Baudžiamosios pratybos, kurios pirmiausiai liečia žmogaus kūną, jausmus ir palinkimus, o taipgi išvidinių sielos galių protingą sutvarkymą, yra tai veiksmų eilė, kurių pagalba žmogus stengiasi savo kūno pojūčius ir sielos galias, kiek jie yra leistini, paduoti teisingo protavimo ir tikėjimo reikalavimams. Apsimarinimo pratybos apima ne vien kūno pojūčius, stengiantis juos suvaldyti, bet šventųjų gyvenimai parodo, kad ir dorybėse aukštai pakilusioms sieloms tosios pratybos yra labai reikalingos ir naudingos, kad atgailos dvasią, išvidinį susitelkimą ugdžius, kad tobulybėje nuolatos pažangą darius, nežiūrint, kokiame dorybės laipsnyje yra siela.
Todėl baudžiamosios pratybos yra ne vien pradedančiųjų gera priemonė, bet taipgi yra gera bendroji priemonė į tobulybę.
Čia nekalbėsime apie bendrąjį pojūčių sutvarkymą, jų suvaldymą ir apmarinimą, bet apie baudžiamąsias kūnui pratybas, tokias kaip pasninkas, kietas guolis, budėjimai, nakties metu maldos, ašutinės ir t. t.
[…]
Ar tie savo kūno varginimai yra žmogui naudingi ir reikalingi? Taip. Kodėl? Nes tai yra tikros priemonės aukštam tikslui, kad siela valdytų kūną, o ne kūnas sielą; kitaip, kad žmogaus palinkimas į visokeriopą lepumą netrukdytų dvasiai tobulėti. Išganytojas davė mums tuo reikalu nurodymų savo pavyzdžiu. Jisai pasninkauja tyruose keturiasdešimt dienų ir naktų (Mt 4, 2). Apie save kalba: „žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“ (Mt 8, 20), „jis išėjo į kalną melstis ir praleido naktį maldoje Dievui“ (Lk 6, 12).
Ką bekalbėti apie Išganytojo kančią, kurią pasiėmė laisvu noru? Jisai plakamas, erškėčiais vainikuojamas, kalamas prie kryžiaus ir galutinai: „vienas kareivis atvėrė jam ietimi šoną, ir tuojau išėjo kraujo ir vandens“ (Jn 19, 34).
Išganytojo kentėjimų prasmę ir apsimarinimų vertę gerai suprato tikrieji Jėzaus Kristaus mokiniai – Šventieji. Jie plačiai naudodavosi šiomis priemonėmis tobulėti, gryninti savo sielos veidą, kilti prie karščiausios Dievo meilės. Popiežius Benediktas XIV sako, jog išėmus kankinius, nei vienas nėra pripažintas šventuoju, kuris nesinaudojo baudžiamomis save priemonėmis tobulėti.
Visi gerai supranta, jog be smarkios kovos negalima turėti garbingos pergalės, kad be vargų, atsižadėjimų, apsimarinimų negali būti didelių darbų.
Baudžiamosios pratybos mums yra naudingos šiais atžvilgiais:
1. Privalome atsilyginti už savo gyvenimo nuodėmes. Tą padaryti galime vien atgailodami, sulig Joelio pranašo žodžiais: „Sugrįžkite prie manęs, sako Viešpats, visa savo širdimi, ašarodami ir verkdami“ (Jl 2, 12); arba kaip mokina apaštalas: „darykite atgailą ir grįžkitės, kad jūsų nuodėmės būtų išdildytos“ (Apd 3, 19).
2. Kūno palinkimus turime apgalėti, pavergti mūsų dvasios valdžiai šv. Pauliaus pavyzdžiu: „aš baudžiu savo kūną ir stengiuos pavergti“ (1 Kor 9, 27).
