Mokslininkas G. D. W. Ommaney‘us (1897), o šiais laikais – José Madozas ir Johnas Normanas D. Kelly‘is bandė ginti nuomonę, kad šv. Vincento plunksnai priklauso ir simbolis Quicumque, tradiciškai vadinamas Šv. Atanazo tikėjimo išpažinimu. Iš tiesų, šio teksto stilius labai primena trinitarinius svarstymus „Priminimo“ XIII skyriuje, tačiau minčių dėstymas skiriasi. Šis tikėjimo išpažinimas glausta forma sutraukia pirmųjų visuotinių Bažnyčios Susirinkimų doktriną apie Švč. Trejybę ir Kristaus Įsikūnijimą bei pabrėžia tikėjimo šiomis tiesomis svarbą išganymui. Tai buvo didžiausias IV–VI a. teologų rūpestis, todėl bandyta šį išpažinimą priskirti kone visiems tuo metu rašiusiems Bažnyčios tėvams. Kaip ten bebūtų, jis parašytas lotyniškai apie 430–500 m. tikriausiai Galijoje, pirmąkart iš dalies cituojamas Cezarijaus Arliečio 244-ame pamoksle, o didžiajam tikėjimo gynėjui šv. Atanazui (295–373) priskiriamas tik nuo VIII a.
Šis simbolis yra vienas labiausiai gerbiamų tikėjimo išpažinimų Bažnyčioje. Jau Autun‘o sinodas (apie 670) Prancūzijoje grasindamas bausmėmis įsako šį simbolį visiems dvasininkams išmokti mintinai ir kalbėti jį tikintiesiems po pamokslo. Nuo IX a. lotyniškoje brevijoriaus maldoje jis kalbamas kiekvieną sekmadienį (nuo 1954 m. tik Švč. Trejybės šventės Primoje) bei didžiajame egzorcizme apsėstiesiems išlaisvinti (Romos apeigyne). Taip šis sausokas teologinis tekstas tapo malda ir ginklu prieš šėtoną.
Quicumque vult salvus esse, * ante omnia opus est, ut teneat catholicam fidem:
Quam nisi quisque integram inviolatamque servaverit, * absque dubio in aeternam peribit.
Fides autem catholica haec est: * ut unum Deum in Trinitate, et Trinitatem in unitate veneremur.
Neque confundentes personas: * neque substantiam separantes.
Alia est enim persona Patris, alia Filii, * alia Spiritus Sancti:
Sed Patris, et Fili, et Spiritus Sancti una est divinitas, * aequalis gloria, coeterna maiestas.
Qualis Pater, talis Filius, * talis Spiritus Sanctus.
Increatus Pater, increatus Filius, * increatus Spiritus Sanctus.
Immensus Pater, immensus Filius, * immensus Spiritus Sanctus.
Aeternus Pater, aeternus Filius, * aeternus Spiritus Sanctus.
Et tamen non tres aeterni, * sed unus aeternus.
Sicut non tres increati, nec tres immensi, * sed unus increatus, et unus immensus.
Similiter omnipotens Pater, omnipotens Filius, * omnipotens Spiritus Sanctus.
Et tamen non tres omnipotentes, * sed unus omnipotens.
Ita Deus Pater, Deus Filius, * Deus Spiritus Sanctus.
Et tamen non tres Dii, * sed unus est Deus.
Ita Dominus Pater, Dominus Filius, * Dominus Spiritus Sanctus.
Et tamen non tres Domini, * sed unus est Dominus.
Quia, sicut singillatim unamquamque personam Deum ac Dominum confiteri christiana veritate compelimur: * ita tres Deos aut Dominos dicere catholica religione prohibemur.
Pater a nullo est factus: * nec creatus, nec genitus.
Filius a Patre solo est: * non factus, nec creatus, sed genitus.
Spiritus Sanctus a Patre et Filio: * non factus, nec creatus, nec genitus, sed procedens.
Unus ergo Pater, non tres Patres: unus Filius, non tres Filii: * unus Spiritus Sanctus, non tres Spiritus Sancti.
Et in hac Trinitate nihil prius aut posterius, nihil maius aut minus: * sed totae tres personae coaeternae sibi sunt et coaequales.
Ita ut per omnia, sicut iam supra dictum est, * et unitas in Trinitate, et Trinitas in unitate veneranda sit.
Qui vult ergo salvus esse, * ita de Trinitate sentiat.
Sed necessarium est ad aeternam salutem, * ut Incarnationem quoque Domini nostri Iesu Christi fideliter credat.
Est ergo fides recta, ut credamus et confiteamur, * quia Dominus noster Iesus Christus, Dei Filius, Deus et homo est.
Deus est ex substantia Patris ante saecula genitus: * et homo est ex substantia matris in saeculo natus.
Perfectus Deus, perfectus homo: * ex anima rationali et humana carne subsistens.
Aequalis Patri secundum divinitatem: * minor Patre secundum humanitatem.
Qui, licet Deus sit et homo, * non duo tamen, sed unus est Christus.
Unus autem non conversione divinitatis in carnem, * sed assumptione humanitatis in Deum.
Unus omnino, non confusione substantiae, * sed unitate personae.
