PRIEŠ EREZIJAS

PENKTOJI KNYGA

PENKTOJI KNYGA

Žmogus – Dievo šventovė

6. 1. O Dievas bus pašlovintas savo lipdinyje, padaręs jį panašų ir atitinkantį savo Vaiką[223]. Dievo rankomis, tai yra per Sūnų ir Dvasią, žmogus, o ne žmogaus dalis, padarytas pagal Dievo paveikslą ir panašumą[224]. O siela ir Dvasia[225] gali būti žmogaus dalimi, bet jokiu būdu ne žmogumi: tobulas žmogus yra sielos, priėmusios Tėvo Dvasią ir su ja sumaišyto kūno, nulipdyto pagal Dievo paveikslą mišinys ir vienovė. Kaip tik todėl Apaštalas ir sako: Mes tobuliesiems skelbiame išmintį[226], tobulaisiais vadindamas tuos, kas gavo Dievo Dvasią ir per Dvasią, kaip jis pats, kalba visomis kalbomis, panašiai kaip girdime daugelį brolių Bažnyčioje turint pranašystės dovaną ir per Dvasią kalbančius visokiausiomis kalbomis, naudingai atskleidžiančius žmonių slaptybes ir aiškinančius Dievo paslaptis. Juos Apaštalas taip pat vadina dvasiniais žmonėmis[227], ir jie yra dvasiniai žmonės dėl Dvasios dalyvavimo, bet ne dėl kūno ištuštinimo ir panaikinimo. Jei kas iš kūno, tai yra lipdinio, atimtų esybę ir suprastų jį grynai kaip dvasią, tuomet toks žmogus jau nebūtų dvasinis žmogus, bet žmogaus dvasia arba Dievo Dvasia[228]. Bet kai ši su siela sumišusi Dvasia susivienija su lipdiniu, Dvasios liejimosi dėka atsiranda dvasinis ir tobulas žmogus: tai jis buvo sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą[229]. O jei sieloje nebus Dvasios, toksai, likęs netobulas, tikrai bus tik sielinis ir kūninis žmogus, lipdinyje turintis paveikslą, bet per Dvasią negavęs panašumo. Toks žmogus bus netobulas, lygiai taip pat, kaip jei kas atimtų paveikslą ir paniekintų lipdinį, tuomet išeitų arba kokia nors žmogaus dalis, kaip sakėme, arba kažkas kita, bet ne žmogus. Nes nei kūno lipdinys pats savaime nėra tobulas žmogus, bet tik žmogaus kūnas ir žmogaus dalis, nei siela pati savaime nėra žmogus, bet tik žmogaus siela ir žmogaus dalis, nei Dvasia yra žmogus, o tik Dvasia ir nėra vadinama žmogumi. Tobulą žmogų sudaro visų šių dalykų mišinys ir suvienijimas. Todėl paaiškindamas pats save Apaštalas išdėstė, kas yra tobulas ir dvasinis išgelbėjimo žmogus, Pirmajame laiške tesalonikiečiams sakydamas: Ramybės Dievas tepašventina jus, kad taptumėte tobulais ir nepriekaištingai teišlaiko visą jūsų Dvasią, sielą ir kūną mūsų Vieš paties Jėzaus atėjimui[230]. Kokia gi priežastis būtų vertusi šiems trims dalykams – sielai, kūnui ir Dvasiai – melsti pilno ir tobulo išsaugojimo iki Viešpaties atėjimo, jei jis nebūtų žinojęs, kad visos trys dalys bus vėl sudėtos ir suvienytos, ir kad joms visoms išgelbėjimas tėra vienas ir tas pats? Todėl ir pasakė, kad tobuli yra tie, kas nepriekaištingai pateiks Viešpačiui šiuos tris dalykus. Vadinasi, tobuli yra tie, kas visą laiką išsaugo Dievo Dvasią ir nepriekaištingai išlaiko sielą ir kūną, išlaikydami tikėjimą į Dievą ir teisingumą savo artimui.

2. Todėl jis ir sakė, kad lipdinys yra Dievo šventovė: Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventovė ir jumyse gyvena Dievo Dvasia? Jei kas Dievo šventovę niokoja, tą Dievas suniokos, nes Dievo šventovė šventa, ir toji šventovė – tai jūs[231], čia aiškiai kūną pavadindamas šventove, kurioje gyvena Dvasia. Panašiai apie jį kalbėjo ir Viešpats, sakydamas: Sugriaukite šitą šventovę, o aš per tris dienas ją atstatysiu[232]. Bet jis kalbėjo apie savo kūno šventyklą[253]. Apaštalas žino, kad mūsų kūnas yra ne tik šventovė, bet ir Kristaus nariai, kai Laiške korintiečiams sako: Argi nežinote, kad jūsų kūnai yra Kristaus nariai? Tad nejaugi aš, ėmęs Kristaus narius, paversiu juos kekšės nariais?[234] Ir ne apie kažkokį kitą dvasinį žmogų čia pasakyta, nes jis neglamonėja kekšės, bet kai mūsų kūnas, tai yra kūniškumas išlieka šventume ir tyrume, jis yra Kristaus narys, bet kai glamonėja kekšę, tuomet tampa kekšės nariu. Kaip tik todėl Apaštalas ir sakė: Jei kas Dievo šventovę niokoja, tą, Dievas suniokos[235]. Tad argi nebūtų didžiausias piktžodžiavimas sakyti, kad šventovė, kurioje gyvena Tėvo Dvasia, ir Kristaus nariai nedalyvauja išgelbėjime, o yra pasmerkti pražūčiai?

