PRIEŠ EREZIJAS

KETVIRTOJI KNYGA

KETVIRTOJI KNYGA

Sukurtojo pasaulio ir kūrėjo didybė

19. [...] 2. Šiems teisėtai kas nors atsakytų, kaip teikia pagrindo ir pats žodis[182]: kadangi aukščiau už Dievą iškeliate savo samprotavimus, nepagrįstai save išaukštindami – girdėjote, kad yra išmatuoti dangūs delnu[183], – pasakykite man, koks yra matas, ir atskleiskite neišmatuojamą uolekčių gausybę, atvaizduokite man pilnumą, plotį, ir ilgį, ir aukštį[184], perimetro pradžią ir pabaigą – visa, ko žmogaus širdis niekuomet nesupras ir neaprėps. Nes iš tiesų didis yra dangiškasis iždas, neišmatuojamas širdimi yra Dievas ir nesuvokiamas siela, sauja apimantis žemę[185]. Kas apžvelgtų mastą, ir jo dešiniosios pirštą kas pažins? Arba jo ranką kas suvoks, matuojančią tai, kas neišmatuojama, siekiančią savo matmenimis dangaus matmenis ir suspaudžiančią saujoje žemę su bedugnėmis, apimančią savyje plotį ir ilgį, ir gylį, ir aukštį[186] visa ko, kas sutverta, ar tai būtų matoma ir girdima, ar nesuvokiama ir nematoma? Ir dėl to virš bet kokios pradžios, ir galios, ir viešpatystės, ir bet kokio minimo vardo[187] visa ko, kas atsirado ir buvo sutverta, yra Dievas. Jis yra pripildantis dangų[188] ir peržvelgiantis bedugnes[189], ir esantis kartu su kiekvienu iš mūsų, nes Dievas, – sako: esmi esantis šalia, o ne toli esantis Dievas; jei žmogus pasislėps slaptavietėse, argi aš jo nematysiu?[190] Juk jo ranka apima viską, ir tai ji apšviečia dangų, apšviečia ir tai, kas yra po dangumi, ir ištiria inkstus bei širdis[191], ir dalyvauja mūsų slaptavietėse bei paslaptyse, ir atvirai maitina mus bei saugo.

3 . Tad jei jo rankos pilnumo ir dydžio žmogus nepajėgs aprėpti, tai kaip galės kas nors suvokti ar širdyje pažinti tokį didį Dievą? O jie, tarsi jau būtų jį išmatavę ir permatę, ir visą iki galo praėję, prasimano virš jo esant kitą Eonų Pleromą ir kitą Tėvą, į tai, kas dangiška, visai neatsižvelgdami, o iš tikrųjų leisdamiesi į gilią beprotystės Bedugnę, sakydami, jog jų Tėvas pasibaigia ten, kur prasideda Pleroma, o Demiurgas vėlgi nesiekia Pleromos, ir taip nė vieno iš jų nelaiko tobulu ir apimančiu visa: juk pirmasis netenka visos pasaulio tvėrimo galios už Pleromos, o antrasis – pasaulio tvėrimo Pleromos viduje, ir nė vienas iš jų nebus visa ko Viešpats. O kad Dievo didybės iš to, kas sutverta, niekas negali išpasakoti, tai visiems akivaizdu; o kad jo didybė nieko nestokoja, tačiau viską apima ir ateina iki mūsų ir yra su mumis, kiekvienas, kuris tiktai Dievo vertai samprotauja, išpažins.

