Ps 65, 4. Lai visa žemė šlovina tave, Dieve, ir tau gieda; lai gieda psalmes tavajam vardui, Aukščiausiasis.
Ps 65, 1–2. Džiaugsmingai šlovinkite Dievą, visa žeme, giedokite psalmę jo vardui; teikite garbę jo gyriui.
(Introitas)
Liturginis laikas po Kristaus Apsireiškimo šventės (Epifanijos) yra skirtas apmąstyti Dievo Sūnaus apsireiškimą pasauliui per mokymą, gydymą, stebuklų darymą.
Šio sekmadienio kolekta mums atskleidžia pamatinę tikėjimo tiesą, jog Dievas yra Dangaus ir žemės, visa ko, kas regima ir neregima, Kūrėjas. Jam priklauso visa, kas tik yra, tad Motina Bažnyčia ir prašo, kad mus mylintis Tėvas išklausytų savosios Tautos maldavimus ir apdovanotų ją savo ramybe, kartu pasirūpindamas visais mūsų sielos bei kūno reikalais.
Epistolė mums pateikia skaitinį iš Laiško romiečiams, kuriame uolusis Tautų Apaštalas Paulius duoda pamokymus, kaip krikščioniškai gyventi kasdienybėje. Atrodytų, visi žinome, kaip reikėtų elgtis, tačiau mažai kas iš mūsų šį žinojimą įgyvendina praktiškai. Labai lengva tikėti per šventes, ypatingomis progomis, – bet kaip gyventi tikėjimu kasdienybės verpetuose? Apaštalas pamoko, kad visa ko pagrindas turi būti meilė artimui dėl Kristaus: „Meilė tebūna be veidmainystės. Bodėkitės pikto, laikykitės gero. Nuoširdžiai mylėkite vieni kitus broliška meile; lenktyniaukite tarpusavio pagarba. Nebūkite apsileidę, bet uolūs, karštos dvasios, tarnaukite Viešpačiui. Džiaukitės viltyje, būkite kantrūs varge, ištvermingi maldoje. Rūpinkitės šventųjų reikalais, puoselėkite svetingumą. Laiminkite savo persekiotojus, laiminkite ir nekeikite. Džiaukitės su besidžiaugiančiais, verkite su verkiančiais.“ Maži, kasdieniniai darbai, atlikti su meile ir auka yra Dievui, daug labiau priimtini, nei mūsų didingi sumanymai, kurie tik įneša sumaištį ir paglosto mūsų savimeilę.
Šventoji Evangelija mums pasakoja apie pirmąjį Viešpaties stebuklą, atliktą Galilėjos Kanos vestuvėse. Jis įvyksta tarpininkaujant Jo Motinai Mergelei Marijai, kuri pirmoji pastebi vyno stygių ir kreipdamasi į Sūnų, siekia apsaugoti jaunuosius nuo viešos gėdos.
Dauguma Bažnyčios Tėvų, Šventųjų Mokytojų, popiežių ir mistikų šiame įvykyje įžvelgė gilią prasmę. Galilėjos Kanos vestuvėse Mergelė Marija pasirodo kaip žmonių Užtarėja ir Tarpininkė, – Jos misija paimti žmonių reikalus ir pristatyti juos Sūnui, kartu pamokant žmones, kaip įvykdyti Sūnaus valią. Viešpats Jėzus išklauso savo Motinos prašymą, o nuo kryžiaus išplečia Jos motinystę – Marijai atiduodamas visą Žmoniją, t. y. kiekvieną iš mūsų.
Kaip ir Galilėjos Kanoje, taip ir dabar Marija pirmoji pastebi tai, ko mums trūksta, dažnai net mums patiems to pilnai nesuprantant. Ji pasirengusi sudrebinti Dangų bei žemę, idant padėtų savo vaikams bet kokiame varge.
Vienintelis Galingosios Motinos prašymas mums yra tas pats, kurį Ji išreiškė vestuvių tarnams: „darykite visa, ką Jis jums lieps.“ Jono Evangelijoje tai vieninteliai Jėzaus Motinos žodžiai, ir jie ypatingai svarbūs. Tik vykdydami Jėzaus valią, mes patirsime Jo malonės stebuklus.
Neveltui Bažnyčia vadina Mergelę Mariją VISŲ MALONIŲ TARPININKE, nes visos Dievo mums skirtos malonės pasiekia mus per Marijos motinišką Širdį.
Tad su pasitikėjimu artinkimės prie šio Dievo Šlovės Sosto, kad patirtume pagalbą deramu laiku. Nesidrovėkime prašyti Marijos pagalbos visose savo gyvenimo situacijose, parsiveskime Ją į savo namus, kaip tai padarė Mylimasis Mokinys, patikėkime Jos globai savo sielos išganymą ir nebūsime apvilti.
Džiaugsmingai šlovinkite Dievą, visa žeme;
giedokite psalmę jo vardui;
ateikite ir klausykitės visi, kurie bijote Dievo,
ir papasakosiu jums,
kiek padarė Viešpats manajai sielai, aleliuja
(Ofertoriumas)
