Kun. Pijus Kirvelaitis   Publikuota iš: „Katalikų dorovės mokslas: vadovėlis aukštesniajai mokyklai“ (Marijampolė: Marijonų spaustuvė, 1929), p. 40-41
Dievo garbinimo reikalingumas

Dievo garbinimo sąvoka, garbinimo ypatumai

Žmogus iš prigimties yra linkęs didžius savo įsitikinimus bei jausmus reikšti ir rodyti atitinkamais veiksmais. Panašiai ir savo dieviškąsias dorybes: tikėjimą, viltį, meilę – žmogus nesitenkina tik jas turėdamas, bet stengiasi dar išreikšti bei parodyti tam tikrais veiksmais. Tais veiksmais žmogus duoda Dievui pagarbą, pripažįsta Jį visa ko Kūrėju ir aukščiausiuoju Valdovu. Dėl to tie veiksmai ir gavo Dievo garbinimo (kulto) vardą. Kada žmogus įsigyja nuolatinį įpratimą veikti šios rūšies veiksmus, jis įsigyja Dievo garbinimo dorybę.

Dievą garbinti galime įvairiausiais veiksmais. Jie gali būti grynai išvidiniai, pavyzdžiui, mąstymas apie Dievo tobulumą. Išvidinis garbinimas gali būti reiškiamas žodžiais arba kitokiais išoriniais veiksmais; tada bus išorinis garbinimas. Išorinis garbinimas gali būti privatus, kada žmogus pats vienas Dievą garbina, arba viešas, kada Jį garbina drauge su kitais žmonėmis.

Koks turi būti Dievo garbinimas, kokių jis privalo ypatumų – yra nurodęs pats Išganytojas. „Tikri garbintojai garbins Tėvą dvasioje ir tiesoje; nes ir Tėvas ieško tokių garbintojų. Dievas yra dvasia, ir jo garbintojams reikia garbinti dvasioje ir tiesoje“ (Jn 4, 23). Iš šių Kristaus žodžių matyti, kad Dievo garbinimas turi eiti iš gilumos žmogaus dvasios ir būti nuoširdus. Šaltą bedvasį garbinimą jau Senojo Įstatymo pranašai smerkė: „Kadangi šita tauta artinasi savo burna ir garbina mane savo lūpomis, jos gi širdis toli nuo manęs, todėl... išmintis pražus jos išmintingiesiems ir gudrumas bus paslėptas nuo jos gudriųjų“ (Iz 29, 13). Dar griežčiau tokį bedvasį garbinimą smerkė Viešpats Jėzus; fariziejams nuolat jį prikaišiojo.

Išorinio garbinimo reikalingumas

Nors svarbiausias Dievo garbinimo ypatumas yra tas, kad jis eitų iš širdies, būtų nuoširdus, nereikia manyti, kad išorinis garbinimas yra be vertybės ar nereikalingas. Žmogus yra Dievo kūrinys ne tik dvasios, bet ir kūno atžvilgiu. Dėl to reikia, kad žmogus visomis savo dvasios ir kūno galiomis Jį garbintų.

Ir pats Viešpats Jėzus savo pavyzdžiu bei mokslu rodo išorinio garbinimo reikalingumą. Per šventes Jis eidavo į bažnyčią, ir vesdavosi savo mokinius (Mt 21, 12, Lk 4, 16). Be to, Jis įstatė šv. Mišių auką, Sakramentus. O tai yra išorinio garbinimo dalykai. Jėzaus Kristaus mokslo aiškintoja bei vykdytoja Bažnyčia yra gražiai tą išorinį garbinimą sutvarkiusi ir visiems savo nariams įsakiusi jame dalyvauti.

Kai kur tenka išgirsti sakant, kad Jėzus Kristus išorinį Dievo garbinimą smerkęs. Taip sakantieji nurodo Mt 6, 6: „Tu gi, kada meldies, įeik į savo kambarį ir, užsidaręs savo duris, melsk savo Tėvą slapčia; ir tavo Tėvas, kurs mato slaptoje, tau atsilygins“. Tačiau šiais žodžiais Viešpats Jėzus visai nesmerkia išorinio garbinimo. Jais smerkia tik netinkamą, dėl žmonių akių daromą garbinimą. Paimti drauge su kontekstu šie žodžiai tą aiškiai rodo: „Ir kad meldžiatės, nebūkite kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis stovėdami sinagogose ir gatvių kampuose, kad būtų žmonių matomi“ ir t. t. (Mt 6, 5).

Eidama Kristaus mokslu, Bažnyčia nuolat rūpinasi tobulinti išorinio Dievo garbinimo rūšis bei formas, kad jos tikrai pritiktų dvasiniam Dievui ir protingajam žmogui. Dėl to ji, kiek galėdama, gražina, dailina savo maldos namus, įveda čion visokių žmogaus genijaus laimėjimų meno bei technikos srityse. Tuo būdu daugelis katalikų maldos namų yra tikri dailenybių muziejai. Kiekviena šalis turi jų nemaža. Jų priekyje eina Romos bažnyčios.

Tačiau Bažnyčia rūpinasi ne tik Dievo garbinimą pagražinti. Ji stengiasi, kad tas garbinimas eitų drauge su geru, šventu žmonių gyvenimu. „Taigi, aš maldauju jus, broliai, dėl Dievo gailestingumo, parodykite savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui tinkamą auką; tai bus jūsų protingas tarnavimas Dievui“ (Rom 12, 1).

„Tikras ir nesuteptas maldingumas Dievo ir Tėvo akivaizdoje yra toks: lankyti našlaičius ir našles jų sielvarte ir sergėti save nesuteptą šiuo pasauliu“ (Jok 1, 27).

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
0
bendrinimų