Tėvas viską sukūrė per Sūnų ir Dvasią

20. 1. Taigi pagal didybę negalima pažinti Dievo: juk neįmanoma Tėvo išmatuoti; tačiau galima pagal jo meilę – juk tai ji per jo Žodį veda mus pas Dievą, o jam paklūstantys visuomet žino, kad toks yra Dievas, ir jis yra tas, kuris per save patį sutvėrė ir padarė, ir papuošė visa, o visame ir mus, ir tą pasaulį, kuris yra pagal mus. Taigi ir mes jo dėka atsiradome kartu su viskuo, ką jis apima. Ir tai apie jį Raštas sako: Ir nulipdė Dievas žmogų, pasėmęs žemės dumblo, ir įpūtė į jo veidą gyvybės dvelksmą[192]. Tai gi ne angelai sutvėrė ar nulipdė mus, nes ir negalėjo angelai sukurti Dievo atvaizdo, nei kas nors kitas, išskyrus tikrąjį Dievą, nei galia, esanti atokiai nuo visa ko Tėvo. Ir nereikėjo šių dalykų Dievui, kad sutvertų tai, ką pats savyje nutarė atsirasiant, tarsi pats neturėtų rankų. Juk visada kartu su juo Žodis ir Išmintis, Sūnus ir Dvasia, per kuriuos ir kuriuose viską laisvai ir nuosava galia sukūrė, į kuriuos ir prabyla, tardamas: Padarykime žmogų pagal mūsų atvaizdą ir panašumą[193], pats iš savęs gavęs tvarinių esybę ir sutvertųjų dalykų pavyzdį, ir darnaus sutvarkymo planą.

2. Taigi teisingai sako Raštas: Visų pirma tikėk, kad yra vienas Dievas, visa nustatęs ir sutvarkęs, ir padaręs iš nebūties visa ko buvimą, visa apimantis ir niekieno neapimamas[194]. O ir Malachijas tarp pranašų teisingai sako: Argi ne vienas Dievas sutvėrė mus? Argi ne vienas yra visų mūsų Tėvas?[195] Atitinkamai ir Apaštalas sako: Vienas Dievas Tėvas virš visų ir visuose mumyse[196]. Panašiai ir Viešpats: Viskas, – sako, – man yra mano Tėvo atiduota[197], akivaizdu, kad visa sutvėrusiojo: juk ne tai, kas svetima, o tai, kas sava, jam atidavė. O visa kame jam nieko nėra atimta, ir dėl to jis yra gyvųjų ir mirusiųjų teisėjas[198], turintis Dovydo raktą: atidaro, ir niekas nebeuždarys, uždaro, ir niekas nebeatidarys[199]. Juk daugiau niekas nei danguje, nei žemėje, nei po žeme negalėjo atverti Tėvo knygos, nei matyti jos[200], nebent avinėlis, kuris buvo nužudytas[201] ir savo krauju atpirko mus[202], iš viską Žodžiu sutvėrusio ir Išmintimi papuošusio Dievo gavęs galią viskam, kai Žodis tapo kūnu[203], idant kaip danguje turėjo pirmąją vietą, būdamas Dievo Žodis, taip ir žemėje ją turėtų, būdamas teisus žmogus, kuris nepadarė nuodėmės, ir jo lūpose nerasta klastos[204], idant turėtų pirmąją vietą ir tarp tų, kurie po žeme, tapęs mirusiųjų pirmgimiu[205], ir kad visa išvystų, kaip sakėme, savo Karalių, ir kad į mūsų Viešpaties kūną patektų Tėvo šviesa, ir iš jo kūno švytėdama pereitų į mus, kad taip žmogus pasiektų nenykstamumą, apsuptas Tėvo šviesos.

3. Kad Žodis, tai yra Sūnus, visada buvo su Tėvu, daugeliu pavyzdžių parodėme. O kad ir Išmintis, kuri yra Dvasia, buvo su juo dar prieš visą tvėrimą, sako tai per Saliamoną: Dievas išmintimi įkūrė žemę, o dangų paruošė protingumu; jo nuovoka atsivėrė bedugnės, o debesys išsiliejo rasa. [...]

