Pirmąsias dvi dalis rasite čia ir čia.
Pamokslas sakytas Kaune 2018 m. birželio 17 d.
Brangūs tikintieji,
Šio sekmadienio evangelijoje skaitome apie didelį žuvų valksmą ‒ gausų Simono Petro laimikį. Viena iš tų žodžių prasmių yra dvasinė. Pirmiausia Jėzus moko netoli kranto iš valties, paskui sako: „Irkis į gilumą ‒ Duc in altum.“ „Altum“ gali reikšti ir gilumą, ir tolumą, ir aukštį. Kitaip tariant, „vesk savo sielą į aukštybes, ten, kur yra dvasiniai dalykai“. Tik tada, kai Petras nutolsta nuo kranto, jis, nepaisant to, kad kiaurą naktį vargo ir nieko nepešė, staiga sugauna didžiulę daugybę žuvų, kad net tinklai trūkinėja. Panašiai ir mes, kai nutolstame nuo kranto, nuo žemiškų dalykų ir pakylame Dievo link, kai paklausome Jėzaus raginimo „Duc in altum ‒ irkis į gilumą“, tai, kas anksčiau mums buvo didžiausias vargas, tos dvasinio gyvenimo pastangos, staiga atneša daug vaisių ir mes gauname Dievo malonės lobį.
Būtent toks yra maldos poveikis. Mes vėl kalbame apie maldą ‒ pagrindinį dvasinio gyvenimo veiksmą. Pirmiausiai pagalvokime, kad visa gamta aplink mus tobulai atlieka Dievo garbinimo pareigą. Ji pačiu savo buvimu nesąmoningai meldžiasi. Matome augančius medžius, lauko žoles, paukščius, saulės šviesą, žvaigždes ir manome, kad tai kažkoks savitikslis gamtos gyvenimas, kažkokie akli gamtos dėsniai, neturintys jokių tikslų, jokios aukštesnės prasmės. Tačiau tikėjimas mums sako, kad Dievas viską sutvėrė savo didesnei garbei. Viskas tam tikra prasme įtraukta į išganymo darbą, kaip sako apaštalas Paulius: „Visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina.“ Visa kūrinija, vien tuo, kad yra Dievo kūrinys, Jį garbina. Taigi visa, ką Dievas sutvėrė, yra Jo didesnei garbei. Visi neprotingi kūriniai pačiu savo egzistavimu skelbia Kūrėjo garbę. Galime sakyti, kad tam tikra prasme visa gamta be perstojo meldžiasi. Jeigu medis kelia šakas į viršų, jis šlovina Tą, kuris jam duoda lietų ir šviesą. Jeigu paukštis čiulba, jis gieda Tam, kuris jį kasdien maitina.
Toks gamtos stebėjimas įkvepia šv. Pranciškų, ir jis tarsi įsijungia į šitą gamtos maldą. Žinome jo himną saulei, kuriuo jis su visais tvariniais šlovina Dievą. Arba pranašo Danieliaus knygoje yra nuostabi trijų bernelių giesmė. Tie jaunuoliai buvo Babilono karaliaus įmesti į krosnį. Jie susidūrė su ugnies elementu, kuris naikina, kuris atrodo destruktyvus, tačiau jiems nepakenkia, ir jie kartu su ta ugnimi garbina Dievą. Tą trijų bernelių giesmę kunigas kalba kaip padėką po šv. Mišių aukos:
„Šlovinkite Viešpatį, visi Viešpaties kūriniai, garbinkite ir didžiai aukštinkite Jį per amžius.
Šlovinkite Viešpatį, saule ir mėnuli, <...> lietūs ir rasa, <...> ugnie ir kaitra, <...>
šalti ir karšti, <...> rasa ir pūga, <...> šalna ir vėsuma, <...> lede ir sniege, <...>
galiausiai šlovinkite Viešpatį, banginiai ir visa, kas plaukioja vandenyse, <...> padangių paukščiai, <...>
visi žvėrys ir galvijai ir t. t.,
garbinkite ir didžiai aukštinkite jį per amžius.“
Tai viena nuostabiausių Senojo Testamento maldų. Tai yra lyg visos tvarinijos šeimininko, karaliaus ‒ žmogaus susivienijimas su tuo milžinišku šlovinimo choru, kurį sudaro visi tie žemesnieji kūriniai, tie banginiai, padangių paukščiai, taip pat tie, regis, priešingi elementai: lietūs, rasa, ugnis, kaitra, šaltis, karštis ir t. t. ‒ visa tai, visomis tomis savo priešingomis savybėmis garbina ir šlovina Viešpatį. Kiekvienas gyvūnas, augalas, akmuo tuo būdu atlieka maldos pareigą. Tai yra sugėdinimas žmogui, kuris yra apdovanotas protu, Dievo pažinimu, malone, labiausiai įpareigotas nuolatos ir be perstojo melstis, tačiau to nedaro.