Prisikėlimo šlovė

6. 2. Kad mūsų kūnas prisikels ne iš savo paties esybės, bet iš Dievo galios, jis sako Laiške korintiečiams: Kūnas skirtas ne ištvirkavimui, bet Viešpačiui, o Viešpats – kūnui. Prikėlęs Viešpatį, Dievas ir mus prikels savo galybe[236]. 7. 1. Tad kaip Kristus prisikėlė kūne ir mokiniams parodė vinių žymes ir pradurtą šoną[237] – tai jo kūno, prisikėlusio iš mirusių ženklai, – taip ir mus prikels savo galybe[238]. Ir Laiške romiečiams pasakyta: Jei jumyse gyvena Dvasia to, kuris Jėzų prikėlė iš mirusių, tai tas, kas prikėlė iš mirusių Kristų, atgaivins ir jūsų mirtinguosius kūnus[239]. Kas gi yra mirtingieji kūnai? Nejaugi sielos? Bet, lyginant su mirtingaisiais kūnais, sielos yra nekūninės, nes įkvėpė Dievas į žmogaus veidą gyvybės kvapą, ir žmogus pasidarė sielą turinti būtybė[240]. Bet gyvybės kvapas yra nekūninis. Taip pat negalima sakyti, kad siela, būdama gyvybės kvapas, yra mirtinga. Todėl Dovydas ir sakė: Ir mano siela gyvens jam[241], nes jos esybė yra nemirtinga. Bet ir Dvasios negalima pavadinti mirtingu kūnu. Tad ką belieka vadinti mirtingu kūnu, jei ne lipdinį, tai yra kūną, apie kurį Apaštalas ir sako, kad Dievas jį atgaivins? Nes jis miršta ir suyra, o ne siela ar Dvasia. Nes mirti yra prarasti gyvumo būseną, vėliau netekti kvėpavimo, tapti besieliu, nejudriu ir suirti į tai, iš ko esi gavęs savo esybės pradžią. Bet taip neatsitinka nei su siela, nes ji yra gyvybės kvapas, nei su Dvasia, nes ji yra ne sudėtinė, o paprasta, negalinti suirti ir pati yra joje dalyvaujančių gyvybė. Tad telieka manyti, kad mirtį regime pasireiškiant tik kūne, kuris, sielai iškeliavus, lieka besielis ir bekvapis ir po truputį suyra į žemę, iš kurios ir buvo paimtas. Tad jis yra mirtingas. Ir kaip tik apie jį Apaštalas sako: atgaivins ir jūsų mirtinguosius kūnus[242].

Todėl apie jį kalbėjo ir Pirmajame laiške korintiečiams: Šitaip ir su mirusiųjų prisikėlimu: sėjami gendami, keliasi negendami[243]. Nes: Ką, tu pasėji, neatgimsta, jei prieš tai nenumiršta[244]. 2. Kas gi, kaip sėjamas kviečio grūdas supūva žemėje, jei ne kūnai padėti į žemę, į kurią ir sėklos beriamos? Todėl Apaštalas ir sakė: Sėjamas niekingas, keliasi garbingas[245]. Kas gi niekingiau už mirusį kūną? Arba kas garbingiau už jį, prisikeliantį ir dalyvaujantį nemarume? Sėjamas silpnas, keliasi galingas[246]. Silpnas, nes būdamas žeme į žemę ir grįžta[247]; o galingas Dievu, prikeliančiu iš mirusių. Sėjamas sielinis kūnas, keliasi dvasinis kūnas[248]. Apaštalas be jokių abejonių mokė, kad čia kalbama ne apie sielą, ne apie Dvasią, o apie mirusius kūnus. Tai jie yra sieliniai, tai yra sieloje dalyvaujantys kūnai: kai jos netenka – miršta; paskui, prisikeldami per Dvasią, jie tampa dvasiniais kūnais, kad per Dvasią visuomet turėtų amžiną gyvenimą.

