Kerimą, paskui pas Bazilidą ar dar pas kokį nors visiems prieštaraujantį ir nieko išganinga negalintį pasakyti. Mat kiekvienas jų kiaurai sugedęs nesigėdija, laužydamas tiesos taisyklę, pats save skelbti[17].
2. Bet kai mes savo ruožtu kviečiame juos į nuo apaštalų per Bažnyčių vyresniųjų seką išlaikomą tradiciją, tuomet jie priešinasi šiai tradicijai sakydami, kad, būdami išmintingesni ne tik už vyresniuosius, bet ir už apaštalus, jie suradę grynesnę tiesą, nes apaštalai į Gelbėtojo žodžius primaišę Įstatymo dalykų. O ir pats Viešpats kartais kalbėdavęs kaip Demiurgas, kartais kaip Tarpininkas, kartais kaip Aukščiausioji Galia, o jie uždengtąją paslaptį[18] žiną neabejodami, be jokių priemaišų, visiškai tyrai. Šitai išties yra begėdiškiausiai piktžodžiauti prieš savo Kūrėją. Tad išeina, kad jie nesutinka nei su Raštais, nei su tradicija.
3. Su tokiais žmonėmis, mano mielasis, turiu kautis. Slidūs kaip žalčiai, jie stengiasi iš visur ištrūkti. Todėl jiems visur reikia priešintis, jei tik galime ką nors iš jų trenksmu sutrikdę atvesti prie atsivertimo tiesai. Mat jei ir nėra lengva atsiimti klaidos pasiglemžtą sielą, vis dėlto, priešais pastačius tiesą, nėra visai neįmanoma ją nuvyti.
3. 1. Šitaip visame pasaulyje išsiskleidusią apaštalų tradiciją visose Bažnyčiose gali pastebėti kiekvienas, kas tik nori regėti tiesą, ir turime išvardinti visus tuos, ką apaštalai pakėlė į Bažnyčių vyskupus ir jų įpėdinius iki pat mūsų. Niekas iš jų nieko tokio nemokė ir nežinojo, kas būtų panašu į anų paistalus. Mat jei apaštalai būtų žinoję uždengtas paslaptis, kurių atskirai ir slapta nuo kitų būtų mokę tobuluosius, tai tikrai būtų perdavę ir tiems, kuriems patikėjo pačias Bažnyčias. Mat perduodami savo mokymo vietą, jie norėjo, kad paliekami įpėdiniai būtų visiškai tobuli ir visur kur nepeiktini[19]: jei jie neklysdami darbuotųsi, tuomet būtų didelė nauda, o jei nupultų – didžiausia nelaimė.
2. Kadangi ilgai truktų šiame tokio pobūdžio veikale išvardinti visų Bažnyčių įpėdinystės seką, paminėsime tik didžiausios, seniausios ir visiems žinomos, įkurtos ir įsteigtos Romoje dviejų šlovingiausių apaštalų Petro ir Pauliaus, turinčios apaštalų tradiciją ir žmonėms skelbiamą tikėjimą[20], – ji vyskupų įpėdinystės seka ateina iki pat mūsų. Šitaip sugėdinsime visus, kurie dėl kokios nors priežasties – iš savimylos, tuščios garbės, apakimo ir blogo mokymo – būriuojasi ten, kur nedera. Dėl įtakingesnės kilmės prie šios Bažnyčios būtinai turi derintis visos kitos Bažnyčios, tai yra visi tikintieji – joje visuomet visiems buvo išsaugota Apaštalų tradicija.
3. Pagrindę ir pastatę Bažnyčią palaimintieji apaštalai Bažnyčios tvarkymo priežiūrą perdavė Linui. Šį Liną Paulius mini savo laiškuose Timotiejui[21]. Jo įpėdinis buvo Anakletas. Po jo trečiasis po apaštalų vyskupystę gavo Klemensas, kuris buvo matęs pačius apaštalus, turėjęs su jais reikalų: priešais savo akis jis turėjo skambų jų pamokslavimą ir tradiciją, bet ne vienas toks buvo: tuo metu dar buvo daug apaštalų mokinių. Tad kai vyskupaujant šiam Klemensui tarp Korinto brolių kilo nemenka nesantaika, Romos Bažnyčia korintiečiams parašė labai svarbų laišką, telkdama juos taikai ir atnaujindama jų tikėjimą, skelbdama neseniai iš apaštalų gautą tradiciją, išpažįstančią vieną Dievą visagalį, dangaus ir žemės Kūrėją[22], žmogaus Lipdytoją[23], kuris užleido tvaną[24] ir pakvietė Abramą[25], išvedė tautą iš Egipto žemės[26], kalbėjo su Moze[27], davė Įstatymą[28] ir siuntė pranašus[29], kuris prirengė ugnį velniui ir jo angelams[30]. Kad jį Bažnyčios skelbia esant mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą, norintieji gali sužinoti iš šio laiško, taip pat ir suprasti apaštališkąją Bažnyčios tradiciją, nes jis yra senesnis už tuos, kurie šiandien melagingai moko ir prasimano kitą Dievą, aukštesnį už Demiurgą ir viso, kas yra, Kūrėją. Šio Klemenso įpėdinis buvo Evaristas, Evaristo – Aleksandras, ir paskui, šeštasis po apaštalų – Ksistas, po jo – Telesforas, palikęs šlovingiausią kankinystės liudijimą, paskui – Higinas, tada Pijus, po kurio – Anicetas. Kai Anicetą pakeitė Soteras, dabar dvyliktasis po apaštalų vyskupo vietą turi Eleuteras. Šitokia tvarka ir įpėdinyste apaštalų tradicija Bažnyčioje ir tiesos skelbimas atėjo iki mūsų. Ir tai visiškai pilnas įrodymas, kad tėra vienas ir tas pats gyvybę teikiantis tikėjimas, išsaugotas Bažnyčioje nuo apaštalų iki mūsų ir tiesoje perduotas.