Luko evangelija, 18 skyrius: „Reikia visuomet melstis ir nepaliauti.“ Maldą mes dažnai vienpusiškai suvokiame kaip vien prašymą ir dėkojimą, ir pamirštame, jog svarbiausias maldos aktas yra garbinimas. Jeigu mums nieko netrūksta, manome, kad nereikia varginti Dievo, ir nebesimeldžiame. „Jei ko nors man truks, pasimelsiu, o dabar kam čia trukdyti Dievą.“ Arba jeigu gauname kokią nors malonę, mandagiai padėkojame ir nebetrukdome Dievo ilgomis padėkomis. Tuomet Dievas nutolsta, mes tik retkarčiais į Jį kreipiamės kaip į kokį geradarį, bet tolimą kaimyną. Tai yra maldos nesupratimas. Šventieji manė kitaip. Jie ragino maldą suvokti kaip kai ką gyvybiškai svarbaus, todėl lygino maldą su maistu, su kvėpavimu, kurie teikia sielai gyvybę.
Vienuoliai benediktinai maldą vadino „Opus Dei“, t. y. Dievo darbu. Jie kasdien daug valandų praleisdavo bendrai ir pavieniui melsdamiesi. Jei mes kasdien ką nors įdomaus dirbtume ir staiga to mėgstamo darbo nebeliktų, imtume nuobodžiauti. Taip ir vienuolių „Opus Dei“ yra malda.
Taigi malda yra nuolatinė veikla, ne išimtis, ne šventinis pyragas, o kasdienė duona. Mūsų išganymas yra pelnomas kasdien, kiekvieną valandą. Reikia visą dieną, nuo ryto iki vakaro, sieti save su Tuo, iš kurio gauname viską, ką turime, ką galime, ką patiriame kiekvieną dieną. Rytų Bažnyčia tai suprato pažodiškai. Nuolatinę maldą nuo seno praktikavo ne tik vienuoliai, bet ir pasauliečiai. Tai yra vadinamoji „Jėzaus malda“. Ji kartojama nuolatos, paverčiant ją tarsi antru sielos gyvenimu. Mintys nepaliekamos tuščiam klaidžiojimui.
Pas mus seminarijoje Caickofene, kur teko studijuoti, kartu mokėsi vienuoliai redemptoristai. Jie duodavo mums daug vienuoliško pamaldumo pavyzdžių. Prie savo juostos turėjo ilgą rožančių ir stengdavosi visada, pasitaikius laisvai akimirkai, kalbėti Rožančiaus maldą ‒ eidami, važiuodami ar ko nors laukdami. Taip jie per dieną sukalbėdavo daug Rožančiaus paslapčių, nuolatos vienydavosi su vienomis ar kitomis paslaptimis.
Taigi reikia visuomet melstis ir nepaliauti. Tai yra idealas. Apaštalas Paulius tesalonikiečiams rašo: „Be pertraukos melskitės.“ Turime melstis ryte ir vakare, prieš ir po valgio, prieš darbą ar kelionę, patirdami sunkumų ar pagundų, dėkodami už, regis, kasdieniškus dalykus. Niekas negali pasiteisinti, kad negali melstis, nes yra prislėgtas darbų ar pareigų. Kaip tik tie darbai, pareigos ir rūpesčiai yra proga maldai. Pavyzdžiui, šv. Zita buvo tarnaitė. Kartu su kitomis tarnaitėmis ji turėdavo visą dieną bėgioti ir rūpintis tūkstančiais dalykų, bet nuolat joms kartodavo: „Tegul jūsų rankos bus prie darbo, o širdis pas Dievą.“ Visuose rūpesčiuose ji melsdavosi. Galime dirbti, bet kiekvieną darbą pradėkime ir baikime su Dievu. Galime viską daryti antgamtinėje dvasioje, kaip tam tikrą antgamtinę auką.