Dievo šlovė – gyvas žmogus

20. 4. Taigi vienas yra Dievas, Žodžiu ir Išmintimi sukūręs ir suderinęs viską. Ir jis yra Demiurgas, šį pasaulį paskyręs žmonių giminei, nepažįstamas pagal didybę visiems tiems, kurie buvo jo sutverti – juk nė vienas neištyrė jo aukštybės, nei iš senųjų, nei iš gyvenančių dabar, – tačiau pagal meilę jis pažįstamas visuomet per tą, per kurį visa sutvėrė. O šis yra jo Žodis, mūsų Viešpats Jėzus Kristus, kuris paskutiniais laikais tapo žmogumi tarp žmonių, idant sujungtų pabaigą su pradžia, tai yra žmogų su Dievu. Ir dėl to pranašai, iš to paties Žodžio gavę pranašavimo dovaną, išpranašavo jo kūnišką atėjimą, per kurį įvyko Dievo ir žmogaus jungtis bei bendrystė iš Tėvo malonės, nuo pat pradžių Dievo Žodžiui skelbus, kad Dievas bus žmonių matomas ir gyvuos su jais žemėje[206], ir kalbėsis, ir pasirodys savo pavidalu, išsaugodamas jį ir pažįstamas pagal jį, ir išlaisvindamas mus iš visų mūsų nekentėjų rankų[207], tai yra iš bet kokios nusižengimo dvasios, ir leisdamas mums tarnauti jam šventai ir teisingai visas mūsų dienas[208], idant žmogus, persiėmęs Dievo Dvasia, pasiektų Tėvo šlovę.

5. Tai pranašai apreiškė pranašaudami. Tačiau nėra taip, kaip kai kurie sako, esą, visa ko Tėvui esant nematomam, kažkas kitas pranašų buvęs regimas. Taip sako tie, kurie visiškai nežino, kas yra pranašavimas. Juk pranašavimas yra ateities nusakymas, tai yra išankstinis apreiškimas to, kas bus vėliau. Taigi pranašai iš anksto apreiškė, jog Dievas bus žmonių matomas, kaip kad ir Viešpats sako: Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą[209]. Tačiau pagal jo didybę ir neapsakomą šlovę nebus tokio, kuris pamatytų Dievą ir gyventų[210], neaprėpiamas juk Tėvas; tačiau per meilę ir mielaširdystę žmonėms, ir visagalybę jį mylintiems leido netgi matyti Dievą, ką ir pranašavo pranašai: tai, kas neįmanoma žmonėms, įmanoma Dievui[211]. Juk žmogus pats savaime nematys Dievo; o šis, norėdamas pasirodys žmonėms, kuriems nori, kada nori ir kaip nori; nes galingas yra visa kame Dievas, anuomet matytas per Dvasią pranašiškai, matytas ir per Sūnų kaip Sūnus, bus matomas ir dangaus karalystėje kaip Tėvas, Dvasiai paruošus žmogų prieš Dievo Sūnų, Sūnui atvedus pas Tėvą, o Tėvui dovanojus nesunaikinamumą ir amžiną gyvenimą, kuris kyla iš paties Dievo regėjimo. Juk kaip regintieji šviesą yra šviesoje ir persiima jos spindesiu, taip ir regintieji Dievą yra Dievuje persiimdami jo spindėjimu. O šis Dievo spindėjimas teikia gyvybę, taigi regintieji Dievą dalyvauja gyvenime. Ir dėl to neaprėpiamas, nesuvokiamas ir nematomas žmonėms jis pasirodo regimas, suvokiamas ir aprėpiamas, kad atgaivintų ji suvokiančius bei matančius. Juk kaip jo dydis neištiriamas, taip ir jo gerumas neišpasakojamas, kurio dėka būdamas matomas teikia gyvybę jį regintiesiems. Kadangi gyventi be gyvybės neįmanoma, gyvybė kyla iš dalyvavimo Dieve, o dalyvauti Dieve yra regėti Dievą ir džiaugtis jo palankumu.