4. Ir Polikarpas, kuris buvo ne vien apaštalų mokinys ir gyvenęs tarp tų, kurie buvo matę mūsų Viešpatį, bet pačių apaštalų paskirtas Smirnos Azijoje vyskupu, – jį savo ankstyvoje jaunystėje ir mes matėme, nes jis ilgai gyveno ir jau būdamas labai senas iš šio gyvenimo išėjo palikdamas labai garsų ir prakilnų [kankinystės] liudijimą. Tad jis visuomet mokė to, ko buvo išmokęs iš apaštalų, o šitai skelbė ir Bažnyčia, ir tik tai yra tikra. Tai paliudija visos Azijos Bažnyčios ir visi Polikarpo įpėdiniai iki šiandien. Jis buvo daug didesnis autoritetas ir daug patikimesnis tiesos liudytojas nei Valentinas, Markionas ir kiti, besilaikantys iškrypusių nuomonių. Tai jis prie Aniceto atkeliavęs į Romą daugybę mūsų paminėtų eretikų sugrąžino į Dievo Bažnyčią skelbdamas, kad iš apaštalų jis gavęs vienui vienintelę tiesą, ir ją perduodanti Bažnyčia. Yra, kas girdėjo jį pasakojant, kaip Viešpaties mokinys Jonas Efeze ėjo praustis, bet kai pirties viduje pamatė Kerimą, sprukęs nesiprausęs sakydamas, kad bijąs, jog pirtis nesugriūtų, nes viduje esąs tiesos priešas Kerimas. Ir pats Polikarpas kartą, kai pas jį atėjo Markionas ir paklausė: „Ar pažįsti mus?" Atsakė: „Pažįstu, Šėtono pirmgimi." Štai kaip apaštalai ir jų mokiniai saugojosi, kad net nė žodžiu nebendravo su tais, kas iškraipydavo tiesą. Panašiai ir Paulius sako: Atskalūno, vieną kitą kartą įspėjęs saugokis, žinodamas, jog jis nukrypėlis ir nusidėjėlis, savo paties nuosprendžiu pasmerktas[31]. Taip pat yra ir puikus Polikarpo laiškas filipiečiams, iš kurio norintys ir savo išgelbėjimu besirūpinantys žmonės gali sužinoti, koks buvo jo tikėjimas ir tiesos skelbimas. Bet ir Efezo Bažnyčia, kurią išties įkūrė Paulius, ir kur iki Trajano laikų gyveno Jonas, yra tikra apaštalų tradicijos liudytoja.
4. 1. Tad kai yra tokių įrodymų, nedera dar pas kitus ieškoti tiesos, kai ją lengvai galima pasiimti iš Bažnyčios, nes apaštalai tarsi į turtingą aruodą pilniausiai į ją surinko visus tiesos trupinius, kad kiekvienas norintis pasisemtų iš jos gyvybės gėrimo[32]. Ji yra kelias į gyvenimą, o visi kiti – vagys ir plėšikai[33]. Todėl tikrai reikia jų saugotis[34], o visa, kas yra Bažnyčios, mylėti didžiausia meile ir suprasti tradicijos tiesą. Tai kaip gi? Net jei ginčas būtų kilęs ir dėl kokio nors menko klausimo, ar nederėtų atsigręžti į pačias seniausias Bažnyčias, kuriose gyveno apaštalai ir iš jų semtis aiškumo apie ginčijamą klausimą? Ir argi neturėtume, jei apaštalai mums nebūtų palikę Raštų, laikytis tradicijos tvarkos, kurią jie perdavė tiems, kam patikėjo Bažnyčias?
2. Šiai tvarkai pritaria daugybė barbarų tautų, į Kristų tikinčių be popieriaus ir rašalo[35], savo širdyse turinčių Dvasios įrašytą[36] savo išgelbėjimą ir kruopščiai saugojančių seną tradiciją. Jos tiki į vieną Dievą, dangaus ir žemės, ir viso, kas juose yra, Kūrėją[37], ir į Kristų Jėzų, Dievo Sūnų, kuris iš visa pranokstančios meilės[38] savo paties lipdiniui prisiėmė gimimą iš Mergelės, pats savimi suvienydamas žmogų su Dievu, kentėjo prie Poncijaus Piloto, prisikėlė ir buvo paimtas į šlovę[39], ateis šlovėje[40] kaip gelbėjamųjų Gelbėtojas ir teisiamųjų Teisėjas, į amžinąją ugnį siųsdamas[41] tiesos iškraipytojus, savo Tėvo ir savo atėjimo niekintojus. Kas be rašto išpažįsta šį tikėjimą, mūsų kalbos požiūriu yra barbarai, bet minčių, papročių ir gyvensenos požiūriu dėl savo tikėjimo yra be galo išmintingi ir patinka Dievui, nes gyvena visuomet laikydamiesi teisingumo, tyrumo ir išminties. Jei jiems kas jų kalba kalbėdamas paskelbtų eretikų išradimus, jie iš karto užsikimšę ausis bėgtų kuo toliau, tikrai negalėdami ištverti piktžodžiaujančios šnekos. Šitaip senosios apaštalų tradicijos dėka jie net į mintis neįsileidžia jokių eretikų prasimanymų[42].
Nes pas juos nebuvo nei sambūrių, nei dėstomo mokymo:
[3.] nes iki Valentino nebuvo valentinininkų, ir iki Markiono – markijonininkų, ir apskritai nebuvo jokių kitų mūsų aukščiau išvardintų klaidingų nuomonių, kol neatsirado jų paklydimo pradininkų ir išradėjų. Mat Valentinas į Romą atkeliavo prie Higino, suklestėjo prie Pijaus ir išsilaikė iki Aniceto. Kerdonas, Markiono pirmtakas, taip pat gyveno prie Higino, aštuntojo vyskupo. Jis ateidavo į Bažnyčią viešai atgailaudamas, – taip ir gyveno tai slapta mokydamas, tai vėl viešai atgailaudamas, tai kažkieno pastūmėtas prie to, ką bloga mokė, pagaliau pasitraukė iš maldingų žmonių bendruomenės. Paskui jį sekęs Markionas klestėjo prie Aniceto, dešimtojo vyskupo. Ir kiti vadinamieji gnostikai, kaip parodėme, imdami pradžią iš Simono mokytojo Menandro, kiekvienas pasirodė esąs savo išpažįstamos nuomonės tėvas ir vadovas. Jie visi nupuolė į savo atskalą daug vėliau, kai Bažnyčia jau buvo įpusėjusi savo amžių. [...]
