I. Dievo Sūnus buvo atėjęs ant žemės per savo gimimą, idant ją atnaujintų. Tą atėjimą Bažnyčia netrukus minės ir jau ruošias tai šventei per visą šį Advento laiką.
Prisimink, koks buvo pasaulis prieš Žodžiui tapsiant kūnu ir apsigyvensiant tarp mūsų. Atsimink, ką suteikė pasauliui tas Gimimas, kurio karščiausiai laukė visi gerieji Adomo sūnūs. Atsimink vargo gilybę, iš kurios tas Gimimas ištraukė žmonių giminę. Palygink laimingąjį savo likimą su likimu net švenčiausiųjų Senojo Įstatymo vyrų. Jie tiktai geisti tegalėjo pažadėtojo Mesijo; tu jau turi Jį. Patriarchai ir pranašai tik laukė tų didžių malonių, kurias ketino atnešti pasauliui Išganytojas; tu jau esi tų malonių dalininkas. Ar kada dėkojai Dievui, kad leido tau gyventi tais laimingais laikais, kurie prasidėjo Išganytojui atėjus? Mažai kas temoka branginti tą didelę geradarybę!
Pagarbink gimsiantįjį savo Dievą; pažadink širdy džiaugsmingą vilties ir meilės jausmą: netuščiomis rankomis Viešpats pas tave ateina. Ateina padaryti tavyje tokios atmainos, kokią padarė pasaulyje, atėjęs į jį. Ateina apšviesti tavo tamsybės ir atitiesti tavo linkimų, ir laimės tau suteikti. Tik nestatyk Jam kliūčių, kad galėtų Jis padaryti tau visa gera, kaip kad geidžia.
II. Dievo Sūnus dvasiškai ateina į sielas, idant jas pašvęstų ir išganytų. Nieko tau nepadėtų, kad Jėzus buvo atėjęs ant žemės, jeigu tu pats netaptumei Jo atėjimo dalininku. Todėl Jėzus ateina kiekvieno žmogaus sielon, idant joje pažadintų ir kaskart skaistesnę darytų tą malonės gyvybę, kur iš Jo plaukia. Pasakyk, ar ta paslaptis neturėtų suminkštinti net ir kiečiausias širdis?! Dangiškasis Tėvas tegali mylėti tą žmogų, kuris yra panašus į Jo mylimąjį Sūnų. Ir štai maloningasis Išganytojas pats ateina į tave ir permaino tave į save. Tada jau Tėvas ir apie tave gali pasakyti: „Tasai yra mano mylimasis sūnus.“
Adventas yra ypatingos malonės laikas; dabar Jėzus stipriau beldžiasi į žmonių širdis ir, kieno širdy ras sau vietą, toje gims: gims teisingojoje, pastiprindamas joje dvasiškąją gyvybę; gims nusidėjėlio širdy, atitraukdamas ją nuo mirties.
Gerasis Piemuo eina aplankyti ne tik visos kaimenės apskritai, bet ir kiekvienos avies atskirai, ypač tos, kur buvo pražuvusi. Pabusk, mieguistoji siela! Klausyk, jau veikiai ateis tavo Išganytojas! Kiek malonės turtų Jis nešasi!
Jau gal turi savy Išganytoją, jeigu esi malonės padėtyje; bet dar Jo nepažįsti, Juo nesigėri, kaip kad reikėtų. Štai eina Jis pas tave, nešdamas tau karštesnės meilės, pasirengęs tavy naujus padaryti visus daiktus (Apr 21).
O tu, nusidėjėli! Ar taip ir pasiliksi begulįs mirties prieglobstyje? Štai eina pas tave tas, kuris yra pats Gyvenimas. Ir tau ta didelė šventė bus gailestingumo diena; tik daryk, ką įstengi! Pataisyk kelią besiartinančiam Viešpačiui! Puikybės kalnai lai lieka pažeminti; abejojimo ir mažtikėjimo slėniai lai lieka pripildyti!
III. Dievo Sūnus ateis paskutininę dieną teisti viso pasaulio. Negali Bažnyčia nedejuoti, kad kasmet per Kalėdas ne vienas vaikas taip pat abejingai ir nedėkingai priima Dievo Sūnų, kaip anie Betliejaus gyventojai. Jėzaus tėvai negavo vietos keleivių namuose. – Visais būdais Bažnyčia stengias pažadinti kiekvieną, kad karščiausia širdimi priimtų Išganytoją. Visas savo apeigas tuo laiku pripildo maldingų į Dievą šaukimų, gailesčio vaitojimų, karštų šv. Pauliaus žodžių drauge su Izaijo balsu, su Jono Krikštytojo raginimais ir su paties Kristaus pamokomis. Savo kunigams liepia visa tai aiškinti ir skelbti žmonėms. Baugina sąžines Paskutiniojo Teismo baisumu ir lyg sako kiekvienam: „Išsirink, ko nori: ar Dievo gailestingumo, ar teisingumo? Ar beveliji priimti tylų Avinėlį, kuris ateina nuodėmių atleisti, ar paskiau susitikti su smarkiu Liūtu, kuris ateis keršyti?“
Jeigu dabar su meile priimsi tą, kuris prakartėlėje duoda tau graudingų savo meilės ženklų, ne tik Jo nebijosi, kai ateis teisti gyvųjų ir mirusiųjų, bet dar tapsi Jo garbės ir linksmybės dalininku. Bet bėda tau, jeigu nepasinaudosi dabar Jo apsilankymu! Už tai, kad dabar uždarai savo širdį tam dieviškajam Kūdikėliui, verkiančiam dėl tavęs prakartėlėje, tuomet gal šauksi be vilties: „Kalnai, kriskite ant manęs! Kalvos, uždenkite mane!“ Prižadėk tad šiandieną, jog taip gyvensi per šį Adventą, kaip trokšta Bažnyčia: pamąstyk apie savo sielos reikalus, apsimazgok Atgailos sakramente, padaryk tiesius takus, kurie veda pas tave. Neilgai trukus Viešpats atsistos prie tavo durų ir belsis, kad įleistumei. O tu tik klausyk, o išgirdęs atidaryk savo sielos duris ir karščiausiai kviesk brangiausiąjį Svečią, kad įeitų!