6. Taigi žmonės regės Dievą, kad gyventų regėdami tapę nemirtingi ir artėdami prie Dievo. Kaip anksčiau minėjau, pranašų buvo provaizdžiais atskleista, jog Dievas bus regimas Žmonių, kurie neša jo Dvasią ir visuomet laukia jo pasirodymo, kaip ir Pakartoto įstatymo knygoje Mozė sako: Tą dieną matysime, kad prabils Dievas žmogui, ir gyvens[212]. Mat vieni iš jų buvo matę pranašiškąją Dvasią ir jos veikimą skleidžiant visas malonių rūšis; kiti – Viešpaties atėjimą ir jo veikimą nuo pat pradžios, kuria įvykdė Tėvo valią danguje ir žemėje; dar kiti – Tėvo šlovės pasireiškimus, priderintus prie meto ir prie tuomet regėjusių, girdėjusių ir dar tik girdėsiančių žmonių. Taigi šitaip apsireiškė Dievas: per visa tai Dievas Tėvas pasirodo Dvasiai veikiant, Sūnui padedant, Tėvui taip nusprendus, o žmogui artėjant į išgelbėjimą. Taip pasakyta ir per pranašą Ozėją: Aš padauginau regėjimus ir pranašų rankose įgavau pavidalą[213]. O Apaštalas tą pat paaiškino sakydamas: Yra malonių skirtumai, tačiau ta pati Dvasia; yra tarnavimų skirtumai, tačiau tas pats Viešpats; yra ir veikimo skirtumai, o tas pats Dievas, kuris veikia visus visame kame. O kiekvienam duodamas Dvasios apsireiškimas kokiu nors tikslu[214]. Tačiau koks ir kokio dydžio yra visa visame kame veikiantysis, savo tvariniams būdamas nematomas ir neatvaizduojamas, jokiu būdu neįmanoma pažinti, nes visi tik iš jo Žodžio sužino, kad yra vienas Dievas Tėvas, apimantis visa ir visiems teikiantis buvimą, kaip Evangelijoje parašyta: Niekas niekada nematė Dievo, tiktai vienintelis Sūnus, esantis Tėvo prieglobstyje, tai jis papasakojo[215].

7. Taigi Sūnus, Tėvo Aiškintojas nuo pat pradžios, nes nuo pat pradžios yra kartu su Tėvu, ir pranašų regėjimus, ir malonių įvairovę, ir savo tarnavimus, ir Tėvo šlovinimą it sklandžią ir darnią giesmę sugiedojo žmonių giminei tinkamu laiku ir jų labui; juk kur yra sklandumas, ten ir darna, ir kur darna, ten ir tinkamas laikas, o kur tinkamas laikas, ten ir naudingumas. Ir dėlei to Žodis tapo Tėvo malonės tvarkytoju žmonių labui, dėl kurių taip ir sutvarkė, žmonėms atskleisdamas Dievą, o Dievui parodydamas Žmogų, saugodamas taipgi Tėvo nematomumą, idant žmogus kartais netaptų Dievo niekintoju, bet kad visada turėtų ko siekti. Antra vertus, dažnai sutvarkė taip, kad žmonėms parodytų regimą Dievą, idant visiškai jo nematydamas žmogus nesiliautų būti: juk Dievo šlovė – gyvas Žmogus, o žmogaus gyvybė – Dievo regėjimas. Tad jei Dievo atsiskleidimas per kūriniją teikia gyvybę visiems gyvenantiems žemėje, tuo labiau Tėvo apsireiškimas per Žodį teikia gyvybę regintiems Dievą. [...]

Išganymas yra visuotinis

22. 1. O naujausiais laikais, atėjus laisvės laiko pilnatvei[216], žodis pats per save numazgojo Siono dukterų nešvarumus[217], savo rankomis nuplaudamas kojas mokiniams[218], tai reiškia – galutinai Dievą paveldinčiai žmonių giminei, idant, kaip pradžioje per pirmuosius žmones visi buvome atiduoti į vergiją tapdami mirties skolininkais, taip ir pastaraisiais laikais per dabarties žmones, visi, kurie nuo pradžios buvo mokiniai, nuskaistinti ir apiplauti nuo to, kas priklauso mirčiai, ateitų į Dievo gyvenimą. Juk tas, kuris nuplovė mokiniams kojas, pašventino visą kūną ir atvedė į nuskaistinimą. [...]