Tik keturios evangelijos
11. [...] 7. Tokie yra Evangelijos pradai: jie skelbia vieną Dievą šios visatos Kūrėją, kalbėjusį per pranašus ir davusį Įstatymą per Mozę, skelbia jį esant mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą ir todėl be jo nežino nei kokio kito Dievo, nei kito Tėvo. Ir toks šių Evangelijų tvirtumas, kad net patys eretikai tai paliudija, ir, jomis pasikliaudamas, kiekvienas iš jų imasi remti savo mokymą. Ebionitai naudojasi tik viena evangelija pagal Matą, bet ji įrodo, kad jie neteisingai mano apie Viešpatį. Markionas apipjausto evangeliją pagal Luką, bet ir tai, kas lieka, parodo, kad jis piktžodžiauja prieš vienintelį tikrąjį Dievą. Kas Jėzų atskiria nuo Kristaus ir sako, kad Kristus nekentėjo, o kentėjo Jėzus, labiau mėgsta evangeliją pagal Morkų, bet kas skaito ją mylėdamas tiesą, gali pasitaisyti. O Valentino šalininkai gausiausiai naudojasi evangelija pagal Joną, siekdami parodyti savo „jungtis"; bet ji įrodo, kad jie nesako nieko teisinga, kaip parodėme pirmojoje knygoje. Kadangi mūsų priešininkai liudija už mus ir naudojasi jomis, tai jomis paremti mūsų įrodymai yra tvirti ir tikri.
8. Ir evangelijų skaičius negali būti nei didesnis, nei mažesnis. Mat kadangi yra keturios mūsų gyvenamo pasaulio šalys ir keturi pagrindiniai vėjai, ir pasklidusi Bažnyčia po visą žemę, o jos atrama ir šulas[43] yra Geroji Naujiena ir gyvenimo Dvasia, tuomet savaime aišku, kad ji turi keturias atramas, iš visur pučiančias nemirtingumą ir teikiančias žmonėms gyvybę. Iš to akivaizdu, kad kai visa ko Meistras Žodis, sėdintis ant Kerubų ir visa drauge laikantis[44] apsireiškė žmonėms, jis mums davė keturlypę vienos Dvasios drauge laikomą Gerąją Naujieną. Panašiai ir jo atėjimo maldavęs Dovydas sakė: Kuris sėdi ant Kerubų, pasirodyk[45]. O Kerubai yra keturveidžiai[46], ir jų veidai yra Dievo Sūnaus veikimo panašybės. Pasakyta: pirmoji būtybė buvo panaši j liūtą[47], kas reiškia jo galybę, didybę ir karališkumą. Antroji panaši j veršj[48], kas parodo atnašaujantį ir kunigišką jo veikimą. Trečioji tarytum turinti žmogaus veidą[49] aiškiausiai atskleidžia jo atėjimą žmoguje. Ketvirtoji panaši į skrendantį erelį[50] reiškia į Bažnyčią atsklendžiančią Dvasios malonę. Tad ir Evangelijos dera prie tų, ant kurių sėdi Kristus Jėzus. Nes viena jų pasakoja galingą, didingą ir karališką jo kilmę[51] iš Tėvo, sakydama: Pradžioje buvo Žodis, ir Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas[52]. Ir: Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko[53]. Todėl ir visa ši Evangelija yra pilna visiško kalbos patikimumo: toks yra jos veidas. O Luko evangelija, kadangi jai būdingas kunigiškumas, pradeda nuo Dievui smilkalus aukojančio kunigo Zacharijo[54]. Nes jau buvo paruoštas nupenėtas veršis, kuris bus pjaunamas jaunesniajam sūnui sugrįžus[55]. Matas pasakoja žmogiškąją jo kilmę sakydamas: Jėzaus Kristaus, Dovydo sūnaus, Abraomo sūnaus kilmės knyga[56]. Ir: Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai[57]. Tad ši Evangelija turi žmogaus pavidalą: todėl visoje šioje Evangelijoje [Viešpats] lieka romus ir nuolankus[58] žmogus. O Morkus pradėjo nuo pranašiškos Dvasios, žmonėms iš aukštybių ateinančios, sakydamas: Gerosios Naujienos pradžia, kaip pranašo lzaijo parašyta[59], ir tuo parodė sparnuotą Gerosios Naujienos panašybę. Todėl ir jo skelbimas glaustas ir skubrus – tai būdinga pranašystėms. Šitaip Dievo Žodis pagal savo dievystę ir šlovę kalbėjo iki Mozės buvusiems patriarchams, o tiems, kurie gyveno laikydamiesi Įstatymo, suteikė kunigiško ir tarnaujančio veikimo. Paskui, dėl mūsų tapęs žmogumi, jis į visus kraštus pasiuntė dangiškosios Dvasios dovaną, gindamas mus savo sparnais[60]. Tad koks Dievo Sūnaus veikimas, tokia ir anų būtybių išvaizda, ir kokia būtybių išvaizda, tokios ir evangelijos ypatybės. Nes būtybės keturių pavidalų, keturių pavidalų Evangelija, ketveriopas ir Viešpaties veikimas. Todėl žmonių giminei buvo duotos ir keturios sandoros: pirmoji prieš tvaną Adomo laikais, antroji po tvano Nojaus laikais, trečioji – Įstatymas Mozės laikais. Ketvirtoji atnaujina žmogų ir savyje visa pakartoja, ji per Evangeliją žmones pakylėja ir sparnais pakelia į dangiškąją karalystę. [...]
Kristus sutrauktai aprėpia visą pasaulio istoriją
16. 6. Nes visi minėtieji nors žodžiais ir išpažįsta vieną Jėzų Kristų, patys save išjuokia vienaip manydami, kitaip kalbėdami, nes jų teiginiai, kaip parodėme, įvairuodami skelbia, kad pirmasis kentėjo ir mirė, ir jis esąs Jėzus, o antrasis buvo į jį nužengęs ir paskui vėl pakilo, ir jis esąs Kristus, pirmasis esąs Demiurgo, arba „iš sumanymo", arba „iš Juozapo" ir, kaip jie tvirtina, jis gali kentėti, o antrasis nusileidęs iš neregimybės ir nenusakomybės ir, jų teigimu, esąs neregimas, nesuvokiamas ir negalintis kentėti. Jie nuklysta nuo tiesos, nes jų mintys nutolo nuo tikrojo Dievo, nes nežino, kad Dievo Žodis[61], vienatinis Sūnus[62] visuomet buvo žmonijoje[63], iš geros savo Tėvo valios susivienijo ir susimaišė su savo lipdiniu ir tapo kūnu[64]. Ir jis yra Jėzus Kristus, mūsų Viešpats, kuris kentėjo už mus ir prisikėlė dėl mūsų ir vėl ateis Tėvo šlovėje, kad prikeltų visus kūnus ir atskleistų išsigelbėjimą ir taikytų teisingo teismo įstatymą visiems, kas yra jo galioje. Tad, kaip parodėme, tėra vienas Dievas Tėvas ir vienas Kristus Jėzus, mūsų Viešpats, ateinantis per visą sumanymą ir visa savyje pakartojantis[65]. Šis „visa" apima ir žmogų, Dievo lipdinį. Tad jis savyje pakartodamas sutelkė ir žmogų, neregimas tapęs regimu, nesuvokiamas tapęs suvokiamu, nejuntantis juntančiu, Žodis – žmogumi, visa savyje sutelkdamas, kad kaip Dievo Žodis yra pirma viršdanginių, dvasinių ir neregimųjų esybių, taip turėtų pirmenybę[66] ir prieš regimąsias ir kūnines esybes ir, sau prisiimdamas pirmumą ir skirdamas save Bažnyčios galva[67], jis visa reikiamu laiku patrauktų pas save[68]. [...]
