Ps 24, 6, 3 ir 22. Atmink savo gailestinguosius darbus, Viešpatie, ir savąjį gailestingumą, kuris tveria per amžius, kad mūsų niekada nevaldytų mūsų priešai; išlaisvink mus, Izraelio Dieve, iš visų mūsų neramumų.
Ps 24, 1–2. Į tave, Viešpatie, pakėliau savąją sielą, mano Dieve, į tave viltį sudėjau, lai nebūsiu sugėdytas.
Antrasis Gavėnios sekmadienis mus vis labiau paruošia Atpirkimo paslapčių šventimui. Šį sekmadienį Motina Bažnyčia mus lydi ant šventojo kalno ir leidžia kontempliuoti atsimainiusio Viešpaties dievystę, idant Didįjį Penktadienį, regėdami ant kito kalno Mirštantįjį, mes suprastume, jog tai tas pats šlovingasis Visatos Valdovas, kuris dėl mūsų išganymo tapo visų paniekintu Skausmų Vyru.
Mišių kolektoje kunigo lūpomis meldžiamės, kad Visagalis Dievas apsaugotų ją ne vien nuo išorės ir vidaus blogybių, bet apvalytų nuo kūno ir sielos negerovių, idant galėtume vėl ištikimai Jam tarnauti.
Skaitinyje Apaštalas mus ragina išlaikyti pradinius Gavėnios pasiryžimus bei apsimarinimus ir daryti kuo daugiau pažangos, nes to iš mūsų nori pats Viešpats: „Jūs juk žinote, kokių nurodymų esame jums davę Viešpaties Jėzaus vardu. Tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas.“ Garbingasis Mokytojas mus ragina ypatingai vengti bet kokio netyrumo, kuris ne tik sutepa mūsų kūnus ir užteršia sielas, tačiau ir sužeidžia kitus žmones.
Šventoji Evangelija mus iš gundymų dykumos nuveda į Atsimainymo Kalną, kad regėdami Viešpaties šlovę ir mes taptume vis labiau panašūs į mūsų dieviškąjį Mokytoją.
Taip, yra gera būti ant Taboro kalno ir gėrėtis Viešpaties palaima. Tačiau, tai mūsų laukia ateityje, - Amžinybėje galėsime paskęsti Viešpaties grožyje, o dabar esame kviečiami lipti žemyn ir kopti į kitą kalną, kur vyksta mūsų ir viso pasaulio išganymo darbas. Pasaulis trokšta Bažnyčios, kuri liktų ant Taboro kalno, užsidariusi savo dvasingume. Bažnyčios, kuri nesikištų į pasaulio reikalus, kuri rūpintųsi vien „dvasiniais“ reikalais. Argi ne nuolat girdime: „Bažnyčia atskirta nuo valstybės“, „kunigai kišasi į politiką“, „primetamos dogmos“, „tikėjimas tėra tik asmeninis reikalas“? Ne, neišsigąskime šių purkštavimų ir nepasiduokime „mokslinių autoritetų“ veidmainystėms. Esame pašaukti keisti pasaulio veidą, o ne pasyviai stebėti, kaip jis darkomas. Esame atsakingi už visas sielas ir jų išganymą.
Išgirsk mano šauksmą,
atkreipk akį į mano maldavimą,
mano Karaliau ir mano Dieve,
nes tave maldauju, Viešpatie.