2. Juk ne vien dėl tų, kurie įtikėjo jį nuo Cezario Tiberijaus laikų, atėjo Kristus, ir ne vien dėl dabar gyvenančių žmonių visoks Tėvo numatymas, tačiau dėl visiškai visų žmonių, kurie nuo pradžių pagal savo išgales savo kartoje ir bijojo Dievo, ir mylėjo jį, ir teisingai bei šventai gyveno tarp artimųjų ir troško išvysti Kristų bei išgirsti jo balsą. Dėl to visus tokius žmones antrojo atėjimo metu pažadins iš miego ir iškels pirmiau, negu likusiuosius, pasmerktuosius, ir suteiks jiems vietą savo karalystėje. [...]

Žmogaus pasirinkimo laisvė

39. 1. Gera yra paklusti Dievui ir tikėti juo, ir saugoti jo paliepimus, ir tai yra žmogaus gyvenimas, kaip nusižengti Dievui yra blogis, ir tai yra jo mirtis. Dievui esant kilniaširdžiui, Žmogus pažino ir klusnumo gėrį, ir neklusnumo blogį, idant proto akis, patyrusi abu šiuos dalykus, nusprendusi pasirinktų geresnįjį ir niekuomet netaptų tingi ar abejinga Dievo pamokymams; ir kad iš gyvenimo atėmėjo, tai yra neklusnumo Dievui patirties sužinojusi, jog tai blogis, nebemėgintų niekada, o savo gyvenimo sergėtoją klusnumą Dievui, žinodama, jog tai gėris, su visu užsidegimu stropiai saugotų. Dėl to ir turėjo dvigubų pojūčių su abiejų dalykų pažinimu, kad pasimokiusi pasirinktų geresniuosius dalykus. O kaipgi galėtų išmokti, kas yra gėris, nežinodama, kas yra priešinga? Juk tvirtesnis ir neabejotinas yra tiesiogiai patiriamų dalykų suvokimas, negu išvadų darymas iš spėliojimų. Kaip liežuvis, jusdamas skonį, patiria, kas yra saldumas ir kartumas, ir akis regėdama atskiria juodumą nuo baltumo, ir ausis girdėdama pažįsta garsų skirtumus, taip ir protas, per abejopą patirtį įgydamas gėrio pažinimą, tampa tvirtesnis jį saugodamas, kai paklūsta Dievui, o neklusnumą pirmiausia atmesdamas per apgailestavimą, nes tai yra kartus ir blogas dalykas, po to per suvokimą sužinodamas, kaip atrodo tai, kas priešinga gėriui ir pasitenkinimui, kad nebemėgimų kada nors patirti neklusnumo Dievui skonio. O jei kas nors abiejų šių dalykų pažinimo ir dvejopų pojūčių savo protui vengia, tai pats nežinodamas pražudo save patį kaip žmogų.