18. 1. Akivaizdžiai parodžius, kad pradžioje Žodis buvo pas Dievą[69] ir kad per jį visa padaryta[70], kad jis visuomet buvo žmonių giminėje[71], kad jis šiais laikais Tėvo nustatytu metu susivienijo su savo lipdiniu ir tapo kenčiančiu žmogumi paneigiami visi prieštaravimai sakančių, kad jei Kristus gimė tam tikru metu, vadinasi, prieš tai jo nebuvo. Mat mes parodėme, kad Dievo Sūnus atsirado ne tam tikru metu, bet visuomet buvo pas Tėvą, o įsikūnijęs ir tapęs žmogumi savyje pakartojo ilgą žmonių istoriją, pateikdamas mums išgelbėjimo santrauką, kad tai, ką praradome Adome, tai yra būti pagal Dievo atvaizdą ir panašumą[72], šitai atgautume Kristuje Jėzuje. 2. Mat kadangi nebuvo galima, kad sykį nugalėtas ir iš nepaklusnumo suniokotas žmogus būtų perlipdytas ir gautų pergalės vainiką, ir vėl gi, nebuvo galima, kad išgelbėjimą gautų kritęs nuo nuodėmės, ir viena, ir kita padarė Sūnus, Dievo Žodis, nužengęs nuo Tėvo ir įsikūnijęs, ir iki mirties[73] nusileidęs ir atbaigęs mūsų išgelbėjimo sumanymą.
Vienatinis Tėvo Sūnus yra Jėzus Kristus
16. 7. Nes pas jį nieko nėra netvarkinga ir nelaiku, kaip nieko nėra nedarnaus pas Tėvą. Mat Tėvas visa žino iš anksto, o Sūnus viską atbaigia norimu būdu ir reikiamu metu. Todėl, kai Marija skubėjo prie nuostabaus vyno ženklo ir prieš laiką norėjo dalyvauti sutrumpinimo taurėje[74], atstumdamas per ankstyvą jos skubėjimą Viešpats pasakė: O kas man ir tau, moterie? Dar neatėjo mano valanda[75], nes laukė Tėvo iš anksto žinomos valandos. Todėl, kai žmonės norėdavo jį suimti, pasakyta, kad nė vienas nepakėlė prieš jį rankos, nes dar nebuvo atėjusi valanda[76] jį suimti, nei kančios metas, kurį Tėvas žinojo iš anksto. Panašiai sakė ir pranašas Habakukas: Artinantis metui pažins tave, atėjus laikui išvys tave, sutrikus mano sielai dėl tavo pykčio, tu prisiminsi savo gailestingumą[77]. Bet ir Paulius sakė: Bet, atėjus laikų pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų[78].
Iš to aišku, kad visa, kas Tėvo iš anksto buvo žinoma, mūsų Viešpats atliko pagal tvarką ir laiku, numatytą ir tinkamą valandą. Jis vienintelis ir tas pats, turtingas ir įvairiopas. Mat jis tarnauja turtingai ir įvairiopai Tėvo valiai, nes jis pats yra gelbėjamųjų Gelbėtojas, valdomųjų Viešpats, kūrinijos Dievas, vienatinis Tėvo Sūnus, išpranašautasis Kristus, įsikūnijęs Dievo Žodis, kai atėjo laikų pilnatvė, kai Dievo Sūnus turėjo tapti Žmogaus Sūnumi. 8. Tad visi, kas prisidengdami pažinimu mano, kad viena yra Jėzus ir kita – Kristus, viena – Vienatinis Sūnus ir vėlgi kita – Žodis, o trečia – Gelbėtojas, kurį klaidos mokiniai sako esant iš Eonų sumenkėjimo atsiradusį ištekėjimą, yra anapus išganymo sumanymo. Iš išorės jie avelės, nes iš išorės rodosi kalbą panašiai, kaip ir mes, bet iš vidaus – vilkai[79]. Nes jų mokslas žmogžudiškas, prasimanantis daug Dievų, vaizduojantis daug Tėvų, sumenkinantis ir į daug padalijantis Dievo Sūnų. Vengti jų mus iš anksto pamokė Viešpats[80], ir jo mokinys Jonas minėtame laiške įspėja bėgti nuo jų sakydamas: Po pasaulį pasklido daug suvedžiotojų, kurie nepripažįsta, kad Jėzus Kristus yra atėjęs kūne. O toks žmogus yra apgavikas ir antikristas. Žiūrėkite, kad nepražudytumėte, ką esate nuveikę[81]. Ir vėl laiške sako: Pasaulyje pasklido daug netikrų pranašų. Iš to pažinsite Dievo dvasią: kiekviena dvasia, kuri išpažįsta Jėzų Kristų kūne atėjus, yra iš Dievo, ir kiekviena dvasia, kuri skaido Jėzų, nėra iš Dievo, bet iš Antikristo[82]. Šie žodžiai panašūs į tai, kas pasakyta Evangelijoje: Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų[83]. Todėl laiške jis vėl skelbia: Kiekvienas, kas tiki, kad Jėzus yra Kristus, yra gimęs iš Dievo[84], žinodamas, kad Jėzus Kristus yra vienas ir tas pat, kad jam atkelti dangaus vartai[85] jo įsikūnijimo dėka. Jis ateis tame pačiame kūne, kuriame kentėjo, apreikšdamas Tėvo šlovę[86].