Vėlgi korintiečiams apaštalas Paulius rašo: „Ar valgote ar geriate, ar ką kita darote, visa darykite Dievo garbei.“ Taigi visi kasdieniai, iš pažiūros banalūs darbai turi būti susieti su Dievu. Ekleziasto knygoje skaitome: „Išminčius auštant pakelia savo širdį prie Viešpaties, kuris jį padarė, ir meldžiasi Aukščiausiojo akivaizdoje.“ Taigi nuo pat ryto pašvenčia tą dieną Dievui. Taip pat vakare padėkojame už visa tai, ką gavome. Kiekvieną dieną ir naktį, mūsų kūno ir sielos likimas yra Dievo rankose. Nuo Dievo valios priklauso viskas: ar atsikėlęs žmogus išliks sveikas, ar sulauks vakaro, ar ne. O vakare užmigęs – ar atsikels iš ryto, ar neatsikels, nes yra priežodis: „Miegas yra mirties brolis“.
Nuo Dievo priklauso, ar pasiseks kasdienės mūsų pareigos. Psalmėse skaitome: „Jei Viešpats nestatys namų, veltui darbuojasi tie, kurie juos stato.“ Veltui darome kažkokius savo darbus, jeigu jų nedarome kartu su Dievu, jeigu tai neatitinka Dievo valios, jeigu tiems darbams nėra Dievo palaimos. Ypač nuo Dievo priklauso kiekviena malonė. Krikščioniui dieną ir naktį reikia Dievo malonės, kad įveiktų įvairias pagundas, kad laikytųsi įsakymų, kad išvengtų nuodėmių, kad gautų nuopelnų. Taigi visi tie dvasinio gyvenimo elementai visiškai priklauso nuo malonės, o malonės gavimas priklauso nuo maldos. Tai ir yra nepertraukiama, nuolatinė malda ‒ mūsų gyvenimo susiejimas su Dievu.
Vis dėlto kartais reikia palikus savo kasdienius užsiėmimus specialiai atsidėti maldai. Reikia jai specialiai skirti laiko. Tai rodo paties Kristaus pavyzdys. Nors jis visada mintyse buvo susivienijęs su savo dangiškuoju Tėvu, keldavosi auštant ir eidavo į nuošalią vietą melstis, kaip tai skaitome evangelijose. Jis skirdavo specialų laiką maldai. Kartais praleisdavo visą naktį besimelsdamas. Tai yra asmeninė malda.
Taip pat reikia prisiminti bendruomeninę maldą. Turime skirti laiko maldai kartu su kitais, kartu su Bažnyčia. Bendruomeninė malda pakylėja maldą į visai kitą lygmenį. Jeigu meldžiamės keliese, jau meldžiamės kaip Bažnyčios nariai. Jėzus Kristus aiškiai pažadėjo: „Jei du susitars žemėje ko nors melsti mano Tėvo, kuris yra danguje, jiems tai padarys. Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų.“ Šv. Tomas Akvinietis moko, kad neįmanoma, jog bendra malda neišprašytų to, ką galima išmelsti, t. y. kas atitinka Dievo valią ir apvaizdą. Taigi bendra malda turi tokią beribę galią todėl, kad yra susieta su Bažnyčia. Jeigu vyras ir žmona, tėvai ir vaikai kartu sukalba savo ryto ar vakaro maldas, jie iš tikrųjų gauna tas malones visai šeimai. Taip pat pasikeičia jų tarpusavio santykiai, atmosfera namuose. Tada šeima būna ne vien kaip natūralus žemiškas gyvenimas kartu, tam tikrų dalykinių ar grynai jausmingų ryšių palaikymas. Ji tampa vieta, kur šeimos nariai yra pašventinami. Būtent tą šventumo elementą įneša tos paprastos šeimos maldos. Garbinti Dievą turi visa šeima, kaip atskiras vienetas, o ne tik jos pavieniai nariai. Tai nėra privatus pavienių tikinčiųjų dalykas. Vėliau iš tos šeimos išeina parapija, bažnyčia, visa žmonių visuomenė. Visos visuomenės dalys turi pareigą garbinti Dievą.
Prisiminkime, ką pamaldusis Tobijas Senajame Testamente sakė savo sūnui: „Visą laiką šlovink Dievą ir prašyk Jį, kad vestų tavo kelius.“ Visas mūsų laikas, kiekviena diena yra Dievo dovana. Taigi visas tas laikas turi būti Dievui atgal ir atiduodamas, tam tikru būdu pašventinamas. Tai mes darome per maldą, per bendruomeninę ir asmeninę maldą, per specialiai pašventintą laiką maldai, taip pat per maldos įpynimą į visus mūsų kasdienius reikalus. Tuo būdu malda iš tikrųjų įgauna visagalybę pritraukti mums malonę, per kurią galiausiai pasieksime išganymą amžinybėje. Amen.
