1. Didelis Dievo gailestingumo nusidėjėliams įrodymas yra išpažinties sakramentas. Jei Dievas būtų pasakęs, kad nuodėmes mums atleis tik per krikštą, o tų nuodėmių, kurios per nelaimę bus padarytos po šio sakramento priėmimo – ne, oi, kiek daug krikščionių tikrai eitų į pražūtį! Tačiau Dievas, žinodamas mūsų didžiulį varganumą, įsteigė kitą sakramentą, kuriuo mums atleidžiamos nuodėmės, padarytos po krikšto. Tai išpažinties sakramentas. Štai kaip kalba Evangelija: Praėjus aštuonioms dienoms po prisikėlimo Jėzus pasirodė savo mokiniams ir tarė jiems: ramybė jums. Kaip dangiškasis Tėvas siuntė mane, taip ir aš jus siunčiu, t. y. dangiškojo Tėvo man suteikta galia daryti visa, kas gera sielų išganymui, tą pačią galią suteikiu ir jums. Tada Išganytojas kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite – sulaikytos.“
Visi supranta, kad žodžiai „sulaikyti ar nesulaikyti“ reiškia duoti ar neduoti išrišimą. Tai didžioji galia, Dievo suteikta apaštalams ir jų įpėdiniams teikiant šventuosius sakramentus. Iš šių Išganytojo žodžių kyla šventųjų tarnautojų pareiga išklausyti išpažintį, o taip pat ir krikščionių pareiga išpažinti savo kaltes, kad jie žinotų, kada duoti ar neduoti išrišimą, kokį patarimą duoti, kuris padėtų ištaisyti padarytas skriaudas, trumpai tariant, duoti visus tėviškus patarimus, kurie, jų manymu, yra būtini, kad būtų ištaisytos praeito gyvenimo nuodėmės ir ateityje jos nepasikartotų.
2. Taip pat išpažintis nebuvo praktikuojama tik tam tikru metu ir tam tikroje vietoje. Kai tik apaštalai pradėjo skelbti Evangeliją, netrukus buvo pradėtas praktikuoti Atgailos sakramentas. Skaitome, kad, šventajam Pauliui pamokslaujant Efeze, daug tikinčiųjų, kurie jau buvo priėmę tikėjimą, atėjo prie apaštalų kojų ir išpažino savo nuodėmes. Confitentes et annunciantes actus suos (Apd 19, 18). Nuo apaštalų laikų iki dabar visada buvo laikomasi šio nuostabaus sakramento praktikos. Katalikų Bažnyčia visais laikais eretikais vadino tuos, kurie drįso neigti šią tiesą. Joje taip pat neatsirado nė vieno, kuris galėtų jos atsisakyti. Turtingi ir vargšai, tarnai ir šeimininkai, karaliai, monarchai, imperatoriai, kunigai, vyskupai, net pontifikai – visi jie turi atsiklaupti prie šventojo tarnautojo kojų, kad gautų atleidimą už tas kaltes, kurias padarė po krikšto.
Bet, deja, kiek daug krikščionių retai pasinaudoja šiuo sakramentu arba piktnaudžiauja juo! Vieni išpažintį atlieka be tyrimo, kiti išpažįsta abejingai, be gailesčio ar be intencijos, treti išpažinties metu nutyli svarbius dalykus arba nevykdo išpažinėjo nustatytų įpareigojimų. Jie paima švenčiausią ir naudingiausią dalyką, kad panaudotų jį savo pačių pražūčiai. Šventoji Teresė turėjo baisią viziją. Ji matė, kad sielos krenta į pragarą kaip sniegas žiemą nuo kalnų viršūnių. Išsigandusi šio apreiškimo, ji paprašė Jėzaus Kristaus paaiškinimo ir gavo atsakymą, kad tie žmonės eina į pražūtį dėl blogų išpažinčių, kurias buvo atlikę gyvenime.
3. Drąsos, krikščionys, pasinaudokime šiuo gailestingumo sakramentu, bet pasinaudokime juo tinkamai nusiteikę. Prieš tai kruopščiai ištirkime savo kaltes, išpažinkime jas visas, tiek lengvas, tiek tikrai sunkias, tiek abejotinas, tiek neabejotinas, kiek jas žinome, bet su dideliu gailesčiu, kad jas padarėme; pasižadėkime ateityje daugiau jų nedaryti. Tačiau visų pirma parodykime savo išpažinties vaisius pagerindami savo gyvenimą. Dievas Evangelijoje sako, kad pagal vaisius galima pažinti medžio gerumą, taip ir pagal mūsų gyvenimo tobulėjimą paaiškės mūsų išpažinčių gerumas ar bevertiškumas: ex fructibus eorum cognoscetis eos (Mt 7, 20).
Pavyzdys: Jaunuolis iš Monmirailio miestelio Prancūzijoje iki penkiolikos metų gyveno kaip krikščionis, kol jam atsitiko nelaimė – jis susidėjo su blogais draugais. Blogos kalbos ir blogų knygų skaitymas įstūmė jį į netikėjimo ir laisvamanybės bedugnę. Jo tėvai stengėsi jį palenkti geriems jausmams, bet, nepavykus to padaryti, 1839 m. gruodžio 8 d. (Nekaltojo Prasidėjimo vakarą) nuėjo į bažnyčią ir pavedė jį maldoms tų, kurie pasišventę Nekaltajai Marijos Širdžiai. Tą patį vakarą, kai buvo užtartas, jaunuolis grįžo namo ir nieko nesakęs, priešingai nei įprastai, nuėjo ilsėtis. Jis negalvojo apie Mariją, bet Ji galvojo apie jį.
Gruodžio 10 d., beveik visiškai išsekęs, jis pašaukė tėvą ir pasakė: „Tėveli, esu nelaimingas ir labai kenčiu, jau trisdešimt šešios valandos, kai negaliu nei valgyti, nei miegoti. Esu piktas, liūdnas ir nebežinau, ką sakyti ar ką daryti; manau geriau būtų, jei nueičiau pas vikarą.“ Jis išėjo, nuėjo pas vikarą ir, pilnas sąžinės graužimo, maldavo išklausyti jo išpažinties. „Prašau, – kreipėsi jis į vikarą, – kad tuoj pat išklausytumėte mano išpažinties. Daugiau nebegaliu gyventi šioje būklėje!“ Parapijos kunigas jį pagyrė, paguodė ir netrukus išklausė jo skausmingą išpažintį. Gavęs išrišimą, jis netrukus pajuto, kad jo širdį užplūdo tokia paguoda, kad jis nebegalėjo jos savyje sulaikyti. Grįžęs namo, jis atskleidė tėvui gautą malonę ir rojaus ramybę, kuria mėgaujasi. Jam tik neišėjo iš galvos atsiprašyti tų, kuriuos jis savo nusikaltimais išvedė iš kelio. Kupinas krikščioniškos drąsos, nekreipdamas dėmesio į tai, ką pasakys jo buvę bičiuliai, jis papasakojo, kas jam nutiko, kokią paguodą pajuto po išpažinties, ir padėjo jiems, kiek jam buvo žinoma, patiems pasiruošti sąžinės tyrimui. Trumpai tariant, šis naujas Marijos gailestingumo „laimikis“ pasielgė taip, kaip pasielgė atgailaujantis Dovydas, kai, norėdamas atlyginti už padarytą skandalą, stengėsi laimėti sielų Dievui. Docebo iniquos vias tuas (Ps 51, 15).
Trumpa maldelė: Iš Dievo išmelsk man, o meilės Motina, tikrą gailestį už nuodėmes!