Šventoji Dvasia – mūsų Globėja, krikšto malonė
17. 1. Apaštalai galėjo pasakyti, kad Kristus nusileido į Jėzų, ar kad anas aukštesnysis Gelbėtojas – į Sumanytąjį, ar anas iš neregimybės į vadinamąjį Demiurgą. Bet jie nieko tokio nežinojo ir nesakė. Jei būtų žinoję, tikrai būtų pasakę. O kas buvo, tą ir pasakė, tai yra, kad Dievo Dvasia nusileido į jį tarsi balandis[87], o apie ją Izaijas sakė: Dievo Dvasia ilsisi ant jo[88], kaip mes jau rašėme. Ir vėlgi: Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane[89]. Tai apie šią Dvasią Viešpats pasakė: Tada jau nebe jūs kalbėsite, o jūsų Tėvo Dvasia kalbės jūsų lūpomis[90]. Ir vėl, suteikdamas mokiniams galią atgimdyti Dievuje, jis jiems kalbėjo: Eikite ir mokykite visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios[91]. Ji per pranašus buvo pažadėjusi naujausiais laikais išsilieti ant savo tarnų ir tarnaičių, kad jie pranašautų[92]. Todėl ji nužengė ir į Žmogaus Sūnumi tapusį Dievo Sūnų, kartu su juo priprasdama gyventi žmonių giminėje ir ilsėtis[93] žmonėse, gyvendama Dievo lipdinyje, vykdydama juose Tėvo valią ir iš senatvės juos atnaujindama į Kristaus naujumą.
2. Šios Dvasios žmonių giminei prašė Dovydas, sakydamas: Ir vadovaujančia Dvasia sutvirtink mane[94]. Ir ji, kaip sako Lukas, Viešpačiui pakilus, nusileido ant mokinių per Sekmines[95], turėdama galią visas tautas įvesti į gyvenimą ir atskleisti Naująjį Testamentą. Todėl įkvėpti jie visomis kalbomis šlovino Dievą, o Dvasia vienijo skirtingas gentis ir Tėvui aukojo visų genčių pirmienas[96]. Todėl ir Viešpats pažadėjo atsiųsiąs mums Globėją[97], kad jis priderintų mus prie Dievo. Kaip sausi miltai negali virsti viena tešla be vandens, ar viena duona, taip ir mes daugelis negalime tapti viena Kristuje Jėzuje[98] be vandens, kuris yra iš dangaus. Ir kaip sausa žemė neneša vaisių, jei negauna drėgmės, taip ir mes, pirma sausuoliai[99], niekuomet neneštume gyvybės be gausingo lietaus iš dangaus[100]. Mūsų kūnai per nuplovimą[101] gavo vienybę su negendamybe, o sielos – per Dvasią[102]. Todėl būtini abu dalykai, nes abu pasitarnauja gaunant Dievo gyvenimą. Ši taip mūsų Viešpats pasigailėjo samarietės, anos paleistuvės[103], nepasitenkinusios vienu vyru ir ištvirkavusios daugybėje santuokų. Ir jis parodė jai ir žadėjo gyvo vandens[104], kad vėliau nebe trokštų ir nebesidrėkintų sunkiai išvargtu vandeniu, bet savyje turėtų į amžinąjį gyvenimą trykštantį gėrimą[105], šią Viešpaties iš Tėvo gautą dovaną[106], kurią jis pats dovanojo jame pačiame dalyvaujantiems, visam pasauliui siųsdamas Šventąją Dvasią.
3. Numatydamas šią dovanos malonę Gedeonas, izraelitas, kurį Dievas išrinko, kad Izraelio tauta būtų išgelbėta iš svetimų šalių valdžios, pakeitė savo prašymą[107] išpranašaudamas vilną, tautos provaizdį, būsiant sausą, kuri pirma tik viena buvo rasota, tai yra kad jie iš Dievo nebeturės Šventosios Dvasios, kaip sakė lzaijas: Debesims aš liepsiu nebelyti daugiau ant jo lietaus[108], tuo tarpu kai rasa kris ant visos žemės, ir ji yra Dievo Dvasia, nusileidusi į Viešpatį, išminties ir supratimo Dvasia, patarties ir stiprybės Dvasia, žinojimo ir pamaldumo Dvasia, Dievo baimės Dvasia[109]. Ją Viešpats vėl davė Bažnyčiai iš dangaus siųsdamas į visus kraštus Gelbėtoją[110], iš kur ir šėtoną kaip žaibą krintant sakė Viešpats[111]. Todėl mums būtinai reikia Dievo rasos, idant nesudegtume ar bergždi netaptume ir kad čia, kur turime kaltintoją[112], ten turėtume ir Globėją, kai Viešpats Šventajai Dvasiai patiki savąjį Žmogų, patekusį į plėšikų rankas, kurio jis pasigailėjo ir aptvarstė jo žaizdas, duodamas du karališkuosius denarus[113], kad per Šventąją Dvasią priėmę Tėvo ir Sūnaus paveikslą ir įrašą[114] mums patikėtąjį denarą padarytume vaisingą, grąžindami Viešpačiui jį padauginę[115].
Dievo Žodis tapo tikru žmogumi ir tikrai kentėjo
18. 4. Ir pats Viešpats aiškiai parodė, kad jis yra tas, kas kenčia. Mat kai paklausė mokinių: Kuo žmonės laiko žmogaus Sūnų?[116], Petras jam atsakė: Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus[117], ir kai už tai buvo jo pagirtas, nes ne kūnas ir kraujas tai jam apreiškė, bet Tėvas, kuris yra danguje[118], akivaizdžiai parodė, kad štai šis Žmogaus Sūnus yra Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus. Ir nuo to meto, kaip pasakyta, pradėjo aiškinti savo mokiniams turįs eiti į Jeruzalę ir daug iškentėti nuo aukštųjų kunigų, būti atmestas ir nukryžiuotas, ir po trijų dienų prisikelti[119]. Tas, kurį Petras atpažino esant Mesiju, kuris jį pavadino palaimintu, nes Tėvas jam apreiškė gyvojo Dievo Sūnų, pasakė, kad jis pats turi daug iškęsti ir būti nukryžiuotas.