Nam sicut anima rationalis et caro unus est homo: * ita Deus et homo unus est Christus.
Qui passus est pro salute nostra: descendit ad inferos: * tertia die resurrexit a mortuis.
Ascendit ad caelos, sedet ad dexteram Dei Patris omnipotentis: * inde venturus est iudicare vivos et mortuos.
Ad cuius adventum omnes homines resurgere habent cum corporibus suis: * et reddituri sunt de factis propriis rationem.
Et qui bona egerunt, ibunt in vitam aeternam: * qui vero mala, in ignem aeternum.
Haec est fides catholica, * quam nisi quisque fideliter firmiterque crediderit, salvus esse non poterit. Amen.
Kas nori būti išganytas, * labiau už viską reikia, kad laikytųsi katalikų tikėjimo.
Kas jo gryno ir nepažeisto nesilaikys, * be abejonės per amžius pražus.
O katalikų tikėjimas yra toks: * kad garbintume vieną Dievą Trejybėje ir Trejybę vienybėje.
Nei sumaišydami asmenis, * nei prigimtį padalindami.
Nes yra vienas asmuo Tėvo, kitas Sūnaus, * kitas Šventosios Dvasios.
Bet ir Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios viena yra dievybė, * lygi garbė, vienodai amžina didybė.
Koks Tėvas, toks ir Sūnus, * tokia ir Šventoji Dvasia.
Nesutvertas Tėvas, nesutvertas Sūnus, * nesutverta Šventoji Dvasia.
Begalinis Tėvas, begalinis Sūnus, * begalinė Šventoji Dvasia.
Amžinas Tėvas, amžinas Sūnus, * amžina Šventoji Dvasia.
Tačiau ne trys amžini, * bet vienas amžinas.
Nei trys nesutverti, nei trys begaliniai, * bet vienas nesutvertas ir vienas begalinis.
Tiek pat visagalis Tėvas, visagalis Sūnus, * visagalė Šventoji Dvasia,
Bet ne trys visagaliai, * o vienas visagalis.
Taip Dievas Tėvas, Dievas Sūnus, * Dievas Šventoji Dvasia.
Bet ne trys Dievai, * o vienas yra Dievas.
Taip Viešpats Tėvas, Viešpats Sūnus, * Viešpats Šventoji Dvasia.
Bet ne trys Viešpačiai, * o vienas yra Viešpats.
Nes kaip krikščioniškoji tiesa mus verčia kiekvieną asmenį išpažinti Dievu ir Viešpačiu, * taip katalikų religija mums draudžia kalbėti apie tris Dievus ar Viešpačius.
Tėvas niekieno nepadarytas, * nei sutvertas, nei gimęs.
Sūnus yra tik iš Tėvo, * ne padarytas, ne sutvertas, bet gimęs.
Šventoji Dvasia iš Tėvo ir Sūnaus, * ne padaryta, ne sutverta, ne gimusi, bet kilusi.
Taigi vienas Tėvas, ne trys Tėvai, vienas Sūnus, ne trys Sūnūs, * viena Šventoji Dvasia, ne trys Šventosios Dvasios.
Ir šioje Trejybėje niekas nėra pirmesnis ar paskesnis, niekas didesnis ar mažesnis, * bet visi trys asmenys yra vienodai amžini ir lygūs.
Kad visame kame, kaip jau anksčiau pasakyta, * būtų garbinama ir vienybė Trejybėje, ir Trejybė vienybėje.
Taigi kas nori būti išganytas, * tegul taip apie Trejybę mano.
Bet būtina amžinajam išganymui, * kad ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus įsikūnijimą ištikimai tikėtų.
Todėl yra teisingas tikėjimas, kad tikėtume ir išpažintume, * jog mūsų Viešpats Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, yra Dievas ir žmogus.
Kaip Dievas, gimęs iš Tėvo prigimties prieš amžius, * o kaip žmogus, gimęs iš motinos prigimties laike.
Tobulas Dievas, tobulas žmogus, * iš protingos sielos ir žmogaus kūno sudarytas.
Lygus Tėvui savo dievyste, * mažesnis už Tėvą savo žmogyste.
Nors yra Dievas ir žmogus, * ne du, bet vienas yra Kristus.
Tačiau vienas ne dievystės virtimu į kūną, * o žmogystės priėmimu į Dievą.
Tiktai vienas, ne prigimčių sumaišymu, * o asmens vienumu.
Nes kaip protinga siela ir kūnas yra vienas žmogus, * taip Dievas ir žmogus yra vienas Kristus.
Kuris kentėjo dėl mūsų išganymo, nužengė į pragarus, * trečią dieną prisikėlė iš numirusių.
Įžengė į dangų, sėdi visagalio Dievo Tėvo dešinėje, * iš ten ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti.
Jam ateinant, visi žmonės turės prisikelti su savo kūnais, * ir turės už savo darbus pateikti apyskaitą.
Ir kurie troško gera, eis į amžinąjį gyvenimą, * o kurie bloga – į amžinąją ugnį.
Toks yra katalikų tikėjimas, * ir jei kuris juo ištikimai ir tvirtai netikėtų, negalėtų būti išganytas. Amen.