3. Mūsų dvasinio gyvenimo pulsas – tai malda. Apsimarinimo pratybų dėka padarome našesnę ir sėkmingesnę savo maldą: „gera yra malda su pasninku“ (Tob 12, 8), sako Šv. Raštas. Apaštalai panašiai darė. Skaitome: „pastatę jiems kiekvienoje bažnyčioje kunigų ir pasimeldę su pasninku, jie pavedė juos Viešpačiui“ (Apd 14, 22).
4. Užsitarnauti Viešpaties Dievo suraminimų, dvasinių paguodų galime jų neieškodami sutvėrimuose: „palaiminti, kurie liūdi...“ (Mt 5, 5), būtent dėl įvykstančio piktumo, blogumo pasaulyje.
5. Apsimarinimu pergalimi priešai. „Aš gi, kuomet man buvo įkyrūs, apsivilkdavau ašutinę (Ps 34), sako Dovydas. Piktoji dvasia ir jos pagundos apgalimos pamaldžiųjų budėjimais, maldomis ir pasninkais, laisvai pasirinktu neturtu, gailestingumu ir nusižeminimu, ypač gi karštąja Dievo meile, mokina Šv. Antanas Abatas (sausio 17 d. Brev.).
6. Apsimarinimais teikiame Viešpačiui Dievui mistinę auką visos mūsų prigimties, kaip moko Tautų Apaštalas: „broliai, dėl Dievo gailestingumo, parodykite savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui tinkamą auką; tai bus jūsų protingas tarnavimas“ (Apd 12, 1).
7. Skausmų ar sunkumų sau sudarydami sekame kenčiantį Jėzų, laisvu noru Jo kančioje bendraudami: „džiaugiuos kentėjimais už jus ir, ko Kristaus kančioms netenka, tai aš papildau savo kūne“ (Kol 1, 24), sako šv. Paulius Apaštalas.
8. Baudžiamosios pratybos paruošia žmogų prie gero apmąstymo, įžvelgiančio stebėjimo (kontempliacijos), prie vienybės su Viešpačiu Dievu, kaip moko daug šventųjų.
9. Apsimarinimai padaro tai, jog tinkamiau ir sėkmingiau apaštalaujame: „visame parodykime save, kaip Dievo tarnus, didele kantrybe sielvartuose, varguose, suspaudimuose, darbuose, budynėse, pasninkuose, nekaltybe, išmintimi, romumu, meilumu, šventąja Dvasia ir neveidmaininga meile, tiesos žodžiu, Dievo jėga, teisybės ginklais dešinėje ir kairėje, garbėje ir negarbėje, kuomet piktai ar gerai apie mus kalba, laikomi suvedžiotojais, tačiau tiesakalbiai, nepažįstamais, tačiau žinomi; laikomi mirštančiais, nors mes dar esame gyvi; kaipo nuplakti, tačiau neužmušti, kaipo nuliūdusieji, tačiau visuomet linksmi; kaipo beturčiai, bet kurie daugelį daro turtingais; kaipo nieko neturintieji, tačiau viską turintieji.“ (2 Kor 6, 4-10)
Tam visam reikalinga didelė kantrybė, savęs pergalėjimas, atsižadėjimas, žodžiu, apsimarinimas.
Išsilepinę žmonės nemėgsta apsimarinimų, jie pradeda išsikalbinėti, kad dabar jau kitokie laikai, kitokie žmogaus reikalai, daugiau žmogus reikalauja patogumų ir jais naudojasi. Be abejo, materialinę pažangą imant, visa tai tiesa, bet netenka pamiršti, jog dėlei materialinės žmogaus pažangos nei kiek nesumažėjo žmogaus pageidimai, nei kiek nepasikeitė siekiamasis dangus, amžinoji laimė; pasiliko tie patys Kristaus įsakymai. O šventųjų turi ne vien senovės laikai, bet ir mūsų amžius. Jų skaidrus spindėjimas, išprašomos ir gaunamos per jų užtarimą malonės traukia, lenkia mūsų širdį prie jų, Kristaus karžygių. Kas šiandien nežino šv. Teresės, Jėzaus Mažosios Gėlelės, gerumo. O visgi ji tą šventumą pasiekė ne lengvu būdu, o sunkiu, erškėčiuotu, sopulingu keliu.