Ir tuomet jis subarė Petrą, maniusį, kad jis esąs Kristus pagal žmonių nuomonę ir besipriešinantį jo kančiai,[120] ir tarė mokiniams: Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi. Nes kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras[121]. Šitai Kristus sakė aiškiai, pats būdamas tų Gelbėtoju, kas jį išpažinę būdavo atiduodami mirčiai ir prarasdavo savo gyvybę. 5. O jei jis pats neketino kentėti, bet būtų nuskridęs nuo Jėzaus, kaip gi jis galėjo raginti mokinius imti kryžių ir sekti paskui jį, kai jis pats, anot jų, jo neėmė, bet apleido kančios sumanymą? Kadangi tai jis sako ne apie aukštesniojo kryžiaus pažinimą, kaip kai kas drįsta aiškinti, bet apie kančią, kurią jis turėjo iškęsti, ir jo mokiniai ateityje turės iškęsti, jis dar pridūrė: Nes kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas pražudo, tas ją atras[122]. Ir kadangi jo mokiniai turės dėl jo kentėti, jis sakė žydams: Štai siunčiu pas jus pranašų, išminčių ir Rašto aiškintojų. Vienus iš jų jūs užmušite ir nukryžiuosite[123]. Ir mokiniams sakė: Jūs dėl manęs turėsite stoti prieš valdovus ir karalius, kitus iš jūsų plaks, žudys ir persekios nuo miesto iki miesto[124]. Vadinasi, jis žinojo, kas turės iškęsti persekiojimus, žinojo, kas bus dėl jo plakami ir žudomi, ir kalbėjo ne apie kokį kitą kryžių, bet apie kančią, kurią pirma pats turėjo iškentėti, o paskui ir jo mokiniai. Taip pat jo kalba ragino juos: Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali ir sielą, ir kūną įstumti į pragarą[125], ir jis ragino išlaikyti jį išpažįstančias sielas. Mat ir jis pats pažadėjo išpažinsiąs Tėvo akivaizdoje tuos, kas išpažins jo vardą žmonių akivaizdoje, bet išsiginsiąs tų, kas išsiginsią jo, ir gėdysiąs tų, kas gėdysis jį išpažinti[126]. Ir nors yra šitaip, kai kurie pažengė į tokią beprotybę, kad niekina ir peikia net kankinius, tuos, kurie žudomi todėl, kad išpažįsta Viešpatį, kurie ištveria visa, ką Viešpats išpranašavo ir šitaip ryžtasi sekti Viešpaties kančios pėdomis[127], tapdami Kenčiančiojo liudytojais. Juos mes ir atiduodame patiems kankiniams: mat kai bus pareikalauta apyskaitos už jų kraują[128], ir kai jie sulauks šlovės, tuomet Kristus sugėdins visus, kas negerbė jų kankinystės.
Taip pat ir Viešpaties ant kryžiaus pasakyti žodžiai: Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro[129], parodo Kristaus kilnumą, kantrumą, gailestingumą ir gerumą, kad jis pats ir kenčia, ir pats atleidžia tiems, kas su juo blogai elgiasi. Dievo Žodis pats ant kryžiaus įvykdė mums pasakytus žodžius: Mylėkite savo priešus ir melskitės už tuos, kas jūsų nekenčia[130], taip mylėdamas žmonių giminę, kad net meldė už tuos, kurie jį nužudė. Jei kas mėgintų spręsti apie tarsi esančius du [Kristus], pamatys, kad daug geresnis, kantresnis ir tikrai geras yra tas, kuris žaizdotas, plakamas ir kitaip kankinamas daro gera ir neprisimena jam padarytų blogybių, nei tas, kuris nuskrido ir neiškentė jokios neteisybės ar užgauliojimų.
6. Šitai taip pat prieštarauja ir tiems, kas sako, kad jis tik tariamai kentėjęs. Jei jis netikrai kentėjo, tuomet nenusipelnė jokio dėkingumo, nes nebuvo jokios kančios. Ir kai mes imsime tikrai kentėti, pasirodys, kad jis mus suvedžioja ragindamas mušant atsukti kitą skruostą[131], jei jis pirma pats šito tikrai neiškentė. Ir kaip jis pats suvedžiotų žmones pasirodydamas tuo, kuo nėra, suvedžiotų ir mus, ragindamas iškęsti tai, ko pats neiškentė. Tuomet net būsime aukštesni už mokytoją[132], jei iškenčiame ir ištveriame tai, ko mokytojas nei kentėjo, nei ištvėrė. Bet kadangi vienintelis mokytojas yra mūsų Viešpats ir tikrai geras tik Dievo Sūnus, jis, Dievo Tėvo Žodis, kentėjo tapęs žmogaus Sūnumi. Jis kovojo ir nugalėjo. Tai buvo žmogus, kovojęs dėl savo tėvų ir klusnumu sunaikinęs neklusnumą[133]. Jis surišo galiūną[134] ir išlaisvino silpnuosius ir, sunaikindamas nuodėmę, savo lipdiniui dovanojo išgelbėjimą. Nes gailestingas ir pasigailintis yra Viešpats[135] ir mylintis žmones[136].
7. Tad jis sujungė ir suvienijo, kaip aukščiau sakėme, žmogų ir Dievą. Mat jei žmogus nebūtų nugalėjęs žmogaus priešo, priešas būtų nugalėtas neteisingai. Antra vertus, jei Dievas nebūtų dovanojęs išgelbėjimo, netvirtai jį turėtume. Ir jei žmogus nebūtų buvęs suvienytas su Dievu, jis negalėtų dalytis nemarybe. Nes turėjo Dievo ir žmonių Tarpininkas[137] savo giminingumo abiems pusėms dėka abi puses suvesti draugystei ir santarvei ir padaryti, kad ir Dievas priimtų žmogų, ir žmogus pavestų save Dievui. Kaip gi mes galėtume dalytis jo įsūnystę[138], jei iš Sūnaus nebūtume gavę su juo siejančios bendrystės, jei jo kūnu tapęs Žodis[139] nebūtų su mumis bendravęs? Todėl jis perėjo per visus amžius, visiems sugrąžindamas bendrystę su Dievu.
