Ps 90, 15 ir 16. Šauksis manęs, ir aš jį išklausysiu; išvaduosiu jį ir garbe apdovanosiu; dienų ilgumo jį pripildysiu.
Ps 90, 1. Kas gyvena Aukščiausiojo padėjimu, tas pasiliks dangaus Dievo globoje.
(Introitas)
Įžengėme į atgailos, susikaupimo laiką – Gavėnią, kuomet pasninku, malda ir gerais darbais paruošime savo sielas ir kūnus Išganytojo kančios apmąstymui ir dvasiniam atgimimui Prisikėlimo rytą.
Lotyniškas Gavėnios pavadinimas – Quadragesima – reiškia skaičių keturiasdešimt ir taip nurodo ne tik Gavėnios trukmę, bet ir Kristaus buvimo dykumoje laiką. Pirmaisiais amžiais visi Kristų garbinantys tikintieji uoliai laikydavosi pasninko visas Gavėnios dienas, valgydami tik vieną kartą vakare. Deja, dabar, dėl mūsų dvasinio silpnumo ir begalinio išlepimo, Motina Bažnyčia yra ženkliai sumažinus pasninko dienų skaičių, tačiau ir jas mes vos ne vos pakeliame, o atlikę šiuos minimalius reikalavimus, save lyginame su didžiaisiais dykumų asketais. Dažnai mūsų Gavėnia apsiriboja minimaliomis pastangomis, kurių nekursto Kristaus meilė, o vien tradicijos laikymasis, todėl mūsų širdys lieka nepasikeitusios ir drungnos.
Gerai žinodama mūsų tingumą, Motina Bažnyčia šio pirmo Gavėnios sekmadienio kolektoje prašo, kad Viešpats mus apvalytų per šį atgailos laikotarpį ir padėtų gerais darbais gauti tai, ko Gavėnios praktikomis siekiame.
Lekcijoje iš Antrojo laiško korintiečiams Tautų Mokytojas įspėja neimti Dievo malonės veltui, tai yra nesitikėti, kad Dievas viską nuveiks už mus, o mes galėsime gyventi, kaip norime. Viešpats trokšta mūsų dvasinio augimo, mūsų žengimo pirmyn. Jeigu nededame pastangų, jei apsiribojame vien tuo, kas mums patogu, Dievas dažnai atitraukia savo malonę. Gavėnia yra tas palankus metas, toji Apaštalo minima malonės diena, kuomet turime apsiginkluoti Dievo duotais ginklais ir kovoti už savo sielos išganymą: „Jis sako: „Aš išklausiau tavęs priimtinu metu, aš tau pagelbėjau išganymo dieną.“ Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena! Mes niekam jokiu atžvilgiu neduodame akstino nupulti, kad mūsų tarnystė nebūtų peiktina. Priešingai: visa kuo mes pasirodome Dievo tarnai, didžiai kantrūs sielvartuose, negandose, suspaudimuose, plakimuose, kalėjimuose, sąmyšiuose, sunkiuose darbuose, budėjimuose, badavimuose; pasirodome tyrumu, išmintimi, pakantumu, gerumu, Šventąja Dvasia, neveidmaininga meile, tiesos žodžiu, Dievo jėga, teisumo ginklais iš dešinės ir iš kairės.“
Šventoji Evangelija mus įveda į dykumą, kur mūsų Atpirkėjas praleido keturiasdešimt dienų ir naktų pasninkaudamas bei velnio gundomas. Dykumoje Viešpats susidūrė su senąja gyvate, kuri tikėjosi suvilioti Jį, kaip ir pirmuosius Tėvus, tačiau turėjo trauktis šalin sugėdinta.
Viena iš Pelenų dienos apeigų maldų mini, kad Gavėnios metas yra krikščionių karo tarnybos pradžia, – esame kviečiami Išganytojo pavyzdžiu atremti visus piktojo puolimus. Mūsų ginklai yra pasninkas, malda ir išmalda. Šioje kovoje nesame vieni: mus supa angelų ir šventųjų pulkai, galiausiai šiai kovai vadovauja pats Viešpats Jėzus, savo kryžiumi nugalėjęs piktąjį priešą, todėl mes visada laimime, jeigu tik nepabėgame iš mūšio lauko ar nepereiname į priešo pusę.
Savo pečiais uždengs tave Viešpats,
ir jo sparnų paunksmėje turėsi viltį;
skydu apsiaus tave jojo tiesa.
(Ofertorijus)