Sąlygos ir įvykdymas
Kaip kiekvienas geras darbas, kad jisai būtų mums nuopelningas, reikalauja iš mūsų grynos, geros intencijos ir gero įvykdymo pasiimto darbo, juo labiau apsimarinimai turi pasižymėti tyrąja intencija patikti Viešpačiui Dievui ir turi būti vykdomi protingai. Šv. Tėvas Benediktas XIV moko: „kūno baudimai nėra dorybės, bet priemonės, siekiant dorybės, užtat turi būti tvarkingai naudojami“ (De serv. Dei beatif. C. 29, n. 1). Šv. Paulius Apaštalas ragina teikti tinkamą Dievui auką: „parodykite savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui tinkamą auką; tai bus jūsų protingas tarnavimas Dievui“ (Rom 12, 1).
Sekančios sąlygos statomos, kad apsimarinimai būtų protingi:
1. Apsimarinimai neturi aiškiai kenkti sveikatai, kaip įspėja šv. Teresė (Moradas 1. c. 2 n. 16).
2. Neturi kliudyti nei luomo, nei prisiimtų pareigų išpildymui, moko šv. Tomas (Quodl. 6 a. 18).
3. Kad būtų daromi slaptomis, jei nėra bendrijos nuostatų ar viešojo papročio priimti, būtent, kad išvengus ypatiškumų ir tuščios garbės, kaip sako šv. Bernardas (Sermo 1 in Dom. 6. p. Pent.).
4. Iš kitos pusės siela lai nebūna per daug baiminga, kad dėlei mažmožių ar kūno silpnumo galėtų apleisti tuos apsimarinimus arba jų vykdyme apsileisti, sako šv. Teresė (Mor. III. c. 2.).
5. Reikia vadovautis klusnumu, ar sulig Vienuolijos nuostatų, ar dvasinių knygų rašytojų mokslu, kad būtų galima padidinti apsimarinimų nuopelningumą ir išvengti apsigavimų.
Iš to seka tokios taisyklės gyvenimui:
1. Dorybes mylėdamas ir jose norėdamas pažangos padaryti asmuo tegul nutaria panaudoti kūną varginančias priemones, savęs baudimus, bet protingai pasirinktas ir su tvarka.
2. Apsimarinimas lai nebūna tikslas, o priemonė siekti tikslo. Ne dėl to imamės save varginti, kad nuvargti, bet vargstame, kad dorybėse pažangą padarytume. Negali savęs laikyti šventu tas, kuris dar mato, jog jam reikalinga tų pratybų. O tai jau visą savo gyvenimą.
3. Apsimarinimų norą savo pamaldume tegul taip sutvarko, kad ką nors iš jų sau pasirinktų įgyvendinti.
4. Negalima nei per ilgai miegoti, nei būtinai reikalingą poilsiui laiką trumpinti. Šiuo atžvilgiu tegul nesikėsina pasiekti viską, ko yra pasiekę kai kurie šventieji.
5. Turi vengti sužalojimų, kraujo praliejimo, nebent kitokia būtų aiškiai parodyta Dievo valia. Plakimosi priemonės neturi sužeisti kūno.
6. Ašutinės ar retežėlių tegul nenešioja ilgas valandas.
7. Negalima leisti vaikams ar mažakraujams pasninkauti, bet galima patarti protarpiais susilaikyti nuo kai kurių nereikalingų valgių, pvz., nuo saldumynų.
8. Kiek galima savyje ugdyti apsimarinimo dvasią net smulkiais dalykėliais, pvz., atsisakant nuo skanesnio kąsnio ar dailesnio daikto kitų naudai.
9. Visi privalėtų rūpintis pažangą tobulybėje daryti, jungiant minėtus apsimarinimus su nuoširdžia malda.