Vadinasi, sakantieji, kad jis apsireiškęs tariamai ir niekuomet negimė kūne, netapo tikru žmogumi, vis dar lieka slegiami senojo prakeiksmo. Jie advokatauja nuodėmei, nes, jų manymu, mirtis, valdžiusi nuo Adomo iki Mozės net tuos, kurie nebuvo padarę nuodėmių, panašių į Adomo nusikaltimą[140] dar nesanti nugalėta. Atėjęs per Mozę duotasis Įstatymas ir paliudijęs apie nuodėmę[141], kad ji yra nuodėmė, tikrai paveržė mirties karalystę, parodydamas, kad ji plėšikavo, o ne karaliavo, parodydamas, kad ji yra žmogžudė[142]. Bet taip pat Įstatymas apsunkino Žmogų, savyje turintį nuodėmę, parodydamas, kad jis nusipelnė mirties[143]. Kadangi Įstatymas buvo dvasinis[144], jis tik atskleidė nuodėmę[145], bet jos nesunaikino: ne Dvasią valdė nuodėmė, bet žmogų. Reikėjo, kad tas, kas ėmė žudyti nuodėmę ir atpirkti mirties nusipelniusį žmogų, ir pats juo taptų, tai yra žmogumi, nuodėmės pasiglemžtą vergijai, mirties laikomą[146], kad žmogus sunaikintų nuodėmę ir žmogus išeitų iš mirties. Kaip dėl vieno pirmojo, iš nepaliestos žemės[147] nulipdyto žmogaus neklusnumo radosi daugybė nusidėjėlių, ir jie prarado gyvybę, reikėjo, kad vieno žmogaus, pirmojo gimusio iš Mergelės klusnumu daugelis taptų teisūs ir gautų išgelbėjimą[148]. Tad šitaip Dievo Žodis tapo žmogumi, kaip ir Mozė kalbėjo: Dievas, tikri jo darbai[149]. Jei netapęs kūnu pasirodytų tarsi kūnas, nebūtų tikri jo darbai. Bet jis buvo tas, kas ir pasirodė, Dievas, savyje pakartojęs senąjį žmogaus lipdinį, kad sunaikintų nuodėmę, išsklaidytų mirtį[150] ir atgaivintų žmogų. Štai todėl tikri jo darbai. [...]
Jėzus Kristus ir Adomas, Marija ir Ieva
Jis savyje sutelkė ir senąjį lipdinį, [21. 10.] nes kaip per vieno žmogaus neklusnumą atėjo nuodėmė, o per nuodėmę ir mirtis[151], šitaip per vieno žmogaus klusnumą atėjęs teisumas[152] nokina gyvenimą kadaise mirusiems žmonėms. Ir kaip anas pirmasis nulipdytas žmogus Adomas iš dar neliestos ir skaisčios žemės – nes Dievas dar nebuvo davęs lietaus žemėje, ir nebuvo žmogaus, kuris žemę įgyventų[153] – gavo savo esybę ir buvo nulipdytas Dievo rankos[154], tai yra Dievo Žodžio – nes visa per jį atsirado[155] ir Viešpats paėmė molio iš žemės ir nulipdė žmogų[156], taip pakartodamas savyje Adomą, pats būdamas Žodis teisingai iš Marijos, dar Skaisčiosios, ėmė Adomą pakartojantį gimimą. Vadinasi, jei pirmojo Adomo tėvas būtų buvęs žmogus ir jis būtų gimęs iš vyro sėklos, tuomet būtų galima pelnytai sakyti, kad ir antrasis Adomas gimė iš Juozapo. Bet jei pirmasis buvo paimtas iš žemės ir Dievo Žodžio nulipdytas, reikėjo, kad ir tas pats Žodis, savyje pakartodamas Adomą, turėtų gimimo panašybę. Bet tuomet kodėl Dievas vėl nepaėmė molio, bet veikė taip, kad lipdinys rastųsi iš Marijos? Todėl, kad nebūtų kito lipdinio ir ne kitas lipdinys būtų išgelbėtas, bet kad išsaugojus panašybę būtų pakartotas tas pats lipdinys.
22. 1. Klysta sakantieji, kad jis nieko nėra gavęs iš Mergelės: šitaip siekdami atmesti kūno paveldą, jie atmeta ir panašybę. Jei Adomas buvo nulipdytas ir savo esybę gavo iš žemės Dievo ranka[157] ir pagal jo meną, o Kristus ne iš Marijos ir ne pagal Dievo meną, tuomet jis nebus išsaugojęs panašybės į žmogų, padarytą pagal Dievo paveikslą ir panašumą[158], ir atrodys, kad Menininkas yra nenuoseklus, neturintis kur parodyti savo meistriškumą. Šitaip sakyti reikštų tvirtinti, kad Kristus apsireiškė žmogumi tik tariamai, nes nebuvo žmogus, ir, kad tapo žmogumi, nieko iš žmogaus nepaimdamas. Mat jei jis iš žmogaus neprisiėmė žmogaus kūno, vadinasi, nebuvo tapęs žmogumi, nebuvo Žmogaus Sūnus. Ir jei netapo tuo, kuo mes esame, nedidelis jo nuopelnas, kad kentėjo ir ištvėrė. Bet mes esame kūnas, imtas iš žemės ir siela, iš Dievo gaunanti Dvasią – visi tai pripažins. Tad juo tapo ir Dievo Žodis, savyje pakartodamas savo lipdinį. Todėl jis skelbia save esant žmogaus Sūnų ir laimina romiuosius, nes jie paveldės žemę[159]. Ir apaštalas Paulius Laiške galatams aiškiai sako: Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters[160], ir vėlgi Laiške romiečiams sako: Apie jo Sūnų, kūnu kilusį iš Dovydo gimines, šventumo Dvasia per prisikėlimą iš mirusiųjų skirtą galingu Dievo Sūnumi, Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį[161].
2. Be to, jo nusileidimas į Mariją būtų tuščias dalykas. Kodėl gi jis būtų į ją nusileidęs, jei nieko nebūtų ketinęs iš jos paimti? Arba jei nieko nebūtų paėmęs iš Marijos, tuomet niekuomet nebūtų lietęs žemės nešamų valgių, kad jais pasisotintų iš žemės imtas kūnas. Ir 40 dienų išpasninkavęs kaip Mozė ir Elijas, jo kūnas, ieškodamas sau maisto, nebūtų buvęs baisiai išalkęs[162]. Ir jo mokinys Jonas apie jį rašydamas nebūtų pasakęs: Nuvargęs iš kelionės Jėzus prisėdo[163]. Ir Dovydas nebūtų iš anksto apie jį paskelbęs: Ir jie padidino mano žaizdų skausmą[164]. Ir jis nebūtų pravirkęs dėl Lozoriaus[165], nebūtų prakaitavęs kraujo lašais[166], nebūtų pasakęs: Mano siela nuliūdusi[167], iš perdurto šono nebūtų tekėję kraujo ir vandens[168]. Visa tai ženklai iš žemės imto kūno, kurį jis savyje pakartojo gelbėdamas savo lipdinį.