2. Tad kokiu gi būdu bus Dievas, kas niekuomet nebuvo tapęs žmogumi? Ir kokiu būdu tobulas, jei ką tik sutvertas? O kokiu būdu nemirtingas gali būti tas, kuris mirtingoje prigimtyje nėra paklusęs Kūrėjui? Nes reikia, kad pirmiausia saugotumei žmogaus padėtį, o tik tada dalyvautumei Dievo šlovėje. Juk ne tu darai Dievą, o Dievas tave daro. Vadinasi, jeigu esi Dievo veikalas, lauk savo Meistro rankos, viską tinkamai sutvarkančios, taipgi tinkamai sutvarkančios ir tai, kas liečia tave, jo kūrinį. Atiduok jam savo širdį minkštą ir paslankią ir saugok pavidalą, kurį tau suteikė Meistras, drėkinantis tave savo drėgme, kad ne prarastum sukietėjęs jo pirštų pėdsakų. O saugodamas darnumą, ateisi į tobulybę; juk Dievo menas paslepia tavyje esantį molį. Tavo esybę sukūrė jo ranka; pateps tave iš vidaus ir iš išorės grynu auksu ir sidabru[219] ir taip išpuoš tave, kad ir pats Karalius geis tavo gražumo[220]. O jei tuoj sukietėjęs atmesi jo meną ir būsi jam nedėkingas, kad buvai sutvertas žmogumi, tapęs nedėkingas Dievui prarasi kartu ir jo meną, ir gyvenimą. Mat daryti yra būdinga Dievo palankumui, o tapti yra būdinga žmogaus prigimčiai. Tad jeigu perduosi jam tai, kas yra tavo, tai yra tikėjimo į jį ir klusnumą, dalyvausi jo mene ir būsi tobulas Dievo dirbinys. 3. O jei nepatikėsi juo ir vengsi jo rankos, netobulumo priežastis bus tavyje, nes nepaklusai, o ne tame, kuris tave šaukė. Juk jis pasiuntė, kad šauktų į vestuves, o kurie nepaklausė jo, patys iš savęs atėmė karališką puotą[221].

Dievui tikrai netrūksta meno, jis juk gali iš akmenų prikelti Abraomo sūnus[222], tačiau tas, kuris nesilaiko jo, pats yra savojo netobulumo priežastis. Nes nepradeda trūkti šviesos, jei kažkas save apakino, bet ji lieka tokia, kokia buvo, o dėl savo kaltės apakusieji atsiduria miglose: nei šviesa ką nors pavergia per prievartą, nei Dievas verčia, jei kas nors nenori laikytis jo meno. Tad kas atsimetė nuo Tėvo šviesos ir nusižengė laisvės įstatymui, dėl savo kaltės atkrito, būdami sutverti laisvai apsispręsti ir laisvai veikti. 4. O Dievas, iš anksto visa žinodamas, ir vieniems, ir kitiems parengė deramas vietas: tiems, kurie siekia nesunaikinamumo šviesos ir eina jos link, palankiai dovanodamas jų trokštamą šviesą, o tiems, kurie ją niekina ir nusigręžia nuo jos, ir vengia jos, ir tarsi patys save apakina, parengė šviesos vengėjams tinkamas tamsybes, ir tiems, kurie vengia būti jo pavaldiniai, paruošė deramą bausmę. O pavaldumas Dievui yra amžina ramybė, taigi bėgantieji nuo šviesos tegul turi sau deramą vietą pabėgti, ir bėgantieji nuo amžinosios ramybės tegul turi atitinkamą vietovę, kur pabėgtų. O kadangi visa, kas Dievo, yra gera, savo sprendimu bėgantieji nuo Dievo iš savęs pačių atima visas gėrybes, o netekę visų dieviškųjų gėrybių, atitinkamai patenka į teisingą Dievo teismą. Mat kurie vengia ramybės, teisėtai atitenka bausmei, ir pabėgusieji nuo šviesos teisėtai gyvena tamsybėse. Ir kaip šioje laikinoje šviesoje, nuo kurios pabėgusieji patys save atiduoda tamsybėms, idant šitaip patys sau taptų šviesos netekimo ir gyvenimo tamsybėse priežastimi (ir ne šviesa yra tokio jų gyvenimo priežastis, kaip esame minėję), taip ir nuo amžinosios Dievo šviesos, turinčios savyje visą gėrį bėgantieji patys sau yra priežastis, kad gyvena amžinosiose tamsybėse, netekę visų gėrybių, patys tapę dėl to kalti.

{snippet ireniejus-pries-erezijas}