Dabar mūsų pažinimas dalinis ir pranašystės dalinės, o tuomet regėsime akis į akį[249]. Tą pat sako ir Petras: Išvydę tą, kuriuo tikite nematydami, džiūgausite neišsakomu[250]. Nes mūsų veidas regės Dievo veidą ir džiūgaus neišsakomu džiaugsmu, tai yra kai išvys savo Džiaugsmą. 8. 1. Bet dabar iš jo Dvasios gauname tik vieną dalį, kad tobulėtume ir ruoštumėmės nemirtingumui: Apaštalas tai pavadino „užstatu", tai yra Dievo mums pažadėtos šlovės dalimi, Laiške efeziečiams sakydamas: Ir jūs jame, išgirdę tiesos žodį – jūsų išgelbėjimo Evangeliją ir tikėdami juo, esate paženklinti pažadėtąja Šventąja Dvasia, kuri yra mūsų paveldėjimo užstatas[251]. Vadinasi, jei mumyse gyvenantis „užstatas" jau padaro mus dvasiniais, ir nemirtingumas sugeria marumą[252] – nes jūs nesate kūniški, bet dvasiški, jei tik Dievo Dvasia gyvena jumyse[253], – ir tai ne dėl kūno atmetimo, bet dėl Dvasios bendrumo, nes tie, kuriems rašė, nebuvo be kūno, bet turėjo priėmę Dievo Dvasią, kurioje šaukiame: „Aba, Tėve!"[254]. Vadinasi, jei dabar, turėdami „užstatą" šaukiame: ,,Aba, Tėve!", kas bus, kai prisikėlę išvysime jį veidas į veidą[255], kai visi nariai gausingai užlieti giedos džiaugsmo giesmę, šlovindami juos prikėlusįjį iš mirusių ir dovanojusį amžinąjį gyvenimą? Jei jau užstatas, apimdamas žmogų jau verčia jį sakyti: „Aba, Tėve!“: ką padarys visa Dvasios malonė, kurią žmonėms suteiks Dievas? Ji padarys mus į jį panašius ir šitaip įvykdys Tėvo valią, nes padarys žmogų pagal Dievo paveikslą ir panašumą[256].

Bus išganytas visas žmogus

9. 1. Apaštalas sako tą pat ir kitur: Nes kūnas ir kraujas negali paveldėti Dievo karalystės[257], ir tai kartoja visi bepročiai eretikai, drįsdami manyti, esą tai įrodo, kad Dievo lipdinys negali būti išgelbėtas, nesuprasdami, jog, kaip parodėme, yra trys dalykai, iš kurių susideda tobulas žmogus: kūnas, siela ir Dvasia. Ir vienas jų gelbsti ir suteikia pavidalą, tai Dvasia, kitas yra gelbstimas ir įgauna pavidalą, ir tai kūnas, ir trečias, esantis tarp šių dviejų, ir tai – siela. Pastaroji kartais, sekama paskui Dvasią, būna jos pakylėjama, o kartais kūno įtikinta nupuola į žemiškus geismus. Vadinasi, tai, kas neturi to, kas gelbsti ir suteikia pavidalą gyvenimui, nes savyje neturi Dievo Dvasios, ir bus visai teisingai vadinama „kūnu ir krauju". Todėl tokius Viešpats pavadino mirusiais sakydamas: Palikite mirusiems laidoti savo numirėlius[258], nes jie neturi Dvasios, kuri žmogui teikia gyvybę[259]. 2. O kas bijo Dievo ir tiki jo Sūnaus atėjimu ir tikėjimu savo širdyse įkurdina Dievo Dvasią, tokie teisėtai vadinsis ir tyrais[260], ir dvasiniais[261], ir gyvais Dievui[262] žmonėmis, nes jie turi Tėvo Dvasią, padarančią žmogų tyrą ir pakeliančią jį į Dievo gyvenimą.

Ir kaip, Viešpaties liudijimu, kūnas yra silpnas, taip Dvasia pasirengusi[263], tai yra pajėgianti įvykdyti tai, kam rengėsi. Vadinasi, jei kas nors Dvasios pasirengimą tarsi kokį akstiną įmaišytų į kūno silpnumą, reikėtų, kad ji visokeriopai pranoktų tai, kas silpna. Tad šitaip Dvasios stiprumas sugeria kūno silpnumą, ir tuomet toks žmogus bus ne kūninis, bet dvasinis, nes dalyvauja Dvasioje. Šitaip kankiniai liudija ir niekina mirtį ne iš kūno silpnumo, bet iš Dvasios pasirengimo. Mat sugertas kūnas atskleidžia galingą Dvasią, o silpnumą sugerianti Dvasia savyje paveldėja kūną, ir gyvas žmogus yra sudarytas iš abiejų: jis gyvas, nes dalyvauja Dvasioje, ir žmogus, nes jo esybė – kūnas. [ ...]

{snippet ireniejus-pries-erezijas}