3. Todėl Lukas išdėsto ir genealogiją nuo mūsų Viešpaties gimimo iki pat Adomo, susidedančią iš 72 kartų[169], šitaip pabaigą sujungdamas su pradžia ir tuo reikšdamas, kad Viešpats pakartojo savyje visas iš Adomo išsibarsčiusias tautas, visas kalbas ir žmonių kartas, taip pat ir Adomą. Todėl ir Paulius Adomą pavadino būsimojo provaizdžiu[170], nes visa ko Meistras Žodis jame iš anksto įspaudė būsimąjį žmonių giminės išgelbėjimo planą, kurį prisiims Dievo Sūnus, kai Dievas iš anksto skyrė, kad sielos žmogus pirmiausiai būtų išgelbėtas Dvasios Žmogaus[171]. Kadangi jau iš anksto buvo Gelbėtojas, turėjo būti ir gelbėjamasis, antraip Gelbėtojas būtų veltui.
4. Lygiai taip pat ir Mergelė Marija pasirodė paklusni, sakydama: Štai aš Viešpaties tarnaitė, teesie man pagal tavo žodį[172]. O Ieva buvo nepaklusni. Ji nepakluso, kai dar buvo mergelė. Kaip ji, nors ir turėdama vyrą Adomą dar buvo mergelė – abu buvo nuogi Rojuje ir nesigėdijo[173], nes ką tik sukurti nesuprato, kas yra gimdyti vaikus; pirmiau jie turėjo subręsti ir vėliau daugintis[174] – nepaklusdama ir sau, ir visai žmonių giminei tapo mirties priežastimi, taip ir Marija, turėdama paskirtą vyrą, bet vis dėlto Mergelė, paklusdama ir sau, ir visai žmonių giminei tapo išgelbėjimo priežastimi[175]. Todėl Įstatymas vyro sužadėtinę vadina žmona, nors ji dar mergelė[176], šitaip reikšdamas posūkį nuo Marijos į Ievą. Mat tik taip galima išrišti surišta, kai išorines mazgo kilpas traukiame atgal taip, kad vidinės kilpos atsileistų atleidus išorines, o išorinės savo ruožtu išpintų vidines, ir išeina, kad pirmąją kilpą išlaisvina antroji, o antrąją išpinsi tik atleidęs pirmąją.
Kaip tik todėl Viešpats sakė, kad pirmi bus paskutiniai, o paskutiniai – pirmi[177]. Tą patį reiškia ir tokie pranašo žodžiai: Tavo tėvų vietoje gimė tau sūnūs[178]. Nes Viešpats gimė mirusiųjų pirmgimiu[179] ir į savo užantį priėmęs senuosius tėvus, atgimdė juos Dievo gyvenimui, pats tapdamas gyvųjų pradžia[180], nes Adomas buvo tapęs mirštančiųjų pradžia. Todėl Lukas, pradėdamas Viešpaties genealogiją, nuvedė ją iki Adomo[181], tuo reikšdamas, kad ne jį protėviai, o jis protėvius atgimdė Evangelijos gyvenimui. Šitaip ir Ievos nepaklusnumo mazgą išrišo Marijos paklusnumas: ką buvo mergelė Ieva surišusi netikėjimu, tai išrišo Mergelė Marija tikėjimu.
{snippet ireniejus-pries-erezijas}
[1] Plg. Mt 28, 18–19; Mk 16, 15.
[3] Plg. 1 Tim 3, 15.
[6] Plg. Ps 18, 5; Rom 10, 18; Apd 1, 8.
[7] Plg. Iz 52, 7; Rom 10, 15.
[8] Plg. Lk 2, 13–14.
[10] Plg. Gal 2, 2; 1 Tes 2, 9.
[15] Plg. 2 Tim 2, 25.
[17] Plg. 2 Kor 4, 5.
[19] Plg. 1 Tim 3, 2.
[21] Plg. 2 Tim 4, 21.
[29] Plg. Iz 6, 8; Jer 1, 7; Ez 2, 3.
[32] Plg. Apr 22, 17.
[36] Plg. 2 Kor 3, 3.
[37] Plg. Iš 20, 11 ; Ps 145, 6; Apd 4, 24; 14, 15.
[39] Plg. 1 Tim 3, 16.
[40] Plg. Mt 16, 27; 24, 30; 25, 31.
[42] Liono vyskupystėje gyveno pakankamai daug graikų, bet be mieste viešpatavusios lotynų kalbos apylinkėse Ireniejus sutikdavo ir senąja keltų kalba kalbančių Galijos gyventojų.
[43] Plg. 1 Tim 3, 15.
[74] Plg. 1 Kor 10, 16–17.
* Skyrelis čia įterptas dėl temos artumo.
[87] Plg. Mt 3, 16; Mk 1, 10; Lk 3, 32; Jn 1, 32.
[92] Plg. Jn 3, 1–2; Apd 2, 17–18.
[93] Plg. Iz 11, 2; 1 Pt 4, 14.
[95] Plg. Apd 2, 1–4.
[96] Plg. Apd 2, 5–12. Apie pirmuonis.
[98] Plg. Rom 12, 5; 1 Kor 10, 17; Gal 3, 28.
[101] Plg. Ef 5, 26; Tit 3, 5.
[103] Plg. Jer 3, 7–8; 10–11.
[107] Plg. Ts 6, 36–40.
[111] Plg. Lk 10, 18; Apr 12, 9.
[112] Plg. Apr 12, 10.
[113] Plg. Lk 10, 30–35.
[114] Plg. Mt 22, 20; Mk 12, 16; Lk 20, 24.
[115] Plg. Mt 25, 14–30 ; Lk 19, 12–27.
[119] Mt 16, 21; Mk 8, 31; Lk 9, 22.
[120] Plg. Mt 16, 22–23.
[121] Mt 16, 24–25; Mk 8, 34–35; Lk 9, 23–24.
[122] Mt 16, 24–25; Mk 8, 34–35; Lk 9, 23–24.
[124] Mt 10, 18; Mk 13, 9; 23, 34.
[126] Plg. Mt 10, 32–33; Lk 9, 26.
[127] Plg. 1 Pt 2, 21.
[131] Plg. Lk 6, 29; Mt 5, 39.
[132] Plg. Mt 10, 24; Lk 6, 40.
[134] Plg. Mt 12, 29; Mk 3, 27.
[137] Plg. 1 Tim 2, 5.
[142] Plg. Rom 7, 11–13.
[143] Plg. Rom 7, 14–24.
[146] Plg. Rom 5, 12; 6, 20–21.
[150] Plg. 2 Tim 1, 10.
[151] Plg. Rom 5, 12.19.
[154] Plg. Ps 118, 73; Job 10, 8.
[157] Plg. Ps 118, 73; Job 10, 8.
[169] Plg. Lk 3, 23–38.
[171] Plg. 1 Kor 15, 46.
[176] Plg. Įst 22, 23–24.
[181] Plg. Lk 3, 23–38.
